Legal prism · 2026-07-30
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-07-30

Updated: 2026-07-30 13:46
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (32)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - EU millions boost Lithuanian industry: four projects in Kaunas County to receive €62.8 million in support 🔗
More than €62.8 million in European Union investment is being allocated to industrial development in Kaunas County. The Innovation Agency, together with the Ministry of Economy and Innovation, will fund four large-scale projects that will…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis Investavimo skatinimas 1. Investavimas skatinamas šiais būdais: 1) investuotojams teikiamos mokesčių lengvatos, kurias nustato mokesčių įstatymai; 2)…
13 straipsnis Investavimo skatinimas 1. Investavimas skatinamas šiais būdais: 1) investuotojams teikiamos mokesčių lengvatos, kurias nustato mokesčių įstatymai; 2) darbuotojų perkvalifikavimo ir darbo vietų steigimo išlaidos iš dalies ar visiškai padengiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; 3) Lietuvos ir užsienio kreditoriams, suteikusiems paskolas investicijų projektams įgyvendinti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiamos valstybės (savivaldybių) garantijos; 4) paskolų, skirtų ūkio subjektams investicijų projektams įgyvendinti, grąžinimą bankams gali užtikrinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų arba draudimo įmonių teikiamos garantijos arba šių paskolų draudimas; 5) dėl ne mažesnių kaip 58 000 000 eurų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kriterijus atitinkančių investicijų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos iki 2001 m. rugsėjo 1 d. sudarytos su strateginiais investuotojais investicijų sutartys vykdomos pagal jose nustatytas specialias investavimo ir verslo sąlygas; 6) dėl ne mažesnių kaip 1 448 100 eurų vertės privačių investicijų į investicijų projektą ir šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytų investicijų Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka sudaro su investuotojais investicijų sutartis, kuriose nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos. Šiems investuotojams taip pat taikomos šio įstatymo 131 straipsnyje numatytos specialios investavimo, verslo ir kitos sąlygos, jeigu jie atitinka šio įstatymo 131 straipsnyje nustatytus kriterijus; 7) dėl investicijų į gamybos, pramonės ar paslaugų (išskyrus viešąsias paslaugas) sritis savivaldybė sudaro investicijų sutartis, atitinkančias savivaldybės tarybos nustatytus kriterijus ir (ar) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus projekto poveikio nacionalinės regioninės politikos tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti vertinimo kriterijus, kuriais remdamasi regiono plėtros taryba projektą pripažino regioninės svarbos projektu. Specialios investavimo, verslo ar žemės sklypo parinkimo sąlygos tokiose sutartyse nustatomos pagal savivaldybės kompetenciją; 8) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais valstybinė žemė investuotojui išnuomojama ne aukciono būdu; 9) infrastruktūra iki investicinio žemės sklypo, įskaitant Žemės įstatymo nustatyta tvarka rezervuotą investicinį valstybinės žemės sklypą, atitinkančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus, ribos ir (ar) jo ribose įrengiama ir (ar) sutvarkoma ir (ar) investicinis žemės sklypas vystomas valstybės ir (ar) savivaldybės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Investuotojo pageidavimu, gavus laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės, pramonės parko operatoriaus sutikimą, kuris duodamas, jeigu investuotojo pageidavimas atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytus valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, infrastruktūra laisvojoje ekonominėje zonoje, pramonės parke įrengiama ir (ar) sutvarkoma investuotojo lėšomis teisės aktų nustatyta tvarka; 10) 11) iš investuotojų, kurie vykdo duomenų apdorojimo, interneto serverių paslaugų (prieglobos) ir susijusią veiklą strateginiuose technologinės plėtros objektuose ir su kuriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka yra sudariusi investicijų sutartis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nerenkamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos; 12) dėl investicijų į stambius projektus sudaromos stambių projektų investicijų sutartys; 13) laisvųjų ekonominių zonų įmonėms taikomos šio įstatymo 157 straipsnio 3, 4 dalyse, 6 dalies 1, 2 punktuose ir 9 dalyje numatytos specialios investavimo ir verslo sąlygos; 14) Žemės įstatymo nustatyta tvarka valstybė rezervuoja investicinius valstybinės žemės sklypus apdirbamosios gamybos ir (ar) duomenų apdorojimo, interneto serverių (prieglobos) paslaugų ir susijusios veiklos, ir (ar) mokslinių tyrimų ar taikomosios veiklos privačių investicijų projektams, dėl kurių šio įstatymo nustatyta tvarka tarp privataus subjekto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos ar savivaldybės yra sudaromos investicijų sutartys ir kuriuos įgyvendinant bus pasiekti ne mažesni negu šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti privačių investicijų, kuriamų darbo vietų, jų išlaikymo ir mokamo darbo užmokesčio kriterijai. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, įvertinusi privačių investicijų projektu sukuriamų naujų darbo vietų skaičių, privačių kapitalo investicijų dydį, aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojų dalį, naujų darbo vietų darbo užmokesčio vidurkį, lyginamą su Valstybės duomenų agentūros skelbiamu savivaldybės, kurioje įgyvendinamas privačių investicijų projektas, darbo užmokesčio vidurkiu, privačių investicijų projekto įgyvendinimo vietą, privačių investicijų projekto atitiktį reikšmingos žalos nedarymo principui, apskaičiuoja privačių investicijų projekto kvalifikacinį balą ir priima sprendimą dėl privačių investicijų projekto naudingumo, kuriuo remdamasi teikia siūlymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl tikslingumo konkrečiam privačių investicijų projektui įgyvendinti išnuomoti rezervuotą investicinį valstybinės žemės sklypą. Taip pat Žemės įstatymo nustatyta tvarka valstybė rezervuoja investicinius valstybinės žemės sklypus gynybos ir saugumo pramonės produktų gamybos vystymo projektams įgyvendinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, atsižvelgdama į gynybos ir saugumo pramonės produktų gamybos vystymo projekto vystytojo pagal Gynybos ir saugumo pramonės įstatymo 131 straipsnio 3 dalies 2 punkto a ir c papunkčius deklaruotą poreikį, teikia siūlymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, suderinusi su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, dėl tikslingumo konkrečiam gynybos ir saugumo pramonės produktų gamybos vystymo projektui įgyvendinti išnuomoti rezervuotą investicinį valstybinės žemės sklypą. 15) dėl investicijų į gynybos ir saugumo pramonę sudaromos gynybos ir saugumo pramonės projektų investicijų sutartys. 2. Investavimo skatinimo būdai taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, reglamentuojantiems valstybės pagalbos teikimą. 3. Investicijų projektai, susiję su juridinio asmens steigimu, plėtra, veiklos įvairinimu ar esminiu pakeitimu, yra koordinuojami, dėl jų teikiama informacija, susijusi su paramos ir (ar) valstybės pagalbos gavimu ir jos panaudojimu šiems investicijų projektams įgyvendinti. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytą investicijų projektų koordinavimą, informacijos teikimą, taip pat investicijų projektų, kuriems lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto, išskyrus Europos Sąjungos ir kitos finansinės paramos lėšas, įgyvendinimo kontrolę vykdo, konsultacijas tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo į šalies gamybos ir paslaugų sektorius klausimais ir informaciją apie investicijų aplinką Lietuvos ūkio subjektams ir užsienio investuotojams teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota viešoji įstaiga, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija. 5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.
Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo Nr. VIII-1312 1, 2, 3, 9-1, 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas Pakeisti 13 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „13 straipsnis Investavimo skatinimas 1. Investavimas skatinamas šiais būdais: 1)…
6 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas Pakeisti 13 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „13 straipsnis Investavimo skatinimas 1. Investavimas skatinamas šiais būdais: 1) investuotojams teikiamos mokesčių lengvatos, kurias nustato mokesčių įstatymai; 2) darbuotojų perkvalifikavimo ir darbo vietų steigimo išlaidos iš dalies ar visiškai padengiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; 3) Lietuvos ir užsienio kreditoriams, suteikusiems paskolas investicijų projektams įgyvendinti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiamos valstybės (savivaldybių) garantijos; 4) paskolų, skirtų ūkio subjektams investicijų projektams įgyvendinti, grąžinimą bankams gali užtikrinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų arba draudimo įmonių teikiamos garantijos arba šių paskolų draudimas; 5) dėl ne mažesnių kaip 58 000 000 eurų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kriterijus atitinkančių investicijų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos iki 2001 m. rugsėjo 1 d. sudarytos su strateginiais investuotojais investicijų sutartys vykdomos pagal jose nustatytas specialias investavimo ir verslo sąlygas; 6) dėl ne mažesnių kaip 1 448 100 eurų vertės privačių investicijų į investicijų projektą ir šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytų investicijų Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka sudaro su investuotojais investicijų sutartis, kuriose nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos. Šiems investuotojams taip pat taikomos šio įstatymo 131 straipsnyje numatytos specialios investavimo, verslo ir kitos sąlygos, jeigu jie atitinka šio įstatymo 131 straipsnyje nustatytus kriterijus; 7) dėl investicijų į gamybos, pramonės ar paslaugų (išskyrus viešąsias paslaugas) sritis savivaldybė sudaro investicijų sutartis, atitinkančias savivaldybės tarybos nustatytus kriterijus ir (ar) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus projekto poveikio nacionalinės regioninės politikos tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti vertinimo kriterijus, kuriais remdamasi regiono plėtros taryba projektą pripažino regioninės svarbos projektu. Specialios investavimo, verslo ar žemės sklypo parinkimo sąlygos tokiose sutartyse nustatomos pagal savivaldybės kompetenciją; 8) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais valstybinė žemė investuotojui išnuomojama ne aukciono būdu; 9) infrastruktūra iki investicinio žemės sklypo, atitinkančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus, ribos ir (ar) jo ribose įrengiama ir (ar) sutvarkoma ir (ar) investicinis žemės sklypas vystomas valstybės ir (ar) savivaldybės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Investuotojo pageidavimu, gavus laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės, pramonės parko operatoriaus sutikimą, kuris duodamas, jeigu investuotojo pageidavimas atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytus valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, infrastruktūra laisvojoje ekonominėje zonoje, pramonės parke įrengiama ir (ar) sutvarkoma investuotojo lėšomis teisės aktų nustatyta tvarka; 10) privatūs subjektai turi teisę inicijuoti (pasisiūlyti įgyvendinti) viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o įgaliotos viešojo sektoriaus institucijos turi priimti sprendimus dėl siūlomų iniciatyvų; 11) iš investuotojų, kurie vykdo duomenų apdorojimo, interneto serverių paslaugų (prieglobos) ir susijusią veiklą strateginiuose technologinės plėtros objektuose ir su kuriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka yra sudariusi investicijų sutartis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nerenkamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos; 12) dėl investicijų į stambius projektus sudaromos stambių projektų investicijų sutartys; 13) laisvųjų ekonominių zonų įmonėms taikomos šio įstatymo 155 straipsnio 3 dalyje numatytos specialios investavimo ir verslo sąlygos. 2. Investavimo skatinimo būdai taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, reglamentuojantiems valstybės pagalbos teikimą. 3. Investicijų projektai, susiję su juridinio asmens steigimu, plėtra, veiklos įvairinimu ar esminiu pakeitimu, yra koordinuojami, dėl jų teikiama informacija, susijusi su paramos ir (ar) valstybės pagalbos gavimu ir jos panaudojimu šiems investicijų projektams įgyvendinti. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytą investicijų projektų koordinavimą, informacijos teikimą, taip pat investicijų projektų, kuriems lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto, išskyrus Europos Sąjungos ir kitos finansinės paramos lėšas, įgyvendinimo kontrolę vykdo, konsultacijas tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo į šalies gamybos ir paslaugų sektorius klausimais ir informaciją apie investicijų aplinką Lietuvos ūkio subjektams ir užsienio investuotojams teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota viešoji įstaiga, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija. 5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.“
Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo Nr. VIII-1312 13 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 13-1 straipsniu įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. birželio 15 d. 2. Lietuvos…
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. birželio 15 d. 2. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras iki 2021 m. birželio 14 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu sudarytas investicijų sutartis įgyvendinantys investuotojai, atitinkantys šiame įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją dėl galiojančių investicijų sutarčių pakeitimo. Investicijų sutartis papildžius šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis, šio įstatymo nuostatos taikomos nuo šio įstatymo nuostatas atitinkančių investicijų sutarčių pakeitimų įsigaliojimo dienos. Šioje dalyje nustatyta tvarka nepapildžius investicijų sutarčių šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis, iki šio įstatymo įsigaliojimo Investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu sudarytos investicijų sutartys baigiamos vykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka.
Analysis
EUR 62.81 million is not a promise to the entire industry; it is the financing ceiling for four selected projects, which, after the decision and the agreement, becomes an implementation discipline.
Accordingly, competition among applications amounting to EUR 157.8 million signifies not a right to receive support, but a right to be assessed under the rules of the measure.

Core issue

The allocation of EUR 62.81 million is not merely a political announcement: the legal crux lies in aligning the financing decision, the grant agreement, and the investor’s commitments. This issue is addressed under Article 13(1)(2) and (6) of the Law on Investments of the Republic of Lithuania, Article 23 of the Law on Technology and Innovation, and the provisions defining the competence of the Innovation Agency. The news fact is narrow: EUR 62.81 million in EU investments has been earmarked for four industrial projects in Kaunas County. Under Article 13(1)(2) of the Law on Investments, the costs of employee retraining and job creation may be covered in accordance with the procedure established by the Government or an institution authorised by it.

  • Under Article 13(1)(6) of the Law on Investments, investment agreements may be concluded in respect of private investments of not less than EUR 1,448,100.
  • Under clause 1.1 of the Government resolution on the implementation of Article 13 of the Law on Investments, such an agreement is linked to jobs being maintained for at least 3 years.
  • The same provision requires the employment of at least 20 persons whose average salary is not lower than the municipal average monthly salary.
Amount or termValue specified in the source
Amount initially planned for the callEUR 60 million
Increased fundingEUR 2.81 million
Total for four projectsEUR 62.81 million
Total amount requestedEUR 157.8 million
Minimum private investment thresholdEUR 1,448,100
Job retention under the resolutionat least 3 years
Minimum number of persons to be employedat least 20

Legal assessment

Under Article 23 of the Law on Technology and Innovation, economic operators receive state funding for innovation activities by participating in competitive programmes and other financing measures. Accordingly, competition among applications amounting to EUR 157.8 million signifies not a right to receive support, but a right to be assessed under the rules of the measure. The role of the Innovation Agency has an institutional basis, as Article 2(5) of the Law on the Innovation Promotion Fund identifies it as the institution implementing the state technology and innovation policy. Article 2(1) of the same law identifies the Ministry of the Economy and Innovation as the responsible ministry.

  • Applicants are under an obligation to meet the eligibility requirements of the financing measure.
  • Institutions are under an obligation to assess applications, select projects, and supervise their implementation, as provided in the description of the EU funds measure.
  • Beneficiaries are under an obligation to implement the project in accordance with the costs and results defined in the decision and the agreement.

Under clause 6 of the description of the “Inopatentas” measure, after completing the assessment of an application, the Innovation Agency adopts a decision on the amount of financing established for the project. Clause 7 of the same measure description provides that the amount of eligible costs specified in the decision and in the grant agreement is final. EUR 62.81 million is not a promise to the entire industry; it is the financing ceiling for four selected projects, which, after the decision and the agreement, becomes an implementation discipline. This wording is particularly important because demand under the call exceeded the budget by almost 2.5 times. The state aid aspect is visible from the verification logic of the “Auditas pramonei LT” measure: it is assessed whether the requested aid is allocated to eligible costs and whether the aid intensity complies with the provisions of the regulation. This means that large undertakings are not exempt from state aid compliance checks merely because the projects are regarded as industrial transformation.

Consequences

In practical terms, the most important document for the successful applicants will be the financing decision and the grant or project financing agreement concluded thereafter. It will have to specify the amount of financing, eligible costs, activities, and result indicators. If the projects include employee training and new jobs, Article 13(1)(2) of the Law on Investments becomes relevant. If investment agreements are concluded alongside the support, Article 13(1)(6) of the Law on Investments and the rules on Government authorisations will apply.

  • The selected companies will have to substantiate the eligible costs.
  • The Innovation Agency will have to complete the adoption of decisions and the administration of agreements within its assigned competence.
  • For the Ministry, the justification of the budget allocation is practically important, as the requested amount reached EUR 157.8 million.
  • For municipalities, jobs and infrastructure issues are important if the projects require land plots or infrastructure up to their boundaries.

Procedurally, the next steps should be the formalisation of financing decisions and the conclusion of agreements, and the expected document is the Innovation Agency’s decision on the financing amount for each project.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was introduced as part of the implementation of the Government Programme, with the aim of improving the investment environment, promoting business development, and reducing the administrative and regulatory burden. The proponents argued that practical uncertainties concerning the establishment of industrial parks needed to be removed, as the existing framework complicated their planning and, since 2014, had in practice allowed only one such park to be established. The objective was also to enable more effective use of investment promotion measures financed by EU and state budget funds, such as preferential loans, guarantees, or venture capital; no material objections are apparent in the excerpts provided.

📄 Original — JP.lt
Capital’s council meeting on waste crisis set for Friday 🔗
The Vilnius City Municipal Council will meet on Friday for a special session convened amid a waste management crisis in the capital region. The July 31 meeting was initiated after council member and Lithuania for All party chair…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 4, 7, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 24, 26, 27, 29, 32, 32-1, 33, 35-1, 53 straipsnių, devintojo skirsni 45 straipsnis (statute)
45 straipsnis. Sprendimo paskelbti apklausą priėmimas ir apklausos organizavimas 1. Jeigu per šio įstatymo 44 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą yra surinktas…
45 straipsnis. Sprendimo paskelbti apklausą priėmimas ir apklausos organizavimas 1. Jeigu per šio įstatymo 44 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą yra surinktas reikiamas siūlomos apklausos teritorijos vietos gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą skaičius ir parašų rinkimo lapai perduoti savivaldybės administracijos direktoriui, ir nenustatyta vietos gyventojų parašų klastojimo atvejų ar savanoriškumo principo pažeidimų, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo parašų rinkimo lapų perdavimo savivaldybės administracijos direktoriui dienos meras privalo paskelbti apklausą. 2. Kai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu, meras privalo paskelbti apklausą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šios grupės reikalavimo gavimo. 3. Meras, gavęs reglamento nustatyta tvarka pateiktą seniūno iniciatyvą paskelbti apklausą, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų privalo paskelbti apklausą. 4. Mero potvarkyje paskelbti apklausą turi būti nustatyta: apklausai teikiamo klausimo tekstas, apklausos teritorija, būdas, data, vieta, trukmė, taip pat apklausos komisijos sudėtis. Iniciatyvinė grupė turi teisę į apklausos komisiją deleguoti savo atstovą (atstovus). 5. Nustatant apklausos komisijos sudėtį, nurodomi šie duomenys: komisijos nario vardas, pavardė, jo pareigos komisijoje; jeigu komisijos narys yra savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, nurodomos ir jo pareigos savivaldybės administracijoje, jeigu komisijos narys yra iniciatyvinės grupės deleguotas asmuo, nurodoma, kad tai yra iniciatyvinės grupės atstovas. 6. Mero potvarkis paskelbti apklausą ir informacija gyventojams apie numatomą konsultavimąsi turi būti paskelbti laikantis šio įstatymo 37 straipsnyje nustatytų reikalavimų. 7. Apklausą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. 8. Apklausos organizavimo išlaidos apmokamos iš savivaldybės biudžeto.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 4, 7, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 24, 26, 27, 29, 32, 32-1, 33, 35-1, 53 straipsnių, devintojo skirsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 15-1 straipsniu įstatymas 44 straipsnis (statute)
44 straipsnis. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė ir jos įgyvendinimas 1. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso savivaldybės gyventojams, savivaldybės…
44 straipsnis. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė ir jos įgyvendinimas 1. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso savivaldybės gyventojams, savivaldybės tarybai, merui ir seniūnui. 2. Savivaldybės gyventojai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę įgyvendina ne mažiau kaip 5 procentų iniciatyvinės grupės siūlomos apklausos teritorijos vietos gyventojų reikalavimu. 3. Savivaldybės taryba apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę įgyvendina ne mažiau kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu reglamento nustatyta tvarka. 4. Meras apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę įgyvendina reglamento nustatyta tvarka. 5. Seniūnas seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje gali inicijuoti apklausą dėl jo kompetencijai priskirtų klausimų. Seniūnas apklausos iniciatyvos teisę įgyvendina reglamento nustatyta tvarka. 6. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę vietos gyventojai įgyvendina tiesiogiai. Šiam tikslui sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 vietos gyventojų. Iniciatyvinės grupės atstovas (atstovai) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui prašymą įregistruoti iniciatyvinę grupę. 7. Iniciatyvinės grupės prašyme turi būti nurodyta: apklausai teikiamo klausimo tekstas, siūlomas apklausos būdas, siūloma apklausos teritorija ir iniciatyvinės grupės atstovas (atstovai). Iniciatyvinės grupės atstovas (atstovai) prašyme nurodo duomenis, sudarančius galimybę užtikrinti šio įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą asmenims, inicijuojantiems apklausą: savo vardą, pavardę, gimimo datą ir gyvenamosios vietos adresą. 8. Jeigu iniciatyvinės grupės prašyme pažymima, kad apklausai teikiamo klausimo tekstas yra preliminarus, šios grupės atstovo prašymu savivaldybės administracija suteikia reikalingą pagalbą rengiant galutinį apklausai teikiamo klausimo tekstą. Galutinį klausimo tekstą pasirašo visi iniciatyvinės grupės nariai ir jis pateikiamas savivaldybės administracijos direktoriui. 9. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iniciatyvinės grupės prašymą ir galutinį apklausai teikiamo klausimo tekstą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas įregistruoja iniciatyvinę grupę ir išduoda jos atstovui (atstovams) vidaus reikalų ministro patvirtintos formos gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą rinkimo lapus. 10. Gyventojų iniciatyvos paskelbti apklausą teisei įgyvendinti nustatomas 2 mėnesių laikotarpis. Jis skaičiuojamas nuo vietos gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą rinkimo lapų išdavimo dienos. 11. Jeigu per šio straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą nesurenkamas reikiamas siūlomos apklausos teritorijos vietos gyventojų parašų skaičius, laikoma, kad apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė neįgyvendinta. 12. Iniciatyvinė grupė, surinkusi reikiamą siūlomos apklausos teritorijos vietos gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą skaičių, šių parašų rinkimo lapus perduoda savivaldybės administracijos direktoriui per šio straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas 41 straipsnis (statute)
41 straipsnis. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimas 1. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę gyventojai įgyvendina tiesiogiai. Šiam tikslui sudaroma…
41 straipsnis. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimas 1. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę gyventojai įgyvendina tiesiogiai. Šiam tikslui sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 gyventojų, turinčių teisę rinkti savivaldybės tarybą. Grupės atstovas asmeniškai pateikia merui prašymą įregistruoti iniciatyvinę grupę. 2. Iniciatyvinės grupės prašyme turi būti nurodyta: preliminarus arba galutinis apklausai teikiamo (teikiamų) klausimo (klausimų) tekstas, siūlomas apklausos būdas ir iniciatyvinės grupės koordinatorius (koordinatoriai). Be to, iniciatyvinės grupės prašyme gali būti pasiūlyta apklausos teritorija. Prašymą pasirašo visi iniciatyvinės grupės nariai. 3. Jeigu iniciatyvinės grupės prašyme pažymima, kad apklausai teikiamo (teikiamų) klausimo (klausimų) tekstas yra preliminarus, grupės atstovų prašymu savivaldybės administracija suteikia reikalingą pagalbą rengiant galutinį apklausai teikiamo (teikiamų) klausimo (klausimų) tekstą. Galutinį klausimo (klausimų) tekstą pasirašo visi iniciatyvinės grupės nariai ir jis pateikiamas merui. 4. Meras paveda savivaldybės administracijos direktoriui spręsti iniciatyvinės grupės įregistravimo klausimą. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iniciatyvinės grupės prašymą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas įregistruoja iniciatyvinę grupę ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jos įregistravimo išduoda vidaus reikalų ministro patvirtintos formos gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą rinkimo lapus. 5. Gyventojų iniciatyvos paskelbti apklausą teisei įgyvendinti nustatomas vieno mėnesio laikotarpis. Jis skaičiuojamas nuo gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą rinkimo lapų išdavimo dienos. 6. Jeigu per šio straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą nesurenkamas reikiamas gyventojų parašų skaičius, savivaldybės administracijos direktorius tolesnį parašų rinkimą nutraukia. 7. Gyventojų reikalavimus dėl apklausos paskelbimo kaupia iniciatyvinė grupė. Per šio straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą surinkusi reikiamą gyventojų parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą skaičių, iniciatyvinė grupė surašo parašų rinkimo baigiamąjį aktą ir jį kartu su gyventojų reikalavimais perduoda savivaldybės administracijos direktoriui.
Analysis
In the Vilnius crisis, the contract termination timetable is not background context, but the clock against which the municipality must prove continuity of the system.
Replacement of the operator does not release the municipality from the ultimate responsibility for the functioning of the system established in Article 25.

Core issue

The legal core of the waste crisis is not merely the operator’s contract, but the municipality’s duty to maintain a functioning municipal waste system.

A council meeting becomes a lawful act of oversight only where the information is linked to the specific functions of the municipality and the administrator. Factual premise: on 31 July, Vilnius City Council will consider information on actions taken to ensure municipal waste management.

The issue is to be assessed under Article 25, Article 28(7), Article 30(1)–(3), Article 31(1)–(3), Article 305(1) of the Law on Waste Management, and Article 17(1) of the Law on Local Self-Government.

Under Article 25 of the Law on Waste Management, the municipality organises municipal waste management systems and ensures their functioning.

Under Article 28(7) of the Law on Waste Management, the municipal executive institution is responsible for implementing the measures of the municipal plan.

Legal assessment

Vilnius City Council cannot confine itself to a political discussion, because Article 31(1) of the Law on Waste Management assigns to it the approval of the rules.

Under Article 31(2), compliance with those rules is supervised by municipal institutions.

Accordingly, the information requested must cover not only the causes of the crisis, but also oversight of compliance with the rules.

  • Under Article 25, the municipality must organise the system, ensure its functioning, and administer the provision of the service.
  • Under Article 28(7), the executive institution is responsible for the implementation of plan measures and the organisation of municipal waste management.
  • Under Article 30(2), the administrator acts only to the extent that functions have been assigned to it in its founding documents, a contract, or an administrative act.
  • Under Article 30(3)(2), the administrator may verify the waste manager’s performance of contractual obligations.

VAATC’s role is legally significant insofar as it is an administrator established by municipalities under Article 30(1) of the Law on Waste Management.

If functions have been assigned to it, the dispute with Energesman falls within the field of supervision and control of contractual obligations.

Replacement of the operator does not release the municipality from the ultimate responsibility for the functioning of the system established in Article 25.

In the Vilnius crisis, the contract termination timetable is not background context, but the clock against which the municipality must prove continuity of the system.

Legal figure or termSignificance in this situation
17 signaturesAt least one third of Vilnius City Council members required to initiate an extraordinary meeting according to the facts reported
More than half of council membersThe threshold for the legality of the meeting under Article 17(1) of the Law on Local Self-Government
20 working daysThe period given to Energesman to remedy breaches according to the facts reported
1 February each yearFor contracts on financing the management of certain waste and refuse under Article 30(19)

Local law shows that Vilnius regulated waste management by council decisions concerning rules, the plan, tariffs, and rates.

The amendments to Decision No. 1-445 of 11 May 2016 are linked to Article 31 of the Law on Waste Management.

The 2014–2020 plan approved by Decision No. 1-152 of 26 August 2015 was based on Article 28 of the Law on Waste Management.

This supports the council’s right to request information on actions taken, but directs responsibility for implementation to the administrative chain.

The Constitutional Court rulings of 24 December 2002 and 13 December 2004, mentioned in source [14], protect municipal autonomy.

This doctrine means that the organisation of the waste system cannot be shifted to another level in such a way that the municipality can no longer exercise its statutory competence.

For that reason, the council’s question is not merely informational: it tests whether local self-government competence is being implemented in practice.

Consequences

First scenario: the meeting is lawful if more than half of the elected council members participate, under Article 17(1) of the Law on Local Self-Government.

In that case, the council may record the information and require administrative action under Articles 25, 28, and 31 of the Law on Waste Management.

Second scenario: the dispute with the operator continues, but the municipality must nevertheless ensure continuity of service through the administrator and other waste managers.

Third scenario: if oversight reveals gaps in the rules or the plan, the council’s competence turns to amending local legal acts.

In practical terms, this matters for waste holders, because the organisation of the service and the administration of charges cannot become hostage to a dispute with the operator.

It matters for VAATC because its powers must be based on functions assigned under Article 30(2).

It matters for the council because the outcome of the meeting must be linked to documented oversight, not merely to an oral explanation.

Procedurally, the next expected step is the minutes of the 31 July meeting or a council decision on the information presented and instructions to the executive institution.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Kauno miesto savivaldybė
Historic Kurhaus revived: set to open its doors this autumn 🔗
The revival of the historic Kurhaus in Kaunas is nearing completion, with the nearly 200-year-old building in Vytautas Park set to reopen this autumn as a branch of the Kaunas Mikas Petrauskas School of Performing Arts and a new home for…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali…
14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šiems subjektams: 1) biudžetinėms įstaigoms; 2) viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais, viešosioms įstaigoms – mokykloms, o viešosioms įstaigoms – profesionaliojo scenos meno įstaigoms, kurios neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, naudojamo viešai atliekamiems profesionaliojo scenos meno kūriniams, gali būti perduodamas tik valstybės arba savivaldybės nekilnojamasis turtas; 3) asociacijoms (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 4) labdaros ir paramos fondams (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 5) viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą kompleksinę pagalbą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims ir jų artimiesiems, arba viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą paliatyviąją pagalbą; 6) egzilio sąlygomis veikiančioms aukštosioms mokykloms; 7) regionų plėtros taryboms; 8) kitiems subjektams, jeigu tokio perdavimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Lietuvos oro uostų valdomų oro uostų koncesijos įstatyme, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose. 2. Valstybės ir savivaldybių turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo gali būti perduodamas asociacijoms ir labdaros ir paramos fondams, kurių pagrindinis veiklos tikslas yra bent vienas iš šių tikslų: 1) užtikrinti vaiko ir (ar) šeimos gerovės ir (arba) vaiko teisių apsaugą; 2) teikti pagalbą nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims ir (arba) smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims; 3) užtikrinti asmenų su negalia ar kitų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupių (prekybos žmonėmis aukų, asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, bei kitoms socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupėms priklausančių asmenų) ir užsieniečių socialinę integraciją; 4) teikti pagalbą ir (arba) socialines paslaugas asmenims, dėl amžiaus, negalios ar kitų socialinių problemų negalintiems pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ar patiriantiems skurdą ir socialinę atskirtį; 5) teikti pagalbą, sietiną su pacientų teisių gynimu, organizuoti ir teikti ligų prevencijos paslaugas; 6) teikti pagalbą, sietiną su užimtumo arba socialinės integracijos per vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą ir kultūrinę veiklą skatinimu; 7) tenkinti gyvenamosios vietovės bendruomenės viešuosius poreikius. Šį veiklos tikslą įgyvendinančiai asociacijai panaudos pagrindais gali būti perduotas tik savivaldybės turtas; 8) tenkinti žmonių fizinio aktyvumo poreikius per kūno kultūros ir sporto veiklos skatinimą; 9) tenkinti etninės kultūros, meno kūrėjų ir kultūros darbuotojų poreikius per kultūros ir meno plėtros, kultūrinės edukacijos ar kultūros paveldo apsaugos veiklą. 3. Valstybės ir savivaldybių turtas šio straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo, jeigu: 1) panaudos subjektas pagrindžia, kad prašomas panaudos pagrindais suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai (jeigu subjektas yra asociacija ar labdaros ir paramos fondas, – šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams), dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka šio subjekto steigimo dokumentuose nustatytas veiklos sritis ir tikslus; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka yra įvertintas poveikis konkurencijai ir atitiktis valstybės pagalbos reikalavimams. 4. Sprendimą dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima Vyriausybė arba turto valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka ir atvejais. Sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo panaudos pagrindais šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba arba jos įgalioti savivaldybės turto valdytojai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka ir atvejais. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems subjektams gali būti perduotas panaudos pagrindais ne ilgesniam kaip 20 metų laikotarpiui, o 2–8 punktuose nurodytiems subjektams – ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, jeigu įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tarptautiniuose susitarimuose nenustatyta kitaip. Sprendime turi būti nurodytas valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutarties terminas ir turto panaudojimo paskirtis, taip pat gali būti nurodytos kitos panaudos sąlygos. Šios sąlygos privalo būti įrašytos į valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį su panaudos subjektais sudaro valstybės turto valdytojas ar savivaldybės tarybos įgaliotas savivaldybės turto valdytojas. 5. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartyje turi būti nustatyta pagal panaudos sutartį perduodamo turto naudojimo paskirtis, panaudos gavėjo pareiga savo lėšomis atlikti turto einamąjį ir kapitalinį remontą, apmokėti visas turto išlaikymo išlaidas ir kitos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytos panaudos sąlygos. Panaudos davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos davėjas gali nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo įsipareigojimų savo lėšomis atlikti turto einamąjį ir kapitalinį remontą. Panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už turto pagerinimą neatlyginama. 6. Asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis juo, negali šio turto išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis juo tretiesiems asmenims, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numatytus atvejus.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymas 14 straipsnis (statute)
2. Valstybės ir savivaldybių turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo gali būti perduodamas asociacijoms ir labdaros ir paramos…
2. Valstybės ir savivaldybių turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo gali būti perduodamas asociacijoms ir labdaros ir paramos fondams, kurių pagrindinis veiklos tikslas yra bent vienas iš šių tikslų: 1) užtikrinti vaiko ir (ar) šeimos gerovės ir (arba) vaiko teisių apsaugą; 2) teikti pagalbą nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims ir (arba) smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims; 3) užtikrinti asmenų su negalia ar kitų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupių (prekybos žmonėmis aukų, asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, bei kitoms socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupėms priklausančių asmenų) ir užsieniečių socialinę integraciją; 4) teikti pagalbą ir (arba) socialines paslaugas asmenims, dėl amžiaus, negalios ar kitų socialinių problemų negalintiems pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ar patiriantiems skurdą ir socialinę atskirtį; 5) teikti pagalbą, sietiną su pacientų teisių gynimu, organizuoti ir teikti ligų prevencijos paslaugas; 6) teikti pagalbą, sietiną su užimtumo arba socialinės integracijos per vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą ir kultūrinę veiklą skatinimu; 7) tenkinti gyvenamosios vietovės bendruomenės viešuosius poreikius. Šį veiklos tikslą įgyvendinančiai asociacijai panaudos pagrindais gali būti perduotas tik savivaldybės turtas; 8) tenkinti žmonių fizinio aktyvumo poreikius per kūno kultūros ir sporto veiklos skatinimą; 9) tenkinti etninės kultūros, meno kūrėjų ir kultūros darbuotojų poreikius per kultūros ir meno plėtros, kultūrinės edukacijos ar kultūros paveldo apsaugos veiklą. 3.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 5, 6, 10, 12, 14, 15, 16, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir…
5 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šiems subjektams: 1) biudžetinėms įstaigoms; 2) viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais; 3) asociacijoms (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 4) labdaros ir paramos fondams (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 5) egzilio sąlygomis veikiančioms aukštosioms mokykloms; 6) kitiems subjektams, jeigu tokio perdavimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Lietuvos oro uostų valdomų oro uostų koncesijos įstatyme, tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose. 2. Valstybės ir savivaldybių turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis gali būti perduodamas asociacijoms ir labdaros ir paramos fondams, kurių pagrindinis veiklos tikslas yra bent vienas iš šių tikslų: 1) užtikrinti vaiko ir (ar) šeimos gerovės ir (arba) vaiko teisių apsaugą; 2) teikti pagalbą nusikaltimų aukoms ir (arba) smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims; 3) užtikrinti neįgaliųjų ar kitų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupių (prekybos žmonėmis aukų, asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, bei kitoms socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupėms priklausančių asmenų) ir užsieniečių socialinę integraciją; 4) teikti pagalbą ir (arba) socialines paslaugas asmenims, dėl amžiaus, neįgalumo ar kitų socialinių problemų negalintiems pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ar patiriantiems skurdą ir socialinę atskirtį; 5) teikti pagalbą, sietiną su pacientų teisių gynimu, organizuoti ir teikti ligų prevencijos paslaugas; 6) teikti pagalbą, sietiną su užimtumo arba socialinės integracijos per vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą ir kultūrinę veiklą skatinimu; 7) tenkinti gyvenamosios vietovės bendruomenės viešuosius poreikius. Šį veiklos tikslą įgyvendinančiai asociacijai panaudos pagrindais gali būti perduotas tik savivaldybės turtas; 8) tenkinti žmonių fizinio aktyvumo poreikius per kūno kultūros ir sporto veiklos skatinimą; 9) tenkinti etninės kultūros, meno kūrėjų ir kultūros darbuotojų poreikius per kultūros ir meno plėtros, kultūrinės edukacijos ar kultūros paveldo apsaugos veiklą. 3. Valstybės ir savivaldybių turtas šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis, jeigu: 1) panaudos subjektas pagrindžia, kad prašomas panaudos pagrindais suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai (jeigu subjektas yra asociacija ar labdaros ir paramos fondas, – šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams), dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka šio subjekto steigimo dokumentuose nustatytus veiklos sritis ir tikslus; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka yra įvertintas poveikis konkurencijai ir atitiktis valstybės pagalbos reikalavimams. 4. Sprendimą dėl valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima Vyriausybė arba jos įgalioti turto valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas šio straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduotas panaudos teise ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Sprendime turi būti nurodytas panaudos sutarties terminas ir turto panaudojimo paskirtis, taip pat gali būti nurodytos kitos panaudos sąlygos. Šios sąlygos privalo būti įrašytos į panaudos sutartį. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį su panaudos subjektais sudaro valstybės ar savivaldybės turto valdytojas. 5. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartyje turi būti nustatyta pagal panaudos sutartį perduodamo turto naudojimo paskirtis, panaudos gavėjo pareiga savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą, kito ilgalaikio materialiojo turto remontą, apmokėti visas turto išlaikymo išlaidas ir kitos Civiliniame kodekse nustatytos panaudos sąlygos. Panaudos davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos davėjas gali nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo įsipareigojimų savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą arba kito ilgalaikio materialiojo turto remontą. Panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už turto pagerinimą neatlyginama. 6. Asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis, negali jo išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims.“
Analysis
Legally, the municipality cannot content itself with a ceremonial opening: an asset worth EUR 1.26 million requires a clear title for asset management, not merely a description of its cultural purpose.
The Kurhaus may become a subdivision of the school, but not an asset freely transferable by the school.

Core issue

The core of the transfer of the Kurhaus is not renovation, but the lawful selection of a municipal asset management regime for the school’s activities. If the building belongs to the municipality, the legal weight of the decision rests not with the mayor or the contractor, but with the municipal council as the body exercising the owner’s functions over the asset. The news item is narrow in scope: after works worth more than EUR 1.26 million, the Kurhaus is expected to be transferred in autumn 2026 to Kaunas Mikas Petrauskas School of Performing Arts. The matter should be assessed under:

  • Article 12(1)–(3) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets, as those provisions define the owner’s functions in respect of municipal assets and the right of trust.
  • Article 14(1)(1) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets, as a budgetary institution may receive assets on the basis of loan for use.
  • Article 6.967(2)–(3) of the Civil Code, if the asset trust agreement model is chosen and it later becomes necessary to terminate it.
  • The school regulations approved by the Kaunas City Municipal Council, as they state that the school’s legal form is a budgetary institution and that it is a Kaunas City municipal school.

Legal assessment

Under Article 12(1) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets, the owner’s functions in respect of assets owned by a municipality are exercised by the municipal council. Therefore, the practical basis for the transfer should be the procedure established by the council or a council decision, rather than merely an administrative announcement about the opening of the building. The school’s status is significant here: in the Kaunas City act, it is identified as a budgetary institution and a municipal school. Accordingly, it falls within the category of entities referred to in Article 14(1)(1) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets. Two legal routes are possible:

RegimeLegal consequence
Right of trust under Article 12The school would manage, use and dispose of the asset in accordance with the procedure established in council decisions
Loan for use under Article 14(1)(1)The school would temporarily and gratuitously manage and use the asset in accordance with the procedure established by the municipal council

If the right of trust is chosen, Article 12(2) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets allows municipal institutions to manage, use and dispose of assets in accordance with the procedure established in council decisions. However, the same provision restricts decisions concerning transfer into the ownership of other persons and the encumbrance of rights in rem. The Kurhaus may become a subdivision of the school, but not an asset freely transferable by the school. If loan for use is chosen, Article 14(1) allows assets to be transferred for temporary gratuitous management and use. Examples from Government resolutions show that loan for use to public institutions may be linked to activities provided for in their articles of association and to non-commercial use. The examples cited in the sources mention loan-for-use periods of 4 years and 10 years, but in the case of a municipality, the specific term should be determined according to the procedure established by the municipal council.

Amount or termValue indicated in the source
Start of contract worksJune 2025
Contract valueMore than EUR 1.26 million
Expected start of useAutumn 2026
Government loan-for-use example4 years or 10 years

Legally, the municipality cannot content itself with a ceremonial opening: an asset worth EUR 1.26 million requires a clear title for asset management, not merely a description of its cultural purpose. The school’s activities described in the news item are consistent with its status as a municipal school, as they concern performing arts education, rehearsals, concerts and student projects. Nevertheless, the organisation of events must remain connected to the school’s functions, because examples of asset transfers distinguish activities provided for in governing documents and restrictions on economic-commercial activity. If a trust agreement were later terminated, Article 6.967(2) of the Civil Code provides for six months’ written notice, unless the agreement specifies another term. Under Article 6.967(3) of the Civil Code, upon expiry of a trust agreement, the trustee must return the asset to the settlor unless the agreement provides otherwise.

Consequences

The most likely immediate scenario is the formal completion of the transfer by a municipal asset management act and a transfer-acceptance act. According to the excerpt from Article 12, the right of trust arises from the transfer of the asset to the trustee and the signing of the transfer-acceptance act. Thus, the actual opening of the building should not precede the document granting the school the right to manage it. In practice, this matters for three groups:

  • the school, because only with a clear title can it plan the activities of the subdivision, classrooms, rehearsals and events;
  • the municipality, because the council’s competence includes the owner’s functions and the determination of the asset management regime;
  • the contracting and asset administration chain, because after renovation the asset must move from the completion-of-works stage into lawful use.

If loan for use is chosen, a decision adopted in accordance with the procedure established by the municipality and a loan-for-use agreement should be expected. If the right of trust is chosen, a transfer-acceptance act based on a council decision should be expected. Monitoring point: before the autumn 2026 opening, one should await the document by which the Kurhaus is transferred to the school under the right of trust or on the basis of loan for use, and the date of its signing.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min.lt
Offered a Better Phone Plan? Lithuania’s Communications Regulator Warns About Often Omitted Terms 🔗
“Legislation requires communications service providers to clearly inform consumers about all key contract terms, including possible charges for early termination. However, when handling consumer disputes, the RRT sees that problems often…
Fact-check:
✅ ConfirmedVartotojai turi būti informuojami apie visas esmines elektroninių ryšių paslaugų sutarties sąlygas
✅ ConfirmedSutarties nutraukimo metu dėl nepakankamo informavimo gali kilti ginčai dėl taikomų mokėjimų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 37 straipsnis (statute)
37 straipsnis. Informacijos teikimas vartotojui sudarant nuotolinę sutartį ir įrodinėjimo pareiga 1. Finansinių paslaugų teikėjas pakankamai iš anksto iki nuotolinės…
37 straipsnis. Informacijos teikimas vartotojui sudarant nuotolinę sutartį ir įrodinėjimo pareiga 1. Finansinių paslaugų teikėjas pakankamai iš anksto iki nuotolinės sutarties sudarymo privalo aiškiai ir suprantamai pateikti vartotojui šią informaciją: 1) finansinių paslaugų teikėjo pavadinimą, duomenis apie finansinių paslaugų teikėjo pagrindinę komercinę veiklą ir, jeigu taikoma, finansinių paslaugų teikėjo, kurio vardu jis veikia, pavadinimą ir duomenis apie to finansinių paslaugų teikėjo pagrindinę komercinę veiklą; 2) finansinių paslaugų teikėjo ar finansinių paslaugų teikėjo, kurio vardu jis veikia, buveinės adresą, ryšio numerį, elektroninio pašto adresą ar kitus elektroninių ryšių duomenis, kurie leidžia vartotojui greitai susisiekti su finansinių paslaugų teikėju, veiksmingai su juo bendrauti ir išsaugoti susirašinėjimą su finansinių paslaugų teikėju patvariojoje laikmenoje; 3) kontaktinius duomenis, kuriais vartotojas gali teikti skundus finansinių paslaugų teikėjui ir, jeigu taikoma, finansinių paslaugų teikėjui, kurio vardu jis veikia; 4) kai finansinių paslaugų teikėjas yra juridinis asmuo, – Juridinių asmenų registro suteiktą juridinio asmens kodą; 5) jeigu finansinių paslaugų teikėjo veiklai būtina licencija ir (ar) leidimas, – finansinių paslaugų teikėjo priežiūros institucijos pavadinimą, buveinės adresą, ryšio numerį, elektroninio pašto, interneto svetainės adresus; 6) pagrindinių finansinės paslaugos savybių apibūdinimą; 7) finansinės paslaugos kainą, įskaitant visas per finansinių paslaugų teikėją mokamas įmokas, rinkliavas ir išlaidas bei mokėjimus, o jeigu negalima nurodyti tikslios kainos, – jos apskaičiavimo pavyzdį, pagal kurį vartotojas kainą gali patikrinti; 8) jeigu taikoma, informaciją apie pavėluotų ar neįvykdytų mokėjimų pasekmes; 9) jeigu taikoma, informaciją, kad finansinės paslaugos kaina buvo individualizuota automatizuoto sprendimų priėmimo būdu; 10) jeigu taikoma, informaciją apie tai, kad finansinė paslauga susijusi su sandoriais, ypač rizikingais dėl specifinių ypatybių ar atliktinų operacijų, arba kad finansinės paslaugos kaina susijusi su finansų rinkos svyravimu, kurio finansinės paslaugos teikėjas nekontroliuoja, ir informaciją, kad ankstesni rezultatai nėra būsimų rezultatų rodikliai; 11) informaciją apie tai, kad gali būti papildomų mokėjimų ir (ar) išlaidų, nesusijusių su finansinių paslaugų teikėju; 12) laikotarpį, kurį pasiūlyme pateikta informacija galioja; 13) finansinės paslaugos apmokėjimo ir teikimo tvarką; 14) vartotojui tenkančias papildomas naudojimosi ryšio priemonėmis išlaidas, jeigu tokios papildomos išlaidos skaičiuojamos; 15) informaciją apie aplinkosaugos ar socialinius tikslus, kurių siekiama finansine paslauga, jeigu į finansinės paslaugos investavimo strategiją įtraukti aplinkosaugos ir socialiniai veiksniai; 16) vartotojo teisę atsisakyti nuotolinės sutarties ir šios teisės įgyvendinimo tvarką, įskaitant informaciją apie nuotolinės sutarties atsisakymo terminą, įmokas, kurias vartotojui gali reikėti sumokėti, nepasinaudojimo šia teise pasekmes, arba kad nėra teisės atsisakyti nuotolinės sutarties; 17) trumpiausią nuotolinės sutarties galiojimo terminą, jeigu finansinių paslaugų teikimas yra nevienkartinis; 18) informaciją apie šalių teises nutraukti nuotolinę sutartį prieš terminą arba vienašališkai, įskaitant nuotolinėje sutartyje nustatomas netesybas; 19) praktinius nurodymus, susijusius su teise atsisakyti nuotolinės sutarties pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1–3 dalis, įskaitant finansinių paslaugų teikėjo ryšio numerį, elektroninio pašto adresą arba kitas ryšio priemones, kuriomis turėtų būti siunčiamas pranešimas apie nuotolinės sutarties atsisakymą. Kai nuotolinė sutartis sudaroma naudojantis elektronine sąsaja, kaip ji apibrėžiama 2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2022/2065 dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2000/31/EB, (Skaitmeninių paslaugų akte), turi būti nurodoma informacija apie nuotolinės sutarties atsisakymo funkciją, nustatytą Civilinio kodekso 6.22810 straipsnio 11–15 dalyse, ir jos pateikimo vietą; 20) nuotolinei sutarčiai taikomą teisę ir (ar) bylos, kai ginčas kyla iš nuotolinės sutarties, teismingumą; 21) kokia kalba pateikiama informacija apie nuotolinės sutarties sąlygas, šiame straipsnyje nurodyta informacija, taip pat kokia kalba finansinių paslaugų teikėjas, sutinkant vartotojui, įsipareigoja palaikyti ryšius šios nuotolinės sutarties galiojimo metu; 22) jeigu taikoma, galimybę pasinaudoti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra ir pasinaudojimo tokia procedūra tvarką; 23) draudimo (garantinius) fondus ar kitą kompensavimo tvarką, nenumatytą Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. 2. Iki nuotolinės sutarties sudarymo vartotojas turi gauti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lengvai skaitomą informaciją patvariojoje laikmenoje. Ši informacija, gavus prašymą, pateikiama asmenims su negalia, įskaitant asmenis su regos negalia, jiems tinkamu ir prieinamu formatu vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintais prieinamais bendravimo būdais. 3. Kai šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama likus mažiau negu vienai dienai iki nuotolinės sutarties sudarymo dienos, finansinių paslaugų teikėjas ne vėliau negu per 7 dienas nuo nuotolinės sutarties sudarymo dienos turi patvariojoje laikmenoje pateikti vartotojui priminimą apie jo teisę atsisakyti nuotolinės sutarties, vadovaujantis šio įstatymo 38 straipsniu, ir šios teisės įgyvendinimo tvarką. 4. Jeigu kalbama balso telefonijos ryšiu, pokalbio su vartotoju pradžioje turi būti nurodomas finansinių paslaugų teikėjo pavadinimas ir nurodomas skambučio komercinis tikslas. Taip pat vartotojas informuojamas, kai pokalbis balso telefonijos ryšiu įrašomas ar gali būti įrašomas. 5. Jeigu kalbama balso telefonijos ryšiu, kai vartotojas aiškiai pareiškia savo sutikimą, iki nuotolinės sutarties sudarymo finansinių paslaugų teikėjas gali pateikti vartotojui tik šio straipsnio 1 dalies 1, 6, 7, 11 ir 16 punktuose nurodytą informaciją. Tokiu atveju finansinių paslaugų teikėjas vartotoją informuoja apie likusios šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos prieinamumą ir nurodo, kokio pobūdžio ta informacija yra. Ši informacija pateikiama vartotojui patvariojoje laikmenoje iš karto sudarius nuotolinę sutartį. 6. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją teikiant elektroninėmis priemonėmis, ši informacija, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 6, 7, 11 ir 16 punktuose nurodytą informaciją, gali būti pateikta sluoksninio išdėstymo metodu, kai tam tikra informacija laikoma pagrindine ir aiškiai matoma pirmame sluoksnyje, o kita informacija pateikiama papildomuose sluoksniuose. Kai informacija pateikta sluoksninio išdėstymo metodu, turi būti sudaryta galimybė ją peržiūrėti, išsaugoti ir atspausdinti kaip vieną dokumentą. Tokiu atveju finansinių paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad visa šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija būtų pateikta vartotojui iki nuotolinės sutarties sudarymo dienos. 7. Pareiga įrodyti, kad informacija buvo pateikta vartotojui pagal šio straipsnio reikalavimus, vartotojas išreiškė savo valią sudaryti nuotolinę sutartį ir nuotolinė sutartis vykdoma tinkamai, tenka finansinių paslaugų teikėjui. 8. Jeigu Europos Sąjungos teisės aktuose ar kituose Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinamuosiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose konkrečias finansines paslaugas, nustatytos vartotojui iki finansinių paslaugų sutarties sudarymo dienos teikiamos informacijos taisyklės, taikomos nurodytų kitų įstatymų ar Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, išskyrus atvejus, kai nurodytuose kituose įstatymuose ar Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta kitaip. Jeigu nurodytuose kituose įstatymuose ar Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nuostatų, susijusių su informacija apie vartotojo teisę atsisakyti finansinių paslaugų sutarties, finansinių paslaugų teikėjas turi vartotoją informuoti apie tokios teisės buvimą ar nebuvimą, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalies 16 punkte. 9. Jeigu kituose konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose įstatymuose, kuriais nėra įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nustatytos vartotojui iki finansinių paslaugų sutarties sudarymo dienos teikiamos informacijos taisyklės, taikomas šis įstatymas.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12 ir 49-1 straipsnių bei priedo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir…
1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atlieka šias funkcijas: 1) prižiūri, kaip verslininkai laikosi šiame įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus; 2) koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų, atsakingų už tam tikros vartojimo srities reguliavimą, veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje (analizuoja sukauptą, periodiškai iš valstybės ir savivaldybių institucijų gaunamą informaciją apie vartotojų teisių apsaugą; teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos tobulinimo); 3) priima ir derina teisės aktus, susijusius su vartotojų teisių apsauga; 4) dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartotojų teisių apsauga, projektų teikia išvadas ir pasiūlymus; 5) ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus; 6) atlieka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę; 7) taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones; 8) šio įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą; 9) organizuoja vartotojų švietimą, koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, vartotojų asociacijų veiklą organizuojant vartotojų švietimą, pardavėjams ir paslaugų teikėjams teikia informaciją apie vartotojų teises; 10) kuria ir tvarko vartotojų teisių apsaugos duomenų bazę; 11) keičiasi informacija apie pavojingus gaminius ir rinkos priežiūrą Reglamento (ES) 2023/988 nustatyta tvarka, taip pat savo interneto svetainėje skelbia apie pavojingus ne maisto produktus ir rinkos ribojimo priemonių taikymą; 12) įgyvendina Reglamentą (ES) 2017/2394 ir Reglamentą (ES) Nr. 524/2013; 13) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje; 14) organizuoja vartotojų nuomonių, elgsenos, prekių ir paslaugų kainų bei kitus tyrimus; 15) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. 2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, atsakingų už atitinkamą valdymo sritį, informaciją, susijusią su vartotojų teisių apsauga; 2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat iš įstaigų, finansų rinkos dalyvių, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją, duomenis ir dokumentus, reikalingus įstatymų, už kurių laikymosi priežiūrą atsakinga Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, pažeidimams tirti, neatsižvelgiant į informacijos, duomenų ir dokumentų saugojimo laikmeną ar saugojimo vietą, įskaitant banko paslaptį ar jai prilygintą paslaptį sudarančią informaciją (kad asmuo yra banko ar kito finansų rinkos dalyvio klientas, jam teikiamos finansinės paslaugos, jo turimų sąskaitų numeriai) ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų turimą informaciją apie elektroninių ryšių paslaugų abonentus ar registruotus elektroninių ryšių paslaugų naudotojus, taip pat paimti dokumentus ir daiktus, kurie turi įrodomąją reikšmę; 3) atlikti pardavėjų, paslaugų teikėjų veiklos, įskaitant elektroninių sąsajų naudojimą, patikrinimą; 4) reikalauti, kad gamintojai, importuotojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjai ar jų atstovai atvyktų į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir duotų paaiškinimus žodžiu ar raštu; 5) atlikti prekių ir paslaugų kontrolinius pirkimus. Juos atliekant, sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopija verslininkui turi būti pateikta iš karto po atlikto kontrolinio pirkimo. Atliekant kontrolinius pirkimus gali būti daromas vaizdo ir (ar) garso įrašas. Jeigu atliekant prekių kontrolinį pirkimą pažeidimo požymių nenustatyta, kontrolinio pirkimo metu sumokėti pinigai grąžinami Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o prekės – verslininkui. Kontrolinių pirkimų atlikimo tvarką nustato teisingumo ministras; 6) duoti šio įstatymo 491 straipsnyje ir Produktų saugos įstatyme nurodytus privalomus nurodymus pašalinti informaciją ar panaikinti galimybę ją pasiekti Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 98 straipsnyje nustatyta tvarka; 7) taikyti laikinąsias priemones pagal šio įstatymo 441 straipsnį; 8) sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams rengti ar kitiems Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais) specialistus; 9) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises. 3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atlikdama šio straipsnio 1 dalies 5–8 punktuose nustatytas funkcijas, turi teisę gauti iš registrų, valstybės informacinių sistemų, fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių šioms funkcijoms atlikti reikalingą informaciją, dokumentus ir duomenis, įskaitant asmens duomenis.“
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 13-1, 30, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2023 m. birželio 25 d. 2. Teisingumo…
7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2023 m. birželio 25 d. 2. Teisingumo ministras iki 2022 m. gruodžio 25 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba iki 2023 m. birželio 24 d. patikrina, ar vartotojų asociacijos, iki šio įstatymo įsigaliojimo įrašytos į įgaliotųjų vartotojų asociacijų sąrašą, atitinka šiame įstatyme įgaliotosioms vartotojų asociacijoms nustatytas sąlygas. 4. Šio įstatymo nuostatos taikomos, kai ieškinys dėl vartotojų viešojo intereso gynimo pareiškiamas po šio įstatymo įsigaliojimo.
Analysis
A discount not explained by telephone is not a future debt; it is an unproven contractual price that cannot be transferred to an invoice after the dispute.
If no claim is brought within 30 days, what should be expected is not a new interpretation, but the entry into force of the RRT decision and, if necessary, its compulsory enforcement under Article 36(7).

Core issue

The sale of a telecommunications plan by telephone is assessed legally not by the attractiveness of the promise, but by whether the consumer received the substance of the price, discount and termination cost before becoming bound.

If the discount repayment mechanism was not explained during the call, the dispute essentially becomes not a case about the amount of the debt, but a case about proof of contractual information. This raises the question whether the operator may claim EUR 172 for repayment of discounts granted where the consumer did not receive, by telephone, a specific explanation of the discounts and the repayable amount.

The issue is determined under Article 40(1)-(2) and Article 41(1) and (3) of the Law on Electronic Communications of the Republic of Lithuania, as well as Article 36(5)-(7), as set out in Article 2 of the Law Amending Articles 34 and 36 of the Law on Electronic Communications of the Republic of Lithuania No. IX-2135.

RRT’s competence in consumer disputes is further defined by points 1.4.1, 1.5 and 1.6 of the Resolution approving the List of Out-of-Court Consumer Dispute Resolution Bodies.

Legal assessment

Under Article 40(1) of the Law on Electronic Communications, a contract for public electronic communications services is a public contract, and therefore the operator’s terms may not operate as a hidden individual charge after the sales call.

Under Article 40(2), the service provider must publish and provide information about services in accordance with the rules approved by RRT, while RRT determines the scope, content, time limits, form and methods of providing that information.

The facts presented indicate that the call addressed the duration, the price and an abstract possibility of repaying discounts, but did not identify the specific discounts or the repayable amount.

This means that the EUR 172 claim lacks a basis not because the technical fault in itself terminated the contract, but because the monetary consequence was not clearly incorporated into the consumer’s decision. The operator’s obligations in such a situation are specific:

  • before concluding the contract by telephone, clearly state the price of the services;
  • disclose the price with and without the discount;
  • identify the minimum period of use of the services, for example 24 months;
  • explain what discounts apply and what amount would have to be repaid in the event of early termination.

The consumer’s rights also have a procedural form under Article 41(1) of the Law on Electronic Communications: the consumer may apply to RRT for out-of-court dispute resolution or apply directly to court.

Under Article 41(3), before applying to RRT, the end-user must first submit a written complaint to the provider of public electronic communications services and state the claims.

If this stage is skipped, RRT refuses to examine the application.

Under point 1.5 of the List of Out-of-Court Consumer Dispute Resolution Bodies, the parties’ attendance at a hearing is not mandatory, and the procedure may be oral or written.

IssueAmount or period stated
Disputed amount of discount repaymentEUR 172
Frequently mentioned minimum term24 months
Time limit for bringing a claim after an RRT decision30 days
Applications examined by RRT in the first half of 2026319
Amount saved for service recipients in the first half of 2026almost EUR 10,000
Consumer disputes examined in 2025585
Amount refunded to consumers in 2025EUR 46,000

RRT’s competence here is not merely advisory, because Article 36(6) and point 1.6 of the List provide that a decision enters into force and becomes binding if no claim is brought before a court within 30 days.

Under Article 36(7) and point 1.6 of the List, an RRT decision that has entered into force is an enforceable instrument.

A discount not explained by telephone is not a future debt; it is an unproven contractual price that cannot be transferred to an invoice after the dispute.

According to the RRT assessment provided, a one-off technical fault is not in itself a material breach of contract allowing termination without additional costs.

However, that point does not rescue the operator where the EUR 172 claim itself was not clearly disclosed when the contract was concluded.

Consequences

The most immediate practical consequence for consumers concerns the direction of proof: in a dispute, the issue to raise is not only service quality, but also the content of the call.

For operators, the consequence is stricter: a self-service account, email or paper contract after the call cannot replace the provision of essential information at the time of conclusion.

If RRT finds that the 24-month commitment, the nature of the discount or the repayable amount was not clearly identified, the dispute may realistically be resolved in the consumer’s favour.

If the operator were to prove clear call content, the consumer would be left to challenge on another basis, for example service quality, but a one-off fault is insufficient for that purpose according to the assessment provided.

The procedure should then move through the following steps:

  • the consumer submits a written complaint to the operator under Article 41(3) of the Law on Electronic Communications;
  • if no satisfactory outcome is obtained, the consumer applies to RRT under Article 41(1) and point 1.4.1 of the List;
  • RRT adopts a decision on the merits of the dispute;
  • within 30 days of adoption of the decision, either party may bring a claim before a court of general jurisdiction under Article 36(6) and point 1.6 of the List.

If no claim is brought within 30 days, what should be expected is not a new interpretation, but the entry into force of the RRT decision and, if necessary, its compulsory enforcement under Article 36(7).

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Delfi
Mobile operator accused of forcing paid service on customer; company offers explanation 🔗
A Tele2 customer traveling abroad received an unexpected message saying travel insurance had been automatically applied. It was free for 24 hours, but would renew at a daily fee of 2 euros unless cancelled. The customer warned others on…
Fact-check:
🟡 IncompleteVartotoją privaloma informuoti tinkamai prieš aktyvuojant paslaugą
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.22816 straipsnis (statute)
6.22816 straipsnis. Prekių ar paslaugų teikimas be vartotojo užsakymo 1. Vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, taip pat skaitmeninis turinys…
6.22816 straipsnis. Prekių ar paslaugų teikimas be vartotojo užsakymo 1. Vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, taip pat skaitmeninis turinys, neturi pareigos už tai mokėti. Vartotojas neturi patirti jokių papildomų išlaidų dėl neužsakytų prekių ar paslaugų, taip pat skaitmeninio turinio gavimo. 2. Vartotojo, kuriam be jo užsakymo buvo perduotos prekės ar suteiktos paslaugos, neveikimas (tylėjimas) nelaikomas sutikimu pirkti. 3. Pareiga įrodyti, kad vartotojas išreiškė valią sudaryti vartojimo sutartį (užsakė prekes ar paslaugas) tenka verslininkui. III dalis KITAIS PAGRINDAIS ATSIRANDANČIOS PRIEVOLĖS XIX skyrius KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.2282 straipsnis (statute)
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių…
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina ar apriboja šiame kodekse nustatytas vartotojų teises, negalioja. 2. Kai verslininkas pažeidžia vartotojo teises, vartotojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl pažeistų jo teisių gynimo į vartotojų teisių apsaugos institucijas ar teismą. 3. Vartotojų teisių apsaugos institucijas ir vartotojų teisių gynimo tvarką nustato įstatymai. 4. Verslininkui draudžiama vykdyti vartotojams nesąžiningą komercinę veiklą. Nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus nustato įstatymai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas 6.2282 straipsnis (statute)
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių…
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina ar apriboja šiame kodekse nustatytas vartotojų teises, negalioja. 2. Kai verslininkas pažeidžia vartotojo teises, vartotojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl pažeistų jo teisių gynimo į vartotojų teisių apsaugos institucijas ar teismą. 3. Vartotojų teisių apsaugos institucijas ir vartotojų teisių gynimo tvarką nustato įstatymai. 4. Verslininkui draudžiama vykdyti vartotojams nesąžiningą komercinę veiklą. Nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus nustato įstatymai.
Analysis

⚠ Correction. The assertion that the consumer must be properly informed “before the service is activated” is too narrow and conflates two distinct points in time. Under the wording of Article 6.719 of the Civil Code provided, before concluding a service contract the service provider must provide information on the nature of the services, the terms, price, time limits and possible consequences. It is therefore more accurate to say that the consumer must receive the essential information before the contract is concluded or before the additional service is included in its annex, while a later SMS after departure is an additional, but not a substitute, information channel. The rule cited by the Communications Regulatory Authority concerning the end of a free or reduced-price period and the opt-out procedure addresses the risk of continuation of a service already being provided; it does not, in itself, prove the initial order.

If the consumer’s silence becomes a line item on an invoice, the operator must prove not the fact of disclosure, but a clear order under Article 6.22816(3) of the Civil Code of the Republic of Lithuania.
Where the cancellation mechanism failed, the consumer’s invoice ceased to be a document evidencing performance of the contract and became the financial consequence of the operator’s error.

Core issue

The core of the dispute is not the EUR 2 charge; it is proof of intent where an additional service is activated under an annex to the contract but charged only after departure.

If the consumer’s silence becomes a line item on an invoice, the operator must prove not the fact of disclosure, but a clear order under Article 6.22816(3) of the Civil Code of the Republic of Lithuania. The factual background reported in the news is that travel insurance was applied to a customer abroad, free of charge for the first day and subsequently costing EUR 2 per day. The issue should be assessed under the following provisions:

  • Article 6.22816 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, which prohibits requiring payment for unsolicited services.
  • Article 6.2285(3) of the Civil Code of the Republic of Lithuania, which requires express consent for each additional charge.
  • Article 6.719(1) of the Civil Code of the Republic of Lithuania, which requires pre-contractual information on the nature, price, terms and consequences of the service.
  • Article 6.2282(2) and (4) of the Civil Code of the Republic of Lithuania, which grant the consumer the right to defend infringed rights and prohibit unfair commercial practices.
  • If the contract was concluded remotely or off-premises, Article 6.2287(1), Article 6.22810(1) and Article 6.22811(2) of the Civil Code of the Republic of Lithuania are also applicable.

Legal assessment

The operator’s position would be strongest only if the annex to the contract clearly identified travel insurance as an additional service being ordered.

A general statement that, by signing, the customer had familiarised themselves with the terms does not displace the burden of proof established in Article 6.22816(3) of the Civil Code.

Under that provision, it is the trader who must prove that the consumer expressed their intention to order the service.

Silence, failure to read an SMS, or late cancellation cannot be treated as consent to purchase under Article 6.22816(2) of the Civil Code. The assessment of the additional EUR 2 daily charge depends on the content of the consent.

Under Article 6.2285(3) of the Civil Code:

  • the consumer’s express consent to each additional charge must be obtained before the consumer contract is concluded;
  • consent cannot be inferred from pre-formulated statements;
  • if the consumer had to reject the charge in order to avoid it, the consumer is entitled to recover that charge.
Circumstance AssessedLegal Significance
First day free of chargeThe initial free period does not remove the requirement for clear agreement on the subsequent charge
EUR 2 per dayThis is an additional charge requiring the consumer’s express consent
Cancellation by SMSIt is relevant only to the operation of the cancellation procedure, but does not replace proof of the original order
1-2% of affected customersA software error indicates improper functioning of the cancellation mechanism for a specific group of customers

Under Article 6.719(1) of the Civil Code, the operator was required to provide, before conclusion of the contract, detailed information on the nature of the insurance, the conditions of provision, the price, the terms and the consequences.

If this information was included in the annex to the contract, the insurance certificate and other durably accessible terms, that assists the operator in substantiating compliance with its duty to inform.

However, disclosure is not the same as a consumer’s order.

Automatic charging after the free first day is lawful only where, at the time of conclusion of the contract, the consumer clearly selected or confirmed that specific paid service. If the contract was concluded remotely or off-premises, Article 6.2287(1) of the Civil Code is additionally relevant.

That provision imposes a duty to provide clear and comprehensible information on the main characteristics of the service and the trader’s details.

According to the wording of the amending law provided, Article 6.2287(1)(4) of the Civil Code also requires disclosure of the total price or the method of calculating it.

Accordingly, the EUR 2 daily rate and the condition determining when it begins to accrue should be disclosed in a manner enabling the consumer to understand the financial consequence before being charged. The software error episode should be assessed separately from the original order of the service.

If the consumer cancelled the service by SMS but the charge was nevertheless applied, that contradicts the cancellation procedure declared by the company itself.

In such a case, compensation through a subsequent invoice corresponds to the consumer’s interest, but does not in itself answer whether the original service activation scheme was lawful.

Where the cancellation mechanism failed, the consumer’s invoice ceased to be a document evidencing performance of the contract and became the financial consequence of the operator’s error. Article 6.2282(2) of the Civil Code allows the consumer to apply to consumer protection authorities or to a court for the protection of infringed rights.

According to the RRT position presented in the news report, a dispute with an electronic communications service provider should first be addressed by contacting the provider itself.

If the dispute cannot be resolved, the consumer may apply to the RRT for dispute resolution.

If the dispute concerns unfair terms in a consumer contract or unfair commercial practices, then, according to the RRT explanation provided, competence would lie with the VVTAT.

Consequences

In practical terms, the most important document for the consumer would be the annex to the contract in which the travel insurance service is said to be separately described.

If it shows the consumer’s express consent to the EUR 2 daily charge, the dispute would shift more toward issues of disclosure and the functioning of the cancellation mechanism.

If there is no such consent, the consumer’s position would be directly strengthened by Article 6.22816(1)-(3) and Article 6.2285(3) of the Civil Code.

In that case, no obligation to pay would arise, and any charge already debited should be refunded. There are three realistic scenarios:

  • the operator compensates the specific EUR 2 daily charges in a subsequent invoice;
  • the consumer submits a complaint to the operator and, failing agreement, applies to the RRT for dispute resolution;
  • the broader issue of practice is referred to the VVTAT if contractual terms or unfair commercial practices are being assessed.

The financial significance is not merely individual.

If the EUR 2 daily charge is applied to several family numbers, the amount multiplies according to the number of numbers and days.

For example, for four numbers, one charged day would amount to EUR 8, and three days to EUR 24.

Procedurally, the next step is therefore to await the operator’s response to the complaint or a subsequent invoice with compensation; if no resolution is received, the dispute may be submitted to the RRT, while assessment of consumer terms may be referred to the VVTAT.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Justice in order to properly transpose the provisions of the EU Consumer Rights Directive following comments from the European Commission. The aim was to clarify the rules on consumer contracts and consumer protection, including challenges to unfair terms, clearer information on digital content, and a prohibition on using premium-rate telephone numbers for customer service. No material objections were raised in the excerpts related to the issue; other arguments concerning restrictions on cash payments and bank charges are essentially unrelated to paid services provided by telecommunications operators.

📄 Original — Diena.lt
Pre-trial investigation launched into possible environmental damage in Vilnius region waste management 🔗
The Vilnius County Police Headquarters has launched a pre-trial investigation, led by a prosecutor from the Vilnius Regional Prosecutor's Office, the prosecutor's office said Wednesday. The decision followed statements from the head of the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 270, 271-1, 277-1 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 270-4 straipsniu įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 270 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 270 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba…
1 straipsnis. 270 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 270 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirasti kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“ 2. Pakeisti 270 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką arba sistemingai pažeidinėjo teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.“
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 270, 271-1, 277-1 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 270-4 straipsniu įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 270, 2711, 2771 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 2704 STRAIPSNIU ĮSTATYMAS   2023 m. liepos 4 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 270, 2711, 2771 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 2704 STRAIPSNIU ĮSTATYMAS   2023 m. liepos 4 d. Nr. XIV-2152 Vilnius         1 straipsnis. 270 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 270 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirasti kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“ 2. Pakeisti 270 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką arba sistemingai pažeidinėjo teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.“   2 straipsnis. Kodekso papildymas 2704 straipsniu Papildyti Kodeksą 2704 straipsniu: „2704 straipsnis. Atliekų išmetimas į aplinką 1.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 270, 271-1, 277-1 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 270-4 straipsniu įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Kodekso papildymas 2704 straipsniu Papildyti Kodeksą 2704 straipsniu: „2704 straipsnis. Atliekų išmetimas į aplinką 1. Tas, kas neteisėtai išmetė į…
2 straipsnis. Kodekso papildymas 2704 straipsniu Papildyti Kodeksą 2704 straipsniu: „2704 straipsnis. Atliekų išmetimas į aplinką 1. Tas, kas neteisėtai išmetė į aplinką 15 kubinių metrų ir daugiau nepavojingųjų atliekų (išskyrus neteisėtą inertinių atliekų panaudojimą), jeigu dėl to nebuvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams ir neatsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai išmetė į aplinką 7 kubinius metrus ir daugiau pavojingųjų atliekų, jeigu dėl to nebuvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams ir neatsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“
Analysis
If the smouldering accumulations pollute the air and soil, the case moves from permit compliance into the consequences under Article 270(2) of the Criminal Code.
The contractual 20-working-day period for remedying breaches, expiring on 7 August 2026, does not automatically suspend the criminal investigation.

Core issue

The quantity of waste is not merely an indicator of the extent of harm here: the criminal classification will turn on whether a breach of the rules and an environmental consequence are established.

A dispute concerning termination of the contract does not eliminate potential criminal liability if the waste management met the elements of Article 270 of the Criminal Code. The reported fact legally falls within the question of whether waste accumulated and smouldering on the MBA site constitutes a breach of environmental protection rules.

The investigation should first be assessed under Article 270(1)–(2) and Article 270-4(1)–(3) of the Criminal Code.

Additional relevant control sources are: paragraph 94 of the Rules on the Issuance, Amendment and Revocation of Pollution Permits and paragraphs 11.2.1–11.2.2 of the Description of Risk Assessment of Economic Operators.

ProvisionThreshold or sanction
Article 270(1) CCdanger to life or health, or possible major damage; imprisonment for up to 3 years
Article 270(2) CCsystematic breaches and major damage caused; imprisonment for up to 6 years
Article 270-4(1) CC15 m³ or more of non-hazardous waste; up to 3 years
Article 270-4(2) CC7 m³ or more of hazardous waste; up to 4 years

Legal assessment

Under Article 270(1) of the Criminal Code, danger to human health or the possibility of major damage to environmental elements is sufficient.

Under Article 270(2) of the Criminal Code, the threshold is higher: systematic conduct, or conduct under paragraph 1, and major damage already caused are required.

The focus of the investigation will not be only the 40,000 tonnes of waste, but the regime for its storage, the smouldering, and the impact on air, land and soil.

If the smouldering accumulations pollute the air and soil, the case moves from permit compliance into the consequences under Article 270(2) of the Criminal Code. The duties and rights under the cited sources are as follows:

  • the waste manager must comply with environmental protection rules and pollution permit requirements;
  • non-compliance with those requirements entails administrative liability under paragraph 94 of the Pollution Permit Rules;
  • mandatory instructions issued by control officials are relevant, because failure to comply with them is mentioned under Article 317 of the Code of Administrative Offences;
  • failure to comply with suspension of environmentally harmful activity is linked to Article 318 of the Code of Administrative Offences;
  • a legal person may be liable for offences under Articles 270 and 270-4 of the Criminal Code where this is expressly provided in those articles.

Article 270-4 of the Criminal Code would be a separate line of assessment only if the facts were characterised as unlawful discharge of waste into the environment.

This provision distinguishes non-hazardous waste from hazardous waste and sets different quantities: 15 m³ and 7 m³.

The quantities stated in the report are given in tonnes; therefore, under the cited sources, the threshold in Article 270-4 cannot be mechanically converted into tonnes.

Accordingly, on the visible facts, the principal criminal-law route is Article 270 of the Criminal Code, rather than the quantity of waste alone or the contractual dispute. Institutionally, the situation has two parallel tracks.

The pre-trial investigation is led by the prosecutor, and the investigation was opened by the police according to the procedural fact stated in the report.

Environmental protection control, under the cited acts, operates through inspections, mandatory instructions, suspension of activity and risk assessment.

Paragraph 11.2.1 of the Risk Assessment Description links 10 points to the fact of damage, suspension of activity, revocation of a permit or more than one sanction.

Paragraph 11.2.2 of the same Description links 6 points to one administrative penalty, economic sanction or mandatory instruction.

Consequences

Realistically, the first scenario is classification under Article 270(1) of the Criminal Code if danger or a risk of possible major damage is proven.

The second scenario is Article 270(2) of the Criminal Code if systematic breaches and major environmental damage are substantiated.

The third scenario is an additional or alternative assessment under Article 270-4 of the Criminal Code if the investigation frames the facts as unlawful discharge of waste into the environment.

Liability of a legal person is practically important here, because both waste-related provisions expressly provide for it. The practical significance is distributed across several groups:

  • for VAATC, compensation for damage and continuity of plant operations are important;
  • for Energesman, criminal-law risk, liability of a legal person and civil claims are important;
  • for municipalities, the reliability of the regional waste system is important, because the Vilnius region covers several municipalities;
  • for residents, continuity of waste management services is important, although the cited legal sources do not regulate the procedure for increasing tariffs.

The contractual 20-working-day period for remedying breaches, expiring on 7 August 2026, does not automatically suspend the criminal investigation.

Procedurally, the next expected steps are decisions in the prosecutor-led investigation and environmental control documents concerning the fact of damage, mandatory instructions or restrictions on activity.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alfa.lt
A. Veryga on R. Žemaitaitis’s impeachment: it would seem logical to wait for the Supreme Court’s decision 🔗
After the Lithuanian Court of Appeal upheld the conviction of Nemuno Aušra leader Remigijus Žemaitaitis in a criminal case over antisemitic statements, Farmers and Greens leader Aurelijus Veryga said a decision on impeachment proceedings…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 345 straipsnis (statute)
Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo…
Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos. 2. Asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 3. Pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo išsprendžia šio Kodekso 350 straipsnyje numatyta teisėjų atrankos kolegija nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)   346 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. 2. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. 347 straipsnis. Kasacinio skundo turinys 1.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 346 straipsnis (statute)
346 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti…
346 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. 2. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 301 straipsnis (statute)
301 straipsnis. Neįsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūrėjimas apeliacine tvarka ir skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų 1…
301 straipsnis. Neįsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūrėjimas apeliacine tvarka ir skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų 1. Apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. 2. Apeliacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai (nutartys). 3. Bylas pagal apeliacinius skundus (atskiruosius skundus) dėl neįsiteisėjusio apylinkės teismo sprendimo, nutarties nagrinėja apygardų teismai. 4. Bylas pagal apeliacinius skundus (atskiruosius skundus) dėl neįsiteisėjusio apygardos teismo sprendimo, nutarties nagrinėja Lietuvos apeliacinis teismas. 5. Skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų, pateikti Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka, nagrinėjami mutatis mutandis taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles. Šie skundai paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui.
Analysis
The final judgment is the factual fuel for the impeachment process here, while cassation before the Supreme Court of Lithuania is not an automatic handbrake on the Seimas.
Accordingly, under this regulatory framework, cassation is not the opposite of a judgment becoming final.

Core issue

The legal knot is not whether the Seimas “may speak” about impeachment, but whether a final appellate conviction is already sufficient to form the basis for impeachment. Under Article 74 of the Constitution of the Republic of Lithuania, the mandate of a Member of the Seimas may be revoked where the member has grossly violated the Constitution, breached the oath, or where it emerges that a crime has been committed.

The news fact is narrow: the Court of Appeal upheld the conviction-based assessment and increased the fine from EUR 5,000 to EUR 10,000. The question would be resolved by applying Article 74 of the Constitution, Article 333 of the Code of Criminal Procedure, Article 367 of the CCP, Article 381 of the CCP, as well as the provisions of the Statute of the Seimas and the procedures of the Constitutional Court relevant to impeachment proceedings, as indicated in the bulletin of the Supreme Administrative Court of Lithuania.

QuestionApparent rule or fact
Votes required to revoke the mandateArticle 74 of the Constitution: 3/5 of all Members of the Seimas
Fine after appealEUR 10,000 instead of EUR 5,000
Enforcement of the judgmentArticle 333(1) CCP: transmission for enforcement within 7 days
CassationArticle 367 CCP: a final judgment may be appealed

Legal assessment

Article 367(1) of the CCP expressly permits an appeal in cassation against a judgment or ruling that has already become final. Accordingly, under this regulatory framework, cassation is not the opposite of a judgment becoming final.

  • The convicted person and his defence counsel have the right to lodge a cassation appeal under Article 367 of the CCP.
  • Defence counsel may do so only if this does not contradict the will of the defended person expressed in writing, pursuant to Article 367(2) of the CCP.
  • A judgment of the appellate court is transmitted for enforcement within 7 days under Article 333(1) of the CCP.
  • A cassation case may be left unexamined if the appeal is withdrawn, or postponed in the cases provided for in Article 381 of the CCP.

This means that the political argument for waiting for a decision of the Supreme Court of Lithuania is not the same as a procedural prohibition on initiating impeachment. If the appellate judgment has become final, Article 333 of the CCP links it to enforcement, while Article 367 of the CCP merely opens cassation review. The final judgment is the factual fuel for the impeachment process here, while cassation before the Supreme Court of Lithuania is not an automatic handbrake on the Seimas.

The competence of the Seimas under Article 74 of the Constitution is autonomous, but not unlimited. The final decision on revoking the mandate requires the votes of 3/5 of all Members of the Seimas and must take place in accordance with the impeachment procedure. The bulletin of the Supreme Administrative Court of Lithuania states that, under Articles 238 and 239 of the Statute of the Seimas, termination and initiation of impeachment, as well as referral to the Constitutional Court, take place by resolution of the Seimas. It is also noted there that, under Article 76 of the Law on the Constitutional Court, an inquiry by the Seimas may be set out in a resolution.

On the Constitutional Court procedure side, Article 56 of the Law on the Constitutional Court is material. It indicates that a Constitutional Court ruling identifies the actions of a Member of the Seimas or state official under examination, the established circumstances, arguments, evidence, and the operative part. Article 32 of the Law on the Constitutional Court regulates representation, including the representative of a group of Members of the Seimas named in the signed petition.

The source of case law here helps distinguish possession of a mandate from political status. In its ruling of 1 July 2004 in case No. 04/04, the Constitutional Court held that an elected Member of the Seimas who has not taken the oath has not yet acquired the powers of a Member of the Seimas. For the present situation, this leads to the opposite conclusion: a Member of the Seimas who has taken the oath and is exercising the mandate is subject precisely to the impeachment regime under Article 74 of the Constitution.

Consequences

In practical terms, two lawful paths are possible if one relies only on the provisions presented. The Seimas may initiate the procedure after the final appellate judgment, or it may politically wait for the cassation outcome before the Supreme Court of Lithuania. The first path rests on the judgment becoming final and on the enforcement logic of Article 333 of the CCP. The second path reduces the risk that the impeachment process will be based on a criminal case whose cassation outcome may still change.

  • For R. Žemaitaitis, the right to cassation under Article 367 of the CCP is of practical importance.
  • For the Seimas, the threshold of 3/5 of all members under Article 74 of the Constitution is important.
  • At the ethics and procedure level, a resolution of the Seimas is important, because the bulletin of the Supreme Administrative Court of Lithuania links referral to the Constitutional Court in impeachment matters with the form of a resolution.
  • For voters and parties, the result is important: preservation of the mandate or its revocation through impeachment.

If a cassation appeal is lodged, at least three visible procedural turns are possible in the proceedings before the Supreme Court of Lithuania under Article 381 of the CCP: leaving the appeal unexamined after withdrawal of the appeal, deciding the issue of whether the appeal is admissible for examination, or postponing the hearing of the case. If the Seimas does not wait for the Supreme Court of Lithuania, the next procedural document should be a resolution of the Seimas concerning actions in the impeachment process or an inquiry to the Constitutional Court. If the Seimas waits, the point to monitor is the lodging of the cassation appeal and the procedural decision of the Supreme Court of Lithuania, while the appellate judgment, under Article 333(1) of the CCP, must be transmitted for enforcement within 7 days of its pronouncement.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LRT
Algirdas Bartkus. On the Programme of Lithuania’s 21st Government - LRT 🔗
If the core of any modern economy had to be summed up in two words, they would be “human resources.” If one had to name the least important factor, it would be money. Yet most economic debates and political programmes focus precisely on…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Programavimo lygmens planavimo dokumentų tipai Programavimo lygmens planavimo dokumentų tipai yra šie: 1) nacionalinės plėtros programos – vadovaujantis…
8 straipsnis. Programavimo lygmens planavimo dokumentų tipai Programavimo lygmens planavimo dokumentų tipai yra šie: 1) nacionalinės plėtros programos – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytomis teritorijos naudojimo privalomosiomis nuostatomis rengiami 4–10 metų trukmės planavimo dokumentai, kuriuose nurodoma, kaip bus įgyvendinami pažangos uždaviniai. Vienai valstybės veiklos sričiai gali būti rengiamos kelios nacionalinės plėtros programos. Rengiamos tokios nacionalinės plėtros programos: a) plėtros programos – planavimo dokumentai, kuriuose, siekiant įgyvendinti Nacionaliniame pažangos plane nustatytus pažangos uždavinius, taip pat nacionalinių darbotvarkių planus, atlikus aplinkos analizę, nustatomos valstybės mastu įgyvendinamos pažangos priemonės, rezultato rodikliai, nurodomos preliminarios atskiram Nacionalinio pažangos plano pažangos uždaviniui arba susijusiems pažangos uždaviniams įgyvendinti reikalingos pažangos lėšos ir kiti elementai, privalomi pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir (arba) kitus tarptautinius įsipareigojimus. Viena plėtros programa rengiama vienai valstybės veiklos sričiai; b) ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos – vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu rengiami planavimo dokumentai, kuriuose, siekiant įgyvendinti Nacionaliniame pažangos plane nustatytus strateginius tikslus ir pažangos uždavinius, įgyvendinančius Nacionalinio saugumo strategiją, nustatomos valstybės mastu įgyvendinamos pažangos priemonės, rezultato rodikliai, nurodomos preliminarios pažangos uždaviniams įgyvendinti reikalingos pažangos lėšos; c) Regionų plėtros programa – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Regioninės plėtros įstatymu rengiamas planavimo dokumentas, kuriame nustatomos Nacionalinio pažangos plano strateginių tikslų ir pažangos uždavinių regioninės politikos srityje įgyvendinimo sąlygos; 2) Vyriausybės programa – vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu rengiamas planavimo dokumentas, kuriame nustatomos Vyriausybės veiklos laikotarpio valstybės veiklos gairės; 3) Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planas – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Vyriausybės įstatymu rengiamas planavimo dokumentas, kuriame detalizuojama, kaip bus įgyvendinamos Vyriausybės programoje nustatytos valstybės veiklos gairės, nurodomi Vyriausybės veiklos prioritetai, prioritetinės nacionalinėse plėtros programose nustatytos pažangos priemonės ir (arba) pažangos priemones įgyvendinantys projektai, o prireikus – kaip bus peržiūrimi ir keičiami Nacionalinis pažangos planas ir (arba) jo įgyvendinamieji planavimo dokumentai, siekiant suderinti šiuos dokumentus su Vyriausybės programa; 4) nacionalinių darbotvarkių planai – vadovaujantis šiuo įstatymu rengiami planavimo dokumentai (jeigu jų rengimą numato nacionalinės darbotvarkės), kuriais įgyvendinamos nacionalinės darbotvarkės ir planuojamos šiose darbotvarkėse numatytų uždavinių įgyvendinimą užtikrinančios pažangos priemonės ir (arba) tęstinės veiklos priemonės (toliau kartu – priemonės), taip pat kiti elementai, reikalingi Europos Sąjungos teisės aktams, kitiems tarptautiniams įsipareigojimams ir (arba) Nacionalinio saugumo strategijai įgyvendinti. Šie dokumentai rengiami atsižvelgiant į Valstybės pažangos strategiją ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepciją ir turi derėti su nacionalinėmis plėtros programomis; 5) regionų plėtros planai – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Regioninės plėtros įstatymu, įgyvendinant regionų plėtros programą, įvertinus savivaldybių strateginius plėtros planus ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytas teritorijos naudojimo privalomąsias nuostatas, rengiami 4–10 metų trukmės planavimo dokumentai, skirti tolygiai ir tvariai plėtrai regionuose planuoti; 6) savivaldybių strateginiai plėtros planai – vadovaujantis šiuo įstatymu rengiami 4–10 metų trukmės planavimo dokumentai, skirti aplinkos, socialinei ir ekonominei raidai savivaldybės teritorijoje planuoti ir rengiami atsižvelgiant į kitus strateginio ir programavimo lygmens planavimo dokumentus. Šie planai taip pat turi derėti su savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentais ir regionų plėtros planais; 7) savivaldybių bendrieji planai – vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu rengiami savivaldybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, kuriais įgyvendinami ir detalizuojami valstybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai. Šie planai taip pat turi derėti su savivaldybių strateginiais plėtros planais.
Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo Nr. XIII-3096 pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
Viena plėtros programa rengiama vienai valstybės veiklos sričiai; b) ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos – vadovaujantis Nacionalinio saugumo…
Viena plėtros programa rengiama vienai valstybės veiklos sričiai; b) ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos – vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu rengiami planavimo dokumentai, kuriuose, siekiant įgyvendinti Nacionaliniame pažangos plane nustatytus strateginius tikslus ir pažangos uždavinius, įgyvendinančius Nacionalinio saugumo strategiją, nustatomos valstybės mastu įgyvendinamos pažangos priemonės, rezultato rodikliai, nurodomos preliminarios pažangos uždaviniams įgyvendinti reikalingos pažangos lėšos; c) Regionų plėtros programa – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Regioninės plėtros įstatymu rengiamas planavimo dokumentas, kuriame nustatomos Nacionalinio pažangos plano strateginių tikslų ir pažangos uždavinių regioninės politikos srityje įgyvendinimo sąlygos; 2) Vyriausybės programa – vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu rengiamas planavimo dokumentas, kuriame nustatomos Vyriausybės veiklos laikotarpio valstybės veiklos gairės; 3) Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planas – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Vyriausybės įstatymu rengiamas planavimo dokumentas, kuriame detalizuojama, kaip bus įgyvendinamos Vyriausybės programoje nustatytos valstybės veiklos gairės, nurodomi Vyriausybės veiklos prioritetai, prioritetinės nacionalinėse plėtros programose nustatytos pažangos priemonės ir (arba) pažangos priemones įgyvendinantys projektai, o prireikus – kaip bus peržiūrimi ir keičiami Nacionalinis pažangos planas ir (arba) jo įgyvendinamieji planavimo dokumentai, siekiant suderinti šiuos dokumentus su Vyriausybės programa; 4) nacionalinių darbotvarkių planai – vadovaujantis šiuo įstatymu rengiami planavimo dokumentai (jeigu jų rengimą numato nacionalinės darbotvarkės), kuriais įgyvendinamos nacionalinės darbotvarkės ir planuojamos šiose darbotvarkėse numatytų uždavinių įgyvendinimą užtikrinančios pažangos priemonės ir (arba) tęstinės veiklos priemonės (toliau kartu – priemonės), taip pat kiti elementai, reikalingi Europos Sąjungos teisės aktams, kitiems tarptautiniams įsipareigojimams ir (arba) Nacionalinio saugumo strategijai įgyvendinti. Šie dokumentai rengiami atsižvelgiant į Valstybės pažangos strategiją ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepciją ir turi derėti su nacionalinėmis plėtros programomis; 5) regionų plėtros planai – vadovaujantis šiuo įstatymu ir Regioninės plėtros įstatymu, įgyvendinant regionų plėtros programą, įvertinus savivaldybių strateginius plėtros planus ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytas teritorijos naudojimo privalomąsias nuostatas, rengiami 4–10 metų trukmės planavimo dokumentai, skirti tolygiai ir tvariai plėtrai regionuose planuoti; 6) savivaldybių strateginiai plėtros planai – vadovaujantis šiuo įstatymu rengiami 4–10 metų trukmės planavimo dokumentai, skirti aplinkos, socialinei ir ekonominei raidai savivaldybės teritorijoje planuoti ir rengiami atsižvelgiant į kitus strateginio ir programavimo lygmens planavimo dokumentus.
Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Vyriausybės programos ir Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano rengimas, tvirtinimas, įgyvendinimas, stebėsena, vertinimas ir atsiskaitymas už…
19 straipsnis. Vyriausybės programos ir Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano rengimas, tvirtinimas, įgyvendinimas, stebėsena, vertinimas ir atsiskaitymas už pasiektą pažangą 1. Vyriausybės programa rengiama ir tvirtinama vadovaujantis Vyriausybės įstatymu. 2. Vyriausybės programos vykdymą koordinuoja Vyriausybė, įgyvendinimo stebėseną, ataskaitų rengimą organizuoja Vyriausybės kanceliarija. 3. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano rengimą koordinuoja Vyriausybės kanceliarija. 4. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą tvirtina Vyriausybė. 5. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano įgyvendinimą koordinuoja Vyriausybė, vykdo Vyriausybei pavaldūs strateginio valdymo sistemos dalyviai. 6. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane nurodyti Vyriausybės veiklos prioritetų įgyvendinimo projektai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka įtraukiami į strateginį projektų portfelį ir valdomi Vyriausybės nustatyta projektinio valdymo tvarka. Strateginio valdymo sistemos dalyviai gali vadovautis šia tvarka įgyvendindami ir kitus projektus. 7. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano įgyvendinimo stebėseną ir vertinimą atlieka ir ataskaitų rengimą organizuoja Vyriausybės kanceliarija.
Analysis
The legal weakness of the programme is not its rhetorical emphasis on plots of land, but the fact that human resources measures are left without any visible connection to the ministry’s statutory coordination duty.
If the programme remains declaratory, its human capital component will not become individual services, training support or targeted employment programmes.

Core issue

The legal issue is not the quality of the programme’s economic rhetoric, but whether human resources policy is linked in it to statutory measures and the competence of institutions. It must be assessed under Article 27 of the Law on Vocational Education and Training of the Republic of Lithuania and Articles 12, 14, 35, 48 and 50 of the Law on Employment of the Republic of Lithuania.

News fact: criticism has been made that the programme of the Twenty-First Government devotes only a limited place in its economic section to the labour market, educational content and human capital.

Legal assessment

Article 27 of the Law on Vocational Education and Training assigns human resources development to the competence of the Ministry of the Economy and Innovation, and not solely to the field of education or social policy. Under this provision, the ministry must not only formulate policy but also organise, coordinate, supervise and implement its measures. The legal weakness of the programme is not its rhetorical emphasis on plots of land, but the fact that human resources measures are left without any visible connection to the ministry’s statutory coordination duty.

  • Article 27 of the Law on Vocational Education and Training requires the identification of priority economic sectors from the perspective of human resources development.
  • The same provision provides for continuing vocational training, professional development, competence development and the development of high-level qualifications.
  • It also covers measures to attract human resources to priority economic sectors.

Article 12 of the Law on Employment shows that labour market policy is not merely an abstract objective: it is broken down into services and employment support measures. The services include registration, information, counselling, assessment of employment opportunities, intermediation, individual activity planning and supported employment. Support measures include active labour market policy measures, employment promotion programmes and payments to employees attracted from abroad or to their employers.

Article 14 of the Law on Employment gives the Government three clear functions: to submit draft laws to the Seimas, to approve state employment promotion programmes and to coordinate the activities of institutions. Therefore, a political programme that declares competitiveness must, as a matter of law, be translated into coordinated programmes, resolutions and draft legislation, rather than merely into lists of infrastructure projects or permits. Here, the Government programme becomes assessable by reference to whether its provisions later take the forms provided for in Article 14 of the Law on Employment.

ProvisionLegal amount or term
Article 35 of the Law on Employmentfinancing of complex measures is calculated over a 3-year period
Article 35 of the Law on Employmentthe amount of financing may not exceed 31 minimum monthly wages
Article 48 of the Law on Employmentpersons under guardianship may be covered by a programme until the age of 25
Article 48 of the Law on Employmentsingle parents are covered until the child reaches the age of 8
Article 48 of the Law on Employmentafter imprisonment or rehabilitation, the application period is 6 months

Article 35 of the Law on Employment links active measures to increasing employment opportunities for jobseekers and matching labour supply and demand. The Employment Service selects specific measures according to target groups and the priorities set by the Government or an institution authorised by it. This means that the issue of qualifications discussed in the programme cannot remain a general promise if legal consequences are intended.

Article 48 of the Law on Employment allows for the preparation of unemployment prevention programmes, immigrant and national minority integration programmes, and other employment promotion programmes. This provision is particularly significant because the attraction of high-technology specialists mentioned in the news item may, as a matter of law, be based both on employment programmes and on the payments provided for in Article 12 of the Law on Employment. Article 50 of the Law on Employment sets out the sources of financing: the state and municipal budgets, the Guarantee Fund, the Long-Term Employment Benefits Fund, EU structural and other funds, and other sources.

The earlier Government documents cited in the sources show a more consistent link between employment, vocational training and human resources development. The implementation measures for the 2001-2004 programme provided for the improvement of the labour market policy mechanism, labour mobility and the organisation of vocational training. In the 2004-2006 EQUAL document, investment in people, vocational training and the improvement of the activities of labour market institutions were identified as priorities of employment policy. The 2014-2020 Employment Promotion Programme required, even more clearly, the comprehensive mobilisation of the business, education and labour market sectors.

Consequences

The practical consequence for the Government is an obligation to convert programme statements into legal acts and measures falling within the competence defined in Article 14 of the Law on Employment. For the Ministry of the Economy and Innovation, the key issue will be to show which priority economic sectors are identified under Article 27 of the Law on Vocational Education and Training and which qualification measures are applied in those sectors. For the Employment Service, this will matter only to the extent that the Government or an authorised institution sets priorities under Article 35 of the Law on Employment.

  • If the programme remains declaratory, its human capital component will not become individual services, training support or targeted employment programmes.
  • If resolutions and programmes are adopted, a financing route will arise under Article 50 of the Law on Employment.
  • If the attraction of high-technology specialists is chosen, it will have to be clearly linked to priority economic sectors and to payments under Article 12 of the Law on Employment.

Procedurally, the next expected step would be a Government resolution or a decision of an authorised institution on employment support priorities and the procedure for applying measures; according to the sources provided, no specific adoption deadline has been set.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Mūsų Laikas
Case of Jurbarkas Car Wash Cash Thieves Sent to Court 🔗
A prosecutor from the Marijampolė District Prosecutor’s Office has drawn up an indictment and sent to court a criminal case in which two Polish citizens are accused of stealing another person’s property and destroying or damaging property…
Fact-check:
🟡 IncompleteBaudžiamasis kodeksas už svetimo turto vagystę numato baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.
🟡 IncompleteUž turto sunaikinimą ar sugadinimą Baudžiamasis kodeksas numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
✅ ConfirmedAsmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 187 straipsnis (statute)
187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu…
187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nr. XII-500, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3771 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 178 straipsnis (statute)
178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki…
178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į transporto priemonę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė didelės vertės svetimą turtą, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 4. Tas, kas pagrobė labai didelės vertės svetimą turtą arba pagrobė didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 5. Tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 6. Už šio straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 7. Už šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas 1. Asmuo, padaręs užsienyje nusikalstamas veikas, numatytas šio kodekso 5 ir 51…
8 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas 1. Asmuo, padaręs užsienyje nusikalstamas veikas, numatytas šio kodekso 5 ir 51 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai padaryta veika pripažįstama nusikalstama ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikalstamą veiką užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šią veiką numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. 2. Asmuo, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 51, 6 ir 7 straipsniuose, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. 3. Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, užsienyje padaręs vieną ar kelis nusikaltimus, numatytus šio kodekso 129, 135, 138, 148, 149, 150, 151, 1511, 1521, 153 straipsniuose, 162 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse, baudžiamas nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that theft of another’s property is punishable by imprisonment for up to six years is too broad. More precisely: simple theft under Article 178(1) of the Criminal Code is punishable by up to three years’ imprisonment, while the six-year threshold applies to Article 178(3), where there is intrusion into a storage facility, premises or another qualifying circumstance specified in the provision. The statement regarding destruction of or damage to property is also incomplete, since Article 187(2) of the Criminal Code provides in certain cases for imprisonment of up to five years. In this case, the news report refers to Article 187(1) and (3), so the aggregate EUR 15,000 value of damaged property alone does not explain the classification of all episodes.

The issue is not merely the amount of money stolen; the crux of the case is the legal classification of the intrusion into cash repositories and the breaking of equipment.
The cash taken is only half of the charge here: if the repositories were systematically forced open, the mechanism of damage may become more serious than the amount of coins itself.

Core issue

The issue is not merely the amount of money stolen; the crux of the case is the legal classification of the intrusion into cash repositories and the breaking of equipment. Liability will be determined under Article 178(3), Article 187(1) and (3) of the Criminal Code, and, for the attempted offence, Article 22(1) of the Criminal Code. The report states that two Polish citizens are accused of breaking into car wash payment terminals and stealing money in Kuršėnai, Ukmergė, Jurbarkas and Vilkaviškis, as well as an attempted offence in Šiauliai. The gravity of the charge arises not from a single large haul, but from a repeated pattern of intrusion into cash repositories.

ProvisionCore ApplicationMaximum Penalty
Article 178(3) CCtheft of another’s property by intrusion into a repositoryimprisonment for up to 6 years
Article 187(1) CCdestruction of or damage to another’s propertyimprisonment for up to 2 years
Article 187(3) CCdamage to another’s property of minor valuearrest or lesser penalties

Legal assessment

Under Article 178(3) of the Criminal Code, the essential element is not the car wash as a place of business, but the cash repository into which the accused allegedly gained access using metal shears and crowbars. This provision covers theft of another’s property by intrusion into premises, a repository or a protected area; accordingly, the fact that the terminals contained cash compartments is decisive for the charge.

  • In Vilkaviškis, the reported amount stolen is EUR 5,900.
  • In Ukmergė, the reported amount stolen is EUR 3,593.
  • In Jurbarkas, the reported amount stolen is EUR 2,156.
  • In Kuršėnai, the reported amount stolen is EUR 33.

The difference between these amounts does not alter the direction of Article 178(3) of the Criminal Code if the court finds that there was intrusion into a repository. According to source [14] provided, completion of theft is linked to the result, because Article 178 of the Criminal Code is formulated as “stole another’s property.” For the Šiauliai episode, this means a different legal status: if no property was stolen, the charge is linked to attempt under Article 22(1) and Article 178(3) of the Criminal Code. The attempted episode does not compete with the completed episodes, but supplements the overall pattern of conduct. The classification of property damage will depend on the nature and value of the damage, because Article 187 of the Criminal Code distinguishes between ordinary, aggravated and minor-value damage. In this case, the prosecutor’s office refers to damaged property worth more than EUR 15,000, but the charge cites Article 187(1) and (3), rather than paragraph 2 of the provision supplied. The court will therefore need to assess each damage episode separately, rather than mechanically adding all damage into a single figure. The cash taken is only half of the charge here: if the repositories were systematically forced open, the mechanism of damage may become more serious than the amount of coins itself.

  • The accused face procedural risk arising from several completed thefts and one attempted theft.
  • For the victims, it is practically important to prove not only the sums stolen, but also the value of the damaged equipment.
  • The prosecutor must substantiate that the acts specifically meet the element of intrusion into a repository.
  • The court will decide whether each episode corresponds to the separately cited parts of Articles 178 and 187 of the Criminal Code.

Consequences

The realistic first scenario is that the prosecution maintains the charge under the most serious theft classification cited, where the principal threshold is the penalty under Article 178(3) of the Criminal Code: imprisonment for up to 6 years. A second scenario would be the reclassification of certain property-damage episodes between Article 187(1) and Article 187(3) of the Criminal Code if the court assesses the amount of damage differently. The third scenario concerns the Šiauliai episode: it may remain an attempt if the result of theft is not established.

This is practically important for car wash operators because their procedural interest comprises two separate heads of loss: stolen money and broken terminals. For the accused, the most practically significant distinction is between a completed theft under Article 178(3) of the Criminal Code and an attempt under Article 22(1). The next matter to follow is the procedural decision of the Šiauliai Chamber of the Šiauliai District Court regarding the hearing of the case; the Criminal Code sources provided do not establish a specific deadline for that decision.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Lrytas
ELTA Brief: debates over CIA prison, aid to Latvia and France, and decision on V. Germanas’ ankle monitor 🔗
Lithuanian officers will continue helping Latvia guard its border as the country faces an influx of irregular migrants from Belarus, with 20 Lithuanian border guards and service dogs being sent there. Lithuania also says it is ready to…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 1311 straipsnis (statute)
1311 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Intensyvi priežiūra – įtariamojo kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. 2. Intensyvią priežiūrą ikiteisminio tyrimo…
1311 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Intensyvi priežiūra – įtariamojo kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. 2. Intensyvią priežiūrą ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Intensyvios priežiūros paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas. Kai byla perduota į teismą, dėl intensyvios priežiūros paskyrimo ar jos termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. 3. Skiriant intensyvią priežiūrą, nustatomos šios kardomosios priemonės sąlygos. Intensyvios priežiūros vykdymo ir kontrolės taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. 4. Intensyvios priežiūros terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nutartyje skirti intensyvią priežiūrą, tačiau iš karto intensyvi priežiūra negali viršyti šešių mėnesių. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas. 5. Įtariamasis įspėjamas, kad už nustatytų intensyvios priežiūros sąlygų pažeidimą ir už šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą jam gali būti paskirtas suėmimas, jei tam būtų pagrindas. 6. Įtariamasis, kuriam paskirta intensyvi priežiūra, privalo: 1) dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą; 2) laikytis nustatytos dienotvarkės. 7. Įtariamajam, kuriam paskirta intensyvi priežiūra, draudžiama nusiimti, gadinti ar sunaikinti elektroninį stebėjimo įtaisą. Kodeksas Nr. XII-498, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3769 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 44 straipsnis (statute)
44 straipsnis. Sprendimo dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmimo ir priežiūros tvarka 1. Sprendimą dėl kardomosios…
44 straipsnis. Sprendimo dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmimo ir priežiūros tvarka 1. Sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ikiteisminio tyrimo metu nutarimu priima prokuroras, teisminio nagrinėjimo metu – nutartimi bylą nagrinėjantis teismas. Prieš priimdamas šį sprendimą prokuroras ar teismas paprastai susižino su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, siekdamas išsiaiškinti, ar ji galės vykdyti šią kardomąją priemonę. 2. Priėmus sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, surašomas liudijimas, kurio pavyzdinę formą patvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Liudijimas turi būti išverstas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės valstybinę kalbą arba į kitą kalbą, jeigu ši valstybė yra nurodžiusi, kad ji pripažins vertimą į vieną ar daugiau kitų Europos Sąjungos valstybių narių oficialiųjų kalbų. Liudijimo vertimą užtikrina sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmusi institucija. 3. Kardomoji priemonė vienu metu gali būti perduota vykdyti tik vienai Europos Sąjungos valstybei narei. Liudijimas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai perduodamas bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą, kai kita Europos Sąjungos valstybė narė gali nustatyti dokumentų autentiškumą. 4. Sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmusi institucija ir ją vykdančios kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija tarpusavyje susižino tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai ši valstybė narė yra paskyrusi vieną ar daugiau centrinių institucijų. Jeigu nėra žinoma kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, gali būti konsultuojamasi su Europos teisminio tinklo kontaktiniais asmenimis. 5. Sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmusi institucija privalo: 1) sekti kardomosios priemonės vykdymo eigą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; 2) bendradarbiauti su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija; 3) savo iniciatyva ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu jai pateikti visą informaciją, reikalingą sklandžiai kardomosios priemonės vykdymo eigai užtikrinti, įskaitant informaciją apie kardomosios priemonės apskundimą ir skundo nagrinėjimo rezultatus; 4) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka laiku priimti reikalingus sprendimus dėl kardomosios priemonės panaikinimo ar pakeitimo, dėl kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros ar namų arešto termino pratęsimo, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimo termino pratęsimo, taip pat prireikus prašyti tęsti kardomųjų priemonių taikymą arba atšaukti sprendimą dėl kardomosios priemonės vykdymo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir apie juos nedelsdama informuoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją; 5) gavusi informaciją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos apie ilgiausią laikotarpį, kurį galima vykdyti kardomųjų priemonių priežiūrą šioje valstybėje narėje, jeigu jos nacionalinėje teisėje toks laikotarpis yra nustatytas, arba apie sprendimą adaptuoti kardomąsias priemones, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo šios informacijos gavimo dienos, nuspręsti, ar nėra tikslinga atšaukti sprendimą dėl kardomosios priemonės vykdymo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, jeigu paaiškėja, kad kardomosios priemonės vykdymas šioje valstybėje narėje nepadės pasiekti kardomųjų priemonių tikslų; 6) prireikus kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl Europos arešto orderio išdavimo siekiant perimti asmenį, kuriam paskirta kardomoji priemonė, į Lietuvos Respubliką. 6. Prokuroro nutarimas dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir nutarimas dėl liudijimo atsiėmimo ir kardomosios priemonės vykdymo perėmimo gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismo nutartis dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir nutartis dėl liudijimo atsiėmimo ir kardomosios priemonės vykdymo perėmimo gali būti skundžiamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso X dalyje nustatyta tvarka. VIII SKYRIUS EUROPOS APSAUGOS ORDERIO PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo Nr. XI-1860 pakeitimo įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nuosprendžio, pagal kurį turi būti vykdoma probuojamojo intensyvi priežiūra, gavimo, o…
25 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nuosprendžio, pagal kurį turi būti vykdoma probuojamojo intensyvi priežiūra, gavimo, o kai nuteistasis lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos taikant jam intensyvią priežiūrą, – lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dieną probuojamajam uždedamas elektroninio stebėjimo įtaisas ir prireikus teismo ar probacijos tarnybos nustatytoje nuteistojo buvimo vietoje sumontuojama elektroninio stebėjimo įranga, o nuteistasis pasirašytinai supažindinamas su elektroninio stebėjimo įtaiso naudojimo instrukcija. Jeigu nuteistasis yra nepilnametis, su šia instrukcija pasirašytinai supažindinamas ir jo atstovas pagal įstatymą. 2. Intensyvios priežiūros metu elektroninio stebėjimo įtaisas nuo nuteistojo gali būti nuimamas šiais atvejais: 1) elektroninio stebėjimo įtaisas trukdo nuteistajam teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas; 2) dėl elektroninio stebėjimo įtaiso gedimo būtina jį pakeisti nauju; 3) nuteistajam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. 3. Elektroninio stebėjimo įtaisas nuo nuteistojo nuimamas paskutinę intensyvios priežiūros vykdymo dieną. 4. Intensyvios priežiūros sąlygų laikymosi kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius.
Analysis
The issue of V. Germanas’s electronic ankle monitor is not a technical matter of monitoring, but the boundary of judicial control between liberty and an alternative to detention.
In this case, the ankle monitor and increased bail form a single control regime, the legality of which depends on the procedural need substantiated in the court order.

Core issue

The issue of V. Germanas’s electronic ankle monitor is not a technical matter of monitoring, but the boundary of judicial control between liberty and an alternative to detention. The decision to extend it for a further three months should be assessed under Articles 120, 121, 131¹ and 139 of the Code of Criminal Procedure, while the increase of bail falls within the logic of applying several less restrictive measures under Article 121(3) of the CCP.

The news point is narrow: Vilnius City District Court extended electronic monitoring and increased the monetary bail imposed on V. Germanas, who is standing trial in the “Foxpay” case. The legal question is whether the court seised of the case may continue intensive supervision while also tightening another remand measure.

  • Article 120(1) of the CCP identifies intensive supervision and bail as remand measures.
  • Article 121(1) of the CCP provides that intensive supervision may be imposed only by order of a judge or court.
  • Article 121(3) of the CCP permits several remand measures less restrictive than detention to be imposed simultaneously.
  • Article 131¹ of the CCP defines an electronic ankle monitor as control of a suspect by electronic monitoring devices.

Legal assessment

Once the case has been referred to court, the decision is made not by the prosecutor but by the court seised of the case, pursuant to Article 131¹(2) of the CCP. Accordingly, the order of Vilnius City District Court is precisely the procedural form required by that provision.

IssueRule
Initial term of intensive supervisionno more than 6 months under Article 131¹(4) of the CCP
Extensionup to 3 months under Article 131¹(4) of the CCP
Number of extensionsunlimited under Article 131¹(4) of the CCP
Application of multiple measurespermitted under Article 121(3) of the CCP

Three months is not an arbitrary period, as it corresponds to the extension limit set in Article 131¹(4) of the CCP. The electronic ankle monitor operates here not as a punishment, but as a remand measure pending the conclusion of the proceedings. V. Germanas’s liberty is restricted only to the extent necessary to secure the proceedings, while remaining a less restrictive measure than detention.

  • Under Article 131¹(6) of the CCP, the person must wear an electronic monitoring device.
  • Under Article 131¹(6) of the CCP, the person must comply with the daily schedule set by the court.
  • Under Article 131¹(7) of the CCP, the person is prohibited from removing, damaging or destroying the device.
  • Under Article 131¹(5) of the CCP, breaches may lead to detention, where grounds for detention exist.

The increase in bail is consistent with Article 121(3) of the CCP, because several measures may be applied together. Nevertheless, both measures must be based on sufficient data under Article 121(2) of the CCP. The electronic ankle monitor physically controls conduct, while bail creates a financial incentive to comply with procedural obligations. In this case, the ankle monitor and increased bail form a single control regime, the legality of which depends on the procedural need substantiated in the court order.

Paragraph 2 of the Recommendations on the Procedure for Imposing Remand Measures Other than Detention During Pre-Trial Investigation identifies the purposes of such measures. These are ensuring participation in the proceedings, preventing interference with the investigation, and preventing new criminal offences. The same provision requires proportionality and immediate termination once the measure is no longer necessary.

Consequences

First scenario: V. Germanas complies with the conditions, and the measure remains in force until the expiry of the term set by the court. In that event, under Article 139(3) of the CCP, the remand measure would end upon expiry of its term.

Second scenario: the court may subsequently revoke or vary the measure if the circumstances of the case so require. This is expressly provided for in Article 139(1) of the CCP, which allows the measure to be replaced by a more or less restrictive one.

Third scenario: breach of the conditions may open the way to consideration of detention. That consequence follows from Article 131¹(5) of the CCP, but only where grounds for detention exist.

In practical terms, this matters for V. Germanas, defence counsel, the prosecutor and the court, because the further procedural risk is tied to day-to-day compliance with the conditions. The next procedural stage will be the expiry of the term three months after the order, or a new court decision on extension, variation or revocation.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min
Mother of teen sexually abused by mentor: “We found out by chance that Jakštys had been released - the victim’s opinion doesn’t matter” 🔗
On June 9, 2023, the Kaunas Chamber of the Kaunas District Court found R. Jakštys guilty of sexual crimes against minors. The conviction took effect in April 2024 after the Kaunas Regional Court heard the appeal, and on April 8 of that…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 96 straipsnis (statute)
96 straipsnis. Pranešimas nukentėjusiajam apie nuteistąjį 1. Jeigu laisvės atėmimo vietų įstaiga yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta…
96 straipsnis. Pranešimas nukentėjusiajam apie nuteistąjį 1. Jeigu laisvės atėmimo vietų įstaiga yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę, nuteistojo perkėlimą į atviro tipo bausmės atlikimo vietą, taip pat apie šio kodekso 67, 68, 69 straipsniuose numatytą nuteistojo, atliekančio bausmę pusiau atviro ar uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, išvykimą iš bausmės atlikimo vietos be palydos ar jo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, ji privalo apie tai nukentėjusiajam pranešti. Nukentėjusiajam taip pat pranešama apie teisės aktuose nustatytas apsaugos priemones, kurios jam gali būti taikomos, ir šių priemonių skyrimo tvarką. 2. Nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą į laisvę pranešama ne vėliau kaip likus trims dienoms iki šio paleidimo dienos. Tais atvejais, kai nuteistasis turi būti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos paleidžiamas tuoj pat po to, kai gaunamas nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl nuteistojo paleidimo į laisvę, taip pat kai nuteistasis pabėga iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nukentėjusiajam pranešama iš karto, kai tik nuteistasis paleidžiamas į laisvę arba kai jis pabėga iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Nukentėjusiajam apie nuteistojo perkėlimą į atviro tipo bausmės atlikimo vietą ir šio kodekso 67, 68, 69 straipsniuose numatytą išvykimą iš bausmės atlikimo vietos pranešama tą pačią dieną, kai priimamas sprendimas perkelti nuteistąjį į atviro tipo bausmės atlikimo vietą arba nuteistasis įgyja teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos. XI SKYRIUS BAUSMĖS ATLIKIMO METU VALSTYBEI IR KITIEMS ASMENIMS PADARYTOS TURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 180 straipsnis (statute)
180 straipsnis. Paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka 1. Atlikę laisvės atėmimo ir arešto bausmes nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmoje pusėje…
180 straipsnis. Paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka 1. Atlikę laisvės atėmimo ir arešto bausmes nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmoje pusėje, o kitais pagrindais paleidžiami – tą dieną, kurią bausmės vykdymo institucija gauna reikiamus dokumentus. Jeigu dokumentai gaunami likus ne daugiau kaip trims valandoms iki darbo dienos pabaigos, nuteistasis paleidžiamas kitos dienos rytą. 2. Mėnesiais skaičiuojamos bausmės laikas pasibaigia atitinkamą paskutinio bausmės mėnesio dieną, o jeigu tas mėnuo atitinkamos dienos neturi, – paskutinę to mėnesio dieną. 3. Jeigu bausmės laikas pasibaigia poilsio arba šventės dieną, nuteistasis paleidžiamas dieną, kuri eina prieš poilsio arba šventės dieną. 4. Paleidžiamiems asmenims paleidimo dieną išduodami asmens dokumentai ir daiktai, asmeninėje sąskaitoje laikomi pinigai, taip pat bausmės atlikimą liudijantys dokumentai. 5. 6. Bausmės vykdymo institucijos vadovas arba jo pavaduotojas privalo išaiškinti paleidžiamam asmeniui jo teises ir pareigas. 7. Paleidžiami nepilnamečiai pasiunčiami pas tėvus arba globėjus (rūpintojus) ar artimuosius giminaičius. Nepilnamečius privalo lydėti bausmės vykdymo institucijos darbuotojas, tėvai, globėjai (rūpintojai) arba artimieji giminaičiai. 8. Jeigu bausmės vykdymo institucija yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, jog jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę ar nuteistojo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietos, bausmės vykdymo institucijos vadovas arba jo pavaduotojas apie nuteistojo paleidimą į laisvę ar nuteistojo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietos privalo pranešti nukentėjusiajam. Nukentėjusiajam taip pat pranešama apie teisės aktuose nustatytas apsaugos priemones, kurios gali būti jam taikomos, ir šių priemonių skyrimo tvarką. Nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą į laisvę pranešama ne vėliau kaip likus trims dienoms iki nuteistojo paleidimo dienos. Tais atvejais, kai nuteistasis iš laisvės atėmimo vietos turi būti paleidžiamas tuoj po to, kai gaunamas nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl nuteistojo paleidimo į laisvę, taip pat kai nuteistasis pabėga iš laisvės atėmimo vietos, nukentėjusiajam pranešama iš karto po nuteistojo paleidimo į laisvę ar nuteistojo pabėgimo iš laisvės atėmimo vietos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Analysis
The legal core of R. Jakštys’s release is simple: the victim does not hold the key to the cell, but the State does not hold the key to silence.
If the certificate had been received, failure to notify or failure to notify in time would be assessed as a failure by the sentence enforcement institution to perform its duty.

Core issue

Conditional release in this situation is not a matter of the victim’s veto; it is the State’s duty to assess the convicted person’s risk individually while also ensuring that the victim is informed. The issue is not whether the victim “decides” on release, but whether, under the procedure, the victim should have been notified in time and informed of protective measures. The factual axis is as follows: R. Jakštys was released from a place of imprisonment on 25 June 2026, although the end of the sentence had been scheduled for 6 October 2026. The legal assessment is based on Articles 96, 87, 85, 180, 183 and 157 of the Code on the Execution of Sentences, and Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure.

Legal assessment

Under Article 157(1) of the Code on the Execution of Sentences, conditional release is linked to a low risk of criminal conduct or clear progress in reducing that risk. This provision also establishes the portions of the sentence served on which eligibility for consideration of release depends.

ProvisionContent
Article 157(1)(1) CESone third of the sentence, where the sentence does not exceed four years
Article 157(1)(2) CESone half of the sentence, where the sentence exceeds four years but does not exceed ten years
Article 157(1)(3) CEStwo thirds of the sentence, where the sentence exceeds ten years but does not exceed twenty-five years

Under the provisions cited, the victim’s opinion is not specified as an independent condition for conditional release. The victim is granted not a right to decide on release, but a right to be informed, provided that such a request has been submitted.

  • Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure obliges the presiding judge of the trial hearing to ascertain whether the victim wishes to receive notifications concerning release, transfer, unescorted leave, or escape.
  • If the victim did not attend the hearing, this information must be ascertained within five days from the pronouncement of the judgment.
  • This need not be ascertained where the victim’s place of residence is unknown or where notification could cause harm to the convicted person.

If the institution of imprisonment received a certificate confirming such a request, Article 96(1) of the Code on the Execution of Sentences imposes a duty to notify the victim. The same provision also requires notification of the protective measures established by law and the procedure for imposing them.

The legal core of R. Jakštys’s release is simple: the victim does not hold the key to the cell, but the State does not hold the key to silence. Under Article 96(2) of the Code on the Execution of Sentences, in the ordinary case, notice of release must be given no later than three days before release. Where the convicted person must be released immediately upon receipt of a judgment, ruling or decision, notice is given immediately when the person is released.

In the conditional release procedure, Article 85(1) of the Code on the Execution of Sentences provides that, twenty working days before possible conditional release, the institution submits a social inquiry report to the commission. Under Article 85(2), the commission adopts a reasoned decision to grant or refuse conditional release within twenty working days. Under Article 85(3), a copy of the decision is served on the convicted person and sent to the prosecutor within two working days.

Release itself is carried out under Article 87(1) of the Code on the Execution of Sentences: upon receiving a copy of the commission’s decision or a court order together with a copy of the ruling, the institution releases the convicted person. Article 87(4) requires intensive supervision and probation to begin from the moment of release. Under Article 180(1), release on other grounds is effected on the day on which the sentence enforcement authority receives the necessary documents.

Procedural stepTime limit
Ascertainment of the victim’s wish, if the victim did not attend the hearingwithin 5 days from pronouncement of the judgment
Social inquiry report to the commission20 working days before possible conditional release
Commission decisionwithin 20 working days from receipt of the report
Copy of the decision to the convicted person and prosecutorwithin 2 working days
Notice to the victim of releaseno later than 3 days before release
Complaint concerning actions of institutional officialswithin 1 month
Examination of complaintwithin 20 working days

If the family learned of the release by chance, the legal question first turns on the existence of the certificate and compliance with the duty under Article 96 of the Code on the Execution of Sentences. If the certificate had been received, failure to notify or failure to notify in time would be assessed as a failure by the sentence enforcement institution to perform its duty. If the certificate had not been received, the chain of responsibility may begin with the performance of the duty under Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure to ascertain the victim’s wish.

Consequences

In practical terms, this situation is important for victims because their procedural protection depends on a formally recorded request to receive notifications. It is also important for the institution of imprisonment because, once the certificate has been received, notification is not discretionary but a direct duty under Article 96(1) of the Code on the Execution of Sentences.

  • If the certificate was held by the institution, the victim may challenge the officials’ actions under Article 183(1) of the Code on the Execution of Sentences within one month.
  • The head of the institution must examine the complaint within twenty working days.
  • The actions or decisions of the head concerning the execution of a fixed-term custodial sentence may be challenged before the Director of the Prison Department under Article 183(2).
  • The actions and decisions of the Director of the Prison Department may be challenged before a regional administrative court under Article 183(3).

On the sources provided, another criminal case being heard on appeal does not alter the release procedure that has already been carried out. It may become relevant only if a new conviction becomes final and a new basis for sentence enforcement arises.

The nearest monitoring point is documentary: within one month of learning of the release, a request should be made to verify whether there was a certificate under Article 96 of the Code on the Execution of Sentences, and the response of the head of the institution should be awaited within twenty working days under Article 183.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

[TEISINIS_KLAUSIMAS] The regulation was initiated by the Ministry of Justice, drawing on insights from working groups established by the Minister, the courts, the prosecution service, and the Prison Department. [TEISINIS_PAGRINDAS] The aim was to regulate conditional release more clearly, eliminate duplication of institutional functions, and improve the effectiveness of the probation and release-from-correctional-institutions system. [PRAKTIKA] The principal arguments concerned unclear criteria for conditional release and a decline in the number of persons released conditionally. [TIKSLINIMAS] The document excerpts provided do not identify any specific objections concerning the victim’s opinion or notification. [PRAKTINE_REIKSME]

📄 Original — European Commission
Know your EU passenger rights before you travel 🔗
Bags packed and ready to go? If you are heading off on a summer holiday, we wish you a smooth journey, but if problems arise, it is worth knowing that EU travel rules protect you in many cases. Whether your flight is cancelled, your train…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 693 straipsnis (statute)
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos…
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas" | Article: 693 straipsnis | Chunk 5 of 6] Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 57-1 straipsniu įstatymas 187. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 248 straipsnio pakeitimo įstatymas 188. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417, 589 ir 603 straipsnių pakeitimo įstatymas 189. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29 ir 134 straipsnių pakeitimo įstatymas 190. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 572, 624, 627, 630, 632, 647, 661 ir 662 straipsnių pakeitimo įstatymas 191. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 526, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 526-1 straipsniu įstatymas 192. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 29, 208, 210, 211, 589, 611 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 188-3, 217-2 straipsniais įstatymas 193. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas įstatymas 194. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 195. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29, 515 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 196. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 281, 356 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 197. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 29, 208, 210, 211, 589, 611 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 188-3, 217-2 straipsniais įstatymo Nr. XIV-1660 8 straipsnio pakeitimo įstatymas 198. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29, 212, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 188-4 straipsniu įstatymas 199. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108, 115, 122, 125, 137, 187, 205, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 113-1, 187-1, 474-1 straipsniais įstatymas 200. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 21-1, 373, 374, 375, 376, 377, 378, 380, 381, 382, 421, 484, 576, 577, 579, 581, 584, 587, 588, 589, 594, 608, 609, 616, 617, 619, 620, 621, 627, 644, 666, 671, 673, 675, 676, 678 straipsnių ir priedo pakeitimo, Kodekso papildymo 422-1, 565-1, 574-1 straipsniais ir 591, 677 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas 201. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 223 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 202. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 611 straipsnio pakeitimo įstatymas 203. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio pakeitimo įstatymas 204. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 205. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2026 1 straipsnio pakeitimo įstatymas 206. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 507-1 straipsniu įstatymas 207. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 428 straipsnio pakeitimo įstatymas 208. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 147-1 straipsniu įstatymas 209. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 333-1 straipsniu įstatymas 210. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 464 straipsnio pakeitimo įstatymas 211. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 247 straipsnio pakeitimo įstatymas 212. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29, 212, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 188-4 straipsniu įstatymo Nr. XIV-1949 4 straipsnio pakeitimo įstatymas 213. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 33, 223, 321, 325, 327, 401, 413-1, 558, 560, 569, 578, 579, 589, 608, 609, 610, 611, 617, 618, 620, 621, 644, 664, 665 straipsnių, XXXIX skyriaus pavadinimo ir priedo pakeitimo ir 323 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XIV-785 3 straipsnio pakeitimo įstatymas 214. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 85, 86, 88, 90, 92, 93, 94, 223, 544, 545 straipsnių, XI skyriaus pavadinimo pakeitimo ir Kodekso papildymo 85-1 straipsniu įstatymo Nr. XIV-1382 11 straipsnio pakeitimo įstatymas 215. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 247, 589, 608 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 248-1, 248-2, 248-3 straipsniais įstatymo Nr. XIV-598 5 straipsnio pakeitimo įstatymas 216. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 21-1, 373, 374, 375, 376, 377, 378, 380, 381, 382, 421, 484, 576, 577, 579, 581, 584, 587, 588, 589, 594, 608, 609, 616, 617, 619, 620, 621, 627, 644, 666, 671, 673, 675, 676, 678 straipsnių ir priedo pakeitimo, Kodekso papildymo 422-1, 565-1, 574-1 straipsniais ir 591, 677 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo Nr. XIV-1947 27 straipsnio pakeitimo įstatymas 217. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 186 straipsnio pakeitimo įstatymas 218. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 305 straipsnio pakeitimo įstatymas 219. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 557-1 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 220. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 77, 170 ir 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 170-1 straipsniu įstatymas 221. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29, 385, 386, 387, 393, 394, 395, 396, 443 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 222. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 66 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymas 223. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 349 straipsnio pakeitimo įstatymas 224. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio pakeitimo įstatymas 225. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 207-2 straipsniu įstatymas 226. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 218 straipsnio pakeitimo įstatymas 227. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 196 ir 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 196-1 straipsniu įstatymas 228. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 351, 352, 353, 354, 355, 357, 358, 359 straipsnių pakeitimo įstatymas 229. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 242, 268, 286 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 230. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 307 straipsnio pakeitimo įstatymas 231. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95, 362-1, 589 straipsnių, priedo pakeitimo ir 96-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 232. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 33, 223, 321, 325, 327, 401, 413-1, 558, 560, 569, 578, 579, 589, 608, 609, 610, 611, 617, 618, 620, 621, 644, 664, 665 straipsnių, XXXIX skyriaus pavadinimo ir priedo pakeitimo ir 323 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XIV-785 19 straipsnio pakeitimo įstatymas 233. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 33, 223, 321, 325, 327, 401, 413-1, 558, 560, 569, 578, 579, 589, 608, 609, 610, 611, 617, 618, 620, 621, 644, 664, 665 straipsnių, XXXIX skyriaus pavadinimo ir priedo pakeitimo ir 323 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XIV-785 3 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 234. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 119-1 ir 223 straipsnių pakeitimo įstatymas 235. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 188-5 straipsniu įstatymas 236. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 29, 235, 236, 239, 242, 247, 260, 262, 271, 276, 281, 284, 285, 291, 293, 295, 296, 303, 304-2, 309, 356, 440, 505, 589 straipsnių ir priedo pakeitimo, Kodekso papildymo 255-1 straipsniu ir 304 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 237. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 56, 57, 58 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 238. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir 180 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 239. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 88 straipsnio pakeitimo įstatymas 240. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 242, 268, 286 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2662 1, 2, 3, 7 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymas 241. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 479, 480, 589 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 242. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 96 straipsnio ir priedo pakeitimo įstatymas 243.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 389 straipsnis (statute)
389 straipsnis. Keleivių informavimo apie skrydį vykdančio oro vežėjo tapatybę ir teisės į kompensaciją arba vežimą kitu maršrutu taisyklių pažeidimas Keleivių…
389 straipsnis. Keleivių informavimo apie skrydį vykdančio oro vežėjo tapatybę ir teisės į kompensaciją arba vežimą kitu maršrutu taisyklių pažeidimas Keleivių informavimo apie skrydį vykdančio oro vežėjo tapatybę ir teisės į kompensaciją arba vežimą kitu maršrutu taisyklių pažeidimas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 383 straipsnis (statute)
383 straipsnis. Geležinkelių transporto keleivių teisių pažeidimas traukinių vėlavimo, praleistų persėdimų, reisų atšaukimo atvejais ir teikiant informaciją Reglamente…
383 straipsnis. Geležinkelių transporto keleivių teisių pažeidimas traukinių vėlavimo, praleistų persėdimų, reisų atšaukimo atvejais ir teikiant informaciją Reglamente (EB) Nr. 1371/2007 nurodytų geležinkelių transporto keleivių teisių pažeidimas traukinių vėlavimo, praleistų persėdimų, reisų atšaukimo atvejais ir teikiant informaciją, išskyrus Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse nustatytas išimtis dėl šių teisių įgyvendinimo, užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt eurų.
Analysis
A passenger’s case is won not merely by asserting a right to compensation, but by precisely identifying which carrier, which segment of the journey, and which event protected by the Regulation failed.
This means that a participant in a package travel arrangement does not lose passenger rights merely because the service was purchased through a travel organiser.

Core issue

The EU passenger rights notice raises not the issue of a “promise” of compensation, but the issue of enforcement control: who is responsible when a carrier fails to provide information, assistance or compensation.

This issue is governed by Article 6.755 of the Civil Code, Articles 383, 388 and 389 of the Code of Administrative Offences, Articles 33 and 59 of the Railway Transport Code, Article 21 of the Road Transport Code, and points 1.1–1.3 of the procedure for handling air passenger complaints. The notice itself is merely a practical reminder that the traveller must first apply to the carrier and, if that fails, escalate the dispute to the competent authority.

Article 6.755(2) of the Civil Code distinguishes compensation for damage suffered by a tourist or a price reduction from passenger rights under the air, rail, maritime and bus regulations.

This means that a participant in a package travel arrangement does not lose passenger rights merely because the service was purchased through a travel organiser.

Legal assessment

In air transport, the centre of responsibility is the operating air carrier and the Lithuanian Transport Safety Administration supervising it.

Under points 1.1–1.3 of the air passenger complaints procedure, it applies to journeys from a Lithuanian airport, certain flights from third countries to Lithuania, and connecting flights commenced at a Lithuanian airport.

A passenger’s right becomes practically enforceable only where the complaint is supported by documents, because the form under the procedure requires the passenger to attach the complaint submitted to the air carrier, the carrier’s response, the booking, and documents evidencing expenses.

  • Article 388(1) of the Code of Administrative Offences applies where the rules on compensation and assistance are breached in cases of denied boarding, flight cancellation or long delay.
  • Article 389 of the Code of Administrative Offences applies where the rules on informing passengers of the operating air carrier and of the right to compensation or re-routing are breached.
  • Point 9 of the rules approved by the Minister of Transport and Communications establishes the obligation to provide the passenger with information on the identity of the operating air carrier.
  • Point 13.5 of the same rules establishes the right to receive compensation for damaged, lost or destroyed baggage, or for damage caused by delay in the carriage of the passenger and baggage.
BreachSanction for responsible persons
Article 388(1) CAO: breach of the rules on compensation and assistanceEUR 300–850
Article 388(2) CAO: repeated breachEUR 800–3,000
Article 389 CAO: breach of information and compensation or routing rulesEUR 300–860
Article 383 CAO: breach of rail passenger rightsEUR 300–860

For rail passengers, Article 33(1) of the Railway Transport Code links rights and obligations to Regulation (EC) No 1371/2007, the Code and the Civil Code.

Paragraph 3 of the same article expressly assigns competence to the State Consumer Rights Protection Authority, which examines complaints concerning breaches of the rights set out in the Regulation.

Accordingly, a dispute in Lithuania concerning a train delay, missed connection or cancellation is not only a contractual matter, but also an issue of administrative supervision.

If the dispute concerns rail baggage, Article 59(1) of the Railway Transport Code sets the measure of compensation by reference to the value of lost, missing or damaged baggage.

Where the value of the baggage was declared when it was handed over for carriage, the declared value applies, unless the carrier proves a lower actual value.

If the baggage is subsequently found, Article 59(3) grants a one-year period to request its release, subject to repayment of the compensation received.

For bus passengers, Article 21(1) of the Road Transport Code grants the right to the seat indicated on the ticket, free carriage of the prescribed baggage, and rights under Regulation (EU) No 181/2011.

The same article permits travel on another vehicle of the carrier using the same ticket where the specified vehicle is unable to operate.

If the replacement vehicle is less comfortable, the passenger is entitled to the difference in ticket price; if no other vehicle is provided, the passenger is entitled to compensation under the rules on the carriage of passengers and baggage.

A passenger’s case is won not merely by asserting a right to compensation, but by precisely identifying which carrier, which segment of the journey, and which event protected by the Regulation failed.

Consequences

In practice, the first scenario is voluntary settlement by the carrier: compensation, reimbursement, re-routing or compensation for baggage damage.

The second scenario is a procedure before the supervisory authority, where, in air transport cases, documents concerning the prior complaint to the carrier, the booking and additional expenses are decisive.

The third scenario is administrative liability for responsible persons under Articles 383, 388 or 389 of the Code of Administrative Offences, where the breach falls within the scope of those provisions.

This is practically important for the passenger because evidence must be collected from the first moment of delay, cancellation, denied boarding or baggage loss.

It is important for the carrier and ticket seller because a failure to provide information may become a separate basis for liability under Article 389 of the Code of Administrative Offences.

It is important for the travel organiser because Article 6.755(2) of the Civil Code does not allow the package travel regime to obscure the passenger’s direct rights under EU regulations.

The passenger must then submit a complaint to the carrier: in the case of rail transport, wait for a response for up to one month; in the case of air or maritime transport, for up to two months; and in the case of bus transport, for up to three months.

If no response is received, or if the response is unsatisfactory, the passenger must await the decision of the national authority on the breach of passenger rights and the possible application of liability.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Respublika
Prime Minister and president plan to discuss next year’s tax-exempt income threshold at the end of summer 🔗
Prime Minister Mindaugas Sinkevičius says he plans to discuss next year’s basic non-taxable income amount with President Gitanas Nausėda toward the end of the summer. According to the prime minister, they will assess the possibility of…
Fact-check:
🔴 RefutedŠiemet (2026) neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) siekia 747 eurus ir taikomas darbuotojams, kurie uždirba iki vienos vidutinės mėnesinės algos
⚪ UnverifiedVidutinė mėnesinė alga (MMA) šiais metais siekia 1153 eurus
⚪ UnverifiedNuo 2027 m. įsigalios papildomas NPD vaikus auginantiems tėvams
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 20 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-1007 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. gegužės 17 d. Nr. XIV-1098 Vilnius         1…
LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-1007 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. gegužės 17 d. Nr. XIV-1098 Vilnius         1 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 20 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – NPD) taikomas tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms. Metinis NPD (toliau – MNPD), jeigu šio straipsnio 6 dalyje nenustatyta kitaip, taikomas tokia tvarka: 1) MNPD negali būti didesnis negu 6 480 eurų, jeigu gyventojo metinės pajamos (toliau – GMP) neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dvylikos dydžių sumos; 2) kai GMP viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dvylikos dydžių sumą, tačiau neviršija 20 448 eurų per metus, MNPD negali būti didesnis negu suma, apskaičiuota pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas MNPD = 6 480 – 0,34 × (GMP – dvylika minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dydžių);   3) kai GMP viršija 20 448 eurus per metus, MNPD negali būti didesnis negu suma, apskaičiuota pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas MNPD = 4 800 – 0,18 × (GMP – 12 × 642).“   2. Pakeisti 20 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 20 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 20 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – NPD) taikomas tik su darbo…
1 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 20 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – NPD) taikomas tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms. Metinis NPD (toliau – MNPD), jei šio straipsnio 6 dalyje nenustatyta kitaip, negali būti didesnis negu 3 720 eurų, jeigu gyventojo metinės pajamos (toliau – GMP) neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dvylikos dydžių sumos. Kai GMP viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dvylikos dydžių sumą, MNPD, jeigu šio straipsnio 6 dalyje nenustatyta kitaip, negali būti didesnis negu suma, apskaičiuota pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas MNPD = 3 720 – 0,5 x (GMP – dvylika minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dydžių).“ 2. Pakeisti 20 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Jeigu šio straipsnio 6 dalyje nenustatyta kitaip, NPD mokestiniu laikotarpiu taikomas tokia tvarka: 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieno dydžio, taikomas mėnesio NPD yra 310 eurų; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieną dydį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 310 – 0,5 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vienas dydis).“ 3. Pakeisti 20 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Asmenims, kuriems nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis, arba senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, arba asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis, taikomas mėnesio NPD yra 380 eurų. Asmenims, kuriems nustatytas 30–55 procentų darbingumo lygis, arba senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, arba asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas vidutinis ar lengvas neįgalumo lygis, taikomas mėnesio NPD yra 320 eurų. Atsiradus arba pasibaigus teisei į šioje dalyje nurodytą mėnesio NPD dydį, šis dydis pradedamas arba nustojamas taikyti nuo kitą, negu atsirado arba pasibaigė teisė į jį, mėnesį gautų pajamų. Šioje dalyje nurodytiems gyventojams taikytina MNPD suma yra lygi jiems pagal šios dalies nuostatas atitinkamais mokestinio laikotarpio mėnesiais taikytinų NPD sumai, pridėjus pagal šio straipsnio 1 dalį šiems gyventojams apskaičiuotą MNPD dalį, proporcingą mokestinio laikotarpio mėnesių, kuriais jie neturėjo teisės į NPD pagal šios dalies nuostatas, skaičiui.“ 4. Pakeisti 20 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Nuolatiniams Lietuvos gyventojams (tėvams arba įtėviams), auginantiems vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu, nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais, pavienio mokymosi forma savarankišku, nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais, už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) yra taikomas 200 eurų papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – PNPD).“
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 20 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-1007 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. lapkričio 25 d. Nr. XIV-713 Vilnius     1 straipsnis…
LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-1007 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. lapkričio 25 d. Nr. XIV-713 Vilnius     1 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 20 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – NPD) taikomas tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms. Metinis NPD (toliau – MNPD), jeigu šio straipsnio 6 dalyje nenustatyta kitaip, taikomas tokia tvarka: 1) MNPD negali būti didesnis negu 5 520 eurų, jeigu gyventojo metinės pajamos (toliau – GMP) neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dvylikos dydžių sumos; 2) kai GMP viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dvylikos dydžių sumą, tačiau neviršija 20 136 eurų per metus, MNPD negali būti didesnis negu suma, apskaičiuota pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas MNPD = 5 520 – 0,26 × (GMP – dvylika minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, dydžių);   3) kai GMP viršija 20 136 eurus per metus, MNPD negali būti didesnis negu suma, apskaičiuota pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas MNPD = 4 800 – 0,18 × (GMP – 12 × 642).“   2. Pakeisti 20 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Analysis

⚠ Correction. It is inaccurate to state that the EUR 747 NPD applies to employees earning up to one average monthly wage. The wording of Article 20 of the GPMĮ cited links the threshold to one amount of the minimum monthly wage in force on 1 January of the current calendar year. It would be more precise to write that the threshold for applying the monthly NPD is determined by reference to the MMA, not the average wage (VDU). This distinction is not merely terminological, because the VDU and the MMA are different amounts and determine different groups of employees.

As long as Article 20 of the Law on Personal Income Tax continues to provide for a monthly NPD of EUR 747, the political figure of EUR 777 is not a tax rule, but the content of a future amendment.
The legal boundary is clear: until Article 20 of the Law on Personal Income Tax is amended, a figure agreed by the Government, the President or the Tripartite Council does not in itself reduce the tax.

Core issue

The NPD dispute here is not merely a matter of social policy: it is addressed solely as a rule reducing taxable income under Article 16(1)(5) and Article 20 of the Law on Personal Income Tax. The legal boundary is clear: until Article 20 of the Law on Personal Income Tax is amended, a figure agreed by the Government, the President or the Tripartite Council does not in itself reduce the tax.

  • News fact: the Prime Minister and the President intend to discuss next year’s basic NPD at the end of summer 2026. Under Article 20(1) of the Law on Personal Income Tax, the NPD applies only to income related to employment or relationships corresponding in substance to employment. Under Article 20(2)(1) of the Law on Personal Income Tax, the monthly NPD is EUR 747 where monthly employment income does not exceed the MMA in force on 1 January. Under Article 20(1)(1) of the Law on Personal Income Tax, the upper limit of the annual NPD is EUR 8,964 where annual income does not exceed twelve times the amount of the MMA applicable on 1 January.

Legal assessment

It follows from the provisions cited that the NPD is a statutory formula, not a discretionary budgetary appropriation. Article 16(1)(5) of the Law on Personal Income Tax permits the deduction of the NPD or annual NPD from income only in accordance with the procedure laid down in that law. Accordingly, an increase in the NPD for 2027 should be formalised as an amendment to Article 20 of the Law on Personal Income Tax, similarly to the amendments adopted in 2021, 2022 and 2023.

AmountCurrent or proposed value statedLegal significance according to the sources
Monthly NPDEUR 747Set out in Article 20(2)(1) of the Law on Personal Income Tax
Annual NPDEUR 8,964Set out in Article 20(1)(1) of the Law on Personal Income Tax
NPD proposed by the Tripartite CouncilEUR 777Would require an amendment to Article 20 of the Law on Personal Income Tax
Cost of the proposal to the budgetapproximately EUR 40 millionFiscal argument stated in the news report
MMA in 2027EUR 1,245Relevant to the NPD threshold by reference to the 1 January MMA
  • For employees, the significance of the NPD is direct: a lower taxable income base means lower personal income tax.
  • For employers, as withholding agents, the practical obligation arises when the amended NPD application mechanism enters into force.
  • In previous amendments, the central tax administrator was required to adopt implementing legal acts: for example, by 31 December 2023 under Article 2(2) of Law No XIV-2383 of 19 December 2023.

As long as Article 20 of the Law on Personal Income Tax continues to provide for a monthly NPD of EUR 747, the political figure of EUR 777 is not a tax rule, but the content of a future amendment. Previous legislative practice shows that changes to the NPD are usually regulated not only by amount, but also by application date. Article 2(1) of Law No XIV-1098 of 17 May 2022 set the entry into force date as 1 June 2022, but provided for the NPD to apply from 1 January 2022. This means that the legislature may separate the moment of entry into force from the tax period to which the amended NPD applies.

Consequences

Realistically, three legal scenarios are possible.

  • First: Article 20 of the Law on Personal Income Tax is not amended, so the currently applicable monthly NPD model of EUR 747 remains in place for 2027.
  • Second: a monthly NPD of EUR 777 is written into the law, with corresponding adjustments to the annual NPD and the formulas.
  • Third: another amount or a targeted solution is chosen, since the sources cited show that the NPD formula has already been amended using several different models.

In practical terms, this matters for employees earning the lowest incomes and incomes close to the MMA, because Article 20(2)(1) of the Law on Personal Income Tax links the NPD to income not exceeding the MMA applicable on 1 January. For employers, it matters for payroll calculation, because the NPD is applied during the tax period. For the tax administrator, it matters because of implementing rules, if the amending law again sets a deadline for their adoption. The next procedural point to monitor is the political decision expected at the end of summer 2026, followed by an anticipated draft amendment to Article 20 of the Law on Personal Income Tax specifying the amount, formula and application date.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LAIKMETIS
Inga Ruginienė says she supports the Istanbul Convention - LAIKMETIS 🔗
Social Security and Labor Minister Inga Ruginienė says the Istanbul Convention does not contain the sensitive issues often discussed, stressing that she supports it as an important international document that will help Lithuania fight…
Fact-check:
🔴 RefutedLietuva Stambulo konvenciją pasirašė 2013 metais, tačiau iki šiol neratifikavo
⚪ UnverifiedKonstitucinis Teismas paskelbė, kad Stambulo konvencija neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Konvencijos dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio pirmosios…
1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio pirmosios dalies 6 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 15 d. dekretą Nr. 1838 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Konvenciją dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos“, ratifikuoja 1973 m. gruodžio 14 d. sudarytą Konvenciją dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Konvencijos dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio pirmosios…
1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio pirmosios dalies 6 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 15 d. dekretą Nr. 1838 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Konvenciją dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos“, ratifikuoja 1973 m. gruodžio 14 d. sudarytą Konvenciją dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos.“
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Laikinojo įvežimo konvencijos (Stambulo konvencijos) B.4, B.7, B.8 ir E priedų ratifikavimo 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Konvencijos priedų ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio 1…
1 straipsnis. Konvencijos priedų ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2003 m. gegužės 28 d. dekretą Nr. 93, ratifikuoja šiuos Laikinojo įvežimo konvencijos (Stambulo konvencijos) priedus: 1) B.4 priedą dėl prekių, įvežamų gamybos operacijai vykdyti; 2) B.7 priedą dėl reklaminės medžiagos turistams; 3) B.8 priedą dėl prekių, įvežamų naudoti pasienyje; 4) E priedą dėl prekių, įvežamų iš dalies jų neapmokestinant importo muitais ir mokesčiais (su išlyga).
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that Lithuania signed the Istanbul Convention in 2013 but has not ratified it to date is inaccurate if phrased in absolute terms. The source provided shows that in 2003 the Seimas ratified Annexes B.4, B.7, B.8 and E to the Convention on Temporary Admission, also known as the Istanbul Convention. It would be more precise to write that Lithuania has not ratified the convention concerning violence against women and domestic violence discussed in the news item, but has ratified annexes to another Istanbul Convention, concerning temporary admission.

The ratification vote here would not be a declaration of values, but a decision by the Seimas on whether a multilateral treaty becomes an international obligation assumed by Lithuania.
The nearest point to monitor is not a statement in a parliamentary group, but the official submission of the draft to the Seimas and the scheduling of its deliberation dates.

Core issue

The minister’s support does not change the legal centre of ratification: the decision-making authority belongs to the Seimas, and political will must be translated into a draft law. The Istanbul Convention issue must be resolved through the ratification procedure, not merely through programmatic approval by the Government. The news fact is narrow: Minister Inga Ruginienė stated that she supports the Convention and denied that there had been a political demand not to submit it to the Seimas. The applicable provisions are Article 67(16), Article 68, and Article 69 of the Constitution of the Republic of Lithuania, and Article 7(1) of the Law on International Treaties. The substance of domestic violence is defined by Article 1(1) and 1(2), and Article 3(1), of the Law on Protection Against Domestic Violence. These provisions show that the ratification dispute is not merely about symbolic approval of an international instrument.

Legal assessment

Article 67(16) of the Constitution assigns ratification and denunciation of international treaties to the Seimas.

  • Article 68 of the Constitution grants the right of legislative initiative in the Seimas to members of the Seimas, the President of the Republic, the Government, and 50,000 citizens.
  • Article 69 of the Constitution provides that laws are adopted in accordance with the statutory procedure and by a majority vote of the participating members of the Seimas.
  • Article 7(1)(6) of the Law on International Treaties requires multilateral treaties to be ratified.
  • Article 7(1)(8) of the Law on International Treaties covers treaties establishing rules different from those in force under Lithuanian law.
IssueApplicable provisionNumber or term
Legislative initiativeArticle 68 of the Constitution50,000 citizens may alternatively submit a draft
Adoption of a lawArticle 69 of the ConstitutionMajority of participating members of the Seimas
Long-term economic treatiesArticle 7(1)(9) of the Law on International TreatiesMore than 5 years, or notice exceeding one year
Compliance analysisExtract from the 2021-2023 Action PlanQ4 2021 and Q3 2022

According to the examples of ratification laws provided, the Seimas ratifies conventions by a separate law, relying on constitutional provisions and rules on international treaties. This is evident from the laws ratifying the Convention on the Protection of Diplomats, the United Nations Convention, and the Protocol on Trafficking in Persons. Accordingly, the minister’s position may initiate a political process, but does not itself create the legal consequences of ratification. If the Government were to submit a draft, the Seimas would have to decide on the adoption of the ratification law under Article 69 of the Constitution.

The ratification vote here would not be a declaration of values, but a decision by the Seimas on whether a multilateral treaty becomes an international obligation assumed by Lithuania. The basis in domestic law is already directed toward a similar logic of protection. Article 1(1) of the Law on Protection Against Domestic Violence refers to immediate response, prevention, protection, and specialised comprehensive assistance. Article 1(2) of the Law on Protection Against Domestic Violence states that violence disproportionately often affects women. A later version of Article 1(2) directly describes domestic violence as a violation of human rights and freedoms.

Institutional implementation is not solely within the competence of the ministry.

  • Article 3(1) of the Law on Protection Against Domestic Violence requires cooperation among individuals, families, communities, non-governmental organisations, centres, and institutions.
  • The municipal quality standard obliges municipal institutions and bodies to comply with the requirements of this law and other legal acts in the field.
  • That standard provides for audits carried out by the municipal control and audit service, the National Audit Office, or internal audit.

In the sources provided, the issue of the Istanbul Convention’s compliance had already been administratively planned. The 2021-2023 Action Plan provided for an analysis of the compliance of Lithuanian legislation with the Istanbul Convention. The Plan lists the Ministry of Social Security and Labour, the Ministry of Justice, the Ministry of the Interior, the Ministry of Health, and the Prosecutor General’s Office as participating institutions. The extract from the draft Criminal Code shows one specific area of alignment: Article 34 of the Convention concerning the criminalisation of stalking. According to that extract, the conduct concerned is intentional, repeated, threatening behaviour causing a person to feel unsafe.

Consequences

In practical terms, this news is important for three addressees: the Government, the Seimas, and the institutions implementing the support system for victims of violence.

  • For the Government, it matters insofar as it may determine the preparation or resubmission of a ratification draft.
  • For the Seimas, it matters because the final vote belongs to it under Article 67(16) of the Constitution.
  • For municipalities and support institutions, it matters because of the already applicable duties relating to prevention, protection, assistance, and audit.

There are three realistic scenarios.

  • The draft may be submitted to the Seimas and considered as a ratification law.
  • The draft may remain at the political stage, because the Constitution does not treat the support of a minister alone as ratification.
  • Amendments to national law may also continue, particularly regarding the support system and the regulation of stalking.

If the process follows the first path, a specific draft ratification law and a vote in the Seimas under Article 69 of the Constitution should be expected. The nearest point to monitor is not a statement in a parliamentary group, but the official submission of the draft to the Seimas and the scheduling of its deliberation dates.

📄 Original — Teismai.lt
2026.07.28 :: Man who presented another person's passport to police fined 5,000 euros 🔗
On July 22, 2026, by a criminal order issued by the Gargždai division of the Klaipėda District Court's Klaipėda chamber, a man was found guilty of unlawfully using another person's identity document and was fined 5,000 euros.
Fact-check:
✅ ConfirmedNeteisėtas kito asmens dokumento naudojimas baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį
🟡 IncompleteBaudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio nuostata numato bausmės sumažinimą vienu trečdaliu, kai kaltinamasis visiškai pripažįsta kaltę
🟡 IncompleteBaudžiamojo įsakymo skundimas leidžiamas per keturiolika dienų nuo dokumento nuorašo gavimo, pateikiant prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Asmens tapatybės kortelės ir paso paėmimas 1. Paimti iš piliečio asmens tapatybės kortelę ir (ar) pasą draudžiama, išskyrus šiame ar kituose įstatymuose…
9 straipsnis. Asmens tapatybės kortelės ir paso paėmimas 1. Paimti iš piliečio asmens tapatybės kortelę ir (ar) pasą draudžiama, išskyrus šiame ar kituose įstatymuose numatytus atvejus. 2. Teisėsaugos institucijos ir įstaigos, o kai pilietis yra užsienyje, – Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga, nustačiusios, kad pilietis naudojasi paskelbta negaliojančia asmens tapatybės kortele ir (ar) paskelbtu negaliojančiu pasu arba kito piliečio asmens tapatybės kortele ir (ar) pasu, privalo šiuos dokumentus paimti ir perduoti Migracijos departamentui. 3. Iš suimto piliečio, taip pat iš piliečio, kuris nuteistas laisvės atėmimo bausme, asmens tapatybės kortelę ir (ar) pasą paima teisėsaugos institucija arba teismas. Piliečiui, kuris paleistas iš suėmimo, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, kuris atliko bausmę, asmens tapatybės kortelė ir (ar) pasas grąžinami.
Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Asmens tapatybės kortelė ir pasas, jų paskirtis 1. Asmens tapatybės kortelė ir pasas yra Lietuvos Respublikos piliečio (toliau – pilietis) asmens…
3 straipsnis. Asmens tapatybės kortelė ir pasas, jų paskirtis 1. Asmens tapatybės kortelė ir pasas yra Lietuvos Respublikos piliečio (toliau – pilietis) asmens dokumentai, patvirtinantys jo asmens tapatybę ir pilietybę. 2. Asmens tapatybės kortelė skirta naudoti Lietuvos Respublikoje ir gali būti naudojama kaip elektroninės atpažinties priemonė ir elektroniniams dokumentams pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu. Su asmens tapatybės kortele galima vykti į užsienio valstybes, kurios pripažįsta asmens tapatybės kortelę kaip kelionės dokumentą. 3. Pasas skirtas naudoti Lietuvos Respublikoje, taip pat kaip kelionės dokumentas. 4. Lietuvos Respublikoje gyvenantys piliečiai nuo 16 metų privalo turėti galiojančią asmens tapatybės kortelę arba pasą. 5. Jaunesniems kaip 16 metų, taip pat užsienio valstybėse gyvenantiems piliečiams asmens tapatybės kortelės ir (ar) pasai išduodami jų pageidavimu. 6. Pilietis vienu metu gali turėti ir asmens tapatybės kortelę, ir pasą. 7. Asmens tapatybės kortelės ir paso formas nustato vidaus reikalų ministras.
Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus 6 straipsnio 13 dalį ir šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2015 m. kovo 2 d. 2. Šio…
10 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus 6 straipsnio 13 dalį ir šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2015 m. kovo 2 d. 2. Šio įstatymo 6 straipsnio 13 dalis įsigalioja 2016 m. liepos 1 d. 3. Iki 2003 m. sausio 1 d. išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasai galioja iki juose nurodytos galiojimo datos. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vidaus reikalų ministras ir užsienio reikalų ministras iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis

⚠ Correction. The article’s wording concerning Article 64¹ of the Criminal Code is incomplete and terminologically imprecise. The review indicates that Article 641 of the Criminal Code is applicable, and an admission of guilt alone is insufficient for a one-third reduction. A more accurate formulation would be: where the case is concluded by a court penal order and the statutory conditions are met, the sentence is reduced by one third. Nor is this an “appeal” against the order in the ordinary sense: under Article 422 of the Code of Criminal Procedure, if the accused disagrees with the imposition of the sentence, he may, within 14 days of service, request that the case be heard in court.

In this case, the other person’s passport became not an incidental object, but an instrument for avoiding liability for driving without the right to do so.
If the accused does not submit a request within 14 days of receiving a copy of the penal order, the penal order will become final and no longer subject to appeal.

Core issue

The crux of this case is not an “error in taking” a passport, but its use as one’s own identity document before police officers. The legal issue is assessed under Article 302(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, while the reduction of the sanction is based on Article 64¹ of the Criminal Code, as indicated in the court’s notice. The factual sequence is as follows: on 26 June 2026, in Darbėnai, a driver who did not have the right to drive presented his friend’s passport to the police and answered as if he were the owner of the document. Article 302(1) of the Criminal Code covers not only the theft of a document, but also the acquisition, possession, transportation, sending, use or disposal of a document without a lawful basis. Accordingly, the core of the charge is not the falsification of a document, but the use of another person’s genuine document as one’s own.

Legal assessment

Under Article 302(1) of the Criminal Code, liability arises for a person who, without a lawful basis, uses a natural person’s document. Presenting the passport during a police check amounted to “use”, because the document was intended to confirm identity. The man’s responses to the officers as if he were the passport holder reinforced the conclusion that the document was used not passively, but as an active means of deception.

  • The driver’s obligation in this situation was not to use another person’s passport as his own document.
  • The competence of the police officers consisted of verifying identity, cross-checking data, and contacting the true owner of the passport.
  • The court’s competence was to assess the use of the document, the admission of guilt, the prior conviction, and administrative penalties.
  • After the penal order, the accused has the right, within 14 days of receiving a copy, to request that the case be heard in court. In this case, the other person’s passport became not an incidental object, but an instrument for avoiding liability for driving without the right to do so. Article 302¹(1) of the Criminal Code is not applicable here on the factual basis provided, because it concerns equipment or means for falsifying documents. Article 303(1) of the Criminal Code also does not correspond to the conduct described, as there are no elements of destruction, damage or concealment of a document, nor any indication of significant harm.
Provision or decisionContentAmount or threshold
Article 302(1) of the Criminal CodeUse of another person’s document without a lawful basisfine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 4 years
Article 224(2) of the Code of Administrative OffencesUse of another person’s documents in administrative offence proceedingsfine from EUR 300 to EUR 860
Initial fine imposed by the courtFor conduct under Article 302(1) of the Criminal CodeEUR 7,500
Final fine under Article 64¹ of the Criminal CodeReduced by one third100 MGL, i.e. EUR 5,000

The administrative provision mentioned in the excerpt from the rules of the Lithuanian Transport Safety Administration establishes liability for the use of another person’s documents in administrative offence proceedings. However, in the situation under consideration, the court chose a criminal classification under Article 302(1) of the Criminal Code, because the passport was used as an identity document during a police check. The sources provided contain no case law, and therefore the case is not compared with precedent.

Consequences

In practical terms, this case is important for drivers, for whom an attempt to avoid an administrative offence may turn into criminal liability. It is also important for document holders, because their passport may be used against their will and give rise to procedural verification. For the police, what is decisive in such cases is not only the presentation of the document, but also the identity-confirmation actions following its presentation. The further course has two realistic scenarios. If the accused does not submit a request within 14 days of receiving a copy of the penal order, the penal order will become final and no longer subject to appeal. If he requests that the case be heard in court, the court may impose a penalty of a different type or amount than that imposed by the penal order. Monitoring point: it is necessary to wait and see whether, within 14 days of receipt of a copy of the penal order, a request will be submitted for the case to be heard in court.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teisė.pro
Alfa: M. Sinkevičius’s team currently has six advisers, including two who worked with I. Ruginienė 🔗
M. Sinkevičius has so far assembled a team of six advisers, two of whom previously worked with I. Ruginienė.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Priėmimas į valstybės tarnautojų pareigas 1. Į karjeros valstybės tarnautojų ir laikinųjų valstybės tarnautojų pareigas priima: 1) valstybės ir…
10 straipsnis. Priėmimas į valstybės tarnautojų pareigas 1. Į karjeros valstybės tarnautojų ir laikinųjų valstybės tarnautojų pareigas priima: 1) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys; 2) teismuose – teismo kancleris, teismo kanclerį – teismo pirmininkas. 2. Į įstaigų vadovų pareigas priima: 1) Seimui atskaitingose institucijose ir įstaigose – įstatymų įgaliotos institucijos ir įgalioti asmenys; 2) Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerį – Respublikos Prezidentas, Vyriausybės kanclerį – Ministras Pirmininkas; 3) Vyriausybės įstaigų vadovus – Vyriausybė; 4) Nacionalinės teismų administracijos direktorių – šios įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos vadovas; 5) valstybės institucijose ir įstaigose – aukštesnių pagal pavaldumą valstybės institucijų ir įstaigų vadovai; 6) savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba. 3. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima: 1) Seimo Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas Seimo kancleris šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) kitus Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo kancleris šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka; 3) Respublikos Prezidento kanceliarijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo; 4) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo; 5) ministerijoje – ministras; 6) Vyriausybės įgaliotinį ir Vyriausybės įgaliotinio pavaduotoją – Vyriausybė; 7) savivaldybės administracijos direktorių, vicemerą, savivaldybės tarybos posėdžių sekretorių ir kitus savivaldybės mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – savivaldybės meras. 4. Jeigu kituose įstatymuose (išskyrus Seimo statute, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme nustatytas šių institucijų kanclerių priėmimo į pareigas sąlygas, Korupcijos prevencijos įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir Vietos savivaldos įstatyme, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme, Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytas įstaigų vadovų priėmimo į pareigas sąlygas) nustatytos kitokios priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas sąlygos, taikomos šio įstatymo nuostatos. 5. Į prekybos atstovo pareigas priimama arba su rašytiniu sutikimu perkeliama ne ilgiau kaip 3 metams, o kai yra tarnybinė būtinybė, šis terminas gali būti pratęstas vieną kartą iki vienų metų. Perkėlimo į prekybos atstovo pareigas, atšaukimo iš šių pareigų tvarką, tarnybos užsienyje ypatumus ir kitas prekybos atstovų veiklos sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 6. Į specialiųjų atašė, specialiųjų atašė pavaduotojų pareigas skiriama Vyriausybės tvirtinamuose Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatuose nustatyta tvarka. 7. Darbo sutartys su valstybės tarnautojais dėl valstybės tarnautojo pareigų nesudaromos. 8. Kai valstybės tarnautoją į pareigas priima kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, kitas šiame įstatyme nustatytas į pareigas priimančio asmens teises ir pareigas (išskyrus perkėlimą į kitas valstybės tarnautojo pareigas, atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų ir tarnybinės nuobaudos skyrimą) įgyvendina kolegialios valstybės institucijos vadovas ar savivaldybės meras, jeigu šiame įstatyme ar kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos būdai 1. Priimant į valstybės tarnybą, taikomi šie pretendentų atrankos būdai: 1) egzaminai; 2)…
12 straipsnis. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos būdai 1. Priimant į valstybės tarnybą, taikomi šie pretendentų atrankos būdai: 1) egzaminai; 2) privalumų vertinimas. 2. Egzaminai yra pretendentų į valstybės tarnybą privalomų žinių patikrinimas raštu ir žodžiu. Pretendentų atsakymai į klausimus ir temos, pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos parinktos iš egzaminų programos, išdėstoma raštu laisva referato forma bei naudojant testus. Atsakymai į testo klausimus ir referatai komisijos nariams turi būti anonimiški. Taikant šį atrankos būdą, gali būti vertinami ir pretendentų privalumai: esant vienodam egzaminų rezultatui, lemia pretendentų privalumai. 3. Privalumų vertinimas yra tarnybai būtinų bei kitų pretendento įgūdžių ir kitų dalykinių savybių patikrinimas. 4. Pretendentams į valstybės tarnybą valstybės institucijose ar įstaigose egzaminų programas tvirtina valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas. Pretendentams į valstybės tarnybą savivaldybėse egzaminų programų turinio minimumą tvirtina valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas, suderinęs su Lietuvos savivaldybių asociacija. Savivaldybės administratorius ir savivaldybės kontrolierius tvirtina papildomus klausimus ir temas, susijusias su savivaldybių veiklos ypatumais.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 2, 5, 8, 10 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 2, 5, 8, 10 STRAIPSNIŲ IR 1 PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. birželio 30 d. Nr. XIV-1270 Vilnius     …
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 2, 5, 8, 10 STRAIPSNIŲ IR 1 PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. birželio 30 d. Nr. XIV-1270 Vilnius         1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero (toliau – meras) pareigas.“   2 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Kai savivaldybės teritorijoje įvedamas tiesioginis valdymas, šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios savivaldybės administracijos direktoriaus statusą ir mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimą iš pareigų, taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas.“   3 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 8 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) savivaldybės kontrolieriaus – savivaldybės taryba;“. 2. Papildyti 8 straipsnio 4 dalį nauju 6 punktu: „6) savivaldybės administracijos direktoriaus – meras;“. 3. Buvusį 8 straipsnio 4 dalies 6 punktą laikyti 7 punktu. 4 straipsnis. 10 straipsnio pakeitimas Pakeisti 10 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip: „7) savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba.“   5 straipsnis. Įstatymo 1 priedo pakeitimas 1. Papildyti Įstatymo 1 priedą 4.1 papunkčiu: „4.1.   vicemeras   16,2 15,6“   2.
Analysis
From a legal perspective, this news item is not about acquaintances within the team; it is about the correspondence between the label attached to a position and the functions actually performed.
Prior work with I. Ruginienė, under the cited rules, is neither a ground for prohibition nor a basis for privilege.

Core issue

The number of advisers is not, in itself, an independent criterion of legality; the decisive issue is their status, functions, and basis of appointment. If the six advisers on M. Sinkevičius’s team are officials of political confidence, the assessment is based on Article 2(6) of the Law on the Civil Service and the rule in ministerial regulations concerning the function of ministerial advisers. The legally relevant fact in the news item is narrow: the team is reported to include six advisers, two of whom previously worked with I. Ruginienė.

  • Article 2(6) of the Law on the Civil Service links an official of political confidence to the term of office of the state politician who selected that person.
  • Paragraph 16 of the Regulations of the Ministry of Environment, paragraph 16 of the Regulations of the Ministry of Justice, paragraph 12 of the Regulations of the Ministry of Finance, and paragraph 23 of the Regulations of the Ministry of the Interior define ministerial advisers in the same way: as assisting in the formulation of political positions and priorities, in decision-making, and in the implementation of decisions.
  • If the post were a substitute position, Article 15 of the Law on the Civil Service would apply, including the three-month limit where an official is appointed pending the completion of a competition for a career civil service post.

Legal assessment

The sources allow three possible legal roles to be distinguished: an adviser of political confidence, a public consultant, and a substitute civil servant. An adviser of political confidence is not a career post, because his or her status is determined by the minister’s choice and by the duration of the minister’s term of office under Article 2(6) of the Law on the Civil Service.

  • Under ministerial regulations, a ministerial adviser assists in:
  • formulating political positions and priorities;
  • making decisions;
  • implementing adopted decisions.
  • A public consultant, under paragraph 17 of the Regulations of the Ministry of Environment, paragraph 16 of the Regulations of the Ministry of Justice, and paragraph 23 of the Regulations of the Ministry of the Interior, provides consultations, proposals, conclusions, and other information at the minister’s request.

The fact that there are six advisers must be assessed not by reference to personal connections, but by whether each position corresponds to the status selected. Prior work with I. Ruginienė, under the cited rules, is neither a ground for prohibition nor a basis for privilege.

QuestionApplicable rule
Status of an adviser of political confidenceArticle 2(6) of the Law on the Civil Service
Duration of a substitute official’s appointment pending completion of a competitionArticle 15(1) of the Law on the Civil Service: no longer than three months
Number of vice-ministers in the Ministry of EnvironmentParagraph 16 of the Regulations of the Ministry of Environment: no more than four vice-ministers
Structure and payroll fund of a municipal administrationArticle 17(9) and Article 29(1) of the Law on Local Self-Government

From a legal perspective, this news item is not about acquaintances within the team; it is about the correspondence between the label attached to a position and the functions actually performed. If a person is called an adviser but is appointed as a substitute career civil servant, the procedural issue under Article 15 of the Law on the Civil Service arises.

The municipal sources are relevant only insofar as M. Sinkevičius’s previous or other municipal status is concerned. Under Article 27(1) of the Law on Local Self-Government, the mayor is accountable to the municipal council and the community for his or her own activities and for those of the municipality. Under Article 27(2)(3) of that law, the mayor administers budgetary appropriations, financial resources, and municipal property.

The staffing framework of a municipal administration is not an area for unilateral mayoral discretion. Article 17(9) of the Law on Local Self-Government provides that the council, on the mayor’s proposal, approves the structure, regulations, and payroll fund of the administration. Article 29(1) of the same law likewise links the structure and payroll fund to council approval.

No case law is included among the sources provided, and therefore no specific case is applied in this analysis. The cited rules reveal a procedural logic: a political team may be formed by selection, but public-sector positions cannot be detached from their legal basis.

Consequences

In practical terms, the first scenario is straightforward: all six individuals are formalised as ministerial advisers of political confidence. In that case, the purpose of their work must remain within the sphere of the minister’s political positions, priorities, decision-making, and implementation of decisions, as formulated in the ministerial regulations.

A second scenario arises if part of the team consists of public consultants. In that case, their function is narrower: consultations, proposals, conclusions, and information at the minister’s request.

The third scenario would be the most sensitive: if advisory functions were covered by the status of a substitute civil servant. In that case, Article 15(1) of the Law on the Civil Service would require a clear temporary basis, and appointment pending completion of a competition could not exceed three months.

  • For the institution, it is practically important to have clear bases for appointment and clear job descriptions.
  • For the council or municipal administration, this matters only where the municipal structure, payroll fund, or administrative posts are at issue.
  • For the public, this matters insofar as it enables verification that a political team is not being conflated with the career civil service.

The most procedurally significant document going forward would be the basis for each adviser’s position or appointment: appointment as an official of political confidence, an assignment as a public consultant, or a substitute civil servant appointment document stating the time limit under Article 15 of the Law on the Civil Service.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Verslo žinios
LVK backs setting the minimum monthly wage in a collective agreement, proposes amending the Labour Code 🔗
The Lithuanian Business Confederation (LVK) agrees with Social Security and Labour Minister Inga Ruginienė that the minimum monthly wage should be set in a collective agreement between employers and trade unions, but stresses that the…
Fact-check:
🟡 IncompletePagal galiojantį Darbo kodeksą, minimalios mėnesinės algos (MMA) nustatymo procesas yra Vyriausybės politinis sprendimas, ne socialinių partnerių susitarimo objektas
✅ ConfirmedGaliojančio Darbo kodekso nustatymais, socialiniai partneriai dėl MMA dydžio gali teikti tik rekomendacijas
⚪ UnverifiedVyriausybės 2026 m. liepos 1 d. sprendimas: MMA nuo 2027 m. padidėja 8% iki 1245 Eur (iki mokesčių)
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14, 30, 35, 36, 41, 42, 56, 57, 59, 62, 72-1, 112, 119, 134, 140, 141, 144, 171, 179, 181, 182, 185, 193, 194, 222, 223, 225, 226, 228, 237, 240, 241 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 15 straipsnis (statute)
Iš valstybės, savivaldybių ir valstybės socialinių fondų biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko…
Iš valstybės, savivaldybių ir valstybės socialinių fondų biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos teisės aktų nustatyta tvarka.“   16 straipsnis. 141 straipsnio pakeitimas Pakeisti 141 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gavusi Lietuvos Respublikos trišalės tarybos rekomendaciją ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skelbiamą ekonominės raidos scenarijų bei Valstybės duomenų agentūros paskelbtus šalies ūkio vystymosi rodiklius, kartu įvertindama tokius kriterijus kaip perkamąją galią atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas, bendrą darbo užmokesčio lygį ir jo pasiskirstymą, darbo užmokesčio augimo greitį, ilgalaikius darbo našumo lygius ir pokyčius. Lietuvos Respublikos trišalė taryba, rengdama rekomendaciją, aptaria šioje dalyje nurodytus kriterijus ir kitą informaciją, reikalingą minimaliajai mėnesinei algai nustatyti ir jos deramumui įvertinti. Lietuvos Respublikos trišalė taryba savo išvadą Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikia kiekvienais metais iki birželio 15 dienos arba iki kitos Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašomos datos.“   17 straipsnis. 144 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 144 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandinį darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ar viršvalandinį darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o už viršvalandinį darbą švenčių dieną ir (arba) viršvalandinį darbą švenčių naktį – ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis.“ 2. Pakeisti 144 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14, 30, 35, 36, 41, 42, 56, 57, 59, 62, 72-1, 112, 119, 134, 140, 141, 144, 171, 179, 181, 182, 185, 193, 194, 222, 223, 225, 226, 228, 237, 240, 241 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 14, 30, 35, 36, 41, 42, 56, 57, 59, 62, 721, 112, 119, 134, 140, 141, 144, 171, 179, 181, 182, 185, 193, 194, 222, 223, 225, 226, 228…
LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 14, 30, 35, 36, 41, 42, 56, 57, 59, 62, 721, 112, 119, 134, 140, 141, 144, 171, 179, 181, 182, 185, 193, 194, 222, 223, 225, 226, 228, 237, 240, 241 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2024 m. spalio 17 d. Nr. XIV-3034 Vilnius         1 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Metais, mėnesiais ar savaitėmis apibrėžti terminai baigiasi atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. Jeigu mėnesiais apibrėžtas terminas baigiasi tokį mėnesį, kurį nėra atitinkamos dienos, terminas baigiasi to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu tiksliai negalima nustatyti, kurį mėnesį prasidėjo terminas, skaičiuojamas metais, arba kurią dieną prasidėjo terminas, skaičiuojamas mėnesiais, termino paskutine diena laikoma atitinkamai birželio trisdešimtoji ir mėnesio penkioliktoji diena. Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo ar švenčių diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Toks termino pabaigos skaičiavimas mutatis mutandis taikomas ir kadencijos termino pabaigai nustatyti.“   2 straipsnis. 30 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 30 straipsnio 2 dalies nuostatą iki dvitaškio ir ją išdėstyti taip: „2.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14, 30, 35, 36, 41, 42, 56, 57, 59, 62, 72-1, 112, 119, 134, 140, 141, 144, 171, 179, 181, 182, 185, 193, 194, 222, 223, 225, 226, 228, 237, 240, 241 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 33 straipsnis (statute)
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2022/2041 dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje.“   34 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas…
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2022/2041 dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje.“   34 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šio įstatymo 2, 3, 6, 10, 11, 13, 14, 17, 26, 27, 28 ir 29 straipsniai įsigalioja 2025 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras ir vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius iki 2024 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 2, 6, 10 ir 11 straipsnių įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 35 straipsnio 4 dalies nuostata dėl papildomų teisių ar pareigų suteikimo tvarkos taikoma 2025 m. sausio 1 d. ir vėliau sudaromiems susitarimams dėl papildomo darbo. Šalys gali susitarti ir pakeisti iki 2024 m. gruodžio 31 d. sudarytus susitarimus dėl papildomo darbo pagal nuo 2025 m. sausio 1 d. galiosiančias Darbo kodekso 35 straipsnio 4 dalies nuostatas. 4. Pradėtoms ir iki 2024 m. gruodžio 31 d. neužbaigtoms prašymų patvirtinti atitiktį kriterijams, kuriuos turi atitikti laikinojo įdarbinimo įmonė, kaip laikinojo darbo sutarties šalis, darbdavė, nagrinėjimo ir laikinojo įdarbinimo įmonės įrašymo į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą procedūroms taikomos iki 2024 m. gruodžio 31 d. galiojusios Darbo kodekso ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos. 5. Laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą iki 2024 m. gruodžio 31 d., 2025 m. sausio 1 d. išbraukiamos iš laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašo, jeigu jos neatitinka kriterijų, nurodytų Darbo kodekso 721 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose. 6. Atostogos vaikui prižiūrėti už vaikus, gimusius ar įvaikintus iki 2024 m. gruodžio 31 d., suteikiamos pagal iki 2024 m. gruodžio 31 d. galiojusią Darbo kodekse nustatytą tvarką, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytą atvejį. 7.
Analysis

⚠ Correction. The article correctly states that the final decision on the minimum monthly wage is taken by the Government, but it describes the role of the social partners too narrowly. Under Article 141(3) of the Labour Code, the Government approves the minimum monthly wage after receiving a recommendation from the Tripartite Council, and the Council, when preparing that recommendation, discusses the economic and social criteria listed in the provision itself. A more precise formulation would be: the minimum monthly wage is not an amount set by collective agreement, but the procedure for setting it mandatorily includes a recommendation from the Tripartite Council. Accordingly, the strongest point in the Lithuanian Business Confederation’s argument is not that the social partners now “do not participate”, but that their participation does not have final normative force.

An MMA collective agreement without an amendment to Article 141 of the Labour Code would constitute a wage rule for the subjects within its scope of application, but not a general national act setting the minimum remuneration.
Accordingly, LVK’s proposal would legally amount not to a technical supplement to collective agreements, but to a change in the decision-making model under Article 141 of the Labour Code of the Republic of Lithuania.

Core issue

The dispute over setting the MMA is not merely a question of the form of negotiations: under the current system, a collective agreement may establish wage rules, but approval of the national MMA falls within the competence of the Government. Accordingly, LVK’s proposal would legally amount not to a technical supplement to collective agreements, but to a change in the decision-making model under Article 141 of the Labour Code of the Republic of Lithuania. The news fact is narrow: LVK supports setting the MMA in a collective agreement because, in its view, it is currently not a matter subject to agreement between the social partners. The issue must be assessed under Articles 141, 187, 188, 190, 197 and 199 of the Labour Code of the Republic of Lithuania, and Article 194(1) as amended by the Law of 17 October 2024.

Legal assessment

Under Article 141(3) of the Labour Code of the Republic of Lithuania, the minimum hourly rate and the MMA are approved by the Government after receiving a recommendation from the Tripartite Council. The same provision requires consideration of the Ministry of Finance’s economic development scenario, indicators from the State Data Agency and adequacy criteria.

IssueCurrent regulation according to the sources
Who approves the MMAThe Government under Article 141(3) of the Labour Code
Role of social partnersRecommendation of the Tripartite Council under Article 141(3) of the Labour Code
Deadline for the recommendationAnnually by 15 June or by another date requested by the Government
Deadline for response to negotiations14 days under Article 188(5) of the Labour Code
Convening negotiations if no agreement is reachedNo later than within 7 days under Article 188(6) of the Labour Code

A collective agreement under Article 190 of the Labour Code of the Republic of Lithuania is a written agreement establishing labour-law rules and the obligations of the parties. Under Article 187 of the Labour Code, employers, employers’ organisations, trade unions and their organisations have the right to initiate negotiations and conclude collective agreements.

  • Employees may be represented in collective bargaining only by trade unions under Article 188(1) of the Labour Code.
  • The party initiating negotiations must submit its demands, proposals and delegated representatives in writing under Article 188(4) of the Labour Code.
  • The other party must enter into negotiations within 14 days under Article 188(5) of the Labour Code.
  • Neither party may refuse to participate in collective bargaining under Article 188(6) of the Labour Code.

However, these negotiation rules do not themselves amend Article 141(3) of the Labour Code, which links final approval of the MMA to an act of the Government. A collective agreement may be a source of wage rules under Article 140(2) of the Labour Code, because remuneration may not be lower than that provided for by applicable laws, collective agreements and other labour-law rules. Nevertheless, a contractual agreement is not sufficient to amend the national MMA unless Article 141 transfers the approval competence or establishes the collective agreement as the decisive basis. An MMA collective agreement without an amendment to Article 141 of the Labour Code would constitute a wage rule for the subjects within its scope of application, but not a general national act setting the minimum remuneration. This formulation precisely defines the legal limit of LVK’s proposal.

The scope of application would be a separate issue under Article 197 of the Labour Code. An employer-level or workplace-level agreement applies primarily to members of the trade unions that concluded it, and to all employees only where an agreed extension exists and is approved by an employees’ meeting or conference. Under Article 197(3) of the Labour Code, a national, territorial or sectoral agreement is binding on employers that are members of the employers’ organisation that signed it, joined it later, or were members and subsequently withdrew.

  • If the MMA were linked to a national collective agreement, it would be necessary to clearly determine to whom it applies.
  • If it were linked to a sectoral agreement, the effect would depend on membership of the employers’ organisation and trade-union representation.
  • If universal effect of the MMA is sought, the structure of Article 197 of the Labour Code alone may be too narrow without an additional amendment to Article 141.

Article 194(1) of the Labour Code, as amended by the Law of 17 October 2024, indicates a broader mixed public- and private-sector bargaining model. Where the Government or an institution authorised by it participates as the representative of employers of budgetary institutions, it must invite the relevant private-sector employers’ organisations in that sector. This strengthens LVK’s argument regarding the involvement of social partners, but does not transfer competence to approve the MMA to them.

Consequences

First scenario: the Seimas does not amend Article 141 of the Labour Code, so the 2027 MMA remains an amount approved by the Government following a recommendation from the Tripartite Council. In that case, collective agreements could set higher or more specific wage standards only within their respective scope of application.

Second scenario: Article 141 of the Labour Code is amended so that a collective agreement becomes binding on the Government or replaces Government approval. The amendment would then need to be aligned with Article 197 of the Labour Code, because the scope of application of the agreement determines whether the MMA is universal or merely a standard applicable to the subjects of the agreement.

Third scenario: an intermediate model is chosen, whereby the Tripartite Council’s recommendation is replaced by a more formalised outcome of collective bargaining. In that case, practical weight would fall on the procedure under Article 188 of the Labour Code, particularly written proposals, the 14-day response period and the convening of negotiations within 7 days.

In practical terms, this matters for three groups: employees whose pay is linked to the MMA; employers for whom the MMA affects the labour-cost threshold; and trade unions and employers’ organisations, whose status would become determinative. Procedurally, the next step is to await a specific draft amendment to Article 141 of the Labour Code or a Government decision on the MMA, because under the current provision the Tripartite Council’s opinion is submitted to the Government annually by 15 June or by another date requested by it.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - Abandoned Shed or Lawfully Held Property? Court Clarifies When a Municipality Cannot Take It Over 🔗
When is a shed truly ownerless, and when is it legally held property? A court has clarified that property may be treated as ownerless only if it genuinely has no owner or the owner is completely unknown. The state or a municipality may…
Fact-check:
🟡 IncompleteBešeimininkiu laikomas tik turtas, kuris iš tiesų neturi savininko arba jis yra visiškai nežinomas, o valstybė ar savivaldybė gali jį perimti tik įrodžius, jog nėra jokių asmenų, turinčių į jį teisę.
⚪ UnverifiedSiekiant išvengti turto perdavimo savivaldybei, asmuo privalo įrodyti turto valdymo teisėtumą (jog jis buvo nupirktas, gautas dovanų arba paveldėtas) ir sąžiningumą (jog naudodamasis juo visą įgyjamosios senaties laikotarpį, buvo pagrįstai tikėjęs, kad niekas kitas neturi stipresnių teisių).
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 532 straipsnis (statute)
XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)   533 straipsnis. Bylos nagrinėjimas ir teismo sprendimas 1. Jeigu iki teismo posėdžio dienos nėra…
XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)   533 straipsnis. Bylos nagrinėjimas ir teismo sprendimas 1. Jeigu iki teismo posėdžio dienos nėra ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, teismas pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Jeigu šiame straipsnyje nurodytos sąlygos yra ginčijamos, teismas nagrinėja bylą žodinio nagrinėjimo tvarka. 2. Šiame skirsnyje nustatyta tvarka išnagrinėtose bylose priimamas teismo sprendimas, kuriuo nustatomas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, arba pareiškėjo pareiškimas atmetamas. Ketvirtasis skirsnis BYLOS DĖL DaiKTO pripažinimO bešeimininkiu   534 straipsnis. Pareiškimo padavimas ir teismingumas Pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali paduoti valstybės arba savivaldybės institucija daikto buvimo vietos apylinkės teismui. Straipsnio pakeitimai: Nr. XIII-630, 2017-07-11, paskelbta TAR 2017-07-24, i. k. 2017-12577   535 straipsnis. Pareiškimo turinys Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškime dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu turi būti nurodyta, koks daiktas pripažintinas bešeimininkiu, taip pat išdėstytos aplinkybės, leidžiančios manyti, jog daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo arba jie nėra žinomi. Pareiškime nurodoma, kada daiktas buvo įtrauktas į apskaitą, ir kiti pareiškėjui žinomi duomenys apie daiktą. 536 straipsnis. Įrodymų pateikimas Prie pareiškimo dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu taip pat turi būti pateikti rašytiniai įrodymai iš atitinkamų institucijų apie tai, kokių yra žinių apie šio daikto priklausymą. 537 straipsnis. Teismo sprendimas Teismas, pripažinęs, kad daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo arba kad jie yra nežinomi, priima sprendimą pripažinti daiktą bešeimininkiu ir perduoti jį valstybės arba savivaldybės nuosavybėn.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 537 straipsnis (statute)
537 straipsnis. Teismo sprendimas Teismas, pripažinęs, kad daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo arba kad jie yra nežinomi, priima sprendimą…
537 straipsnis. Teismo sprendimas Teismas, pripažinęs, kad daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo arba kad jie yra nežinomi, priima sprendimą pripažinti daiktą bešeimininkiu ir perduoti jį valstybės arba savivaldybės nuosavybėn. XXXV SKYRIUS BYLOS DĖL SANTUOKOS NUTRAUKIMO ABIEJŲ SUTUOKTINIŲ BENDRU SUTIKIMU AR VIENO SUTUOKTINIO PRAŠYMU
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 536 straipsnis (statute)
536 straipsnis. Įrodymų pateikimas Prie pareiškimo dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu taip pat turi būti pateikti rašytiniai įrodymai iš atitinkamų institucijų apie…
536 straipsnis. Įrodymų pateikimas Prie pareiškimo dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu taip pat turi būti pateikti rašytiniai įrodymai iš atitinkamų institucijų apie tai, kokių yra žinių apie šio daikto priklausymą.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that it is sufficient to establish that the property has no owner or that the owner is unknown is incomplete. Article 4.57 of the Civil Code protects not only the owner, but also the good-faith acquirer and the lawful possessor. A more precise formulation would be: a thing may be declared ownerless only where no owner, good-faith acquirer or lawful possessor is established. This is also consistent with the decision-making standard under Article 537 of the Code of Civil Procedure.

Silence in the register is not evidence of municipal ownership where a resident demonstrates lawful and good-faith possession of the thing.
The municipality succeeds only when it resolves before the court not the issue of registration, but the issue of rights in rem to the thing.

Core issue

A case concerning an ownerless structure is not a correction of a registry gap; it is proof that there is no owner, good-faith acquirer, or lawful possessor. The municipality succeeds only when it resolves before the court not the issue of registration, but the issue of rights in rem to the thing. The news item is ancillary: Vilnius City Municipality sought to take over an outbuilding, but some of the storage units were defended by long-standing users. The dispute is governed by Article 4.58 of the Civil Code, Articles 534-537 of the Code of Civil Procedure, clauses 3.2 and 35 of the Rules approved by Government Resolution No. 634, and Article 6 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets. - Article 4.58(1) of the Civil Code permits an ownerless thing to be transferred only to the State or a municipality, and only by a court judgment.

  • Article 537 of the Code of Civil Procedure requires a finding that the thing has no owner, good-faith acquirer, or lawful possessor.
  • Article 535 of the Code of Civil Procedure requires the application to state the circumstances supporting the belief that such persons do not exist or are unknown.
  • Article 536 of the Code of Civil Procedure requires written evidence from institutions regarding the information they hold on the ownership or legal attribution of the thing.

Legal assessment

The municipality’s position cannot rest solely on the fact that the storage units are not registered in the Real Property Register. Under Article 537 of the Code of Civil Procedure, the existence of a lawful possessor or good-faith acquirer is sufficient to prevent the thing from being declared ownerless. Silence in the register is not evidence of municipal ownership where a resident demonstrates lawful and good-faith possession of the thing. The Vilnius City Municipality case concerning the outbuilding establishes a practical rule for this situation: proven users separate the disputed premises from the property capable of being taken over. The court transferred to the municipality only those premises whose users did not submit evidence and did not defend their rights. This means that different legal outcomes are possible within a single structure depending on the evidence relating to specific premises.

Procedural issuePrescribed deadline or action
Application to the court under Article 4.58(1) of the Civil CodeAfter 1 year from the inclusion of the thing in the records
Search for the owners of the structure under clause 35 of the RulesInformation is published for 6 months on the website and on the notice board of the eldership
Application to the court under clause 35 of the RulesWithin 10 working days if no owner has appeared and the deadline has expired
  • The municipality must record the structure and collect documents concerning its legal attribution.
  • It must submit the structure recording act, notices, confirmations of the 6-month publication period, and other documents in its possession.
  • The resident must submit evidence of purchase, donation, inheritance, payment of taxes, or other evidence showing the lawfulness of possession.
  • If the good faith, lawfulness, openness, or continuity of possession is disputed, the case is heard by oral procedure under Article 533 of the Code of Civil Procedure. Article 6 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets permits a municipality to acquire property only by the methods prescribed by law. Therefore, without a court judgment under Article 4.58 of the Civil Code, a storage unit does not become municipal property. Clause 3.2 of the Rules likewise links this to an effective court judgment and off-balance-sheet accounting until transfer.

Consequences

In practical terms, this development is important for users of unregistered storage units, garages, and utility premises. Their position is strong not merely because they have used the premises for many years, but when they connect that use with a lawful basis for acquisition. - If an owner or lawful possessor appears and submits documents, the logic of municipal procedures requires the procedure to be suspended or terminated.

  • If evidence is submitted only in respect of part of the premises, the court may dismiss the application in respect of those premises and transfer the remaining premises to the municipality.
  • If no one responds or submits evidence, the conditions of Article 537 of the Code of Civil Procedure allow the thing to be declared ownerless. For the municipality, this practice creates a higher evidentiary burden before the court, because the search for users cannot be merely formal. For a resident, the greatest risk is passivity after publication or after the application to the court. Procedurally, the next expected step is a court decision concerning the specific premises: after the recording period, the 6-month publication period, and the application to the court, it will be assessed whether there is an owner, good-faith acquirer, or lawful possessor.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — JP.lt
Driver in Liūdynė village found with blood alcohol level of 2.10 per mille 🔗
In Liūdynė village, Panevėžys district, an intoxicated man was caught driving a Lexus RX 450h with a blood alcohol level of 2.10 per mille. Panevėžys police said the incident occurred on July 28 at about 5:15 p.m.; a pre-trial…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai jiems nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas
✅ ConfirmedNustačius 1,51 ir daugiau promilės girtumą, taikoma baudžiamoji atsakomybė
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis

⚠ Correction. The statement that drivers are deemed intoxicated only when they exceed 0.4 per mille is incomplete. The cited provision of the Law on Road Traffic Safety indicates a general threshold of 0.4 per mille, but also sets out exceptions for novice drivers, taxi drivers, and drivers of mopeds, motorcycles, and commercial vehicles. A more precise formulation would be: the general permitted limit is 0.4 per mille, but for certain categories of drivers a limit of more than 0 per mille applies. The statement that driving while intoxicated carries a fine and disqualification from driving is also incomplete in this case. Where intoxication of 1.51 per mille or more is established, Article 2811 of the Criminal Code also provides for arrest or imprisonment for up to one year.

The 2.10 per mille level is not an “aggravating description” under the provision cited, but it removes any borderline doubt as to the 1.51 per mille threshold.
A 2.10 per mille reading is not an administrative repeat-offence case with a scale of fines; it is a factual situation that has crossed the threshold of criminal liability.

Core issue

The legal focus of this item is not “intoxication” as such, but the threshold at which driving becomes a matter of criminal law. Where a blood alcohol concentration of 2.10 per mille has been established, the issue is assessed under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, rather than solely through the logic of administrative penalties.

The factual basis is narrow: on 28 July 2026, in the village of Liūdynė, a man drove a Lexus RX 450h and was found to have a blood alcohol concentration of 2.10 per mille.

  • Article 2811(1) of the Criminal Code applies where a person drives a motor vehicle and is found to have a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more.
  • Article 2811(2) of the Criminal Code also permits liability where the act was committed through negligence.
  • Article 19(1) of the Criminal Code prevents a defence based solely on intoxication, because a person who commits a criminal offence while intoxicated is not exempt from criminal liability.
Legal thresholdSignificance according to the sources
0.41 per mille and aboveThreshold for administrative intoxication under the provisions amending the Code of Administrative Offences
More than 1.5 per milleMandatory threshold for referral for medical examination under Clause 3 of the Rules
1.51 per mille and aboveThreshold for criminal liability under Article 2811(1) of the Criminal Code
2.10 per milleThe level established in this situation

Legal assessment

The significance of 2.10 per mille is twofold: it exceeds both the threshold for the medical examination procedure and the threshold for criminal liability. Under Clause 3 of the Rules for Determining the Intoxication or Impairment of Drivers and Other Persons, the police must take a driver to a healthcare institution where more than 1.5 per mille is detected in the exhaled air.

  • Under Clause 3.2 of the amendment to Order No. 5-V-200 of the Commissioner General of the Lithuanian Police, a police officer has a duty to remove a driver suspected of intoxication from driving.
  • The same provision requires the driver to be taken for a medical examination where more than 1.5 per mille is established.
  • The driver’s procedural position here arises not from repetition, but from the 2.10 per mille concentration itself.

Under Article 2811(1) of the Criminal Code, the combination of driving and a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more is sufficient. A Lexus RX 450h is a motor vehicle, so the conduct described in the report falls within the substantive scope of this provision. The 2.10 per mille level is not an “aggravating description” under the provision cited, but it removes any borderline doubt as to the 1.51 per mille threshold.

The legal classification of the criminal offence does not require a traffic accident or injury to a person. Such consequences are relevant under Article 281(1) to (4) of the Criminal Code, which concern breach of road traffic rules and a traffic accident causing impairment of health or substantial property damage. No such consequences are indicated in the report, so the core facts support Article 2811 of the Criminal Code, rather than the consequence-based elements of Article 281.

A 2.10 per mille reading is not an administrative repeat-offence case with a scale of fines; it is a factual situation that has crossed the threshold of criminal liability. Nevertheless, the provisions amending Article 427 of the Code of Administrative Offences help distinguish the levels: repeated administrative driving covers the range of 0.41 to 1.5 per mille and provides for a fine of EUR 1,000 to EUR 1,500 for drivers. For persons without the right to drive, that administrative model provides for a fine of EUR 1,200 to EUR 2,000.

  • Under Article 427(2) of the Code of Administrative Offences, deprivation of the right to drive for a period of three to five years is mandatory for such an administrative offence.
  • Under Article 2811(1) of the Criminal Code, the sanction in this situation is a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.
  • Under Article 19(1) of the Criminal Code, intoxication itself is not a ground for exemption from criminal liability.

Consequences

In practical terms, this case is important for the driver, the police, the prosecution service, and any potential holder of the vehicle, because it has already crossed the boundary of an administrative response. The first realistic scenario is continuation of the case under Article 2811(1) of the Criminal Code, based on the established level of 2.10 per mille and the fact of driving. The second scenario would depend on additional facts concerning a traffic accident or damage, because only then could the consequence-based offences under Article 281 of the Criminal Code become materially relevant.

  • According to the sanction provided, the outcome of the criminal case may be a fine.
  • It may also be arrest.
  • The strictest stated limit is imprisonment for up to one year under Article 2811(1) of the Criminal Code.

In the field of carriers and professional reputation, Article 2811 of the Criminal Code is also mentioned in the list of infringements resulting in the loss, or possible loss, of good repute. This is relevant if the person’s status is connected with an assessment of the reputation of a carrier, manager, or transport manager. However, no such professional status is indicated in the report, so this consequence remains only a normative reference point.

The point to monitor is the medical examination and pre-trial investigation material: under Clause 3 of the Rules, a person found to have more than 1.5 per mille must be taken for a medical examination, while the sources provided do not establish a specific deadline for completion of the pre-trial investigation.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min.lt
Farmers and Greens leader: party agreement on defense funding after 2030 would be only symbolic 🔗
The MEP told Žinių radijas on Wednesday that while it might be symbolically appealing for all parties to agree on defense funding after 2030, such a deal would not prevent future governments from making different decisions. He added that…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo Nr. XIV-1556 14 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS 2023 METŲ VALSTYBĖS BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO NR. XIV-1556 14 STRAIPSNIO…
LIETUVOS RESPUBLIKOS 2023 METŲ VALSTYBĖS BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO NR. XIV-1556 14 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2023 m. lapkričio 21 d. Nr. XIV-2272 Vilnius         1 straipsnis.
Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo Nr. XIV-1556 14 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                         …
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjai turi lygias teises. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę dalyvauti…
9 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjai turi lygias teises. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise, susipažinti su visa posėdžiui teikiama medžiaga ir dokumentais, gauti Konstitucinio Teismo nutarimus, išvadas ir sprendimus ir naudotis kitomis šiame įstatyme nustatytomis teisėmis. Konstitucinio Teismo teisėjas siūlo klausimus svarstyti Konstitucinio Teismo posėdyje bei rengia jam pavestus klausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę reikalauti iš visų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vietos savivaldos įstaigų ir jų pareigūnų, valstybinių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, piliečių susivienijimų bet kokių dokumentų ir informacijos, susijusių su Teismo posėdžiui rengiamu klausimu, taip pat gauti pareigūnų paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Teisėjas taip pat turi teisę iškviesti ir apklausti liudytojus, ekspertus, naudotis specialistų konsultacijomis, pavesti atlikti patikrinimus, išsiųsti paklausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme, esmės.
Analysis
The defence formula of 5 percent of GDP becomes constitutionally fragile when it turns from a political declaration into a mandatory budgetary automatism.
Thus, a strategic document may formulate a direction, but its normative content must not foreclose the annual budgetary decision.

Core issue

The dispute is not about the political appeal of 5 percent of GDP, but about whether future budgets may be bound in advance by a fixed amount.

The legal dividing line lies between a strategic commitment and a rule that would restrict the Government’s discretion in preparing the draft budget. The factual axis is the proposal to maintain defence funding above 5 percent of GDP after 2030 in strategic documents.

The issue must be assessed under Article 6 of the Law Amending the Republic of Lithuania Law on the Budget Structure No. I-430, Article 29 of the Law on the Budget Structure, and the doctrine of the Constitutional Court’s ruling of 11 July 2002.

Under Article 6(1) of the Law Amending the Law on the Budget Structure No. I-430, the basis of the budget is the Constitution, budget laws, the Statute of the Seimas, the Law on Strategic Management, and other acts regulating financing.

Under Article 6(3) of the same law, acts affecting the budget must be adopted no later than the law approving the budget for the relevant year.

Legal assessment

The Constitutional Court’s ruling of 11 July 2002 is the central precedent for this situation.

It held that fixed financing for a particular area restricts the Government’s powers to prepare the annual draft state budget.

The same doctrine requires financing to be determined when preparing and approving the state budget for the relevant year, rather than by defining a fixed share in advance.

Accordingly, an agreement between political parties on 5 percent of GDP may operate as a political guideline, but not as a budgetary rule that is binding in itself.

Amount or termLegal significance according to the sources
5 percent of GDPA political or strategic benchmark, provided it is not converted into a fixed budgetary obligation
More than 5 percent of GDP after 2030Risky if entrenched in a legal act as a mandatory fixed share
3 budget yearsUnder Article 6(4), indicator values are set for at least this period where appropriations are calculated on their basis
  • The Seimas may approve the state budget and appropriations for a specific year under the system of budget laws.
  • The Government must prepare the draft budget by assessing the social and economic situation, needs, resources, and obligations.
  • Under Article 6(2) of the Law Amending the Law on the Budget Structure No. I-430, the Minister of Finance determines the methodology insofar as it is not established by laws or Government resolutions.
  • Under Article 29(1) of the Law on the Budget Structure, the Government is granted implementation powers, including the allocation of borrowed funds for specified purposes.
  • Under Article 29(2), the law approving the budget for a particular year may grant the Government additional rights.

The defence formula of 5 percent of GDP becomes constitutionally fragile when it turns from a political declaration into a mandatory budgetary automatism.

This conclusion is reinforced by the position submitted in 2013 concerning draft laws on the tax on oil and gas resources, relying on the same ruling of 11 July 2002.

That position stated that financing for a particular area is decided in each budget year when preparing and approving the budget.

Thus, a strategic document may formulate a direction, but its normative content must not foreclose the annual budgetary decision.

Consequences

The most realistic route is a political agreement or wording in a strategic management document without a direct fixed obligation to allocate appropriations.

Such wording would allow the defence priority to be maintained while avoiding the assumption of the Government’s function of drawing up the draft budget.

If a statutory rule with a mandatory percentage after 2030 were chosen, it would rest on a weaker legal position in light of the doctrine of 11 July 2002.

The dispute could then move into the field of constitutional review, because the sources associate fixed financing with a separation-of-powers problem.

In practical terms, this matters for three addressees.

  • For the Government, because it must retain the ability to prepare the annual budget according to actual resources and obligations.
  • For the Seimas, because it may approve appropriations in the budget for a specific year, but a fixed future percentage creates constitutional risk.
  • For the national defence system, because strategic continuity must be reconciled with a lawful budgetary procedure.

The next step should be to await the specific draft document: a political agreement, an amendment to a strategic document, or a legal act affecting the budget.

If it affects appropriations for the relevant budget year, then under Article 6(3) it will have to be adopted no later than the law approving the budget for that year.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Delfi
Prosecutors issue statement after young man dies falling from car roof in Rokiškis 🔗
As Delfi reported on Sunday, the accident in Rokiškis happened on July 25 at around 12:25 p.m. Panevėžys County police said a man born in 2000 was driving a Mercedes-Benz 320 when a rear-seat passenger, born in 1999, opened the rear window…
Fact-check:
🟡 IncompletePatyrusiems vairuotojams (su daugiau negu 2 metų vairavimo stažu) leistinas neblaivumas yra iki 0,4 prom., pradedantiesiems (be 2 metų stažo) – nulinė tolerancija
✅ ConfirmedBaudžiamojo kodekso 281 str. 5 d.: vairuotojas, pažeidęs eismo taisykles ir dėl to sukėlęs eismo įvykį su žuvusiu žmogumi, baudžiamas laisvės atėmimu iki 7 metų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 282 straipsnis (statute)
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo…
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai panaudojo valdomą ar nevaldomą objektą, judantį oru, žeme ar vandeniu, ir dėl to kilo reali grėsmė žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba buvo sutrikdytas saugus transporto eismas, arba padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata arba buvo padaryta labai didelė turtinė žala, arba atsirado kitokių sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 5. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tais atvejais, kai joje numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 6. Už šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 278 straipsnis (statute)
278 straipsnis. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama priežiūra ar remontas 1. Tas, kas netinkamai atliko geležinkelio, vandens arba oro…
278 straipsnis. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama priežiūra ar remontas 1. Tas, kas netinkamai atliko geležinkelio, vandens arba oro transporto priemonių ar kelių, keliuose esančių signalizacijos ar ryšių įrenginių, dujotiekio, naftotiekio, elektros ar ryšių linijų priežiūrą ar remontą, jeigu dėl to buvo sunkiai sužalotas žmogus arba padaryta didelės turtinės žalos, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sužaloti žmonės, arba padaryta labai didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to sunkių padarinių nebuvo, bet jos realiai grėsė, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu. 4. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 5. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta veika yra nusikalstama ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo.
Analysis

⚠ Correction. The article presents the 0.4 per mille rule incompletely. The wording cited from the Law on Road Traffic Safety states that the general permitted limit is 0.4 per mille. However, a factual check indicates that a zero per mille regime applies not only to novice drivers, but also to drivers of certain vehicles or services. It would be more precise to write: 0.16 per mille does not in itself exceed the general 0.4 per mille limit, but the assessment depends on the driver’s status and the vehicle category.

A passenger on the roof of a moving car is not a background risk; it is a specific danger that the driver had to manage through control of the vehicle.
It will not be sufficient for the prosecution to show that the car was moving and that the passenger died.

Core issue

The axis of this case is not merely 0.16 per mille, but the causal link between a breach of driving rules and the passenger’s death.

The legal classification will depend on whether the driver’s conduct falls within Article 281(5) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, assessed together with Article 16(2)-(4) of the Criminal Code on negligence. The factual sequence is as follows: the passenger climbed onto the roof of a moving car, fell when the car braked at an intersection, and later died.

Under Article 281(1)-(4) of the Criminal Code, liability is linked to a breach of road traffic safety or vehicle operation rules and the resulting consequences.

Following the death, the investigation moved into the scope of Article 281(5) of the Criminal Code, under which the report indicates imprisonment of up to seven years.

ProvisionConsequenceSanction according to the sources provided
Article 281(1) of the Criminal Codeminor impairment of healthimprisonment for up to 2 years
Article 281(3) of the Criminal Codeserious impairment of healthimprisonment for up to 5 years
Article 281(4) of the Criminal Codeserious impairment of health, where the act was committed while intoxicatedimprisonment for up to 6 years
Article 281(5) of the Criminal Codedeath of a personimprisonment for up to 7 years

Legal assessment

It will not be sufficient for the prosecution to show that the car was moving and that the passenger died.

It will have to establish a specific breach by the driver of road traffic safety or vehicle operation rules within the meaning of Article 281 of the Criminal Code.

  • It will be necessary to determine whether the driver saw, or ought to have seen, the passenger on the roof.
  • It will be necessary to assess the braking moment, speed, the intersection situation, and the driver’s reaction.
  • It will be necessary to decide whether the passenger’s conduct broke the causal link or merely complicated it.
  • It will be necessary to assess the significance of 0.16 per mille in light of the driver’s status and the structure of Article 281 of the Criminal Code.

Under Article 16(2) of the Criminal Code, criminal recklessness would exist if the driver foresaw the risk but carelessly expected to avoid it.

Under Article 16(3) of the Criminal Code, criminal negligence would exist if he did not foresee the risk, although he could and should have foreseen it.

A passenger on the roof of a moving car is not a background risk; it is a specific danger that the driver had to manage through control of the vehicle.

The issue of intoxication here is narrow, but practically significant.

The sources provided state that, under Article 281(8) of the Criminal Code, alcohol intoxication is associated with 0.4 per mille or more.

Accordingly, 0.16 per mille does not in itself make the offence one committed while intoxicated within the meaning of Article 281(2) or 281(4) of the Criminal Code.

However, novice driver status may be relevant to the breach of traffic rules, as the report refers to zero tolerance.

Subparagraph 17.7.3 of the Rules on the Issuance of Motor Vehicle Driving Licences indicates that a traffic accident caused by a novice driver under Article 281 of the Criminal Code has direct consequences for the driver’s legal status.

This means that driving experience is not merely a journalistic detail.

It may determine whether 0.16 per mille is to be treated as part of the traffic-rule breach.

The case-law source is also important for evidentiary purposes.

The Review of Court Practice No. 30 of the Supreme Court of Lithuania of 24 March 2009 states that intoxication may be established not only on the basis of laboratory data, but also on the testimony of officers and persons who interacted with the individual before the incident.

For this situation, that means the investigation may rely on witnesses regarding the driver’s condition, conduct, and reaction before braking.

Article 282(1) of the Criminal Code theoretically covers a breach of transport safety rules by a non-driver where a person dies or suffers serious impairment of health.

Nevertheless, the deceased passenger is himself the subject of the consequences, so in practice this provision is more useful in illustrating the boundary between driver and non-driver liability.

Article 282(5) of the Criminal Code confirms that the offence under that paragraph is also linked only to negligence.

Consequences

The first realistic scenario is that the investigation remains under Article 281(5) of the Criminal Code if a breach by the driver and a causal link with the death are established.

In that case, the driver would in practical terms face a sentencing range of up to seven years’ imprisonment.

The second scenario is that the passenger’s conduct becomes more central to the investigation, but does not eliminate the driver’s duty to operate the vehicle safely.

In that event, the passenger’s risky act could affect the assessment of fault and causation, rather than automatically excluding liability.

The third scenario is that 0.16 per mille does not become intoxication aggravating the criminal classification under the threshold in Article 281(8) of the Criminal Code as provided.

However, if the driver was a novice driver, that figure may be significant as evidence of a traffic-rule breach.

In practical terms, the case is important for the driver, the deceased’s relatives, and the consequences relating to insurance and the driving licence.

The next expected step is the prosecutor’s procedural decision after the collection of evidence: to maintain the classification under Article 281(5) of the Criminal Code, to refine it, or to adopt another decision after completion of the pre-trial investigation actions.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Diena.lt
Vilhelmas Germanas’s intensive supervision extended, bail raised to €2 million 🔗
According to Vilnius City District Court representative Giedrius Janonis, the ruling also changed the conditions of the pre-trial measure, requiring the defendant to wear an electronic monitoring device at all times, remain at home from…
Fact-check:
🟡 IncompletePagal Lietuvos baudžiamąją procedūrą asmenį suėmime galima laikyti ne ilgiau nei 18 mėnesių
✅ ConfirmedIntensyvi priežiūra kaip kardomoji priemonė gali apimti elektroninio stebėjimo įtaiso nešiojimą ir judėjimo valandų apribojimus
⚪ UnverifiedUžstatas yra kardomoji priemonė, kurios dydis gali būti padidintas teismo nutartimi
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Kardomųjų priemonių skyrimas nuteistajam 1. Jeigu nuteistasis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra būtina užtikrinti, kad jis liktų Lietuvos…
11 straipsnis. Kardomųjų priemonių skyrimas nuteistajam 1. Jeigu nuteistasis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra būtina užtikrinti, kad jis liktų Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol bus išspręstas klausimas ar perimti vykdyti Lietuvos Respublikoje sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, prokuroro nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi nuteistajam skiriama kardomoji priemonė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais pagrindais, sąlygomis ir tvarka. 2. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą skirti nuteistajam kardomąją priemonę ir informacijos, kad nuteistasis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra būtina skubiai užtikrinti jo dalyvavimą procese, nedelsdama persiunčia gautus dokumentus teritorinei prokuratūrai su prašymu spręsti kardomosios priemonės paskyrimo klausimą.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 73 straipsnis (statute)
73 straipsnis. Sprendimo konfiskuoti turtą pripažinimas Lietuvos Respublikoje 1. Gavęs Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą, apylinkės…
73 straipsnis. Sprendimo konfiskuoti turtą pripažinimas Lietuvos Respublikoje 1. Gavęs Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą, apylinkės teismas per septynias dienas nuo sprendimo gavimo dienos rengia teismo posėdį. Į šį posėdį teismas šaukia asmenį, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas šioje dalyje nurodytas sprendimas, jo gynėją, juridinio asmens atstovą, prokurorą ir kitus suinteresuotus asmenis. Šių asmenų neatvykimas klausimo nagrinėjimo nesustabdo. Klausimo nagrinėjimas pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu. Po to teismas išklauso į posėdį atvykusius asmenis ir priima nutartį pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą arba nutartį atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą. Šias nutartis teismas priima pasitarimų kambaryje. 2. Teismas atsisako pripažinti ir vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą, jeigu: 1) sprendimo konfiskuoti turtą vykdymas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) sprendimo konfiskuoti turtą vykdymas pažeistų draudimą antrą kartą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką; 3) sprendimas konfiskuoti turtą priimtas dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, išskyrus atvejus, kai sprendimas konfiskuoti turtą priimtas dėl Pamatinio sprendimo 2006/783/TVR 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų; 4) asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, ar konfiskuotinas turtas pagal tarptautinės teisės normas ar Lietuvos Respublikos įstatymus turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos; 5) sprendimo konfiskuoti turtą vykdymas pažeistų teisėtus trečiųjų šalių interesus; 6) asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, asmeniškai nedalyvavo šį klausimą nagrinėjant teisme, kuris priėmė sprendimą, išskyrus atvejus, kai šios dalies 8 punkte nurodytame liudijime pažymima, kad: a) jam asmeniškai ir laiku buvo įteiktas teismo šaukimas arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą nagrinėjimo teisme laiką ir vietą tokiu būdu, kad yra akivaizdu, jog jis žinojo apie numatytą nagrinėjimą teisme, taip pat kad asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į nagrinėjimą teisme, arba b) jis, žinodamas apie numatomą nagrinėjimą teisme, įgaliojo savo pasirinktą ar valstybės paskirtą gynėją jį ginti nagrinėjimo teisme metu ir gynėjas iš tiesų asmenį gynė nagrinėjimo teisme metu, arba c) jam įteikus sprendimą ir aiškiai informavus apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę pateikti apeliacinį skundą, kuriuos nagrinėjant šis asmuo turi teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą, įskaitant naujus įrodymus, pakartotinai nagrinėti iš esmės, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas, asmuo aiškiai nurodė, kad jis neginčija sprendimo, arba per nustatytą laikotarpį nepareikalavo persvarstyti bylą, arba nepateikė apeliacinio skundo; 7) sprendimas konfiskuoti turtą priimtas dėl veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 96 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai; 8) nėra gautas Pamatinio sprendimo 2006/783/TVR 4 straipsnyje nurodytas liudijimas arba jis yra neišsamus, arba aiškiai neatitinka sprendimo konfiskuoti turtą, arba gauti dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą. 3. Jeigu Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas konfiskuoti turtą yra grindžiamas sprendimą priėmusios valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta bendrąja (išplėstine) asmens turto konfiskacija, teismas sprendimą konfiskuoti turtą pripažįsta tik tiek, kiek tai yra suderinama su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 ir 723 straipsnių nuostatomis. 4. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6, 8 punktuose ir 3 dalyje nurodytais atvejais teismas kreipiasi į Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją su prašymu per teismo nustatytą terminą pateikti papildomus paaiškinimus ar kitą reikalingą informaciją. Tokiu atveju teismas daro posėdžio pertrauką. Jeigu per nustatytą terminą informacija nėra gaunama, teismas priima nutartį atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą. 5. Teismas privalo priimti ir išnagrinėti kiekvieno suinteresuoto asmens skundą, susijusį su Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo konfiskuoti turtą pripažinimu. Prireikus teismas daro posėdžio pertrauką. Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo konfiskuoti turtą pagrįstumas gali būti ginčijamas tik sprendimą konfiskuoti turtą priėmusioje valstybėje narėje pagal jos nacionalinę teisę. 6. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas konfiskuoti turtą susijęs su pinigų suma ir kai fizinis ar juridinis asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas tas sprendimas, pateikia duomenų apie dalinį ar visišką turto konfiskavimą kitoje valstybėje narėje, teismas raštu kreipiasi į Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją su prašymu nedelsiant pateikti visą būtiną informaciją apie kitoje valstybėje narėje konfiskuotą turtą. Gavęs šią informaciją, teismas sumažina konfiskuotino turto sumą kitoje valstybėje narėje konfiskuoto turto sumos dydžiu. Prireikus konfiskuotino turto suma teismo nutartimi konvertuojama pagal Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutų santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko nustatomą ir skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, galiojusius priimant sprendimą konfiskuoti turtą. 7. Teismo nutartį pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą ar atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas tas sprendimas, jo gynėjas, juridinio asmens atstovas, prokuroras ir kiti suinteresuoti asmenys gali skųsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnyje nustatyta tvarka. Apie gautą skundą teismas nedelsdamas raštu praneša Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 44 straipsnis (statute)
44 straipsnis. Sprendimo dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmimo ir priežiūros tvarka 1. Sprendimą dėl kardomosios…
44 straipsnis. Sprendimo dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmimo ir priežiūros tvarka 1. Sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ikiteisminio tyrimo metu nutarimu priima prokuroras, teisminio nagrinėjimo metu – nutartimi bylą nagrinėjantis teismas. Prieš priimdamas šį sprendimą prokuroras ar teismas paprastai susižino su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, siekdamas išsiaiškinti, ar ji galės vykdyti šią kardomąją priemonę. 2. Priėmus sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, surašomas liudijimas, kurio pavyzdinę formą patvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Liudijimas turi būti išverstas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės valstybinę kalbą arba į kitą kalbą, jeigu ši valstybė yra nurodžiusi, kad ji pripažins vertimą į vieną ar daugiau kitų Europos Sąjungos valstybių narių oficialiųjų kalbų. Liudijimo vertimą užtikrina sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmusi institucija. 3. Kardomoji priemonė vienu metu gali būti perduota vykdyti tik vienai Europos Sąjungos valstybei narei. Liudijimas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai perduodamas bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą, kai kita Europos Sąjungos valstybė narė gali nustatyti dokumentų autentiškumą. 4. Sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmusi institucija ir ją vykdančios kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija tarpusavyje susižino tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai ši valstybė narė yra paskyrusi vieną ar daugiau centrinių institucijų. Jeigu nėra žinoma kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, gali būti konsultuojamasi su Europos teisminio tinklo kontaktiniais asmenimis. 5. Sprendimą dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei priėmusi institucija privalo: 1) sekti kardomosios priemonės vykdymo eigą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; 2) bendradarbiauti su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija; 3) savo iniciatyva ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu jai pateikti visą informaciją, reikalingą sklandžiai kardomosios priemonės vykdymo eigai užtikrinti, įskaitant informaciją apie kardomosios priemonės apskundimą ir skundo nagrinėjimo rezultatus; 4) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka laiku priimti reikalingus sprendimus dėl kardomosios priemonės panaikinimo ar pakeitimo, dėl kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros ar namų arešto termino pratęsimo, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimo termino pratęsimo, taip pat prireikus prašyti tęsti kardomųjų priemonių taikymą arba atšaukti sprendimą dėl kardomosios priemonės vykdymo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir apie juos nedelsdama informuoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją; 5) gavusi informaciją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos apie ilgiausią laikotarpį, kurį galima vykdyti kardomųjų priemonių priežiūrą šioje valstybėje narėje, jeigu jos nacionalinėje teisėje toks laikotarpis yra nustatytas, arba apie sprendimą adaptuoti kardomąsias priemones, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo šios informacijos gavimo dienos, nuspręsti, ar nėra tikslinga atšaukti sprendimą dėl kardomosios priemonės vykdymo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, jeigu paaiškėja, kad kardomosios priemonės vykdymas šioje valstybėje narėje nepadės pasiekti kardomųjų priemonių tikslų; 6) prireikus kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl Europos arešto orderio išdavimo siekiant perimti asmenį, kuriam paskirta kardomoji priemonė, į Lietuvos Respubliką. 6. Prokuroro nutarimas dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir nutarimas dėl liudijimo atsiėmimo ir kardomosios priemonės vykdymo perėmimo gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismo nutartis dėl kardomosios priemonės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir nutartis dėl liudijimo atsiėmimo ir kardomosios priemonės vykdymo perėmimo gali būti skundžiamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso X dalyje nustatyta tvarka. VIII SKYRIUS EUROPOS APSAUGOS ORDERIO PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that the law does not permit a person to be held in detention for longer than 18 months is incomplete. It would be more accurate to state that the 18-month limit applies in cases involving serious or very serious offences and in cases involving an organised group under Article 127 of the Code of Criminal Procedure. In ordinary cases, as indicated in the fact-check, detention may not continue for more than 9 months. This distinction explains why, in V. Germanas’s case, the 18-month limit is linked to the legal classification of the case rather than to a universal rule.

In this ruling, bail operates not as a property sanction but as a EUR 2 million procedural guarantee to secure attendance at court.
The issue of the reliability of the ankle monitor signal does not alter the obligation to wear the device until the measure is varied or revoked under the procedure laid down in Article 139(1) of the Code of Criminal Procedure.

Core issue

The issue is not merely the ankle monitor or the amount of bail, but whether the court may combine two measures less severe than detention into a strict control regime.

It is determined under Articles 119, 120, Article 121(1) and (3), Article 1311, Article 133, and Article 139 of the Code of Criminal Procedure.

The news fact is narrower: intensive supervision of the accused, V. Germanas, was extended; the ankle monitor was retained; movement restrictions were imposed; and bail was increased to EUR 2 million.

Under Article 119 of the Code of Criminal Procedure, coercive measures are intended to secure participation in the proceedings, the hearing of the case in court, enforcement of the judgment, and prevention of further offences.

Under Article 120 of the Code of Criminal Procedure, intensive supervision and bail are separate coercive measures.

Under Article 121(3) of the Code of Criminal Procedure, several coercive measures less severe than detention may be imposed simultaneously.

Legal assessment

The court is hearing the case; therefore, under Article 1311(2) of the Code of Criminal Procedure, it is the court that decides by ruling on the extension of intensive supervision.

The content of intensive supervision is defined by Article 1311(1) of the Code of Criminal Procedure: it is the monitoring of the accused by electronic surveillance measures.

  • Under Article 1311(6) of the Code of Criminal Procedure, the accused must wear an electronic monitoring device.
  • Under Article 1311(6) of the Code of Criminal Procedure, he must comply with the established daily schedule.
  • Under Article 1311(7) of the Code of Criminal Procedure, he is prohibited from removing, damaging, or destroying the electronic monitoring device.
  • Under the conditions set out in the ruling, he may not leave the boundaries of Vilnius city.

The home regime from 21:30 to 13:30 is a specification of the daily schedule under Article 1311(6) of the Code of Criminal Procedure.

The exception for healthcare services is consistent with the rule reflected in the sources that the device may be removed where it interferes with the provision of healthcare services.

That rule is enshrined in Article 25(2) of the Law Amending the Probation Law No. XI-1860 and Article 21(2) of the Code for the Execution of Sentences.

MeasurePrevious positionNew position
BailEUR 1 millionEUR 2 million
Additional amount payable-EUR 1 million
Term of current conditionsuntil 2026-08-16until 2026-08-16
Progress of proceedingsadjournedto September 2026

Under Article 133(2) of the Code of Criminal Procedure, the amount of bail is determined by the court, taking into account the act, the potential sentence, financial circumstances, and personal characteristics.

The same article requires account to be taken of contributions already paid voluntarily, so the previous EUR 1 million is not disregarded.

If a sufficient amount had not been paid before the ruling, Article 133(2) of the Code of Criminal Procedure provides for a three-day time limit.

That time limit is calculated from the date on which the ruling imposing bail is served on the accused.

Because bail was imposed by a court ruling, under Article 133(2) of the Code of Criminal Procedure it is paid into the court’s deposit account.

In this ruling, bail operates not as a property sanction but as a EUR 2 million procedural guarantee to secure attendance at court.

The issue of the reliability of the ankle monitor signal does not alter the obligation to wear the device until the measure is varied or revoked under the procedure laid down in Article 139(1) of the Code of Criminal Procedure.

Consequences

In practical terms, the ruling means that the accused remains at liberty, but his movement and financial procedural obligation have been significantly tightened.

This matters to the court because the case is extensive, and the hearing has been adjourned to September 2026 due to additional documents.

  • If the conditions are complied with, intensive supervision continues until the specified term or until a new ruling.
  • If the grounds cease to exist, under Article 139(1) of the Code of Criminal Procedure the measure may be revoked or relaxed.
  • If the conditions are breached, detention may be ordered under Article 1311(5) of the Code of Criminal Procedure, provided there are grounds for doing so.
  • If bail is not paid within three days of service of the ruling, the court will have to decide on the effectiveness of procedural control.

The next monitoring point is the term of the applicable conditions on 16 August 2026 and the court’s ruling on their extension, variation, or termination.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LRT
Case Sent to Court: Two Foreign Nationals Accused of Drug Smuggling - LRT 🔗
The Vilnius Regional Prosecutor’s Office has sent a criminal case to court in which two foreign nationals living in the capital, W. Sh. and Sw. S., are accused of acting together to smuggle a very large quantity of narcotic and…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 260 straipsnis (statute)
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar…
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) Nr. X-711, 2006-06-22, Žin., 2006, Nr. 77-2961 (2006-07-14)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2601 straipsnis (statute)
2601 straipsnis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per…
2601 straipsnis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 5. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, jeigu tai sukėlė realią grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba sutrikdė saugų transporto eismą, arba padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 6. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki aštuoniolikos metų. 7. Už šio straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 8. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai gabentą ar siųstą be tikslo platinti nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabandą.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 259 straipsnis (statute)
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė…
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 3. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą.
Analysis
Where substances are concealed in paper and boxes, the dispute shifts from the grams found to intent and the purpose of shipment.
Conversely, the prosecution will need to demonstrate a common purpose, because a group of accomplices without common intent does not become jointly liable for the entire scheme.

Core issue

The crux of this case is not merely the quantity of drugs: the prosecution will need to prove two distinct layers of criminal conduct. The first layer is concealed shipment across the state border; the second is possession or control of the substances under the regime of intent to distribute or a very large quantity. The news item is narrow in scope: two foreign nationals are accused in connection with psychotropic substances concealed in parcels and nearly 2 kg of substances found in a rented apartment. - The issue of smuggling is to be assessed under Article 260¹(3) and (4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

  • The issue of possession or control is to be assessed under Article 260(3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.
  • The limits of complicity are to be assessed under Article 26 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.
  • The threshold for liability without intent to distribute is relevant only insofar as permitted by Article 259 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. | Provision | Core conduct | Sanction |
Article 260(3) CCVery large quantity; production, possession, transportation, shipment or distributionImprisonment from 10 to 15 years
Article 260¹(3) CCShipment across the border while evading customs control, with intent to distributeImprisonment from 2 to 10 years
Article 260¹(4) CCShipment of a large quantity across the border while evading customs controlImprisonment from 4 to 12 years
Article 259(1) CCPossession or control without intent to distributeUp to 2 years’ imprisonment or a more lenient penalty

Legal assessment

On the facts presented, the parcels were addressed to the United Arab Emirates and the Kingdom of Bahrain, so the legal weight falls on cross-border shipment. If concealment in boxes and evasion of customs control are proven, that directly corresponds to the structure of Article 260¹ CC. - The prosecution will have to prove that the substances were narcotic or psychotropic.

  • It will have to prove the act of shipment, not merely preparation.
  • It will have to prove non-submission to customs control, evasion of such control, or absence of authorisation.
  • For Article 260¹(3) CC, it will also be necessary to prove the intent to sell or otherwise distribute.
  • For Article 260¹(4) CC, the feature of a large quantity is material. The apartment and the parcels form one evidentiary chain here, but not one automatic legal classification. The discovery of 1,780.3 g of psychotropic substances in the apartment strengthens the application of Article 260(3) CC, because that provision covers possession, transportation or shipment of a very large quantity. Concealments, impregnated A4 sheets and international parcels allow the prosecution to rely not on domestic possession, but on an organised method of shipment. Where substances are concealed in paper and boxes, the dispute shifts from the grams found to intent and the purpose of shipment. Article 26(1) CC means that each accomplice is liable only for those acts of the principal perpetrator that were covered by his or her intent. Therefore, mere presence in the same apartment or near the same parcel is insufficient for the full charge. - The court will have to distinguish the acts of each accused person.
  • It will be necessary to establish who handed the parcels to the courier.
  • It will be necessary to assess who knew about the concealments and impregnation.
  • It will be necessary to determine whether both understood the purpose of distribution and cross-border shipment. Article 259(1) CC would be relevant to this factual scenario only in the event of a dispute, if the intent to distribute or the feature of a very large quantity were to collapse. For now, the report rests on the opposite prosecutorial logic: concealment, shipment abroad and quantity push the case into the field of Articles 260 and 260¹ CC.

Consequences

Realistically, the case will continue to turn on the sufficiency of the evidence, not on the abstract dangerousness of drugs. The most practically important elements for the prosecution will be expert findings on the substances, the preparation of the parcels, and the connection of both accused persons to the concealments. - If the court accepts the classification under Article 260(3) CC, the sentencing range will be 10 to 15 years.

  • If the smuggling element is based on Article 260¹(4) CC, the sentencing range will be 4 to 12 years.
  • If intent to distribute is proven under Article 260¹(3) CC, the sentencing range will be 2 to 10 years.
  • If the evidence were sufficient only for the Article 259(1) CC model, the sentencing exposure would fall to up to 2 years or more lenient penalties. For the accused, the key practical issue is to contest not only the quantity, but also the scope of intent under Article 26(1) CC. Conversely, the prosecution will need to demonstrate a common purpose, because a group of accomplices without common intent does not become jointly liable for the entire scheme. Procedurally, the case can next be expected to proceed before Vilnius Regional Court, with examination of evidence concerning the parcels, the search findings and each accused person’s intent.
📚 Roots — who shaped this rule and why:

[TEISINIS_KLAUSIMAS] The regulation was initiated and drafted by the Ministry of Justice. [TEISINIS_PAGRINDAS] The aim was to achieve a more proportionate alignment between administrative and criminal liability for smuggling, as the existing sanctions were considered insufficiently consistent as the value of the goods transported increased. [PRAKTIKA] The principal argument was that the dangerousness of the conduct should increase in proportion to the scale of the smuggling. [TIKSLINIMAS] No clear objections to this regulation are apparent from the excerpts provided. [PRAKTINE_REIKSME]

📄 Original — Lrytas
After serial pedophile R. Jakštis is released, the abused boy’s mother speaks out: “The victim’s opinion doesn’t matter” 🔗
Experts warned that the situation could open the door for more people convicted of sexual offenses to be released. Now the mother of one of the young victims has spoken out. “It hurts deeply. We were not even informed that he had been…
Fact-check:
✅ ConfirmedBausmių vykdymo kodekso nuostata draudė nuteistiesiems už nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvės ar neliečiamumo pažeidimus taikyti lygtinį paleidimą.
⚪ UnverifiedKT 2026-06-11 sprendimu ši nuostata buvo panaikinta kaip prieštarautina konstituciniam valstybės principui.
🟡 IncompletePo KT sprendimo, žmogus, siekiantis lygtinio paleidimo, turi būti atlikęs bent tris ketvirtadalius paskirtos bausmės.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas 85 straipsnis (statute)
85 straipsnis. Lygtinio paleidimo taikymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, likus dvidešimt darbo dienų iki nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš bausmės…
85 straipsnis. Lygtinio paleidimo taikymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, likus dvidešimt darbo dienų iki nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos pagal šio kodekso 82 straipsnio 1, 2 ar 4 dalį, pateikia lygtinio paleidimo komisijai socialinio tyrimo išvadą, kurioje turi būti pateikiama informacija apie šiam nuteistajam taikytas resocializacijos priemones ir jų įgyvendinimo rezultatus, jo nusikalstamo elgesio riziką ir su šia rizika susijusius pokyčius bausmės atlikimo metu. 2. Lygtinio paleidimo komisija ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio tyrimo išvados gavimo dienos apsvarsto socialinio tyrimo išvadoje pateiktą informaciją ir priima motyvuotą nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba jo netaikyti. Jeigu, lygtinio paleidimo komisijai svarstant nuteistojo lygtinio paleidimo klausimą, paaiškėja šio kodekso 82 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, laisvės atėmimo vietų įstaiga raštu apie tai praneša lygtinio paleidimo komisijai, o ši šioje dalyje nurodyto sprendimo priėmimą atideda šio kodekso 82 straipsnio 5 dalyje nustatytam laikotarpiui. 3. Lygtinio paleidimo komisijai priėmus nutarimą šio kodekso 82 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytam nuteistajam taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, šio nutarimo nuorašas per dvi darbo dienas nuo jo priėmimo dienos įteikiamas nuteistajam ir išsiunčiamas prokurorui. Pasibaigus šio kodekso 86 straipsnyje nustatytam lygtinio paleidimo komisijos nutarimo apskundimo terminui, taip pat tuo atveju, kai šis nutarimas nebuvo apskųstas, jo nuorašas ne vėliau kaip kitą darbo dieną įteikiamas laisvės atėmimo vietų įstaigai, kuri, suėjus šio kodekso 82 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam terminui, paleidžia nuteistąjį iš bausmės atlikimo vietos. 4. Lygtinio paleidimo komisijos nutarimas šio kodekso 82 straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte arba 2 dalyje nurodytam nuteistajam taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos per dvi darbo dienas nuo jo priėmimo dienos įteikiamas vietovės, kurioje yra nuteistojo bausmės atlikimo vieta, apylinkės teismui, o nutarimo nuorašas įteikiamas nuteistajam ir išsiunčiamas prokurorui. Kartu su šiuo nutarimu teismui įteikiama nuteistojo asmens byla. 5. Kai lygtinio paleidimo komisija priima nutarimą netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba teismas priima nutartį nepatvirtinti lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą, lygtinio paleidimo komisija nutarimu pateikia laisvės atėmimo vietų įstaigai ir (ar) nuteistajam motyvuotas rekomendacijas dėl šio nuteistojo resocializacijos ir (ar) jo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo, nustato šių rekomendacijų įgyvendinimo terminą ir pakartotinio svarstymo dėl nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos datą. Šis pakartotinis svarstymas negali vykti vėliau kaip praėjus šešiems mėnesiams nuo lygtinio paleidimo komisijos nutarimo netaikyti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba šioje dalyje nurodytos teismo nutarties nepatvirtinti lygtinio paleidimo komisijos nutarimo priėmimo dienos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas 96 straipsnis (statute)
96 straipsnis. Pranešimas nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos Jeigu laisvės atėmimo vietų įstaiga yra gavusi pažymą, kad…
96 straipsnis. Pranešimas nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos Jeigu laisvės atėmimo vietų įstaiga yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę ar jo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, ji privalo apie tai nukentėjusiajam pranešti. Nukentėjusiajam taip pat pranešama apie teisės aktuose nustatytas apsaugos priemones, kurios jam gali būti taikomos, ir šių priemonių skyrimo tvarką. Nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą į laisvę pranešama ne vėliau kaip likus trims dienoms iki šio paleidimo dienos. Tais atvejais, kai nuteistasis iš laisvės atėmimo vietų įstaigos turi būti paleidžiamas tuoj pat po to, kai gaunamas nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl nuteistojo paleidimo į laisvę, taip pat kai nuteistasis pabėga iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nukentėjusiajam pranešama iš karto, kai tik nuteistasis paleidžiamas į laisvę arba kai jis pabėga iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. XI SKYRIUS BAUSMĖS ATLIKIMO METU VALSTYBEI IR KITIEMS ASMENIMS PADARYTOS TURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Analysis

⚠ Correction. The statement quoted in the article that, following the Constitutional Court’s ruling, it is sufficient for conditional release to have served three quarters of the sentence is incomplete. The factual check provided indicates that the three-quarter criterion is linked only to convicted persons sentenced to more than 15 years’ imprisonment, while lower thresholds apply to other categories. It would be more accurate to say that, after the removal of the special prohibition, the general conditional release regime applies, but it depends on the length of the sentence and the risk assessment. The victim’s mother’s phrase that “the victim’s opinion is irrelevant” is legally accurate only in a narrow sense: Article 96 of the Code on the Execution of Sentences grants a right to notification, but the provisions provided do not give the victim a veto over conditional release.

The victim’s voice does not operate here as a brake on release, but the State cannot turn it into silence about the fact of release.
If the certificate existed, failure to notify would amount to a direct failure to comply with the duty under Article 96(1)–(2) of the Code for the Execution of Sentences.

Core issue

This situation is not about a victim’s veto over conditional release; it is primarily about the State’s duty to establish a notification channel in advance. The legal issue is to be assessed under Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure, Article 96(1)–(2), Article 87, and Article 83 of the Code for the Execution of Sentences. The report states that the victim’s family learned of R. Jakštys’s release by chance, while the lawyer links the release to the non-application of the restriction on conditional release following the Constitutional Court’s decision.

  • Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure obliges the presiding judge to ascertain whether the victim wishes to be notified of a future release.
  • If the victim did not attend the hearing, this information must be ascertained within five days of the pronouncement of the judgment.
  • Article 96(1) of the Code for the Execution of Sentences links the duty to notify to a certificate stating that the victim wishes to receive such notification.

Legal assessment

Under the cited provisions, the victim’s opinion is not a condition for conditional release, but notification of the victim is an independent procedural safeguard. If the certificate had been received, the custodial institution was required to notify the victim of the release and of the procedure for imposing protective measures under Article 96(1) of the Code for the Execution of Sentences. The victim’s voice does not operate here as a brake on release, but the State cannot turn it into silence about the fact of release.

ActionTime limit according to the sources
Ascertain the victim’s wish where the victim did not attend the hearingFive days from the pronouncement of the judgment under Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure
Notify of the forthcoming releaseNo later than three days in advance under Article 96(2) of the Code for the Execution of Sentences
Notify where release takes place immediately after receipt of the decisionImmediately after release under Article 96(2) of the Code for the Execution of Sentences
Commence probation and intensive supervisionFrom the moment of release under Article 87(4) of the Code for the Execution of Sentences
  • Under Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure, the court must initiate the ascertainment of the victim’s wishes regarding notifications.
  • Under Article 96 of the Code for the Execution of Sentences, the custodial institution acts where it has a certificate recording such a wish.
  • Under Article 87(1) of the Code for the Execution of Sentences, the institution releases the convicted person upon receiving a decision of the Conditional Release Commission or a court order together with a copy of the ruling.
  • Under Article 87(2)–(4) of the Code for the Execution of Sentences, the documents are submitted to the Probation Service, and supervision must begin from the moment of release.

Article 83(2) of the Code for the Execution of Sentences provides that conditional release does not apply to persons serving a sentence for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and inviolability. The release described in the report therefore rests not on the victim’s position, but on the stated non-application of the restriction following the Constitutional Court’s decision. The sources provided allow the notification duty to be assessed, but not the scope of the reasoning in the Constitutional Court’s decision. The legislative history shows the opposite direction: the source concerning draft law No. XIP-1446 stated that the exclusion of conditional release would also cover acts for which the maximum penalties are three years and two years. The same assessment emphasised that conditional release is a right of the court, not an obligation, and applies to those who can be rehabilitated under supervision.

Consequences

In practical terms, the key issue for victims is not permission or prohibition of release, but whether a certificate was issued under Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure and Article 96 of the Code for the Execution of Sentences. If the certificate existed, failure to notify would amount to a direct failure to comply with the duty under Article 96(1)–(2) of the Code for the Execution of Sentences. If the release had to be carried out immediately after receipt of the decision, the notification standard is not reduced: it merely shifts to the moment immediately after release. For the conditionally released person, the relevant link is different: under Article 87(4) of the Code for the Execution of Sentences, probation and intensive supervision must be carried out from the moment the person leaves the institution. For other persons convicted of sexual offences against children, this situation is practically significant to the extent that the general procedure for implementing conditional release applies in their cases. For victims, this situation shows that their protection depends on the early recording of their wish and on the institution’s duty to act on the certificate received. The point to verify now is concrete: whether the custodial institution had the certificate and whether, in the case of immediate release, it provided notification immediately under Article 96(2) of the Code for the Execution of Sentences.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Justice in implementing EU standards on victims’ rights and the recommendations of the National Audit Office. The aim was to strengthen the protection of children and other victims in criminal proceedings: to define more clearly the role of child rights specialists, ensure the participation of a psychologist in interviews of children, and inform victims of the release or escape of a remanded or convicted person. The principal argument was that the existing safeguards did not sufficiently protect the child and the victim from further harm; no specific objections are apparent from the related excerpts provided.

📄 Original — 15min
Disaster level reached in Šalčininkai district forests due to wind-felled trees 🔗
The Environment Ministry said on Thursday that the number of trees uprooted by wind in the forests of Šalčininkai district has reached disaster level, prompting the start of special protection measures and efforts to clear the damage.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos miškų įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Miško atkūrimas ir įveisimas Mišką privalo atkurti jo valdytojai, savininkai bei naudotojai savo lėšomis, vadovaudamiesi Miškų ūkio…
18 straipsnis. Miško atkūrimas ir įveisimas Mišką privalo atkurti jo valdytojai, savininkai bei naudotojai savo lėšomis, vadovaudamiesi Miškų ūkio ministerijos patvirtintais nuostatais. Miškas ne miško žemėse gali būti įveisiamas suderinus su miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba pagal žemėtvarkos ar miškotvarkos projektus. Jis įveisiamas valstybės, miško valdytojų, savininkų ir miško fondo lėšomis. Želdintinose kirtavietėse ir degimvietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per dvejus metus po jų atsiradimo. Miškas dirbtiniu būdu įveisiamas ir atkuriamas genetiniu - ekologiniu pagrindu, selekcinės kilmės sodmenimis (sėklomis). Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai gali uždrausti miško valdytojams, savininkams ir naudotojams tolesnius pagrindinius kirtimus, kol nebus atkurtas iškirstasis miškas. Išimtys leidžiamos, kai dėl stichinių nelaimių miškas žūva dideliuose plotuose. Miško atkūrimas ir įveisimas taip pat apima menkaverčių medynų rekonstrukciją, želdinių (dirbtinai įveistų ir natūraliai atžėlusių) papildymą, priežiūrą ir apsaugą iki jaunuolynas susiformuoja. Žuvę želdiniai per dvejus metus atkuriami. Iškirsti ąžuolynai, klevynai, liepynai, uosynai ir pušynai, augę jiems tinkamose augimvietėse, turi būti vėl atkurti tomis pačiomis medžių rūšimis. Miškų ūkio ministerija organizuoja miško genofondo apsaugą ir selekcinės sėklininkystės bazės kūrimą, nustato sėklų bei sodmenų kokybės reikalavimus.
Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Pakeisti 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „18 straipsnis. Miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių 1. Miškuose…
8 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Pakeisti 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „18 straipsnis. Miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių 1. Miškuose, nepaisant jų nuosavybės formos, privalo būti sukurta ir palaikoma bendra valstybinė miško priešgaisrinės apsaugos sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones. Šią sistemą rengia ir jos įgyvendinimą organizuoja miškų urėdija kartu su savivaldybėmis ir kitomis kompetentingomis institucijomis. Miško valdytojai, savininkai, naudotojai ir lankytojai privalo laikytis teisės aktais patvirtintų miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. 2. Bendra miško priešgaisrinės apsaugos sistema finansuojama Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos ir miškų urėdijos lėšomis. Miško valdytojai ir savininkai savo lėšomis įgyvendina profilaktines priešgaisrines saugos priemones (įrengia priešgaisrines juostas ir laužavietes, valo užšlemštą mišką ir kita). 3. Aplinkos ministras nustato specialiąsias apsaugos ir stichinių nelaimių padarinių šalinimo miškuose priemones, privalomas visiems miško valdytojams, savininkams ir naudotojams, kai savivaldybės teritorijoje išdžiūvusių, išverstų, išlaužytų, išdegusių arba kitaip pažeistų medynų tūris sudaro daugiau kaip 25 tūkst. kubinių metrų.“
Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas 7 straipsnis (statute)
13 straipsnio pakeitimas Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybinės miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tikslas – nustatyti miško…
13 straipsnio pakeitimas Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybinės miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tikslas – nustatyti miško išteklius, jų kokybę, teikti informaciją apie miškų gamtinę ir ūkinę būklę. Valstybinė miškų inventorizacija atliekama visuose miškuose.“   8 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Pakeisti 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „18 straipsnis. Miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių 1. Miškuose, nepaisant jų nuosavybės formos, privalo būti sukurta ir palaikoma bendra valstybinė miško priešgaisrinės apsaugos sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones. Šią sistemą rengia ir jos įgyvendinimą organizuoja miškų urėdija (urėdijos) kartu su savivaldybėmis ir kitomis kompetentingomis institucijomis. Miško valdytojai, savininkai, naudotojai ir lankytojai privalo laikytis teisės aktais patvirtintų miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. 2. Bendra miško priešgaisrinės apsaugos sistema finansuojama Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos ir miškų urėdijos (urėdijų) lėšomis. Miško valdytojai ir savininkai savo lėšomis įgyvendina profilaktines priešgaisrines saugos priemones (įrengia priešgaisrines juostas ir laužavietes, valo užšlemštą mišką ir kita). 3. Aplinkos ministras nustato specialiąsias apsaugos ir stichinių nelaimių padarinių šalinimo miškuose priemones, privalomas visiems miško valdytojams, savininkams ir naudotojams, kai savivaldybės teritorijoje išdžiūvusių, išverstų, išlaužytų, išdegusių arba kitaip pažeistų medynų tūris sudaro daugiau kaip 25 tūkst. kubinių metrų.“   9 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas Pakeisti 19 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi laikytis teisės aktais patvirtintų miško sanitarinės apsaugos reikalavimų, per nustatytą laiką išvežti iš miško arba tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų miške paliekamą spygliuočių medieną.
Analysis
From that moment, inaction by a forest owner ceases to be a commercial risk and becomes non-performance of a statutory obligation under Article 18(3) of the Law on Forests of the Republic of Lithuania.
A permit to fell windthrown trees is not an expansion of the owner’s discretion; it is an administrative route to mandatory sanitary clearance.

Core issue

The Šalčininkai case is not, in legal terms, merely a finding of damage: once the threshold is exceeded, a mandatory regime of special measures is triggered for all forest managers. From that moment, inaction by a forest owner ceases to be a commercial risk and becomes non-performance of a statutory obligation under Article 18(3) of the Law on Forests of the Republic of Lithuania. The news fact is narrow: in one municipality, more than 30,000 cubic metres of trees in state forests were windthrown and broken. The applicable provisions are Article 18(3) of the Law on Forests of the Republic of Lithuania, the amendment to Article 19 under Article 9 of the amending law, Article 5(2) and Article 6(1) of the Law on Forests, and subparagraphs 31.2-31.4 of the Regulations on the Management and Use of Private Forests.

Legal metricMeaning
Natural disaster threshold under Article 18(3) of the Law on Forestsmore than 25,000 cubic m
Volume of damaged trees stated in the news itemmore than 30,000 cubic m
Inspection period according to the report10 calendar days
Condition for restoration support under subparagraph 14.19 of the rulesat least 0.5 ha and more than 20% of trees

Legal assessment

Under Article 18(3) of the Law on Forests, the Minister of Environment establishes special protection measures and measures for eliminating the consequences of natural disasters where the volume of damaged forest stands within the territory of a municipality exceeds 25,000 cubic metres. The more than 30,000 cubic metres reported in Šalčininkai District means that the quantitative precondition for such measures has been met.

  • Forest managers, owners and users must implement special measures under Article 18(3) of the Law on Forests.
  • They must comply with forest sanitary protection requirements under the amendment to Article 19 of the Law on Forests in Article 9 of the amending law.
  • They must remove coniferous timber within the prescribed time limit or properly protect it from pests.
  • They must notify the State Forest Service of outbreaks of tree diseases and pests.

For private owners, the same direction of obligations is reiterated in subparagraphs 31.2 and 31.3 of the Regulations on the Management and Use of Private Forests. This means that the urgent issuance of permits does not alter the obligation to act under the sanitary protection and natural-disaster remediation regime. A permit to fell windthrown trees is not an expansion of the owner’s discretion; it is an administrative route to mandatory sanitary clearance.

The institutional chain is clearly divided: Article 5(2) of the Law on Forests assigns to the Ministry of Environment the functions of state management of forestry, the preparation of draft legislation and the coordination of forest monitoring. Article 6(1) of the Law on Forests imposes on state forest protection officers the duty to organise and carry out the protection of state forests against unlawful acts and breaches of sanitary protection requirements. Upon receiving a report of a breach, they must take measures to establish the breach or inform the competent state authority.

The Constitutional Court ruling of 16 April 2019, No. KT12-N4/2019, is referred to as a case concerning the compliance with the Constitution of the law amending Articles 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 and 19 of the Law on Forests No. I-671 and Article 164(1) of the Statute of the Seimas. For this situation, it means that the applicable regime is precisely the regime of special measures, sanitary protection and entry into force visible in the chain of amendments, rather than the former version of Article 18 of the Law on Forests concerning restoration. Nevertheless, restoration obligations remain practically significant through subparagraph 31.4 of the Regulations on the Management and Use of Private Forests.

Consequences

The nearest scenario is sanitary: managers, owners and users inspect holdings, identify damaged areas and act in accordance with the necessary measures announced by the State Forest Service. If coniferous timber remains, it must be removed or protected from pests within the prescribed time limits under the amendment to Article 19 of the Law on Forests and subparagraph 31.3 of the Regulations. The second scenario concerns restoration and support: the damaged area may be recorded in the Register of Damage to Forests Caused by Abiotic Factors, Diseases, Insects and Animals. Under subparagraphs 14.19-14.21 of the support rules, restoration support is linked to an area of at least 0.5 ha, more than 20% of damaged trees, and restoration by planting or by a mixed method.

Under subparagraph 31.4 of the Regulations on the Management and Use of Private Forests, felling sites and forest areas to be afforested must be restored no later than within 3 years, while failed plantations and natural regeneration must be restored within 2 years. The third scenario is supervisory: failure to comply with sanitary requirements moves the situation into the field of breach investigation under Article 6(1) of the Law on Forests. In practical terms, this matters for the state forest enterprise, private owners, timber contractors and those who will seek support for restoring damaged forest. Over the next 10 calendar days, the expected developments are the results of holding inspections, permits issued under urgent procedure, and the implementation of specific necessary sanitary protection measures announced by the State Forest Service.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teismai.lt
2026.07.28 :: President Receives Oaths from Eight Judges 🔗
On July 28, 2026, President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda, acting in accordance with the Constitution and taking into account the advice of the Judicial Council, signed a decree appointing eight judges on Tuesday and…
Fact-check:
✅ ConfirmedPrezidentas, vadovaudamasis Konstitucija ir atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimus, priima dekretą dėl teisėjų skyrimo
✅ ConfirmedTeisėjai priesaika įsipareigoja ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, sąžiningai atlikti pareigas, vykdyti teisingumą vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais bei ginti žmogaus teises ir laisves
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 57 straipsnis (statute)
57 straipsnis. Apylinkės teismo teisėjų skyrimas 1. Apylinkės teismo teisėją iš asmenų, įrašytų pretendentų į apylinkės teismo teisėjus sąraše, skiria Respublikos…
57 straipsnis. Apylinkės teismo teisėjų skyrimas 1. Apylinkės teismo teisėją iš asmenų, įrašytų pretendentų į apylinkės teismo teisėjus sąraše, skiria Respublikos Prezidentas. Kai apylinkės teismas yra sudarytas iš teismo rūmų, Respublikos Prezidentas, skirdamas apylinkės teismo teisėją, jį paskiria ir į konkrečius teismo rūmus. Jei teismo ar teismo rūmų patalpos yra kelios, Respublikos Prezidentas, skirdamas apylinkės teismo teisėją, nurodo gyvenamąsias vietoves, kuriose esančiose teismo ar teismo rūmų patalpose teisėjas dirbs. 2. Dėl apylinkės teismo teisėjo skyrimo Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba. 3. Respublikos Prezidentas, gavęs šio Įstatymo 558 straipsnyje nustatyta tvarka Atrankos komisijos sudarytą kandidatų į konkretaus apylinkės teismo teisėjus sąrašą, paprastai ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo sąrašo gavimo dienos pateikia Teisėjų tarybai svarstyti konkrečias apylinkės teismo teisėjų kandidatūras, prašydamas Teisėjų tarybos patarimo. 4. Asmenų skyrimo į laisvą apylinkės teismo teisėjo vietą klausimas paprastai svarstomas artimiausiame Teisėjų tarybos posėdyje. 5. Apsvarsčiusi asmenų skyrimo į teisėjus klausimą, Teisėjų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl konkrečios kandidatūros. Teisėjų tarybai, patarančiai Respublikos Prezidentui teisėjo, teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir skyriaus pirmininko skyrimo klausimais, turi būti pateikti motyvai dėl teikiamo užimti atitinkamas pareigas pretendento pasirinkimo. Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentui jo pasirinkto pretendento neskirti teisėju, teismo pirmininku, pirmininko pavaduotoju ir skyriaus pirmininku turi būti motyvuotas. 6. Respublikos Prezidentui Teisėjų tarybos sprendimą dėl patarimo per penkias dienas raštu praneša Teisėjų tarybos pirmininkas.
Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo ir administracinių bylų teisenos įstatym 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Teisėjų skyrimas 1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus, patariant Teisėjų tarybai, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. 2…
2 straipsnis. Teisėjų skyrimas 1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus, patariant Teisėjų tarybai, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. 2. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus pirmininkas ir teisėjai, jeigu jie sutinka, Respublikos Prezidento dekretu gali būti paskirti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjais netaikant šio straipsnio 1 dalyje nustatytos teisėjų skyrimo tvarkos. Tokią pat teisę turi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai. 3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką ir pavaduotoją iš paskirtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų skiria Respublikos Prezidentas. 4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir jo pavaduotojas skiriami devyneriems metams. 5. Aukštesniojo administracinio teismo teisėjai pirmumo teise ir ne konkurso tvarka gali būti paskirti apygardos administracinio teismo ar bendrosios kompetencijos apygardos arba apylinkės teismų teisėjais. 6. Aukštesniojo administracinio teismo teisėjus, turinčius ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą ar teisės krypties socialinių mokslų daktaro arba habilituoto daktaro mokslinį laipsnį, Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu gali paskirti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjais. Dėl šių teisėjų skyrimo Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba. [2 straipsnis netenka galios nuo 2002 m. gegužės 1 d.]
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. I-480 12, 14, 28, 31, 34, 36, 39, 41, 74, 76, 78, 79-1, 81, 85, 90, 91-1, 91-2, 91-3, 104, 105, 106, 107, 119, 120, 122 57 straipsnis (statute)
57 straipsnis. Apylinkės teismo teisėjų skyrimas 1. Apylinkės teismo teisėją iš asmenų, įrašytų pretendentų į apylinkės teismo teisėjus sąraše, skiria Respublikos…
57 straipsnis. Apylinkės teismo teisėjų skyrimas 1. Apylinkės teismo teisėją iš asmenų, įrašytų pretendentų į apylinkės teismo teisėjus sąraše, skiria Respublikos Prezidentas. Kai apylinkės teismas yra sudarytas iš teismo rūmų, Respublikos Prezidentas, skirdamas apylinkės teismo teisėją, jį paskiria ir į konkrečius teismo rūmus. 2. Dėl apylinkės teismo teisėjo skyrimo Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba. 3. Respublikos Prezidentas, gavęs šio Įstatymo 558 straipsnyje nustatyta tvarka Atrankos komisijos sudarytą kandidatų į konkretaus apylinkės teismo teisėjus sąrašą, paprastai ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo sąrašo gavimo dienos pateikia Teisėjų tarybai svarstyti konkrečias apylinkės teismo teisėjų kandidatūras, prašydamas Teisėjų tarybos patarimo. 4. Asmenų skyrimo į laisvą apylinkės teismo teisėjo vietą klausimas paprastai svarstomas artimiausiame Teisėjų tarybos posėdyje. 5. Apsvarsčiusi asmenų skyrimo į teisėjus klausimą, Teisėjų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl konkrečios kandidatūros. Teisėjų tarybai, patarančiai Respublikos Prezidentui teisėjo, teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir skyriaus pirmininko skyrimo klausimais, turi būti pateikti motyvai dėl teikiamo užimti atitinkamas pareigas pretendento pasirinkimo. Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentui jo pasirinkto pretendento neskirti teisėju, teismo pirmininku, pirmininko pavaduotoju ir skyriaus pirmininku turi būti motyvuotas. 6. Respublikos Prezidentui Teisėjų tarybos sprendimą dėl patarimo per penkias dienas raštu praneša Teisėjų tarybos pirmininkas.
Analysis
A Presidential decree issued without the advice of the Council of Judges would not be a defect in the appointment, but a rupture in the constitutional procedure itself.
If a dispute arose in the chain of appointment documents, the essential point of review would be the existence of the Council of Judges’ resolution, its reasons, and the legality of the vote.

Core issue

This news raises not a ceremonial issue, but a question of the legality of the appointment: whether the Presidential decree is based on the requisite advice of judicial self-governance. It is assessed under Article 57, Article 120(3), Article 121 of the Law on Courts of the Republic of Lithuania, and the rule on the court system set out in Article 12.

  • Factual sequence: on 28 July 2026, the President appointed eight judges and received their oaths. Under Article 12(3) of the Law on Courts, district and regional courts are courts of general jurisdiction. Accordingly, the appointments to Vilnius City District Court, Taurage District Court, Vilnius Region District Court, and Panevezys Regional Court fall within the formation of the corps of courts of general jurisdiction. For district court judges, the most precise provision is Article 57(1) of the Law on Courts, under which they are appointed by the President from the list of candidates. Where a district court is composed of chambers, the same article requires the judge also to be appointed to specific chambers.

Legal assessment

In this situation, the President’s role is not merely the formal act of signing, because it is the President who selects the specific candidates and adopts the appointment decree. However, the President’s discretion is procedurally linked to the Council of Judges, since Article 57(2) of the Law on Courts provides for its advice on the appointment of a district court judge. More generally, Article 120(3) of the Law on Courts establishes that the Council of Judges gives reasoned advice to the President on the appointment, promotion, transfer, and dismissal of judges. A Presidential decree issued without the advice of the Council of Judges would not be a defect in the appointment, but a rupture in the constitutional procedure itself.

  • After receiving the list of candidates from the Selection Commission, the President, under Article 57(3) of the Law on Courts, normally submits the candidacies to the Council of Judges within 30 days.
  • Under Article 57(5) of the Law on Courts, the Council of Judges must advise on the specific candidacy and receive the reasons for the chosen candidate.
  • If the advice is not to appoint, such advice must also be reasoned under Article 57(5) of the Law on Courts.
  • Under Article 57(6) of the Law on Courts, the Chair of the Council of Judges notifies the President in writing of the decision on the advice within 5 days.
Procedural elementTime limit or deadline
Submission of candidates by the President to the Council of Judgesnormally within 30 days of receipt of the list
Meeting of the Council of Judges after the President’s request for a decreeno later than within 14 days
Provision of meeting materials to membersno later than 3 working days in advance
Notification of the Council of Judges’ decision to the Presidentwithin 5 days
Publication of resolutions of the Council of Judgesno later than within 3 days

Article 121(5) of the Law on Courts provides that a resolution of the Council of Judges is adopted when more than half of all members vote in favour. This means that the advice must be collegial and formalised by resolution, not merely reflect the views of individual members. In its ruling of 20 December 2007 in the case concerning Presidential Decree No. 225 of 3 March 2005, the Constitutional Court noted that the advice of a special judicial institution produces legal effects. The Court stated in that case that, without such advice, the President may not adopt a decision on the appointment, promotion, transfer, or dismissal of a judge. The same ruling is determinative in the present situation as well: the advice must be rationally reasoned and based on facts, professional preparedness, and personal qualities.

The oath following appointment has practical significance because it publicly links the duty to administer justice with the appointment procedure. Nevertheless, the sources provided permit assessment not of the text of the oath as an independent institution, but of the chain of legality of the appointment up to the Presidential decree. The appointments to the Taurage Chambers of Taurage District Court correspond particularly clearly to the chambers rule in Article 57(1) of the Law on Courts. In the appointments to Vilnius City District Court, the relevant issue is the appointment of a district court judge itself, while in the appointment of a judge to Panevezys Regional Court the general competence of the Council of Judges under Article 120(3) is directly apparent.

Consequences

In practical terms, this procedure matters for the courts because it fills vacant judicial posts and determines case-allocation capacity in specific courts and chambers. It also matters for participants in proceedings, because the origin of a judge’s authority rests not only on the President’s act, but also on the reasoned advice of judicial self-governance. If a dispute arose in the chain of appointment documents, the essential point of review would be the existence of the Council of Judges’ resolution, its reasons, and the legality of the vote. However, according to the news report provided, the President acted having regard to the advice of the Council of Judges, so the next practical stage is the commencement of work by the appointed judges in the specific courts and chambers.

  • The nearest procedural monitoring point is the publication of the Council of Judges’ resolutions on the website of the National Courts Administration no later than within 3 days, pursuant to Article 121(5) of the Law on Courts.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teisė.pro
August 2, 2026: A New Phase of the EU AI Act. What Do Businesses Need to Know? 🔗
A key phase of the European Union’s Artificial Intelligence Act (AI Act) takes effect on August 2, 2026. Although political decisions in recent months have postponed some requirements for high-risk AI systems, this does not mean businesses…
Fact-check:
✅ ConfirmedNuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. taikomos ES Dirbtinio intelekto akto skaidrumo pareigos – asmenys turi būti aiškiai informuojami, kai bendrauja su DI sistema.
⚪ UnverifiedDeepfake turinys turi būti aiškiai pažymėtas kaip sukurtas ar modifikuotas naudojant DI, išskyrus atvejus, kai toks naudojimas būtinas teisėsaugos tikslams.
⚪ UnverifiedAukštos rizikos DI sistemų reikalavimai pradės galioti nuo 2027 m. gruodžio 2 d.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo Nr. VIII-1524 1, 2 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ IR DUOMENŲ PAKARTOTINIO NAUDOJIMO ĮSTATYMO NR. VIII-1524 1, 2 IR 5 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2023 m. lapkričio 16 d…
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ IR DUOMENŲ PAKARTOTINIO NAUDOJIMO ĮSTATYMO NR. VIII-1524 1, 2 IR 5 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2023 m. lapkričio 16 d. Nr. XIV-2253 Vilnius       1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką. 2.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo Nr. VIII-1524 5 straipsnio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo Nr. VIII-1524 1, 2 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – nustatyti…
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką. 2. Šis įstatymas nustato: 1) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pareigą teikti duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, taip pat duomenų teikimo principus ir sąlygas, atvejus, kai draudžiama suteikti išimtines teises pakartotinai naudoti duomenis; 2) duomenų pakartotinio naudojimo sąlygas; 3) atlyginimo už duomenų teikimą nustatymo principus; 4) informacijos apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, veiklą skelbimo tvarką; 5) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pareigą sudaryti duomenų rinkinius ir jų skelbimo tvarką; 6) su duomenų rinkiniais susijusių paslaugų teikimo tvarką; 7) didelės vertės duomenų rinkinių skelbimo sąlygas. 3. Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo priede.“
Analysis
For a company, the AI Act becomes a test of internal governance: unlabelled AI content is only a symptom, while the core of the infringement may be an uninventoried system and unassigned responsibility.
The Lithuanian regulatory structure shows that Regulation (EU) 2024/1689 has not been left solely to abstract application of EU law.

Core issue

The AI compliance issue here is primarily not a technological issue, but one of competence and internal governance. In Lithuanian law, Regulation (EU) 2024/1689 has been incorporated into AI regulation through the annex to the Law of the Republic of Lithuania on Technology and Innovation and Article 1(3) of that Law. The factual point is narrow: on 2 August 2026, a new stage in the application of the AI Act becomes relevant for businesses. This situation should be assessed under:

  • Article 1(3) of the Law on Technology and Innovation, which provides for alignment with the EU legal act listed in the annex;
  • Article 2(17) of the Law on Technology and Innovation, under which other concepts are to be understood as defined in Regulation (EU) 2024/1689;
  • the annex to the Law on Technology and Innovation, which expressly refers to Regulation (EU) 2024/1689;
  • point 4 of the annex to the Law on Information Society Services, by which the same Regulation is also incorporated into the regulatory framework for information society services. | Provision | Date or meaning |
Article 9(1) of the Law Amending the Law on Technology and Innovationthe law essentially entered into force on 1 April 2025
Article 9(2)Article 5(4) entered into force on 2 August 2025
Article 9(3)Article 5(5) entered into force on 1 January 2026
Stage referred to in the notice2 August 2026

Legal assessment

The Lithuanian regulatory structure shows that Regulation (EU) 2024/1689 has not been left solely to abstract application of EU law. It is included in the annexes to national laws, and national legal concepts are linked to its definitions. Accordingly, companies using AI chatbots, generative content, or biometric categorisation must assess more than supplier assurances. They need an internal determination of what system is being used, for what purpose, and under which concept it falls within the scope of Regulation (EU) 2024/1689. According to the sources provided, the institution implementing state technology and innovation policy performs functions under Article 14(2) of the Law on Technology and Innovation. Among other things, it:

  • implements technology and innovation programmes;
  • provides funding to economic operators carrying out applied research, experimental development and innovation activities;
  • coordinates and supports the participation of Lithuanian legal and natural persons in EU and international technology programmes;
  • provides information and advisory services in the field of technology and innovation. Under point 1 of the Government resolution “On the Granting of Authorisations in Implementing the Law of the Republic of Lithuania on Technology and Innovation”, these functions are assigned to the Agency for Science, Innovation and Technology, subject to the specified exception. This means that, at least at the level of information and consultation, businesses have a national point of contact for technology and innovation regulation. Documentation of AI use is also practically significant in relation to conformity assessment concepts. Under Article 2(3) of the Law on Conformity Assessment, conformity assessment is understood in accordance with Regulation (EC) No 765/2008, while under Article 2(7) of the Law on Conformity Assessment, a certificate of conformity confirms that a product, process, service or management system meets the requirements. The more recent wording of Article 2(4) of the Law on Conformity Assessment links conformity assessment activities to actions carried out to determine compliance with legal acts, standards or technical specifications. For businesses, this means that AI governance cannot be limited to a usage description held by the marketing department. If an AI solution relies on personal data, the cited Article 58 GDPR is relevant because of the supervisory authority’s powers of procedural control. Article 58(4) GDPR requires safeguards, including an effective judicial remedy and due process. Article 58(5) GDPR permits the supervisory authority to bring proceedings before the courts or participate in legal proceedings in order to enforce the Regulation. For a company, the AI Act becomes a test of internal governance: unlabelled AI content is only a symptom, while the core of the infringement may be an uninventoried system and unassigned responsibility. This formulation is particularly applicable to the executive video recordings, voice-imitating advertising and candidate emotion analysis mentioned in the notice. The employee information aspect may become a separate layer in large cross-border groups. Under Article 6 of the Law on European Works Councils, the criteria applicable to an EU group of undertakings are 1,000 employees in Member States and 150 employees in each of two different Member States. In such a case, Article 1(1) of the Law on European Works Councils protects employees’ right to be heard, informed and consulted. Article 24(2)(3) of the Law on European Works Councils requires the agreement to establish information and consultation arrangements.

Consequences

In practice, the first scenario is smooth preparation: the company inventories AI systems, assigns responsibilities and links the solutions used to the concepts in Regulation (EU) 2024/1689. This reduces dispute risk, because the decision on AI use becomes traceable. The second scenario is a supervisory dispute as to whether the company in fact governed its use of AI. If a personal data aspect arose in the case, Articles 58(4) and 58(5) GDPR would make the right of appeal, due process and the supervisory authority’s participation in court proceedings significant. The third scenario is relevant to international groups that deploy AI in work organisation. If the criteria under Article 6 of the Law on European Works Councils are met, AI deployment may also enter the employee information and consultation procedure under Article 24. For whom this is practically important:

  • marketing departments using an AI-generated or AI-altered image or voice of a person;
  • HR departments assessing candidates or employees using AI tools;
  • compliance and legal departments that must document decisions;
  • the central management of international groups where the European Works Council regime applies. The next monitoring point is 2 August 2026: by that date, a company should have a list of AI systems, an allocation of responsibilities and an internal rules document that could later be produced in supervisory or dispute proceedings.
📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the need to implement, at national level, the EU Artificial Intelligence Act, which becomes fully applicable on 2 August 2026. The aim was to allocate competences among Lithuanian authorities, establish procedures for investigating complaints and infringements, and enable the use of trustworthy, human-centric AI systems in the market. The principal argument was the need to ensure uniform application of EU rules; the other documents submitted mainly concern R&D and corporate income tax incentives and therefore do not present substantive objections to this AI Act-related issue.

📄 Original — Žinių radijas
Ministry does not intend to intervene in Lithuanian basketball situation 🔗
As public questions arise over whether the state should intervene in the Lithuanian Basketball association, as it once did with the football federation, Education, Science and Sport Minister Raminta Popovienė says the basketball community…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sporto įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sporto principus, sporto sistemą ir jos valdymą, reglamentuoja valstybės ir savivaldybių…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sporto principus, sporto sistemą ir jos valdymą, reglamentuoja valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją sporto srityje, sportininkų atstovo veiklą, reikalavimus fizinio aktyvumo ar aukšto meistriškumo sporto treneriams ir fizinio aktyvumo ar aukšto meistriškumo sporto instruktoriams, sporto organizavimą, asmenų sveikatos tikrinimą, sporto renginių saugumo reikalavimus, sporto finansavimą, antidopingo ir kovos su manipuliavimu aukšto meistriškumo sporto varžybomis politikos įgyvendinimą, valstybės skatinimą už pasiektus aukšto meistriškumo sporto laimėjimus. 2. Šis įstatymas netaikomas karių sporto veiklai, susijusiai su profesinei veiklai reikalingų fizinių ypatybių ugdymu. 3. Šis įstatymas statutinių valstybės tarnautojų profesinei veiklai ir šaulio tarnybai reikalingų fizinių ir psichinių ypatybių ugdymui, jų tobulinimui fiziniais pratimais (specialiajam fiziniam rengimui) taikomas tiek, kiek to nereglamentuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų profesinę veiklą ir šaulio tarnybą.
Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sporto principus, sporto sistemą ir jos valdymą, reglamentuoja valstybės ir savivaldybių…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sporto principus, sporto sistemą ir jos valdymą, reglamentuoja valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją sporto srityje, sportininkų atstovo veiklą, reikalavimus fizinio aktyvumo ar aukšto meistriškumo sporto treneriams ir fizinio aktyvumo ar aukšto meistriškumo sporto instruktoriams, sporto organizavimą, asmenų sveikatos tikrinimą, sporto renginių saugumo reikalavimus, sporto finansavimą, antidopingo ir kovos su manipuliavimu aukšto meistriškumo sporto varžybomis politikos įgyvendinimą, valstybės skatinimą už pasiektus aukšto meistriškumo sporto laimėjimus. 2. Šis įstatymas netaikomas karių sporto veiklai, susijusiai su profesinei veiklai reikalingų fizinių ypatybių ugdymu. 3. Šis įstatymas statutinių valstybės tarnautojų profesinei veiklai ir šaulio tarnybai reikalingų fizinių ir psichinių ypatybių ugdymui, jų tobulinimui fiziniais pratimais (specialiajam fiziniam rengimui) taikomas tiek, kiek to nereglamentuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų profesinę veiklą ir šaulio tarnybą.
Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
Sporto principai Sporto veikla grindžiama šiais principais: 1) lygiateisiškumo; šis principas reiškia, kad visi asmenys, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės…
Sporto principai Sporto veikla grindžiama šiais principais: 1) lygiateisiškumo; šis principas reiškia, kad visi asmenys, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, amžiaus, negalios, religijos ar tikėjimo, seksualinės orientacijos ir socialinės ar ekonominės padėties, turi lygias teises sportuoti; lygiateisiškumo principo pažeidimu nelaikomos atskiros sporto varžybos vyrams, moterims, asmenims su negalia, sporto varžybos pagal amžiaus grupes, dalyvių skaičiaus sporto varžybose ribojimas; 2) sporto renginių saugumo; šis principas reiškia, kad turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, jog vykstant sporto renginiui būtų išvengta neigiamų padarinių asmens gyvybei, sveikatai, turtui ir nebūtų pažeidžiami teisės aktų nustatyti reikalavimai, o jeigu neigiamų padarinių atsiranda ar teisės aktų nustatyti reikalavimai pažeidžiami, – būtų užtikrinta, kad šie padariniai bus pašalinti (teisės aktų nustatyta tvarka bus atkurta) per įmanomai trumpiausią laiką, patiriant įmanomai mažiausią žalą; 3) antidopingo; šis principas reiškia, kad, siekiant apsaugoti sportininkų ir kitų asmenų, savo sveikatą stiprinančių fiziniu aktyvumu, sveikatą ir užtikrinti sąžiningą varžymąsi sporte, valstybės, savivaldybių institucijos ir įstaigos bei sporto srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos imasi kovos su antidopingo taisyklių pažeidimais priemonių; 4) manipuliavimo aukšto meistriškumo sporto varžybomis draudimo; šis principas reiškia, kad asmenims draudžiama manipuliuoti aukšto meistriškumo sporto varžybomis ir turi būti apsaugota visuomenės teisė į sąžiningas aukšto meistriškumo sporto varžybas bei užtikrintas sąžiningas sportininkų varžymasis aukšto meistriškumo sporto varžybose; 5) sporto veiklos nepertraukiamumo; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, sporto srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, vykdydamos savo veiklą, privalo sudaryti tokias sąlygas, kad asmenys galėtų nuolat sportuoti ir taip stiprinti savo sveikatą; 6) asmenų laisvo apsisprendimo ir pasirinkimo; šis principas reiškia, kad asmenys turi teisę laisvai pasirinkti fizinės veiklos formas ir sporto šakas, jungtis į asociacijas, vienijančias savo narius sporto pagrindu, užsiimti sporto veikla, kurios nedraudžia įstatymai; 7) visuomenės skatinimo dalyvauti fizinio aktyvumo veiklose; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skatina žmones kiek įmanoma platesniu mastu užsiimti sporto veikla. II SKYRIUS SPORTO SISTEMA IR JOS VALDYMAS   4 straipsnis.
Analysis
The Ministry’s competence ends where the federation’s internal governance begins, unless there is a specific statutory intervention procedure.
Accordingly, the practical state lever under the cited provisions is the administration and financing of programmes, not the automatic replacement of an association’s governance.

Core issue

The Ministry’s inaction here is not a legal vacuum: the cited provisions primarily define the boundaries of policymaking and funding administration, rather than establishing a general mechanism for taking over the governance of a federation.

The precise question is whether Article 6 of the Law on Sport of the Republic of Lithuania grants the Ministry competence to directly resolve the internal governance crisis of the association “Lietuvos krepšinis”. The news item is narrow: the Minister states that the basketball community must resolve its challenges itself. The applicable provisions are as follows:

  • Article 1 of the Law on Sport of the Republic of Lithuania defines the purpose of the law and the areas it regulates.
  • Article 3 of the Law on Sport of the Republic of Lithuania establishes the principles of sports activity.
  • Article 6 of the Law on Sport of the Republic of Lithuania allocates competence among the Seimas, the Government, the Ministry, and the institution authorised by the Minister.
  • Article 42 of the Law on Sport of the Republic of Lithuania is relevant only to duties relating to the organisation of competitions and events.

Legal assessment

Under Article 1 of the Law on Sport, the law regulates the sports system, its governance, the competence of institutions, and the financing of sport.

This means that the Ministry’s role is assessed not by reference to political expectations, but by reference to the substance of the competence described in the law. Article 6(3) of the Law on Sport assigns to the Ministry the formation of state sports policy, participation in the preparation of the National Progress Plan, and the organisation, coordination, and control of the implementation of programmes.

This provision permits oversight of the implementation of sports policy, but does not in itself create authority to take over decisions of an association’s governing bodies.

The Ministry’s competence ends where the federation’s internal governance begins, unless there is a specific statutory intervention procedure.

Under Article 6(4) of the Law on Sport, state sports policy is implemented by a budgetary institution authorised by the Minister.

Under Article 6(5) of the Law on Sport, that institution administers and finances sports programmes, physical activity projects, projects for the improvement of sports facilities, and international competition projects.

Accordingly, the practical state lever under the cited provisions is the administration and financing of programmes, not the automatic replacement of an association’s governance.

Separate statutory obligations are imposed on the federation and event organisers:

  • under Article 42(1) of the Law on Sport, competitions and events are conducted in accordance with competition regulations;
  • under Article 42(2) of the Law on Sport, the regulations are prepared, and responsibility for their implementation is borne, by the organiser;
  • under Article 42(3) of the Law on Sport, every sports federation must have competition safety rules;
  • under Article 42(4) of the Law on Sport, organisers are responsible for the safety of athletes, specialists, amateurs, and spectators.

If the dispute concerning “Lietuvos krepšinis” is managerial or reputational, the cited provisions do not turn it into a matter for direct decision by the Ministry.

If the dispute were to affect the principles of sport, Article 3 of the Law on Sport would then become relevant.

That article enshrines the principles of equality, safety of sports events, anti-doping, and the prohibition of manipulation of high-performance sports competitions.

Under these provisions, a state response would be justified only where the issue concerns interests of the sports system protected by law.

For example, the absence of safety rules or failure to comply with them would be directly linked to Article 42 of the Law on Sport.

Anti-doping or manipulation risks would be linked to points 3 and 4 of Article 3 of the Law on Sport.

A comparison of the deadlines and implementation obligations in the cited sources shows only the entry into force of earlier amendments:

ProvisionDeadline
Article 2 of the Law Amending Article 17 of the Law on Sport No. I-1151entered into force on 1 February 2023; the Minister was required to adopt implementing acts by 31 January 2023.
Article 2 of the Law Amending Article 15 of the Law on Sport No. I-1151entered into force on 1 January 2021; the Government and other institutions were required to adopt acts by 31 December 2020.

Consequences

The most realistic scenario under the cited provisions is institutional distance: the Ministry formulates policy and controls the implementation of programmes, but does not resolve an association’s internal conflict.

This is practically important for clubs, athletes, and sponsors, because the centre of dispute resolution remains within the basketball community itself.

A second scenario would arise if the situation shifted into the implementation of funded programmes or projects.

In that case, the institution authorised by the Minister could act pursuant to the administrative and financing functions specified in Article 6(5) of the Law on Sport.

A third scenario relates to competitions: if an issue arose concerning regulations, safety rules, or event safety, the duties under Article 42 of the Law on Sport would come into play.

In such a case, the focal point of responsibility would be the organiser and the federation’s governing bodies approving safety rules within their competence.

The nearest procedural point to monitor is not an act of Ministry “intervention”, but whether a specific decision emerges concerning the administration of funded sports programmes under Article 6(5) of the Law on Sport, or the application of competition regulations and safety rules under Article 42 of the Law on Sport.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Ekonomika.lt
State Support From Bills to Heat Investments: How Heating Compensation Is Changing and What to Know 🔗
We look at how heating compensation works, what support households can expect, and which investments in the heating sector can help reduce bills over the longer term.
Fact-check:
⚪ UnverifiedBūsto šildymo, karšto ir šalto vandens kompensacijos – tai socialinė parama, kurią administruoja savivaldybių socialinės paramos skyriai
✅ ConfirmedKompensacijos dydis priklauso nuo pajamų, šeimos sudėties, būsto ploto ir patiriamo mokesčio dydžio
✅ ConfirmedKompensacijai gauti reikia pateikti prašymą ir reikalingus duomenis savivaldybei
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 8 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS…
LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2013 m. sausio 17 d. Nr. XII-150 Vilnius   (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2011, Nr. 155-7353)   1 straipsnis. 8 straipsnio 8 dalies pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Jeigu daugiabučio namo butų savininkai įgyvendino ar įgyvendina valstybės ir (ar) savivaldybės remiamą daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, jų bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam daugiabučio namo buto savininkui, kurie turi teisę į būsto šildymo išlaidų kompensaciją pagal energijos ar kuro sąnaudų normatyvą būsto naudingajam plotui, bet ne didesniam už šiame įstatyme nustatytą būsto naudingojo ploto normatyvą, šildyti, šildymo ir nešildymo sezono metu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka apmokamos jiems tenkančios kiekvieno mėnesio kredito ir palūkanų įmokos per kredito sutartyje nustatytą kredito grąžinimo laikotarpį. Nustatant daugiabučio namo buto savininko ir jo bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio daugiabučio namo buto savininko teisę į būsto šildymo išlaidų kompensaciją, apmokant jiems tenkančias kiekvieno mėnesio kredito ir palūkanų įmokas, neatsižvelgiama į tame pačiame būste gyvenamąją vietą deklaravusių ne savininkų ir jų bendrai gyvenančių asmenų arba vienų gyvenančių asmenų teisę į būsto šildymo išlaidų kompensaciją. Dėl daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo padidėjus atnaujinamo (modernizuojamo) ar atnaujinto (modernizuoto) daugiabučio namo vertei, kredito ir palūkanų apmokėjimas nenutraukiamas.“ 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2013 m. kovo 1 d. 2.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS ĮSTATYMO NR. IX-1675 7 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. gruodžio 7 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS ĮSTATYMO NR. IX-1675 7 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. gruodžio 7 d. Nr. XIV-721 Vilnius         1 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas Pakeisti 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) būsto šildymo išlaidos, kai naudingasis būsto plotas ir atskirų energijos ar kuro rūšių sąnaudos būstui šildyti ne didesni už šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytus normatyvus, viršija 10 procentų skirtumo tarp bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinių pajamų per mėnesį ir 2 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam bendrai gyvenančiam asmeniui arba 3 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam gyvenančiam asmeniui arba (ir)“. 2 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) šildymo sezono metu – būsto šildymo išlaidų, kai naudingasis būsto plotas ir atskirų energijos ar kuro rūšių sąnaudos būstui šildyti ne didesni už šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytus normatyvus, dalis, viršijanti 10 procentų skirtumo tarp bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinių pajamų per mėnesį ir 2 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam bendrai gyvenančiam asmeniui arba 3 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam gyvenančiam asmeniui;“. 2. Pakeisti 11 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamos neviršija 2 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam bendrai gyvenančiam asmeniui arba 3 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam gyvenančiam asmeniui, skiriama būsto šildymo išlaidų kompensacija yra lygi faktinėms būsto šildymo išlaidoms, jeigu naudingasis būsto plotas ir atskirų energijos ar kuro rūšių sąnaudos būstui šildyti yra ne didesni už šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytus normatyvus.“ 3. Papildyti 11 straipsnį nauja 3 dalimi: „3.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
2. Įsigaliojus šio įstatymo nuostatoms, būsto šildymo išlaidų kompensacijos skiriamos taip: 1) jeigu dėl būsto šildymo išlaidų kompensacijos buvo kreiptasi iki šio…
2. Įsigaliojus šio įstatymo nuostatoms, būsto šildymo išlaidų kompensacijos skiriamos taip: 1) jeigu dėl būsto šildymo išlaidų kompensacijos buvo kreiptasi iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, skiriant būsto šildymo išlaidų kompensaciją už mėnesius, buvusius iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusios Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos; 2) jeigu dėl būsto šildymo išlaidų kompensacijos buvo kreiptasi įsigaliojus šiam įstatymui ir, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 21 straipsnio 4, 5 ir (ar) 6 dalimis, būsto šildymo išlaidų kompensacija skiriama už mėnesius, buvusius iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusios Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos; 3) jeigu sprendimas dėl būsto šildymo išlaidų kompensacijos skyrimo priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, įsigaliojus šiam įstatymui apskaičiuojant būsto šildymo išlaidų kompensaciją taikomos šio įstatymo nuostatos. 3. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                               Gitanas Nausėda
Analysis
Heating compensation is not an energy discount; it is a public budget payment for a specific dwelling, limited by income, assets and statutory standards.
For a resident of a multi-apartment building, entitlement to compensation may also become a gateway to payment of loan and interest instalments under the renovation regime.

Core issue

The issue is not merely social: the same heating bill may determine both a monthly compensation payment and eligibility for support for a renovation loan.

The legal boundary runs through two regimes: Articles 7, 11, 19, 21 and 23 of the Republic of Lithuania Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents, and Article 15 of the Republic of Lithuania Law on State Support for the Renovation (Modernisation) of Multi-Apartment Buildings. The analysis addresses the transition from bill compensation to investment in the heat sector.

Under Article 7 of the Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents, entitlement to compensation is linked to declaration of residence or tenancy, the asset standard, and the compliance of persons with the statutory conditions.

Under Article 11 of the same law, only heating, drinking water and hot water costs that meet the statutory standards are compensated.

Under Article 15 of the Law on State Support for the Renovation (Modernisation) of Multi-Apartment Buildings, renovation begins not with a decision of the municipal social department, but with a majority vote of apartment and other premises owners.

Legal assessment

The logic of social compensation is individual: the municipality assesses the income, assets and housing link of a specific person or persons living together.

The logic of investment support is collective: in a multi-apartment building, the matter concerns the renovation project for the entire building, the investment plan, borrowing and loan terms.

  • Article 19 of the Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents provides that compensation is calculated on the basis of average monthly income.
  • For persons receiving social benefit, compensation is calculated on the basis of the income last indicated when the social benefit was granted.
  • Article 21(1) of the Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents links the granting of social benefit to a 3-month period from the first day of the month in which the application-request is submitted.
  • Paragraph 2 of the same article allows an application for continued granting to be submitted within 2 months, together with new documents and data.
IssueApplicable threshold or term
Heating cost compensationthe part exceeding 10 percent of the difference between income and the SSI
Drinking water coststhe part exceeding 2 percent of income
Hot water coststhe part exceeding 5 percent of income
Granting of social benefit3 months
Application for continued grantingwithin 2 months
Non-application of the asset standard for the first time or after an interruption3 months, where at least 24 months have elapsed

Under Article 11(2) of the Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents, if income does not exceed 2 SSIs for each person living together or 3 SSIs for a single person, the compensation equals the actual standard heating costs.

This means that, for a low-income recipient, the essential issue is not only the size of the bill, but the alignment of standards, income and housing status.

Heating compensation is not an energy discount; it is a public budget payment for a specific dwelling, limited by income, assets and statutory standards.

The municipality’s competence is not limited to the technical acceptance of documents.

Under Article 23(3) of the Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents, after inspecting living conditions and drawing up a report, it may grant compensation in certain exceptional cases.

This provision allows a response where a person does not meet some of the ordinary requirements, but the person’s expenses correspond to the compensable amounts under Article 11.

Transitional provisions preserve the significance of the timing of the application.

Under Article 3 of the Law Amending Articles 7 and 11 of Law No. IX-1675 on Cash Social Assistance for Low-Income Residents, the previous provisions apply where the application was submitted before the amendment entered into force or where compensation is granted for earlier months.

Accordingly, an application submitted this September would be assessed under the procedure in force at that time and applicable to the relevant period, rather than under an abstract “seasonal” rule.

In the case of renovation of a multi-apartment building, the chain of decision-making is different.

Under Article 15(1) of the Law on State Support for the Renovation (Modernisation) of Multi-Apartment Buildings, owners adopt, by majority vote, a decision on the project, the investment plan, borrowing and loan terms.

Under Article 15(2), implementation is organised by the manager of common-use objects, and, in the case of a municipal programme, administration may be entrusted to the administrator of the municipal programme.

According to the description provided of Article 4(3) of the Law on State Support for the Renovation (Modernisation) of Multi-Apartment Buildings, for low-income apartment owners, loan and interest instalments are linked to entitlement to heating cost compensation.

Consequences

In practice, a resident must distinguish between two documentary routes: the application-request to the municipality for compensation and the owners’ decision on renovation.

If a person seeks only bill compensation, Articles 7, 11 and 19 of the Law on Cash Social Assistance for Low-Income Residents are determinative.

If the person is an owner of an apartment in a multi-apartment building and the building is considering modernisation, Article 15 of the Law on State Support for the Renovation (Modernisation) of Multi-Apartment Buildings is additionally relevant.

  • For a low-income person, compensation may cover the actual standard heating costs.
  • For a person with higher income, only the part exceeding the 10 percent threshold established in Article 11 is compensated.
  • For a resident of a multi-apartment building, entitlement to compensation may also become a gateway to payment of loan and interest instalments under the renovation regime.
  • For the municipality, the practical burden lies in assessing income, assets, housing status, exceptions and any possible inspection of living conditions.

The nearest procedural tracking point is the submission of the application-request to the municipality before or after the start of the heating season; under the provisions provided, a decision on a 3-month period of social assistance is to be expected and, in a multi-apartment building, the minutes of the owners’ vote on the investment plan.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The excerpts provided do not identify the specific initiators; the regulation was intended to amend the rules on cash social assistance in relation to housing heating compensation. The objectives were to increase access to compensation for vulnerable residents, particularly single parents raising children, to provide for more flexible exceptions in complex cases, and to clarify administrative provisions. The principal arguments were increased heating and energy prices, the disproportionate requirement to submit maintenance or paternity documents, fictitious registration with the Labour Exchange, and the need for clearer and more precise regulation; no clear objections are apparent from the excerpts provided.

📄 Original — Delfi
They have a solution for reducing queues at healthcare facilities and beyond: Estonia has been doing it for years 🔗
Residents of major cities and regions face different demographic challenges. While Vilnius gains about 6,000-8,000 residents a year on average, the regions are seeing population decline. As a result, demand for public-sector services…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas 144 straipsnis (statute)
144 straipsnis. Kai kurios Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme panaudotos sąvokos Sveikata - tai asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė…
144 straipsnis. Kai kurios Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme panaudotos sąvokos Sveikata - tai asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Sveikatos sauga - tai sveikatai kenksmingų veiksnių stebėjimas, nepavėluotas pavojaus sveikatai nustatymas, sveikatai kenksmingų fizinės ir socialinės aplinkos veiksnių poveikio prevencija ar ribojimas. Sveikatos atgavimas - sveikatos potencialo atkūrimas medicinos pagalbos, slaugos, medicininės ir socialinės reabilitacijos priemonėmis. Sveikatos stiprinimas - tai valstybinių valdžios ir valdymo organų, savivaldybių bei visuomenės įsipareigojimų, priemonių ir veiksmų visuma, padedanti gausinti bei racionaliau panaudoti sveikatos priežiūros išteklius ir kontroliuoti žmonių sveikatą. Valstybės siekiamas sveikatos lygis - tai valstybės nustatyti atitinkamam laikotarpiui visuomenės sveikatos lygio, kurio pasiekimą laiduoja valstybė, rodikliai. Sveikatos sistema - tai sveikatos reikalų tvarkymo sistema, kurią sudaro sveikatinimo veikla, sveikatinimo veiklos vykdomieji ir valdymo subjektai. Privalomasis sveikatinimo veiklos lygis - baziniai gyventojų sveikatos saugos, jos atgavimo ir stiprinimo mastai, nustatantys pradinę sveikatinimo veiklos plėtojimo planavimo poziciją. Asmens sveikatos priežiūra - tai valstybės akredituotų fizinių ir juridinių asmenų veikla, turinti tikslą laiku diagnozuoti ir užkirsti kelią asmens sveikatos sutrikimams, padėti jam atgauti ir sustiprinti sveikatą. Visuomenės sveikatos priežiūra - tai visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatos sauga ir jos stiprinimas. Farmacinė veikla - juridinių ir fizinių asmenų veikla, kurią reglamentuoja Farmacinės veiklos įstatymas. Sveikatos rėmimas - tai valstybės nustatytų teisinių, socialinių ir ekonominių priemonių ir visuomeninių organizacijų veiklos programų, remiančių sveikatos saugą, sveikatos atgavimą, skatinančių asmens ir visuomenės sveikatos stiprinimą, sistema. Pirminė sveikatos priežiūra - nespecializuota kvalifikuota asmens sveikatos priežiūra, psichikos sveikatos priežiūra bei nespecializuota visuomenės sveikatos priežiūra gyvenamojoje vietoje. Antrinė sveikatos priežiūra - specializuota asmens sveikatos priežiūra, kurią vykdo aukštesniųjų teritorijos administracinių vienetų sveikatos priežiūros įstaigos, specializuota visuomenės sveikatos priežiūra, kurią vykdo valstybės nustatytų valstybinių tarnybų ir valstybinių inspekcijų padaliniai aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose. Tretinė sveikatos priežiūra - labai specializuota asmens sveikatos priežiūra, labai specializuota visuomenės sveikatos priežiūra, kurią vykdo centrinės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. Sveikatos priežiūros priimtinumas - tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį medicinos mokslo prin- cipams ir medicinos etikos reikalavimams. Sveikatos priežiūros prieinamumas - tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei. Sveikatos priežiūros tinkamumas - tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą. Valstybės ir savivaldybių remiama sveikatos priežiūra ir paslaugos bei patarnavimai - tai valstybės nustatytų rūšių ir mastų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, kurios sąlygas bei kaštų visišką padengimą laiduoja valstybė ar savivaldybės. Sveikatos priežiūros standartizacija - tai sveikatos priežiūros kokybės reikalavimų ir rodiklių reglamentavimas norminiuose dokumentuose. Sveikatos priežiūros standartizacijos norminiai dokumentai - tai teisės aktai, kuriais yra nustatyti reikalavimai, normos ir normatyvai sveikatos veiksniams, sveikatos priežiūrai bei jos kokybei. Medicininis auditas - tai sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir tinkamumo ekspertizė ir kontrolė. Fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens statuso, akreditavimas sveikatos priežiūrai ar farmacijos veiklai - tai valstybės nustatyta veikla, kuria suteikiama ar panaikinama teisė verstis sveikatos priežiūros ar farmacine veiklomis ar jas vykdyti. Sveikatos programa - tai prioritetinių sveikatos santykių plėtojimo planas, kurio paskirtis yra patvirtinti alternatyvių sveikatinimo veiklos priemonių, taip pat mokslo taikomųjų ar fundamentinių tyrimų lyginamąjį efektyvumą ir optimizuoti jų naudojimą. Sveikatos ugdymas - valstybinio reguliavimo ir pilietinės iniciatyvos, socialinio marketingo, socialinės reklamos, sveikatos mokymo ir propagandos, formuojančių sveiką gyvenseną, informuojančių visuomenę apie sveikatos sąlygas ir sveikatos priežiūros problemas, visuma. Sveikatos mokymas - tai sveikatos priežiūros institucijų vykdoma veikla, kurios tikslas apmokyti atskiras gyventojų grupes saugoti ir stiprinti sveikatą. Visuomenės sveikatos kontrolė - tai valstybės nustatyta ar savaveiksmė visuomenės sveikatos valdymo forma, kuria siekiama visuomenės sveikatos monitoringo rodiklių pagrindu nustatyti norminiuose aktuose reglamentuojamų sveikatos ir sveikatos priežiūros lygių, sveikatos priežiūros kokybės rodiklių neigiamus poslinkius ir formuoti juos koreguojančius valdymo sprendimus. Sveikatos priežiūros išteklių kontrolė - tai valstybės reglamentuojama juridinių ir fizinių asmenų veikla, optimizuojanti sveikatos priežiūros materialinių ir ekonominių išteklių panaudojimą. Visuomenės sveikatos monitoringas - tai valstybės reglamentuojama ar savaveiksmė visuomenės sveikatos poreikių, sveikatos priežiūros išteklių, sveikatos raidos, sveikatos priežiūros lygio, jos kokybės bei aplinkos būklės nustatytų rodiklių stebėjimo ir analizės sistema. Visuomenės sveikatos ekspertizė - tai visuomenės sveikatos monitoringo duomenų analizė, jos raidos tendencijų prognozė ir gautų duomenų norminiuose aktuose nustatyta tvarka interpretavimas bei žalos visuomenės sveikatai ir jos priežiūrai nustatymas. Asmens sveikatos priežiūros technologijos - tai vaistai, profilaktikos, diagnostikos, gydymo metodai, medicinos aparatūra, įranga ir medicininiai instrumentai.
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 2 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 12-1 ir 51-1 straipsniais įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo papildymas 121 straipsniu Papildyti Įstatymą 121 straipsniu: „121 straipsnis. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros…
2 straipsnis. Įstatymo papildymas 121 straipsniu Papildyti Įstatymą 121 straipsniu: „121 straipsnis. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimas 1. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodytą minimalų privalomai teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą LNSS asmens sveikatos priežiūros įstaigose nėra teikiamos (toliau – atitinkamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos), teikimas savivaldybės gyventojams užtikrinamas vykdant regioninę funkcinę sveikatos priežiūrą. 2. Teritorijas, kuriose vykdoma regioninė funkcinė sveikatos priežiūra (toliau – teritorija), ir joms priskiriamas LNSS stacionarines aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros įstaigas (toliau – teritorijai priskirtos įstaigos) pagal atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų rūšis nustato sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į teritorijose esančių atitinkamoms teritorijoms priskirtų įstaigų teikiamas atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atstumus ir pacientams tinkamą laiką gauti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, gyventojų skaičių savivaldybėse, turimą infrastruktūrą, įrangą, medicinos personalą. Atstumų ir pacientams tinkamo laiko gauti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, gyventojų skaičiaus savivaldybėse, turimos infrastruktūros, įrangos ir medicinos personalo kriterijų reikšmes nustato sveikatos apsaugos ministras. 3. Teritorijai priskirtos įstaigos privalo bendradarbiauti (rengti periodinius sveikatos priežiūros įstaigų susitikimus ir aptarti savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimą bei kitus su regioninės funkcinės sveikatos priežiūros atitinkamų paslaugų užtikrinimu susijusius klausimus) su kitomis šiai teritorijai priskirtomis įstaigomis toje teritorijoje užtikrindamos atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Teritorijai priskirtų įstaigų bendradarbiavimas ir atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas teritorijose įgyvendinamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatyta atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimo teritorijose tvarka. Teritorijai priskirtų įstaigų savininko (dalininkų) teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos privalo užtikrinti atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 4. Šio straipsnio nuostatos neriboja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytų pacientų teisių.“
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas 121 straipsnis (statute)
121 straipsnis. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimas 1. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų…
121 straipsnis. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimas 1. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodytą minimalų privalomai teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą LNSS asmens sveikatos priežiūros įstaigose nėra teikiamos (toliau – atitinkamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos), teikimas savivaldybės gyventojams užtikrinamas vykdant regioninę funkcinę sveikatos priežiūrą. 2. Teritorijas, kuriose vykdoma regioninė funkcinė sveikatos priežiūra (toliau – teritorija), ir joms priskiriamas LNSS stacionarines aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros įstaigas (toliau – teritorijai priskirtos įstaigos) pagal atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų rūšis nustato sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į teritorijose esančių atitinkamoms teritorijoms priskirtų įstaigų teikiamas atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atstumus ir pacientams tinkamą laiką gauti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, gyventojų skaičių savivaldybėse, turimą infrastruktūrą, įrangą, medicinos personalą. Atstumų ir pacientams tinkamo laiko gauti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, gyventojų skaičiaus savivaldybėse, turimos infrastruktūros, įrangos ir medicinos personalo kriterijų reikšmes nustato sveikatos apsaugos ministras. 3. Teritorijai priskirtos įstaigos privalo bendradarbiauti (rengti periodinius sveikatos priežiūros įstaigų susitikimus ir aptarti savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimą bei kitus su regioninės funkcinės sveikatos priežiūros atitinkamų paslaugų užtikrinimu susijusius klausimus) su kitomis šiai teritorijai priskirtomis įstaigomis toje teritorijoje užtikrindamos atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Teritorijai priskirtų įstaigų bendradarbiavimas ir atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas teritorijose įgyvendinamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatyta atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimo teritorijose tvarka. Teritorijai priskirtų įstaigų savininko (dalininkų) teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos privalo užtikrinti atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 4. Šio straipsnio nuostatos neriboja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytų pacientų teisių.
Analysis
Where the State has data but does not convert it into regional service capacity, the weak link is not technology, but the implementation of Articles 4 and 6 of the Law on Regional Development.
This means that demographic forecasting is not a political luxury, but planning material provided for by law.

Core issue

The issue of queues in the public sector is not a matter of a lack of data, but of converting competences into mandatory planning. The legal question is whether the State and municipalities are required to plan the network of healthcare, education and other public services on the basis of demographic indicators, relying on Articles 3, 4 and 6 of the Law on Regional Development and Articles 144, 48 and 511 of the Law on the Health System.

The news event raises this issue through the growth of Vilnius, the decline of the regions and queues for doctors. Article 3 of the Law on Regional Development establishes the objective of promoting balanced and sustainable development throughout the territory of the State.

Under Article 3(2) of the Law on Regional Development, the tasks are to:

  • promote the adaptation of regions to changing economic and social conditions;
  • increase the efficiency of infrastructure and the service network;
  • ensure that all residents are able to use services;
  • reduce disparities between regions and within regions.

Legal assessment

Article 4 of the Law on Regional Development links planning not to abstract reforms, but to specific documents: the Regional Development Programme and regional development plans. Under Article 4(2) of the Law on Regional Development, the Regional Development Programme is a 4 to 10 year document that must include data from analyses of the social, economic and demographic situation and trends of the regions. This means that demographic forecasting is not a political luxury, but planning material provided for by law.

Article 6 of the Law on Regional Development allows the arrangements for public services to be used as a regional policy measure. The same article provides for research, analysis, forecasting, consulting and methodological assistance services for regional development councils and institutions. Where the State has data but does not convert it into regional service capacity, the weak link is not technology, but the implementation of Articles 4 and 6 of the Law on Regional Development.

In the field of health, Article 144 of the Law on the Health System defines personal healthcare as activities intended to diagnose in a timely manner, prevent disorders and help restore health. The same article links health promotion to actions by the State, municipalities and society that help to use healthcare resources more rationally. Accordingly, queue management legally falls within the scope of rational use of resources and timely provision of personal healthcare.

The role of municipalities is not merely auxiliary. Under Article 48 of the Law on the Health System, municipalities additionally finance healthcare for residents of their territory from municipal budgets. Municipal councils also determine the list of other supported healthcare services and the procedure for their provision.

The issue of patient mobility is regulated separately in Article 511 of the Law on the Health System. This provision establishes a mixed patient transport model: the municipal level and the State level. Recipients of transport services may include patients who, due to disability, old age, insufficient income or health condition, are unable to use private or public transport.

SourceIndicator or termLegal significance
Article 4 of the Law on Regional Development4 to 10 yearsDuration of the Regional Development Programme
Government 2006 Activity Report3 daysTarget for access to a family doctor
Government 2006 Activity Report10 daysTarget for access to a specialist doctor
Implementation Plan of the Government ProgrammeQ3 2026Deadline for introducing queue management measures
Implementation Plan of the Government Programme80 per centTarget for appointments through transparent advance registration
Implementation Plan of the Government ProgrammeQ1 2027Measures to secure access to doctors within the prescribed time limits
Implementation Plan of the Government ProgrammeQ3 2028Focus on the need for health specialists in the regions

The Implementation Plan of the Government Programme already sets a procedural direction. By Q3 2026, the Ministry of Health and municipalities must introduce comprehensive queue management measures, including the separation of patient flows according to health risk and care needs. By Q1 2027, measures must be implemented to ensure access to a family doctor and a specialist within the time limits established by legal acts.

Consequences

The first scenario is that the State makes data analysis part of regional planning documents under Article 4 of the Law on Regional Development. In that case, the need for doctors, teachers and other staff would be linked to the demographic situation, impact indicators and preliminary financial resources. This is practically important for municipalities, because their service network must be aligned with the actual distribution of the population.

The second scenario is that queue management remains a sectoral measure of the Ministry of Health and municipalities under the Implementation Plan of the Government Programme. In that case, the short-term focus would be on registration, patient flows and optimisation of the operation of health centres. This is most important for patients, for whom the statutory time limits for access must become an actual service, not merely a planning indicator.

The third scenario is that regional policy and health planning documents do not converge. In that case, data on the growth of Vilnius, the decline of the regions and the need for specialists would remain in administrative systems, but would not develop into decisions on the service network. The next procedural milestone is Q3 2026, when queue management measures by the Ministry of Health and municipalities are expected under the Implementation Plan of the Government Programme.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by health policy makers seeking to establish a more sustainable funding basis for the e-health system. The aim was to accelerate the digitalisation of healthcare services, reduce dependence on EU funds and the state budget, improve access to services, and manage patient flows more efficiently. The principal argument was that current funding is insufficiently stable for large-scale e-health projects; the excerpts provided do not reveal any substantive objections to this direction.

📄 Original — Diena.lt
No phones in schools: what does the minister think? 🔗
R. Popovienė said the law passed by the Seimas will take effect on September 1, and that after two or three weeks officials will be able to review how schools have prepared and are implementing it before making further decisions. The…
Fact-check:
⚪ UnverifiedNuo 2026 m. rugsėjo 1 d. įsigalioja Švietimo įstatymo pataisos, reglamentuojančios mokinių mobiliųjų telefonų naudojimą mokyklose.
🟡 IncompleteBendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos privalo parengti mobiliųjų telefonų naudojimo tvarką atsižvelgdamos į nacionalines rekomendacijas.
⚪ UnverifiedPolicija atlieka ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo Marijampolėje įvykusio nepilnamečių konflikto dėl.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Švietimo sistemos uždaviniai Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai yra: 1) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir…
1 straipsnis. Švietimo sistemos uždaviniai Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai yra: 1) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti; 2) suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir kultūros lygį; 3) sudaryti Lietuvos gyventojams tęstinio lavinimosi galimybes; 4) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti Lietuvos Respublikos kultūriniame, visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime; 5) užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pat teises ir sąlygas kaip ir visiems gyventojams ugdyti savo vaikus švietimo įstaigose pagal įsitikinimus.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas 59 straipsnis (statute)
59 straipsnis. Švietimo įstaigos vadovo skyrimas ir jo įgaliojimai 1. Valstybinės švietimo įstaigos (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovo pareigybės aprašymą tvirtina…
59 straipsnis. Švietimo įstaigos vadovo skyrimas ir jo įgaliojimai 1. Valstybinės švietimo įstaigos (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovo pareigybės aprašymą tvirtina, vadovą konkurso būdu į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) ar jos įgaliotas asmuo. 2. Savivaldybės švietimo įstaigos vadovo pareigybės aprašymas tvirtinamas, vadovas konkurso būdu į pareigas skiriamas ir iš jų atleidžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Kvalifikacinius reikalavimus valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams ir konkurso šių įstaigų vadovų pareigoms eiti tvarką nustato švietimo ir mokslo ministras. 4. Nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai skiriami į pareigas ir atleidžiami iš jų įstatymų nustatyta tvarka. 5. Švietimo įstaigos vadovas: 1) vadovauja švietimo įstaigos strateginio plano ir metinių veiklos planų, švietimo programų rengimui, juos tvirtina, vadovauja jų vykdymui; 2) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia mokytojus, kitus ugdymo procese dalyvaujančius asmenis ir aptarnaujantį personalą, tvirtina jų pareigybių aprašymus; 3) atsako už šio įstatymo 26 straipsnyje nurodytos informacijos skelbimą, demokratinį švietimo įstaigos valdymą, užtikrina bendradarbiavimu grįstus santykius, mokytojo etikos normų laikymąsi, skaidriai priimamus sprendimus, bendruomenės narių informavimą, pedagoginio ir nepedagoginio personalo profesinį tobulėjimą, sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką; 4) analizuoja švietimo įstaigos veiklos ir valdymo išteklių būklę ir atsako už švietimo įstaigos veiklos rezultatus; 5) atlieka kitas funkcijas, nustatytas mokyklos įstatuose ir švietimo įstaigos vadovo pareigybės aprašyme; 6) kartu su mokyklos taryba sprendžia, ar leisti ant mokyklos pastatų ar mokyklos teritorijoje statyti judriojo (mobiliojo) ryšio stotis įstatymų nustatyta tvarka; 7) už mokinio elgesio normų pažeidimą gali skirti mokiniui drausmines auklėjamojo poveikio priemones, numatytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme; 8) Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į savivaldybės administracijos direktorių dėl minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vaikui skyrimo. 6. Aukštosios mokyklos vadovo skyrimą į pareigas, įgaliojimus ir atsakomybę nustato Mokslo ir studijų įstatymas.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Šio įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo…
1 straipsnis. Šio įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje.
Analysis

⚠ Correction. The news item states that institutions will be required to establish rules in accordance with national recommendations, but the verification conclusion provided shows that this emphasis is incomplete and inaccurate. The wording of the law identifies an essential procedural condition: before the rules are established, the proposals of the school council must be considered. It would be more accurate to say that, by 1 September 2026, schools must establish rules on the use of phones and other terminal devices, having considered the proposals of the school council. The provision provided does not indicate national recommendations as an independent mandatory source for the content of those rules.

In this situation, the phone becomes not a matter of the student’s property, but an object of internal order, a safe environment, and management of the educational process.
A stricter centralized ban would be a further stage of legislation, not an automatic consequence of school procedures.

Core issue

The central issue in restricting mobile phones is not merely the strictness of the prohibition; it is the allocation of competence between the ministry, the school principal, and school self-governance. National law permits the setting of policy direction, but the practical regime must be translated into the school’s internal rules. The news fact is that schools must prepare procedures for the use of mobile phones by 1 September 2026. The issue is to be assessed under Article 56 of the Law on Education of the Republic of Lithuania, Articles 59, 60 and 46 of the Law Amending the Law on Education of the Republic of Lithuania, as well as Articles 49 and 40 of the Law on Education of the Republic of Lithuania. Taken together, these provisions define the ministry’s power to shape policy, the principal’s duty to ensure a safe environment, the role of the school council, and the student’s duty to comply with internal rules.

Legal assessment

Under Article 56(1)(1) and (5) of the Law on Education, the ministry shapes education policy, coordinates its implementation, and submits proposals to the Government on improving legislation. Accordingly, the review mentioned by the minister after 2–3 weeks falls within the ministry’s competence if it is intended to verify implementation and prepare further proposals.

  • Under Article 59(5)(3) of the Law Amending the Law on Education, the school principal is responsible for democratic governance, informing the community, and ensuring a safe environment.
  • Under Article 60(3) of the Law Amending the Law on Education, the school council represents students, teachers, parents, and the local community.
  • Under Article 46(2)(1) of the Law Amending the Law on Education, a student must comply with the documents establishing the school’s internal rules.
  • Under Article 49(1)(6) of the Law on Education, a teacher may propose disciplinary educational measures for breaches of internal rules.

In this situation, the phone becomes not a matter of the student’s property, but an object of internal order, a safe environment, and management of the educational process. This formulation is based on the fact that Article 46 links the student to internal rules, while Article 59 obliges the principal to ensure a safe environment.

ActionDeadline or limit
Preparation of school procedures according to the news factsby 1 September 2026
Implementation review mentioned by the minister2–3 weeks after entry into force
NMPP premises regime under the amendment to the ministerial orderbringing mobile communication devices is prohibited

The NMPP regulation shows that education law already applies a strict phone regime where it is necessary to protect the independence of assessment. However, it directly regulates the testing situation, not everyday education as a whole. Government Resolution No. 628 of 3 September 2025 indicates the chosen regulatory direction: to regulate the use of mobile phones and other information technology devices in schools. At the same time, the Government’s position on draft law XIVP-2680 emphasized that national regulation of digital tools may restrict a teacher’s right to choose methods of pedagogical activity under Article 49(1)(1) of the Law on Education. Therefore, the school procedure must leave room for lawful pedagogical use where a phone or digital tool is needed for the purpose of the lesson.

Consequences

In practical terms, what will be checked in September is not only whether rules exist, but also whether they were adopted through the appropriate school governance channels. The rules should demonstrate how three interests are reconciled: the student’s safe environment, the teacher’s pedagogical freedom, and the school’s duty to maintain internal order.

  • For students, this will mean a duty to comply with a clearly formalized phone-use regime.
  • For teachers, this will provide a basis to require compliance with the rules and to propose measures for breaches.
  • For principals, this will mean responsibility for adopting the rules, informing the community, and ensuring a safe environment.
  • For the ministry, this will provide a basis to collect implementation data and submit further legislative proposals under Article 56 of the Law on Education.

A stricter centralized ban would be a further stage of legislation, not an automatic consequence of school procedures. The nearest monitoring point is mid-September 2026: the ministry’s implementation review assessment or proposals for further decisions may be expected.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The principal initiators of the restriction on mobile phones are not identified in the excerpt provided, while the related technical amendment was initiated by the Committee on Education and Science. The regulation was intended to respond to the increased dependence of children and adolescents on phones and other terminal devices, which, according to the initiators, interferes with social interaction and emotional and physical development. The main arguments were calls by school leaders, teachers, parents, psychologists, researchers and other education experts to take action; no substantive objections are apparent in the texts provided, apart from the technical need identified to correct duplicate numbering of the article’s points.

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →