⚖️ Teisinė prizmė — 2026-07-20

Esmė. Tikslus klausimas yra, ar 2026 m. liepos 19 d. Biržų rajone 1,55 promilės ir Pasvalio rajone 2,61 promilės neblaivumu nustatyti vairavimai kvalifikuotini kaip nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį. Ši norma taikoma tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1–4 dalys sprendžia kitą teisinę situaciją: kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, kai dėl jo įvyko eismo įvykis ir kilo nurodyti padariniai. Todėl vien pranešime aprašytas vairavimas, kai abiem atvejais viršyta 1,51 promilės riba, tiesiogiai patenka į Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalies, o ne į vien padarinių reikalaujantį Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio modelį. Administracinės atsakomybės riba šioje situacijoje taip pat svarbi atribojimui: Administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalies redakcijose kalbama apie neblaivumą nuo 0,41 iki 1,5 promilės, o čia abu nustatyti dydžiai šią ribą viršija

Teisinis vertinimas. Pirmojo vairuotojo 1,55 promilės rodmuo tik nežymiai, bet teisiškai pakankamai viršija Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1,51 promilės slenkstį. Antrojo vairuotojo 2,61 promilės rodmuo tą patį slenkstį viršija gerokai, tačiau pati kvalifikavimo prielaida pagal pateiktą normą yra ta pati: motorinės transporto priemonės vairavimas esant 1,51 ir daugiau promilių neblaivumui. Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 2 dalis reikšminga tuo, kad atsakomybė galima ir tada, kai šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. Neblaivumo nustatymo procedūroje taikytinas Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3 punktas: policijos pareigūnai tikrina įtariamus neblaivius vairuotojus, o kai iškvėptame ore nustatoma daugiau kaip 1,5 promilės etilo alkoholio koncentracija, pristato juos į asmens sveikatos priežiūros įstaigą medicininei apžiūrai. Tai reiškia, kad abiem aprašytais atvejais policijos kompetencija apima ne tik pirminį patikrinimą, bet ir tolesnį medicininės apžiūros užtikrinimą pagal minėtą taisyklių punktą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, reikšmingi daiktai ir dokumentai gali būti pateikiami pagal Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį įtariamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ar kitų nurodytų asmenų iniciatyva. Procesiniai terminai tokiame tyrime vertinami pagal Baudžiamojo proceso kodekso 99 straipsnį, kuriame nustatyta, kad jie apibrėžia procesinę reikšmę turinčių veiksmų pradžios, įvykdymo ar pabaigos laiką. Baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnis nustato jų skaičiavimą valandomis, dienomis ir mėnesiais, o jeigu terminas pasibaigia ne darbo dieną, paskutine termino diena laikoma pirmoji po jos einanti darbo diena. Jei tyrime būtų skirta ekspertizė ir gautas ekspertizės aktas, prokuroras pagal pateiktą Baudžiamojo proceso kodekso ištrauką turi raštu pranešti įtariamajam, gynėjui ir kitiems nurodytiems proceso dalyviams, kur ir kada galima su juo susipažinti. Kardomosios priemonės gali būti svarstomos tik pagal jų paskirtį, nurodytą Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje: užtikrinti dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą, nuosprendžio įvykdymą arba užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnio 1 dalį galimų kardomųjų priemonių sąraše yra, be kita ko, suėmimas, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Automobilių „Mazda 6“ ir „Audi A8“ klausimas gali tapti atskiru baudžiamosios teisės padarinių klausimu pagal Baudžiamojo kodekso 72 straipsnį, nes konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis ar priemonė. Jeigu transporto priemonė priklauso kaltininkui, Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 3 dalis numato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Jeigu transporto priemonė priklauso kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 4 dalis leidžia konfiskavimą tik esant joje nurodytoms sąlygoms, pavyzdžiui, kai savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas bus naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Baudžiamojo kodekso 36 straipsnis teoriškai leidžia atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo asmuo ar jo veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Su tuo siejamas ir Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 3 punktas, pagal kurį ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai remiantis Baudžiamojo kodekso 36 straipsniu pripažįstamas pavojingumo praradimas

Pasekmės. Realistiškiausia eiga yra ta, kad abu ikiteisminiai tyrimai bus tęsiami pagal Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį, nes abu nustatyti neblaivumo dydžiai viršija baudžiamosios atsakomybės slenkstį. Jeigu surinkti duomenys patvirtins vairavimo faktą, transporto priemonės pobūdį ir nustatytą neblaivumą, teisinės pasekmės gali būti bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Jei tyrimo metu būtų taikomos kardomosios priemonės, jos turėtų būti grindžiamos Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje nurodytais tikslais, o pasirenkamos iš Baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnyje įtvirtinto sąrašo. Praktinis klausimas vairuotojams bus ne vien bausmė, bet ir transporto priemonių likimas pagal Baudžiamojo kodekso 72 straipsnį. Transporto priemonių savininkams, jei jie nėra tie patys vairuotojai, svarbi Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 4 dalis, nes ji apibrėžia, kada kito asmens turtas gali būti konfiskuojamas. Ikiteisminis tyrimas galėtų būti nutrauktas tik esant Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje nurodytiems pagrindams, įskaitant nepakankamus duomenis dėl kaltės arba Baudžiamojo kodekso 36 straipsnyje numatytą pavojingumo praradimą. Policijai ir prokuratūrai praktiškai svarbiausi bus neblaivumo nustatymo procedūros dokumentai, medicininės apžiūros duomenys ir procesinių terminų laikymasis pagal Baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsnius. Abiem vairuotojams ši žinia teisiškai svarbi todėl, kad 1,51 promilės riba perkelia situaciją iš administracinio neblaivaus vairavimo lauko į baudžiamosios atsakomybės lauką pagal Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnį

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar Vainatrakio krematoriumas pastatytas, o kokiu teisėtu būdu savivaldybės turtas gali būti perduotas naudoti kremavimo paslaugai teikti: savivaldybės įmonei patikėjimo teise ar koncesininkui po konkurencingos procedūros. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 5 ir 7 dalis, 8 straipsnio 1–2 dalis, 8¹ straipsnį ir 12 straipsnio 1–3 dalis, taip pat pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 63 straipsnio 1–3 dalis. Jei pasirenkamas koncesijos modelis, taikytini Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnio 1–2 dalys, o koncesijos dalyko riboms reikšmingas Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnyje išdėstytas Koncesijų įstatymo 3 straipsnis. Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 6 straipsnio 1–2 dalys svarbios tik paslaugos vykdymo stadijoje, nes jos apibrėžia, kad kremavimas atliekamas pagal laidojančio asmens arba laidojimo paslaugų teikėjo prašymą ir pateikus nustatytus dokumentus

Teisinis vertinimas. Krematoriumo pastatas, jeigu jis priklauso savivaldybei, yra savivaldybės turtas pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, o jo eksploatavimas būtų turto naudojimas pagal to paties straipsnio 7 dalį. Savivaldybės taryba pagal Vietos savivaldos įstatymo 63 straipsnio 2 dalį įgyvendina savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, todėl administracijos nurodymas, kad prieš koncesijos konkursą reikės tarybos pritarimo, atitinka pateiktą kompetencijų schemą. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis leidžia savivaldybės turtą valdyti savivaldybės tarybai kaip savininko funkcijų įgyvendintojai, o savivaldybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms – patikėjimo teise. Tačiau 8 straipsnio 2 dalis reiškia, kad tokio valdymo turinys nėra laisvas politinis pavedimas: teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybės tarybos sprendimai, įstatai ir, kai taikoma, patikėjimo sutartis. Pagal 12 straipsnio 1 dalį savivaldybės turto perdavimas patikėjimo teise vyksta savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, o sprendimą priima savivaldybės taryba arba jos įgalioti turto valdytojai. Todėl paprastas administracinis susitarimas, apeinantis tarybos nustatytą tvarką, iš pateiktų normų neseka kaip pakankamas pagrindas perduoti objektą SĮ „Kapinių priežiūra“. Kita vertus, 12 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai rodo, kad patikėjimo teisė savivaldybės subjektams apskritai yra galima, todėl problema yra ne pati savivaldybės įmonės forma, o perdavimo pagrindas, procedūra ir sąlygų atitiktis turto valdymo principams. Šiuos principus įtvirtina 8¹ straipsnis: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principai reikalauja, kad pastatytas objektas būtų valdomas rūpestingai, siekiant maksimalios naudos visuomenei, nešvaistant turto ir tik teisės aktuose nustatytais būdais. Jei savivaldybė renkasi koncesiją, Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis leidžia koncesijos sutarčiai įgyvendinti reikalingą savivaldybės turtą koncesininkui sutarties galiojimo laikotarpiu perduoti be atskiro konkurso patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį arba nuomos teisėmis. Ši norma svarbi todėl, kad konkursas būtų rengiamas ne atskirai pastato perdavimui, o koncesininkui parinkti; po to turtas galėtų būti perduodamas kaip koncesijos vykdymo priemonė. Koncesijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalis įpareigoja koncesijos dokumentuose pateikti visą informaciją apie koncesijos suteikimo sąlygas ir procedūras, o 31 straipsnio 2 dalis reikalauja nustatyti paraiškų ir pasiūlymų rengimo reikalavimus, pašalinimo pagrindus, kvalifikacijos reikalavimus ir jų vertinimo tvarką. Tai reiškia, kad savivaldybė, teikdama klausimą tarybai, turi parengti ne vien politinį apsisprendimą, bet ir procedūriškai tinkamą modelį, leidžiantį ūkio subjektams suprasti veiklos sąlygas ir varžytis. Koncesijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnyje išdėstyto Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis koncesiją sieja su leidimu vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų valdymu, naudojimu ar priežiūra, arba teikti viešąsias paslaugas nurodytose srityse. Pateiktame Vyriausybės dokumente dėl Koncesijų įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo pabrėžta, kad valstybės ar savivaldybės turto perdavimas koncesininkui gali sudaryti sąlygas racionaliai naudoti turtą, kai koncesininkas prisiima visą arba didžiąją su veikla susijusios rizikos dalį. Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 6 straipsnis rodo, kad būsimas operatorius turės organizuoti kremavimą pagal prašymų ir dokumentų režimą, todėl teisinė rizika nesibaigia turto perdavimu: paslaugos teikėjas privalės užtikrinti, kad kremavimas būtų atliekamas tik gavus prašymą ir privalomus dokumentus

Pasekmės. Realistiškiausias teisinis kelias pagal pateiktas normas yra savivaldybės tarybos sprendimas pritarti koncesijos konkursui, po kurio savivaldybė parengtų Koncesijų įstatymo 31 straipsnį atitinkančius dokumentus ir atrinktų operatorių. Tokiu atveju pats krematoriumo pastatas koncesininkui galėtų būti perduotas pagal Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalį koncesijos laikotarpiui, kartu sutartyje apibrėžiant valdymo, naudojimo, rizikos ir grąžinimo sąlygas. Alternatyva – perdavimas savivaldybės įmonei patikėjimo teise – formaliai turi remtis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 8 ir 12 straipsniais bei Vietos savivaldos įstatymo 63 straipsniu, tačiau toks sprendimas turėtų būti pagrįstas 8¹ straipsnio principais. Trečiasis scenarijus yra delsimas, kai objektas lieka nenaudojamas; tokiu atveju praktinis klausimas persikelia į 8¹ straipsnio efektyvumo ir racionalumo principų plotmę, nes pastatytas savivaldybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir tvarkomas siekiant maksimalios naudos visuomenei. Artimiausias nurodytas tarybos posėdis – 2026 m. rugsėjo 15 d., todėl, jei sprendimo projektas iki jo būtų parengtas, tai būtų pirmoji aiškiai įvardyta procesinė galimybė pradėti koncesijos kelią. Praktinė reikšmė savivaldybei yra turto valdymo teisėtumas ir rizikos sumažinimas, operatoriams – galimybė dalyvauti konkurencingoje procedūroje, o gyventojams – tai, ar kremavimo paslauga Kaune realiai pradės veikti

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar religinės apeigos, kuriose vartojamos kanapės, gali būti saugomos kaip tikėjimo praktikavimas ir kartu pateisinti narkotinių medžiagų kontrolės taisyklių nevykdymą. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnį, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2, 8 ir 11 straipsnius. Konstitucijos 26 straipsnis saugo teisę vienam ar su kitais, privačiai ar viešai išpažinti religiją, atlikinėti religines apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Tačiau tas pats Konstitucijos 26 straipsnis leidžia riboti religijos išpažinimą ir skleidimą įstatymu, kai tai būtina visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, dorovei ar kitų asmenų pagrindinėms teisėms ir laisvėms garantuoti. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnis šią taisyklę pakartoja ir papildomai nustato, kad žmogaus praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. Todėl ginčo ašis nėra vien tai, ar rastafarių tikėjimas yra religija, bet ar konkreti apeiga gali peržengti įstatymu nustatytas viešosios tvarkos ir sveikatos apsaugos ribas

Teisinis vertinimas. Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnį religinės apeigos gali būti laisvai atliekamos kulto pastatuose, namuose, tam tikrose įstaigose ir kitose viešose vietose, tačiau viešose vietose jos negali pažeisti viešosios tvarkos, žmonių sveikatos, dorovės ar kitų asmenų teisių ir laisvių. Ši norma reikšminga todėl, kad apeigos forma nėra absoliuti: net pripažinus sakralinę reikšmę, valstybė gali vertinti konkrečios praktikos poveikį saugomiems viešiesiems interesams. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnio sakinys dėl nusikaltimo ar įstatymų nevykdymo yra ypač griežtas, nes jis nepalieka religinei bendruomenei bendros teisės pačiai susikurti išimtį iš įstatymo. Konstitucijos 26 straipsnis reikalauja, kad ribojimas būtų nustatytas įstatymu ir būtų būtinas vienam iš jame išvardytų tikslų, todėl teismas turėtų tikrinti ne vien religinį įsitikinimą, bet ir ribojimo teisėtumą, būtinumą bei proporcingumą. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime byloje Nr. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04-41/04 nurodyta, kad žmogaus teisių ribojimai galimi tik įstatymu, būtini demokratinėje visuomenėje, negali paneigti teisės esmės ir turi atitikti proporcingumo principą. Ta pati doktrina pakartota ir nurodant Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d. ir 2019 m. balandžio 18 d. nutarimus. Taikant šią logiką, bendruomenė turi teisę išpažinti rastafarizmą, jungtis į religinę bendruomenę ir atlikti apeigas, bet jos teisė silpnėja ten, kur apeigos sutampa su įstatymų draudžiamu narkotinių medžiagų vartojimu. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 11 straipsnis leistų tokiai bendruomenei įgyti juridinio asmens teises įregistravus įstatus ar juos atitinkančius dokumentus, tačiau registracija savaime nesuteiktų teisės nevykdyti bendrųjų draudimų. Šaltiniuose pateikta narkotikų kontrolės medžiaga viešąją tvarką ir sveikatą sieja su narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimo ir platinimo rizikomis: pavyzdžiui, dėl Administracinių nusižengimų kodekso 486 straipsnio pakeitimo projekto pažymima, kad narkotinių medžiagų vartojimo lindynių laikymas sudaro sąlygas vartoti ir platinti tokias medžiagas. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tabako ir alkoholio kontrolės koncepcijos 24.1–24.2 punktai taip pat kalba apie prevenciją, neigiamo požiūrio formavimą ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą asmenims, turintiems sutrikimų dėl tokių medžiagų vartojimo. Dėl to teisinis vertinimas negali apsiriboti religinių apeigų autonomija: jis turi apimti ir valstybės pareigą saugoti viešąją tvarką bei žmonių sveikatą. Nepaprastosios padėties įstatymo 18 straipsnis ir Konstitucijos 145 straipsnis šio ginčo branduolio nekeičia, nes juose kalbama apie specialų karo ar nepaprastosios padėties režimą ir konkrečių konstitucinių teisių ribojimą. Vis dėlto jie patvirtina bendresnę mintį, kad net ypatingomis sąlygomis teisių ribojimai turi būti aiškiai pagrįsti, proporcingi ir negali savavališkai apimti kitų teisių

Pasekmės. Realistiškai pirmasis scenarijus yra toks, kad aukštesnė instancija palieka galioti atsisakymą suteikti religinę išimtį, jei laikoma, kad narkotikų kontrolės taisyklės yra įstatyminės, siekia viešosios tvarkos ir sveikatos apsaugos, o religijos laisvės esmė dėl to nepaneigiama. Antrasis scenarijus būtų siauresnis: teismas galėtų reikalauti tiksliau įvertinti, ar konkreti praktika yra būtina religijos išpažinimo dalis ir ar draudimas taikomas proporcingai, bet net ir tai nereikštų automatinės teisės nevykdyti narkotikų kontrolės normų. Trečiasis kelias yra įstatymų leidėjo kompetencija, nes pagal pateiktas normas bendroji išimtis iš draudimo negali būti sukurta vien teismo ar religinės bendruomenės valia. Tai praktiškai svarbu religinėms mažumoms, nes jų apeigos saugomos, bet jų apsauga nėra leidimas pažeisti viešosios tvarkos ar sveikatos apsaugos taisykles. Tai svarbu ir teisėsaugai, nes religinių įsitikinimų turėjimas savaime nepanaikina pareigos taikyti įstatymą, tačiau taikymas turi neperžengti proporcingumo ir diskriminacijos draudimo ribų. Galiausiai tai svarbu teismams, nes jie turi atskirti religijos turinį nuo teisinės išimties: valstybė neturi vertinti tikėjimo teisingumo, bet gali vertinti, ar konkreti praktika teisėtai ribojama pagal Konstitucijos 26 straipsnį ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 bei 8 straipsnius

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra toks: kada vaiko ar paauglio naudojamas keturratis pagal teisę laikomas motorine transporto priemone, kuriai būtina atitinkama vairavimo teisė, minimalus amžius ir techninė atitiktis. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnį, 10 straipsnį, 13 straipsnį, 17¹ straipsnį, 23 straipsnį ir 32 straipsnį. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais teisinius pagrindus, institucijų pareigas, pagrindines eismo dalyvių pareigas, transporto priemonių techninės būklės, techninės būklės tikrinimo ir registravimo reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą AM kategorijai priskiriami mopedai ir lengvieji keturračiai, o pagal 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą B1 kategorijai priskiriami keturračiai. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 2, 9, 10, 14, 17, 22, 23, 27-2 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 8 straipsnyje nustatyta, kad AM kategorijai minimalus amžius yra 15 metų, B1 kategorijai – 16 metų, o galingiesiems keturračiams – 18 metų. Todėl teisinis vertinimas priklauso ne nuo to, kad keturratis pristatomas kaip pramoga ar vaikiška prekė, o nuo jo kategorijos, techninių savybių ir to, ar juo dalyvaujama eisme

Teisinis vertinimas. Jeigu keturratis patenka į AM kategoriją, jam taikomas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir minimalus 15 metų amžius pagal minėto pakeitimo įstatymo 8 straipsnį. Jei jis yra B1 kategorijos keturratis, taikomas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir minimalus 16 metų amžius. Jei tai galingasis keturratis, pagal pakeitimo įstatymo 8 straipsnį teisė vairuoti siejama su 18 metų amžiumi. Šaltinyje „Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 2 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-431“ nurodyta, kad AM kategorijai priskirtini mopedai ir lengvieji keturračiai, kurių didžiausias projektinis greitis negali viršyti 45 km/h. Tas pats šaltinis pabrėžia, kad mopedai ir lengvieji keturračiai savo techninėmis savybėmis neprilygsta motociklams ar automobiliams, kurie yra galingesni, greitesni, sunkesni ir pavojingesni. Tai reiškia, kad gaminio galia, greitis ir konstrukcija yra teisiškai reikšmingi nustatant, ar vaikui apskritai gali būti leidžiama tokia transporto priemone naudotis viešajame eisme. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalis draudžia vairuoti motorinę transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Ta pati norma draudžia duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie neturi teisės vairuoti šią transporto priemonę. Todėl tėvų ar globėjų sprendimas leisti vaikui vairuoti jo amžiui ar kategorijai netinkamą keturratį teisiškai vertintinas ne vien kaip priežiūros stoka, bet ir kaip draudimo perduoti transporto priemonę teisės vairuoti neturinčiam asmeniui pažeidimo rizika. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2 dalis draudžia vairuoti techniškai netvarkingą arba techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Pagal 13 straipsnio 3 dalį vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Šios pareigos apima ne tik vairavimo teisės turėjimą, bet ir realų transporto priemonės techninės būklės, naudojimo sąlygų ir saugumo priemonių laikymąsi. Institucinės kompetencijos požiūriu Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas Susisiekimo ministerijai arba jos įgaliotoms institucijoms priskiria techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų tvirtinimą, trūkumų klasifikavimą, gamybos ir perdirbimo reikalavimų nustatymą. Pagal 10 straipsnio 1 dalies 11 punktą ši ministerija arba jos įgaliotos institucijos rengia eismo saugumo politikos įgyvendinimo priemones, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jų įgyvendinimą. Platesniu saugaus eismo politikos lygmeniu Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės politiką saugaus eismo užtikrinimo srityje formuoja Vyriausybė, o įgyvendinimą kontroliuoja Saugaus eismo komisija. Pagal 4 straipsnio 3 dalį ši komisija nustato prioritetines kryptis ir priemones saugiam eismui gerinti, koordinuoja institucijų veiklą, analizuoja saugaus eismo būklę ir gali sudaryti ekspertų grupes itin sunkių eismo įvykių priežastims nustatyti. Jei konkreti priemonė būtų kvalifikuojama ne kaip keturratis pagal AM ar B1 kategoriją, o kaip elektrinė mikrojudumo priemonė, aktualus būtų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 17¹ straipsnis. Pagal 17¹ straipsnio 1 dalį tokia priemone važiuojamąja kelio dalimi, dviračių juostomis, dviračių takais, kelkraščiu ir gyvenamojoje zonoje leidžiama važiuoti ne jaunesniems kaip 16 metų asmenims, o nuo 14 metų – tik išklausius nustatytą mokymo kursą ir turint mokyklos pažymėjimą. Pagal 17¹ straipsnio 2 dalį elektrinė mikrojudumo priemonė turi turėti tvarkingą stabdį, garso signalą, žibintus ir šviesą atspindinčius elementus, o visi jos vairuotojai privalo būti užsidėję ir užsisegę šalmą. Tai svarbu todėl, kad saugos pareigos priklauso nuo teisinės priemonės rūšies: keturračiams taikomos kategorijų ir vairavimo teisės taisyklės, o elektrinėms mikrojudumo priemonėms – atskiros amžiaus, techninės įrangos ir šalmo taisyklės

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra teisėtas naudojimas: vaikas ar paauglys vairuoja tik tokios kategorijos keturratį, kuriam pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnį ir pakeitimo įstatymo 8 straipsnį jis yra sulaukęs minimalaus amžiaus ir turi reikiamą vairavimo teisę. Antrasis scenarijus yra pažeidimas, kai nepilnametis vairuoja AM, B1 ar galingojo keturračio kategorijos priemonę neturėdamas tam teisės arba nesulaukęs nustatyto amžiaus. Tokiu atveju reikšmingas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies draudimas vairuoti neturint teisės ir draudimas duoti transporto priemonę tokiam asmeniui. Trečiasis scenarijus susijęs su technine atitiktimi: net ir esant tinkamam amžiui, pagal 13 straipsnio 2 dalį negalima vairuoti techniškai netvarkingos ar techninių reikalavimų neatitinkančios transporto priemonės. Ketvirtasis scenarijus aktualus nelaimės atveju, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 32 straipsnis nustato, kad už teisės aktų, reglamentuojančių eismo keliais saugumą, pažeidimus taikoma atsakomybė siekiant apsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą ir turtą. Tėvams ir globėjams tai praktiškai svarbu todėl, kad keturračio pirkimas vaikui nėra vien vartojimo sprendimas: leidus vairuoti netinkamos kategorijos ar per galingą priemonę, gali būti pažeistos vairavimo teisės, amžiaus ir transporto priemonės perdavimo taisyklės. Pardavėjams ir tiekėjams tai svarbu tiek, kiek gaminio techninės savybės lemia jo priskyrimą AM, B1 ar galingųjų keturračių teisiniam režimui. Institucijoms tai svarbu todėl, kad techninių reikalavimų, registravimo ir eismo saugumo politikos klausimai pagal pateiktas normas siejami su Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotų institucijų kompetencija ir Saugaus eismo komisijos koordinaciniu vaidmeniu

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar nuteistasis „nusipelnė“ paleidimo, o ar asmeniui, atliekančiam terminuoto laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, pagal galiojantį bausmių vykdymo reguliavimą gali būti taikomas lygtinis paleidimas. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnį, nustatantį bendruosius lygtinio paleidimo pagrindus, ir to paties kodekso 83 straipsnį, nustatantį atvejus, kuriais lygtinis paleidimas netaikomas. Bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalis leidžia terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantį nuteistąjį lygtinai paleisti tik tada, kai jo nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba jis padarė akivaizdžią pažangą ją mažindamas, ir kai atlikta atitinkama bausmės dalis. Tačiau Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punktas tiesiogiai nustato, kad lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Todėl pagal pateiktas normas esminė įtampa kyla tarp individualaus rizikos ir pažangos vertinimo pagal Bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnį ir specialaus draudimo pagal Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punktą

Teisinis vertinimas. Bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnis sukonstruotas kaip sąlyginė teisė pretenduoti į lygtinį paleidimą, o ne kaip nuteistojo teisė būti paleistam. Net kai nuteistasis atitinka atliktos bausmės dalies kriterijų, turi būti įvertinta jo nusikalstamo elgesio rizika arba akivaizdi pažanga ją mažinant. Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalis įpareigoja laisvės atėmimo vietų įstaigą likus dvidešimt darbo dienų iki galimo lygtinio paleidimo pateikti lygtinio paleidimo komisijai socialinio tyrimo išvadą. Toje išvadoje turi būti duomenys apie taikytas resocializacijos priemones, jų rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką ir jos pokyčius bausmės atlikimo metu. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 2 dalį komisija per dvidešimt darbo dienų priima motyvuotą nutarimą taikyti arba netaikyti lygtinį paleidimą. Jei nutarimas ar teismo nutartis lemia paleidimą, Bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga paleidžia nuteistąjį ir dokumentus perduoda Probacijos tarnybai. Bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnio 4 dalis svarbi tuo, kad probacija ir intensyvi priežiūra turi būti pradėtos vykdyti nuo paleidimo momento, taigi paleidimas pagal kodekso modelį nėra palikimas be priežiūros. Kita vertus, specialioji Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punkto norma, kiek ji taikoma, užkerta kelią pačiam lygtinio paleidimo taikymui šiai nuteistųjų grupei. Ankstesnėje Bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio redakcijoje taip pat buvo įtvirtintas lygtinio paleidimo netaikymas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Teisėkūros medžiagoje dėl projekto Nr. XIP-1446 buvo nurodyta, kad toks absoliutus ribojimas apimtų ir nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 151¹ ir 153 straipsniuose numatytas veikas, todėl kelia proporcingumo problemą. Toje pačioje medžiagoje pabrėžta, kad lygtinis paleidimas yra teismo teisė, o ne pareiga, ir gali būti taikomas tik tiems nuteistiesiems, kuriuos įmanoma toliau taisyti neizoliuotus nuo visuomenės, bet prižiūrimus. Be to, nurodyta, kad lygtinai paleistas asmuo toliau prižiūrimas, jam teikiama socialinė pagalba ir vykdomos resocializacijos priemonės, o atsisakius lygtinio paleidimo tokie asmenys po bausmės turėtų integruotis savarankiškai. Ši teisėkūros pozicija paaiškina, kodėl lygtinio paleidimo institutas siejamas ne vien su nuteistojo interesu, bet ir su kontroliuojamu perėjimu iš įkalinimo į visuomenę. Bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 2 dalis šią kryptį patvirtina bendra kodekso paskirtimi: nustatyti tokią bausmių vykdymo tvarką, kad atlikę bausmę nuteistieji savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra toks, kad jei taikomas Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punktas, nuteistasis už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui negali būti lygtinai paleistas, nes specialus draudimas sustabdo 82 straipsnio mechanizmą. Antrasis scenarijus atsirastų tik tada, kai konkrečiam asmeniui šis draudimas nebūtų taikomas: tada sprendimas priklausytų nuo atliktos bausmės dalies, rizikos vertinimo, pažangos mažinant riziką ir motyvuoto komisijos arba teismo sprendimo pagal Bausmių vykdymo kodekso 82, 85 ir 87 straipsnius. Tokiu atveju paleidimo pasekmė nebūtų bausmės panaikinimas, o jos likusios dalies vykdymas prižiūrint Probacijos tarnybai nuo pat paleidimo momento. Trečiasis scenarijus yra ne paleidimas anksčiau, o bausmės atlikimas iki termino pabaigos; pagal Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalį pasibaigus laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminui nuteistasis paleidžiamas paskutinės bausmės laiko dienos pirmojoje pusėje. Tai praktiškai svarbu nukentėjusiesiems, nes nuo pasirinkto modelio priklauso, ar asmuo išeina kontroliuojamas probacijos sąlygomis, ar tik pasibaigus bausmei. Tai svarbu ir laisvės atėmimo vietų įstaigai, nes ji turi parengti socialinio tyrimo išvadą ir perduoti dokumentus nustatytais terminais. Tai svarbu Probacijos tarnybai, nes pagal Bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnio 4 dalį priežiūra turi prasidėti ne vėliau kaip nuo paleidimo momento. Galiausiai tai svarbu įstatymų leidėjui, nes pateikti šaltiniai rodo dvi konkuruojančias reguliavimo kryptis: absoliutų netaikymą pagal Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punktą ir individualizuotą, rizika bei resocializacija grindžiamą lygtinio paleidimo modelį pagal Bausmių vykdymo kodekso 82 ir 85 straipsnius

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne politinių pravardžių ar kritikos teisėtumas, o ar Vyriausybės programa gali būti laikoma konstituciškai ir įstatymiškai reikšmingu dokumentu, jeigu ji Seime įregistruota iki Respublikos Prezidento dekreto dėl Vyriausybės sudėties patvirtinimo, ir kokias pasekmes sukelia Seimo pritarimas tokiai programai. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 1 straipsnį, pagal kurį Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, taip pat pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktus, pagal kuriuos Ministras Pirmininkas sudaro Vyriausybę, teikia jos sudėtį Respublikos Prezidentui ir teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą. Reikšminga ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalis, nes ji nustato Seimo kontrolę Vyriausybei ir ministrams, taip pat 101 straipsnio 3 dalies 1 punktas, pagal kurį Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai. Vyriausybės veiklos turinys po programos patvirtinimo vertinamas pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą, įpareigojantį Vyriausybę įgyvendinti Vyriausybės programą ir tvirtinti jos nuostatų įgyvendinimo planą. Sprendimų priėmimo forma svarbi pagal Konstitucijos 95 straipsnį ir Vyriausybės įstatymo 40 straipsnį: valstybės valdymo klausimai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose, priimant nutarimus visų Vyriausybės narių balsų dauguma, o projektai rengiami, derinami ir svarstomi Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka

Teisinis vertinimas. Iš pateiktų normų matyti, kad Vyriausybės programa yra ne savarankiškas politinis tekstas, o konstitucinės ir įstatyminės Vyriausybės formavimo procedūros dalis, kurią Seimui teikia Ministras Pirmininkas pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Todėl vien įregistravimo data pati savaime nėra galutinis teisinis kriterijus: lemiama tai, ar programą Seimui svarstyti pateikė subjektas, turintis tokią kompetenciją, ir ar Seimas dėl jos priėmė sprendimą. Pagal žinios faktus Seimas programai pritarė 72 balsais, todėl pateiktoje situacijoje teisinis centras persikelia nuo registravimo momento prie Seimo pritarimo ir Vyriausybės pareigos programą įgyvendinti pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą. Jeigu Seimas programai būtų nepritaręs du kartus iš eilės, Konstitucijos 101 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatytų privalomą Vyriausybės atsistatydinimą, tačiau žinioje nurodyta priešinga faktinė padėtis: programa patvirtinta. Vyriausybės sudėties klausimu Vyriausybės įstatymo 1 straipsnis aiškiai sieja Vyriausybę su Ministru Pirmininku ir ministrais, o 24 straipsnio 2 dalies 1 punktas Ministro Pirmininko vaidmenį apibrėžia kaip sudėties formavimą ir teikimą Respublikos Prezidentui tvirtinti. Tai reiškia, kad kritika dėl „nežinia kieno“ programos teisiškai būtų pagrįsta tik tiek, kiek būtų parodyta, kad programą Seimui pateikė ne tam įgaliotas subjektas arba kad Seimas sprendė ne tą dokumentą, dėl kurio pagal įstatymą turi būti balsuojama. Pateikti šaltiniai tokios išvados nepagrindžia. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, kad Vyriausybė yra kolegiali bendros kompetencijos institucija, užimanti išskirtinę vietą vykdomosios valdžios sistemoje. Ši praktika svarbi todėl, kad Vyriausybės programa vertintina kaip kolegialios vykdomosios valdžios veiklos pagrindas, o ne kaip vieno ministro ar politinės grupės deklaracija. Pateiktame šaltinyje dėl projekto Nr. XIIP-1155 taip pat nurodyta, kad Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir įstatymų, o visa, ką Vyriausybė daro pagal jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas. Dėl to po Seimo pritarimo programai Vyriausybė savo politinius tikslus, įskaitant saugumo ar sveikatinimo kryptis, gali įgyvendinti tik per jai suteiktus įgaliojimus: Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktus, Konstitucijos 95 straipsnyje numatytus nutarimus ir atitinkamus įstatymų projektus. Sveikatos ir demografijos priemonių kontekste taikytini Sveikatos sistemos įstatymo 60 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktai bei 106 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 punktai, nes jie apibrėžia Vyriausybės kompetenciją tvirtinti sveikatos programas, koordinuoti tarpžinybinę veiklą, rengti teisės aktų projektus ir priimti teisės aktus pagal kompetenciją. Seimo opozicija ir kiti Seimo nariai išlaiko kontrolės instrumentus: pagal Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalį Vyriausybė arba ministrai Seimo reikalavimu turi atsiskaityti už savo veiklą. Jeigu pasikeistų daugiau kaip pusė ministrų, Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 4 dalis reikalautų iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Vyriausybės ar ministro politinės atsakomybės kraštutinės pasekmės taip pat nustatytos Konstitucijos 101 straipsnyje: nepasitikėjimas Vyriausybe ar Ministru Pirmininku galimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu, o ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių

Pasekmės. Realistiškiausias scenarijus pagal pateiktus šaltinius yra tas, kad po Seimo pritarimo programa tampa Vyriausybės veiklos pagrindu, o Vyriausybė privalo ją įgyvendinti per programos nuostatų įgyvendinimo planą pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą. Ginčas dėl ankstesnės registravimo datos politiškai gali būti naudojamas kaip spaudimo argumentas, tačiau pateiktos normos lemiamą reikšmę suteikia Ministro Pirmininko teikimui, Seimo svarstymui ir Seimo sprendimui. Seimui praktiškai svarbiausi lieka kontrolės mechanizmai: atsiskaitymo reikalavimas pagal Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalį, nepasitikėjimo procedūros ir naujų įgaliojimų būtinybė pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų. Vyriausybei praktiškai svarbu, kad kiekvienas programos tikslas būtų verčiamas į kompetenciją atitinkančius nutarimus, įstatymų projektus ar įgyvendinimo planą, nes Konstitucijos 95 straipsnis reikalauja kolegialaus sprendimo posėdyje. Ministrui Pirmininkui svarbu išlaikyti programos ir ministrų veiklos vientisumą, nes pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį jis vadovauja Vyriausybės veiklai, o pagal pateiktą šaltinį dėl projekto Nr. XIIP-1155 Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą veiklą. Visuomenei ir administracijai praktinė reikšmė yra ta, kad politiniai pažadai dėl saugumo, sveikatinimo ar gimstamumo tampa vertintini ne pagal retoriką, o pagal tai, ar jie įgyvendinami teisės aktuose, programose, biudžeto projektuose ir Seimui teikiamuose sprendimuose

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar Lietuva politiškai pripažįsta CŽV kalėjimo buvimą, o kaip vykdomas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, kuriuo nustatytas Lietuvos jurisdikcijai priskirtas teisių pažeidimas ir priteista kompensacija. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, kuri apima EŽTT ir kitų pripažintų tarptautinių institucijų sprendimų vykdymą. Piniginės kompensacijos mokėjimo mechanizmui taikomas to paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 3–4 punktų reguliavimas: valstybės biudžete numatomi asignavimai, jų valdytoja yra Teisingumo ministerija, o iš jų vykdomi EŽTT sprendimai ir tarptautinių institucijų sprendimai dėl kompensacijos, kai nustatytas jos dydis. Nacionalinės atsakomybės už neteisėtus valdžios veiksmus pagrindą papildo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis, pagal kurią žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlygina valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisant konkretaus tarnautojo kaltės. Jei faktinė situacija vertinama per neteisėto sulaikymo ar prievartos priemonių prizmę, reikšmingas ir Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtintas visiškas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas valstybės lėšomis. Sprendimo organizaciniam vykdymui taikomas Atstovavimo valstybei EŽTT ir kitose tarptautinėse teisminėse ar ginčų sprendimo institucijose taisyklių 19 punktas

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą žinią EŽTT nustatė, kad Abdas Al Rahimas Husseinas Al Nashiri 2005–2006 metais buvo neteisėtai kalinamas Lietuvoje veikusioje amerikiečių įstaigoje, priteisė 30 000 eurų kompensaciją ir nurodė Lietuvos Vyriausybei kreiptis į JAV dėl patikinimo, kad jam nebus paskirta mirties bausmė. Tokia kompensacija patenka į Žalos atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo lauką, nes tai EŽTT sprendimu iš Lietuvos Respublikos priteistas mokėjimas. Teisingumo ministerijos vaidmuo čia nėra diskrecinis vertinimas, ar mokėti, nes pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ji yra asignavimų, skirtų tokiai žalai atlyginti, valdytoja. Šaltinyje „Dėl lėšų skyrimo“ pateikti pavyzdžiai rodo praktinį modelį: lėšos konkrečioms EŽTT bylose prieš Lietuvą priteistoms kompensacijoms skiriamos nurodant bylą, jos numerį, sprendimo datą ir sumą. Todėl ministerijos pareiškimas, kad sprendimas bus vykdomas, atitinka įstatyme įtvirtintą vykdymo schemą. Taisyklų 19 punktas papildomai nustato, kad EŽTT sprendimus vykdo kompetentingos institucijos pagal veiklos sritį, o jos per vieną mėnesį nuo pranešimo apie sprendimą gavimo dienos turi pateikti įgyvendinimo planą valstybei atstovaujančiai institucijai. Vadinasi, piniginės kompensacijos dalis tenka Teisingumo ministerijos finansavimo ir vykdymo kompetencijai, o diplomatinio kreipimosi į JAV dalis pagal veiklos sritį siejasi su institucija, galinčia vykdyti diplomatinę korespondenciją. Žinioje nurodytos diplomatinės notos būtent atitinka šią sprendimo įgyvendinimo logiką: kompetentinga institucija turi ne tik sumokėti priteistą sumą, bet ir imtis EŽTT nurodytų individualių priemonių. Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 6 punktas leidžia teismui ginti civilines teises išieškant turtinę ar neturtinę žalą, o 4 punktas – priteisiant įvykdyti pareigą natūra, todėl nacionalinės teisės požiūriu kompensacijos ir konkretaus veiksmo pareigos derinys nėra svetimas teisių gynimo būdas. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 4 dalis numato valstybės atgręžtinio reikalavimo teisę, jeigu žala atsirado dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų tyčinių veiksmų, tačiau pateikta medžiaga leidžia remtis tik pačiu regreso modeliu, ne konkrečių asmenų atsakomybe. Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio ištraukoje įvardytas tarptautinės teisės draudžiamas elgesys, be kita ko, apima žmonių sulaikymą, areštavimą ar kitokį laisvės atėmimą, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, tačiau pateikta žinia pirmiausia kalba apie EŽTT sprendimo vykdymą, o ne apie naują baudžiamąjį procesą. Panašių EŽTT bylų kontekstas matyti iš pačios žinios: 2018 m. byla dėl Abu Zubaydah, 2024 m. byla dėl Mustafa al-Hawsawi ir 2026 m. liepos pradžios Al Nashiri byla sudaro pasikartojančių bylų grandinę dėl tos pačios rūšies valstybės atsakomybės

Pasekmės. Artimiausias realus scenarijus yra 30 000 eurų išmokėjimas iš valstybės biudžete numatytų asignavimų, kurių valdytoja pagal Žalos atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra Teisingumo ministerija. Antras būtinas scenarijus yra įgyvendinimo plano ir pažangos informacijos teikimas pagal Atstovavimo taisyklių 19 punktą, nes EŽTT sprendimas apima ne vien pinigus, bet ir kreipimąsi į JAV dėl mirties bausmės netaikymo patikinimo. Trečias scenarijus – diplomatinės priemonės, kurių turinys viešai neatskleidžiamas, tačiau kurios pagal pateiktą žinią jau vykdomos notomis. Valstybei praktiškai svarbu tai, kad pasikartojantis pralaimėjimas nekuria naujo savarankiško mokėjimo mechanizmo, o aktyvuoja jau galiojančią EŽTT sprendimų vykdymo ir asignavimų naudojimo sistemą. Pareiškėjui svarbiausia yra tai, kad priteista kompensacija turi nustatytą dydį, todėl patenka į įstatyme numatytą vykdytinų tarptautinių sprendimų kategoriją. Institucijoms svarbu laikytis vieno mėnesio termino įgyvendinimo planui pateikti ir koordinuoti piniginę bei nepiniginę sprendimo dalis. Galimas regreso klausimas praktikoje kiltų tik tada, jei būtų taikomos Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 4 dalies sąlygos dėl tyčinių konkrečių pareigūnų veiksmų. Plačiau žiūrint, ši byla svarbi visiems ginčams dėl valstybės atsakomybės už slaptus ar nepripažintus laisvės apribojimus, nes pagal pateiktus šaltinius valstybės pareiga atlyginti žalą ir vykdyti tarptautinių institucijų sprendimus nėra priklausoma nuo politinio patogumo ar vėlesnio viešo vertinimo

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar žinioje aprašyti grasinimai nužudyti, susprogdinti, padegti, grasinti darbuotojų vaikams ar ginkluotu atsaku kvalifikuotini kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatytas grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, ar kaip BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas žmogaus terorizavimas. Kartu kyla darbdavio pareigų klausimas: ar įmonė, žinodama apie realius grasinimus vadovams ir darbuotojams, privalo imtis prevencinių saugos priemonių pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1–2 dalis ir Darbo kodekso 30 straipsnio 1–2 dalis. Jeigu grasinimai peraugtų į fizinį smurtą, papildomai aktualus BK 140 straipsnis dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo. Darbdavio atsakomybės riba vertintina pagal BK 176 straipsnį ir pateiktą BK 176 straipsnio pakeitimą, kuriame numatyta atsakomybė darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimą, kai dėl to įvyksta sunkus ar mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe arba atsiranda kitokių sunkių padarinių. Procesiškai svarbūs ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98, 99, 118–120 bei 212 straipsniai: jie apibrėžia reikšmingų daiktų ir dokumentų pateikimą, terminų skaičiavimą, žalos kompensavimo galimybę, kardomųjų priemonių paskirtį ir rūšis bei ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejus

Teisinis vertinimas. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį vien pareiškimas, kad bus nužudytas konkrečios įmonės vadovas, teisiškai reikšmingas tada, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Žinioje minimi įėjimai į pastatą, bandymas susprogdinti gyvenamąją vietą, manifestas, raginantis išpuolius prieš DI lyderius, ir grasinimai darbuotojų vaikams yra aplinkybės, kurios tiesiogiai siejasi su BK 145 straipsnio 2 dalyje įvardytu terorizavimu grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Jeigu elgesys pasireiškia ne vienkartine žinute, o sistemingu bauginimu, doksingu, koordinuotomis priekabiavimo kampanijomis ir psichine prievarta, teisinis svorio centras pereina prie BK 145 straipsnio 2 dalies požymio – sistemingo žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą. Pagal BK 145 straipsnio 3 dalį atsakomybė už šias veikas galima, kai yra nukentėjusio asmens skundas, jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Pateiktame reguliaciniame šaltinyje dėl BK 145 straipsnio taip pat nurodyta riba: jei asmuo ne tik grasina, bet pradeda rengtis nusikaltimui, ieško priemonių, telkia bendrininkus, sudaro veikimo planą arba pasikėsina, atsakomybė kyla nebe vien už grasinimą, o už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti atitinkamą nusikaltimą. Darbdavys pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį privalo sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, o darbuotojų pareigos šios darbdavio pareigos nepanaikina. To paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalis leidžia šią pareigą konkretinti per technines, teisines, organizacines ir kitas prevencines priemones, todėl apsaugos darbuotojai, kameros, patekimo kontrolė, pranešimų apie pavojų tvarka ir atsakingų asmenų paskyrimas atitinka pateiktų normų logiką. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 31 straipsnis suteikia darbdaviui teisę leisti įsakymus dėl darbuotojų saugos ir sveikatos, reikalauti darbuotojų laikytis privalomų saugos dokumentų, gauti valstybės institucijų informaciją ir Valstybinės darbo inspekcijos inspektavimo medžiagą. Darbuotojai pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punktą turi nedelsdami pranešti atsakingiems asmenims apie situaciją darbo vietose, darbo patalpose ar kitose įmonės vietose, kuri, jų įsitikinimu, gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai. Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavį sukurti darbo aplinką, kurioje darbuotojai nepatirtų agresyvių, užgaulių ar įbauginančių veiksmų, nukreiptų į fizinį ar psichologinį neliečiamumą. Darbo kodekso 30 straipsnio 2 dalis reikšminga tiek dėl fizinio, tiek dėl psichologinio poveikio grėsmės, nes smurtas ir priekabiavimas draudžiami darbo vietose, įskaitant viešąsias ir privačias vietas, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Jeigu dėl smurtinio incidento darbuotojui būtų sukeltas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, veika galėtų būti vertinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jeigu darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, žinodamas apie realią riziką, pažeistų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, atsakomybės klausimas galėtų būti keliamas pagal BK 176 straipsnį, o pagal pateiktą pakeitimą griežčiausia baudžiamoji atsakomybė siejama su sunkiu ar mirtinu nelaimingu atsitikimu darbe arba kitokiais sunkiais padariniais. Procesiniu požiūriu įmonės, vadovai, darbuotojai ar kiti asmenys pagal BPK 98 straipsnį gali pateikti grasinimų žinutes, manifestus, vaizdo įrašus, patekimo kontrolės duomenis ar kitus dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Kardomosios priemonės pagal BPK 119 straipsnį gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, o BPK 120 straipsnis tarp jų nurodo suėmimą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą, periodinį registravimąsi policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti

Pasekmės. Pirmas realistiškas scenarijus – dėl konkretaus grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą pradedamas procesas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, jei yra nukentėjusiojo skundas, teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Antras scenarijus – kai grasinimai susiję su sprogdinimu, padegimu, vaikų bauginimu ar koordinuotu psichiniu spaudimu, byla krypsta į BK 145 straipsnio 2 dalies žmogaus terorizavimą, kuriame pavojingumas didesnis ir maksimali sankcija griežtesnė. Trečias scenarijus – jei grasinimai pereina į fizinį veiksmą, kartu atsiranda BK 140 straipsnio taikymo galimybė, o jei darbuotojų saugos sistema buvo netinkama ir kilo sunkūs padariniai, gali būti vertinama ir darbdavio ar jo įgalioto asmens atsakomybė pagal BK 176 straipsnį. Įmonėms praktiškai svarbu ne vien reaguoti į incidentą po jo, bet ir formaliai įtvirtinti prevencines priemones, nes Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 ir 31 straipsniai saugos organizavimą sieja su darbdavio veiksmais, pavedimais, kontrole ir finansavimu. Darbuotojams svarbu tai, kad jie turi aiškią pareigą pranešti apie pavojingas situacijas pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnį, o tokie pranešimai gali tapti ir tyrimui reikšmingais duomenimis pagal BPK 98 straipsnį. Nukentėjusiesiems svarbu, kad žalos atlyginimo klausimas gali būti keliamas procese, o BPK 118 straipsnis numato galimybę įstatymų nustatytais atvejais kompensuoti žalą iš valstybės lėšų, jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti. Tyrimo baigtis gali būti ir nutraukimas pagal BPK 212 straipsnį, pavyzdžiui, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, tačiau tokia pasekmė priklausytų nuo surinktų žinučių, veiksmų plano, fizinio priartėjimo prie taikinio, priemonių ir kitų pateiktų įrodymų

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar politinė diskusija „užbaigta“, o ar sąjungininkų branduolinio ginklo buvimas Lietuvos teritorijoje kolektyvinės gynybos tikslais būtų suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Šis klausimas turi būti sprendžiamas kartu taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnį, pagal kurį Lietuvos Respublika užsienio politikoje siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnį dėl valstybės gynimo pareigos ir krašto apsaugos organizavimo įstatymais, taip pat Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio pateiktą 7 skyriaus reguliavimą dėl visuotinės ir besąlyginės gynybos. Reikšmingas ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 12 straipsnis, nes jo 2 dalis nustato kariuomenės uždavinį karo padėties ar ginkluotos gynybos metu savarankiškai ir kartu su sąjungininkių ginkluotosiomis pajėgomis ginklu ginti Lietuvos valstybę, o 3 dalis leidžia bendradarbiavimą su NATO institucijomis ir kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis pagal tarptautines sutartis ar Krašto apsaugos ministerijos tarptautinius susitarimus. Procedūrine prasme svarbus Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 4 straipsnis, ypač 1, 2 ir 4 dalių taisyklės dėl Seimo, Respublikos Prezidento ir kitų valstybių karinių vienetų atvykimo bei panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais. Konstitucinės kontrolės riba kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio: galutinai spręsti dėl įstatymų, Seimo aktų, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai, taip pat dėl tarptautinių sutarčių konstitucingumo, priklauso Konstituciniam Teismui

Teisinis vertinimas. Konstitucijos 137 straipsnis formuluojamas kaip draudimas, todėl bet koks masinio naikinimo ginklo buvimo Lietuvos teritorijoje modelis pirmiausia turi būti vertinamas pagal šios normos tekstą. Vis dėlto pateikti šaltiniai rodo, kad Lietuvos gynybos sistema nėra izoliuota nacionalinė schema: Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 7 skyriuje nustatyta, jog Lietuvos gynimas derinamas su NATO kolektyvinės gynybos principų įgyvendinimu, o Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos. To paties reguliavimo antrajame skirsnyje Lietuvos gynybinė galia siejama su NATO sąjungininkų teikiama pagalba ir solidarumu, todėl sąjungininkų pajėgų dalyvavimas nėra laikomas pašaliniu reiškiniu pačiai gynybos sistemai. Kariuomenės uždavinių reguliavimas tai patvirtina: pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį karo padėties ar ginkluotos gynybos metu Lietuvos kariuomenė veikia kartu su sąjungininkių ginkluotosiomis pajėgomis. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalį taikos metu taip pat galimas bendradarbiavimas su NATO institucijomis ir kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis, jeigu jis grindžiamas tarptautinėmis sutartimis ar Krašto apsaugos ministerijos tarptautiniais susitarimais. Numatomo mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos teisinio reguliavimo koncepcijoje nurodyta, kad Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas, įgyvendinamas atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos principą. Toje pačioje koncepcijoje NATO sutarties kolektyvinės gynybos turinys apibūdinamas kaip valstybių narių pareiga palaikyti individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti ir užpuolimo atveju suteikti pagalbą, įskaitant ginkluotųjų pajėgų panaudojimą. Todėl teisiškai lemiama aplinkybė būtų ne vien ginklo rūšis, bet ir tai, ar sprendimas būtų įformintas kaip kolektyvinės gynybos priemonė pagal sutartis, susitarimus ar bendrus kolektyvinės gynybos šalių sprendimus. Karo padėties įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punktas rodo, kad karo padėties akte gali būti nustatoma, ar leidžiama kitų valstybių kariniams vienetams atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir juos panaudoti kolektyvinės gynybos ar kitos operacijos tikslais, jeigu toks sprendimas anksčiau nebuvo priimtas. Ginkluoto užpuolimo atveju pagal Karo padėties įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį ir teikia sprendimus tvirtinti Seimui artimiausiame posėdyje. Tai reiškia, kad kolektyvinės gynybos priemonės negali būti vien politinis pareiškimas: jos turi būti įtrauktos į kompetentingų institucijų sprendimų ir tarptautinių įsipareigojimų sistemą. Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime byloje Nr. 16/2009, kaip jis pateiktas šaltiniuose, pabrėžta, kad pagal Konstitucijos 139 straipsnį pareiga ginti valstybę ir atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą tenka Lietuvos Respublikos piliečiams, o įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį reguliavimą, kuris užtikrintų tinkamą piliečių parengimą šiai pareigai. Ši praktika tiesiogiai neišsprendžia branduolinio ginklo klausimo, bet sustiprina išvadą, kad valstybės gynyba Konstitucijoje suprantama kaip reali įstatymais organizuojama pareigų ir institucinių priemonių sistema. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje, kaip ji cituojama šaltiniuose, nurodyta, kad konkrečios konstitucinės nuostatos turinio daugeliu atvejų negalima aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų. Dėl to Konstitucijos 137 straipsnis turėtų būti aiškinamas kartu su Konstitucijos 135 ir 139 straipsniais, bet toks sisteminis aiškinimas savaime nepanaikina 137 straipsnio draudimo

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus būtų toks, kad sprendimas dėl sąjungininkų pajėgų buvimo ar panaudojimo būtų grindžiamas NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimais, Lietuvos tarptautinėmis sutartimis, susitarimais ir kompetentingų institucijų aktais. Antrasis scenarijus – jeigu būtų priimtas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, jo konstitucingumas galėtų būti tikrinamas pagal Konstitucijos 105 straipsnyje nustatytą Konstitucinio Teismo kompetenciją. Trečiasis scenarijus susijęs su ginkluoto užpuolimo padėtimi: pagal Karo padėties įstatymo 4 straipsnį Respublikos Prezidento sprendimas turėtų būti nedelsiant teikiamas Seimui, o Seimas jį patvirtintų arba panaikintų. Ketvirtasis scenarijus būtų platesnis priimančiosios šalies paramos ir mobilizacijos reguliavimo taikymas, nes pateiktuose šaltiniuose gynybos rengimas siejamas su nacionaliniais ir NATO kolektyvinės gynybos planais. Lietuvos kariuomenei tai svarbu dėl Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 12 straipsnyje nustatyto bendro veikimo su sąjungininkais. Piliečiams tai svarbu todėl, kad Konstitucijos 139 straipsnis ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 7 skyrius gynybą apibrėžia kaip visuotinę, besąlyginę ir nepakeičiamą vien sąjungininkų pagalba. Politiniams sprendimų priėmėjams tai svarbu todėl, kad viešas teisininko vertinimas nepakeičia Konstitucijos 105 straipsnyje nustatytos Konstitucinio Teismo funkcijos ir nepanaikina pareigos veikti pagal įstatymuose nurodytą kompetenciją. Todėl iš pateiktų šaltinių kylanti teisinė išvada yra siaura: sąjungininkų dalyvavimas Lietuvos gynyboje yra aiškiai įtvirtintas, tačiau konkretaus masinio naikinimo ginklo buvimo Lietuvos teritorijoje suderinamumas su Konstitucijos 137 straipsniu priklausytų nuo jo teisinio režimo, kolektyvinės gynybos pagrindo ir kompetentingų institucijų priimtų aktų

Esmė. Teisinis klausimas yra, kokiu nacionaliniu teisiniu pagrindu Lietuva gali remti totalitarinių režimų aukų memorializacijos projektą ir kokios institucijos pagal Lietuvos teisę turi kompetenciją tokio pobūdžio istorinės atminties veikloje. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 4 straipsnį, nustatantį Centro uždavinius istorijos tyrimų ir istorinio teisingumo atkūrimo srityje. Reikšmingas ir to paties įstatymo 11 straipsnis, pagal kurį memorializacijos funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota viešoji įstaiga. Finansavimo ir projektinės priežiūros aspektai vertintini pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus. Šių normų taikymo laike reikšmę turi Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo Nr. VIII-238 pakeitimo įstatymo 2 straipsnis, pagal kurį įstatymas įsigaliojo 2024 m. spalio 1 d., o Vyriausybė iki 2024 m. rugsėjo 30 d. turėjo priimti įgyvendinamuosius teisės aktus

Teisinis vertinimas. Memorialas Briuselyje pagal pateiktą faktinę situaciją yra istorinio atminimo įamžinimo projektas, nes juo siekiama pagerbti totalitarinių režimų aukas ir stiprinti Europos istorinę atmintį. Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 4 straipsnio 1 punkto e papunktis apima totalitarinių ir autoritarinių režimų, nacių ir komunistų partijų veikimo prieš Lietuvos visuomenę, gyventojų persekiojimo sovietų ir nacių okupacijos metais bei Lietuvos visuomenės priešinimosi Lietuvoje ir už jos ribų tyrimus. Todėl Lietuvos institucinis interesas tokiame projekte siejamas ne vien su kultūrine reprezentacija, bet ir su įstatyme įtvirtintu istorinio teisingumo atkūrimo uždaviniu. Pagal 11 straipsnio 1 dalį memorializacijos funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota įstaiga, kurios teisinė forma yra viešoji įstaiga. Pagal 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą ši įstaiga vykdo viešuosius konkursus memorializacijos projektams atrinkti, o pagal 2 punktą skiria valstybės paramą viešojo konkurso būdu atrinktiems projektams. Pagal 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą ta pati įstaiga prižiūri projektų, kuriems skyrė valstybės paramą, įgyvendinimą. Tai reiškia, kad Lietuvos 70 tūkst. eurų indėlis teisiškai dera su modeliu, kuriame memorializacijos projektas remiamas valstybės lėšomis, o atranka ir priežiūra siejama su viešojo konkurso ir paramos skyrimo procedūra. Vyriausybės nutarimo dėl įstatymo projekto Nr. XIVP-2343(2) ir Seimo nutarimo projekto Nr. XIVP-3380 ištraukoje numatyta, kad Vyriausybės įgaliotos įstaigos funkcijos finansuojamos iš Centrui skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir ar kitų lėšų. Ta pati ištrauka įtvirtina Centro informacijos teikimą, bendradarbiavimą su Vyriausybės įgaliota įstaiga tyrimų, leidybos ir istorinio atminimo įamžinimo srityse bei aktualios informacijos ir duomenų keitimąsi. Vyriausybės 2024 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. 912 patvirtina praktinę institucinę pertvarką: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir įamžinimo fondas pertvarkytas į viešąją įstaigą, o jo pavadinimą atitinka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo ir įamžinimo fondas. Ankstesnė Vyriausybės praktika rodo tęstinumą: Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 1600 patvirtinta 2003–2008 metų programa atminimo ženklams, simboliams ir paminklams genocido aukoms bei represuotiems asmenims. To nutarimo 3 punktu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavesta kasmet tvirtinti programos įgyvendinimo priemones, atsižvelgiant į valstybės biudžeto lėšas, o 4 punktu Finansų ministerijai kartu su Centru pavesta biudžeto projekte numatyti lėšas programai. Vyriausybės 2014 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 466 2 punktas taip pat rodo, kad istorinės atminties priemonės gali būti koordinuojamos pagal biudžeto lėšų naudojimo sutartis su priemonių vykdytojais. Europos masto kryptį patvirtina Vyriausybės 2013 metų veiklos ataskaitos 18.2 punkto ištraukos: programos „Europa piliečiams“ paprogramė „Europos atminimas“ skirta ir totalitarinių režimų aukų atminimui įamžinti, įskaitant memorialus. Toje pačioje ataskaitoje nurodyta, kad Lietuvos pastangomis į „Europos atminimą“ įtrauktas totalitarinio komunizmo režimas, todėl Briuselio memorialo politinis turinys atitinka anksčiau įtvirtintą Lietuvos veikimo ES lygmeniu kryptį. Vyriausybės 2011 metų veiklos ataskaitos ištrauka papildomai rodo, kad totalitarinių režimų įvertinimas ES lygiu ir Lietuvos istorinė atmintis buvo laikomi valstybės veiklos klausimu, o 2011 m. įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma

Pasekmės. Praktiškai artimiausias teisinis projekto kelias yra finansavimo, įnašų administravimo, leidimų ir įgyvendinimo priežiūros derinimas tarp Lietuvos, kitų prisidedančių valstybių, Europos atminties ir sąžinės platformos ir vietos institucijų Briuselyje. Lietuvos dalyvavimui svarbu, kad valstybės lėšų skyrimas memorializacijos projektui atitiktų viešojo konkurso, valstybės paramos ir priežiūros modelį, nustatytą Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose. Kadangi šiandien yra 2026 m. liepos 20 d., siekis atverti memorialą Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu 2027 metais reiškia ribotą laiką leidimams, sutartiniams įsipareigojimams ir finansavimo sutelkimui užbaigti. Jeigu valstybių ir kitų rėmėjų įnašai bus sutelkti, projektas galėtų tapti ES lygmens istorinės atminties priemone, atitinkančia Vyriausybės 2013 metų veiklos ataskaitoje aprašytą „Europos atminimo“ kryptį. Jeigu įnašai ar leidimai strigs, realistiškas scenarijus yra ne projekto teisinio pagrindo žlugimas, o jo masto, termino arba įgyvendinimo etapų koregavimas. Lietuvos institucijoms tai svarbu dėl biudžeto lėšų naudojimo ir memorializacijos projektų priežiūros, o visuomenei ir nukentėjusiųjų bendruomenėms – dėl valstybės įstatymuose įtvirtinto istorinio teisingumo atkūrimo uždavinio įgyvendinimo tarptautiniu mastu

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne bendra „AI įrenginių“ konkurencija, o tai, ar ūkio subjekto teisėti interesai dėl komercinių paslapčių ir konfidencialios aparatinės įrangos informacijos buvo pažeisti nesąžiningos konkurencijos veiksmais ir kokių teisių gynimo priemonių jis gali reikalauti. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį toks ūkio subjektas gali kreiptis į teismą dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo, žalos atlyginimo, paneigimo ar su nesąžininga konkurencija susijusių priemonių konfiskavimo ar sunaikinimo. Komercinių paslapčių procesinės apsaugos klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 21 straipsnį, kuris įpareigoja Konkurencijos tarybą ir jos darbuotojus saugoti priežiūros metu sužinotas komercines ar profesines paslaptis. Dirbtinio intelekto aspektas pagal pateiktus šaltinius siejamas su Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo pakeitimo įstatymo 1, 2 ir 8 straipsniais: šio įstatymo nuostatos suderintos su Reglamentu (ES) 2024/1689, o kitos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžtos tame reglamente. Todėl teisinis ginčo branduolys yra komercinių paslapčių ir sąžiningos konkurencijos apsauga, o ne vien pats dirbtinio intelekto technologijos kūrimas

Teisinis vertinimas. Jeigu bendrovė teigia, kad buvę darbuotojai perdavė ar panaudojo jos konfidencialią informaciją apie aparatinės įrangos kūrimą, tiekimo grandines, gamybą ar technologinius tyrimus, jos procesinė ašis pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį būtų ieškinys dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo. Ta pati norma leidžia prašyti ir konkrečių priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžininga konkurencija, konfiskavimo ar sunaikinimo, jei kitaip negalima pašalinti pažeidimų. Tai praktiškai svarbu AI įrenginių rinkoje, nes ginčas dėl failų, prototipų, tiekėjų ar vidinių procesų nėra vien reputacinis: jis gali lemti, ar konkurentas galės naudoti tam tikrą plėtros kelią. Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato atskirą apsaugos sluoksnį instituciniame procese: Konkurencijos taryba gali naudoti sužinotas komercines ar profesines paslaptis tik tiems tikslams, dėl kurių jos pateiktos, ir neturi teisės susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija. Pagal Konkurencijos įstatymo pakeitimo įstatymo 21 straipsnio 2 ir 3 dalis ūkio subjektas, teikdamas informaciją Konkurencijos tarybai, turi aiškiai nurodyti, kuri informacija laikytina komercine paslaptimi; to nepadarius per nustatytą terminą, informacija nelaikoma komercinę paslaptį sudarančia. Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis kartu leidžia komercines ar profesines paslaptis atskleisti pažeidimu įtariamiems subjektams teisės į gynybą tikslais, jeigu to reikia pažeidimui įrodyti, tačiau prieš tai subjektui suteikiamas ne trumpesnis kaip 3 darbo dienų terminas paaiškinimams pateikti. Vadinasi, net komercinių paslapčių apsauga nėra absoliuti: ji derinama su įrodinėjimo poreikiu ir įtariamo subjekto teise gintis. Dirbtinio intelekto reguliavimo linija šioje situacijoje yra platesnė: Technologijų ir inovacijų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnis į šio įstatymo priedą įrašo Reglamentą (ES) 2024/1689, o 2 straipsnis susieja įstatymo sąvokas su šiuo reglamentu. Šaltiniuose nurodyta, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija rengia atskirą įstatymo projektą, kuriame bus nustatyta Reglamento (ES) 2024/1689 įgyvendinančių Lietuvos Respublikos valstybės institucijų kompetencija bei kitų subjektų teisės ir pareigos. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane numatyta iki 2026 m. IV ketvirčio sukurti institucinę sąrangą, skatinančią dirbtinio intelekto plėtrą, ir įveiklinti dirbtinio intelekto bandomąją aplinką. Tačiau šios nuostatos nesuteikia pagrindo dirbtinio intelekto įrenginio kūrimą savaime laikyti neteisėtu; jos rodo, kad DI plėtra yra reguliuojama ir instituciniu lygmeniu skatinama. Todėl teisėtumo riba šiame ginče eitų ne per tai, kad „OpenAI“ kuria aparatinę įrangą, o per tai, ar kuriant ją buvo panaudotos saugomos kito ūkio subjekto komercinės paslaptys

Pasekmės. Pirmasis realistiškas scenarijus pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį būtų reikalavimas nutraukti veiksmus, kurie siejami su tariamu konfidencialios informacijos panaudojimu, ir atlyginti padarytą žalą. Antrasis scenarijus būtų ginčas dėl konkrečių dokumentų, failų ar techninių priemonių statuso: ar jos laikytinos saugotina komercine paslaptimi ir ar gali būti naudojamos procese. Trečiasis scenarijus, aktualus institucinei priežiūrai, būtų komercinių paslapčių apsaugos procedūra pagal Konkurencijos įstatymo 21 straipsnį, įskaitant pareigą tiksliai įvardyti saugotiną informaciją ir galimą jos atskleidimą gynybos tikslais. Praktinė reikšmė „Apple“ būtų galimybė stabdyti konkurento naudą iš tariamai pasisavintos aparatinės įrangos informacijos; praktinė reikšmė „OpenAI“ būtų teisė gintis nuo kaltinimų ir ginčyti, ar konkreti informacija reikalinga pažeidimui įrodyti. Buvusiems darbuotojams praktinė rizika kyla dėl ribos tarp perkeliamų profesinių gebėjimų ir konkrečių dokumentų, duomenų ar komercinių paslapčių panaudojimo. AI rinkai ši byla svarbi tiek, kiek ji parodo, kad DI įrenginių konkurencija bus vertinama ir per klasikinę nesąžiningos konkurencijos bei komercinių paslapčių apsaugos teisę. Lietuvos reguliavimo kryptis pagal pateiktus šaltinius yra dvejopa: dirbtinis intelektas laikomas prioritetine sritimi, bet kartu kuriama Reglamento (ES) 2024/1689 įgyvendinimo institucinė sąranga. Dėl to ateities AI aparatūros ginčuose verslui bus svarbu ne tik inovuoti, bet ir dokumentuoti, kokia informacija yra komercinė paslaptis, kam ji teikiama ir kokiu tikslu ji gali būti naudojama

Esmė. Tikslus klausimas yra, ar „Apple“ nurodytos dar neišleistų technologijų, procesų ir produktų žinios laikytinos komercine paslaptimi ir ar jų gavimas, naudojimas ar atskleidimas galėtų lemti civilinę, o esant kvalifikuotoms sąlygoms – ir baudžiamąją atsakomybę. Pagrindinė materialioji norma yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnis: komercinė paslaptis turi būti slapta, turėti tikros ar potencialios komercinės vertės dėl slaptumo, o ją teisėtai valdantis asmuo turi imtis protingų veiksmų slaptumui išlaikyti. Papildomai reikšmingas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnis, pagal kurį informacija yra civilinių teisių objektas. Žalos atlyginimo klausimas vertintinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnį, kuris įtvirtina pareigą elgtis taip, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žala, ir visiško žalos atlyginimo principą. Procesinis komercinių paslapčių saugojimo mechanizmas būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 101 straipsnį

Teisinis vertinimas. „Apple“ teiginiai apie konfidencialių duomenų rinkimą per darbuotojus ir atrankas savaime dar nėra pakankama teisinė kvalifikacija: pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalį pirmiausia reikėtų nustatyti, kad konkreti informacija nebuvo apskritai žinoma ar lengvai gaunama atitinkamoje technologinėje aplinkoje. Antrasis būtinas požymis būtų komercinė vertė, kylanti būtent iš slaptumo, todėl reikšminga, ar kalbama apie neišleistų produktų techninius sprendimus, procesus ar aparatinės įrangos kryptį, galinčius suteikti konkurencinį pranašumą. Trečiasis požymis reikalautų vertinti „Apple“ vidaus taisykles, prieigų valdymą, išėjimo iš darbo procedūras ir kitus protingus veiksmus slaptumui išlaikyti. Jeigu informacija buvo tik pažymėta kaip konfidenciali, bet neatitiko šių trijų požymių, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 2 dalies 1 punktą ji nebūtų komercinė paslaptis. Taip pat komercine paslaptimi nebūtų laikomos darbuotojų sąžiningai įgytos patirties, įgūdžių, gebėjimų ar žinių apraiškos, nes tai aiškiai nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Todėl ginčo ašis būtų ne buvusių darbuotojų darbas konkurento ar partnerio naudai, o tai, ar jie perdavė būtent saugomą slaptą informaciją, o ne teisėtai įgytą profesinę patirtį. Jei atrankų metu buvo skatinama atskleisti vidinę informaciją, teisinė reikšmė priklausytų nuo to, ar ta informacija atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalies kriterijus. Jei būtų įrodyta, kad „OpenAI“ gavo ir panaudojo tokią informaciją kuriant vartotojų įrenginį, tai galėtų pagrįsti reikalavimą nutraukti naudojimą ir atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnyje įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą. Žalos dydis negalėtų būti abstraktus: pagal pateiktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 ir 6.250 straipsnių nuostatų santraukas turi būti atlyginama realiai patirta žala, o neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai apžvalga dėl BK 211 straipsnio nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą siejama su priežastiniu ryšiu tarp atskleidimo ir didelės turtinės žalos. Toje pačioje apžvalgoje pažymėta, kad komercinės paslapties atskleidimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Apžvalga taip pat atriboja atsakomybės rūšis: įprastai žalos kompensavimui taikoma civilinė atsakomybė, o baudžiamoji teisė taikoma tik kai veikos pavojingumas pasiekia baudžiamajai atsakomybei būtiną ribą. Procesiškai, jeigu byloje būtų pateikta tikra ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 101 straipsnio 2 dalis leistų teismui motyvuota nutartimi apriboti asmenų, galinčių susipažinti su tokia bylos medžiaga, ratą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį toks ribojimas negali būti platesnis, nei būtina teisei į teisminę gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą užtikrinti

Pasekmės. Pirmasis realistinis scenarijus – teismas pripažįsta, kad ginčo informacija atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalies požymius, ir tada pagrindinis ginčas persikelia į neteisėto gavimo, naudojimo, priežastinio ryšio ir žalos dydžio įrodinėjimą. Antrasis scenarijus – dalis informacijos kvalifikuojama tik kaip konfidenciali, bet ne kaip komercinė paslaptis, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 2 dalį reikalavimų apimtis siaurėtų. Trečiasis scenarijus – nustatoma, kad ginčo žinios yra buvusių darbuotojų sąžiningai įgyta patirtis ar gebėjimai, o tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 2 dalies 3 punktą silpnintų „Apple“ poziciją. Ketvirtasis scenarijus – civilinis ginčas dėl žalos ir draudimų galėtų egzistuoti atskirai nuo baudžiamosios atsakomybės klausimo, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga baudžiamąją atsakomybę sieja su didelės turtinės žalos ir tyčios riba. Praktinė reikšmė „Apple“ būtų galimybė apsaugoti informaciją kaip civilinių teisių objektą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnį ir siekti visiško žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnį. „OpenAI“ svarbiausia būtų ginčyti bent vieną iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalies požymių arba rodyti, kad informacija pateko į darbuotojų sąžiningos profesinės patirties sritį. Buvusiems darbuotojams praktinė rizika kiltų dėl ribos tarp teisėtai panaudojamų įgūdžių ir saugomos komercinės paslapties atskleidimo. Teismui ši byla būtų procedūriškai jautri, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 101 straipsnį jis turėtų suderinti paslapčių apsaugą su šalių teise veiksmingai dalyvauti procese

Esmė. Tikslus klausimas – ar 23 metų vairuotojo veika, kai jis vairavo „Toyota“ esant 2,18 promilės neblaivumui ir atsitrenkė į privataus namo tvorą, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį. Ši norma taikoma tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Atsakomybės ribas lemia ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3–5 dalys: atsakoma tik esant kaltei, tik kai veika atitinka įstatyme numatytą sudėtį, o bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Tvoros sugadinimo faktas atskirai kelia žalos atlyginimo klausimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 69 straipsnio 1 dalį, nes žala padaryta nuosavybei. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnis būtų aktualus tik esant jame nurodytoms pasekmėms, pavyzdžiui, nesunkiam ar sunkiam kito žmogaus sveikatos sutrikdymui arba didelei turtinei žalai pagal 281 straipsnio 2–4 dalis

Teisinis vertinimas. Nurodytas 2,18 promilės neblaivumas viršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą 1,51 promilės ribą, todėl baudžiamosios atsakomybės pagrindas kyla iš paties neblaivaus vairavimo fakto. Šiai sudėčiai nebūtina, kad būtų sužalotas žmogus ar padaryta didelė turtinė žala, nes 281¹ straipsnio 1 dalis kriminalizuoja vairavimą esant nustatytam neblaivumo lygiui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 2 dalis papildomai numato, kad asmuo atsako ir tada, kai veika padaryta dėl neatsargumo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalis jungia neblaivumą, eismo saugumo ar eksploatavimo taisyklių pažeidimą ir konkrečias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą arba didelę turtinę žalą. Žinioje įvardyta išversta tvora ir įvažiavimas į privatų kiemą pirmiausia pagrindžia nuosavybei padarytos žalos klausimą, bet pagal pateiktas normas savaime nekeičia 281¹ straipsnio kvalifikavimo į 281 straipsnio 2 dalį. Administracinės atsakomybės šaltiniai taip pat rodo ribą: Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 3 dalis ir 427 straipsnio 1 dalis siejamos su neblaivumu iki 1,5 promilės, o čia nustatyta 2,18 promilės. Todėl pagal pateiktą teisinį reguliavimą byla pagrįstai krypsta į baudžiamąjį procesą, o ne vien administracinę atsakomybę. Ikiteisminio tyrimo metu reikšmingi daiktai ir dokumentai gali būti pateikiami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį. Procesiniai terminai skaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsnius: terminai gali būti nustatomi ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo, o dienomis skaičiuojamas terminas baigiasi paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą. Prireikus užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą ar naujų veikų prevenciją, gali būti taikomos kardomosios priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 ir 120 straipsnius, įskaitant rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, užstatą, dokumentų paėmimą, namų areštą ar suėmimą. Jeigu byloje būtų sprendžiamas ekspertizės klausimas, prokuroras, gavęs ekspertizės aktą, pagal pateiktą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ištrauką praneštų proceso dalyviams, kur ir kada galima su juo susipažinti. Ikiteisminis tyrimas galėtų būti nutraukiamas tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje nurodytais pagrindais, pavyzdžiui, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę

Pasekmės. Realistiškiausia eiga – ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį, po kurio būtų sprendžiama dėl kaltinimo ir bausmės iš šioje normoje numatytų alternatyvų: baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų. Jei teismas pripažintų, kad dėl nusikalstamos veikos padaryta žala privataus namo savininko nuosavybei, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 69 straipsnio 1 dalį galėtų būti skiriamas turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 69 straipsnio 3 dalį žala turėtų būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu treji metai. Nukentėjusiam turto savininkui praktiškai svarbu rinkti ir pateikti žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis leidžia proceso dalyviams ir kitiems asmenims savo iniciatyva pateikti bylai reikšmingus daiktus bei dokumentus. Vairuotojui praktiškai svarbiausia tai, kad 2,18 promilės rodiklis patenka ne į administracinio neblaivumo iki 1,5 promilės lauką, o į baudžiamosios atsakomybės ribą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnį. Jeigu byloje nebūtų nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje nurodytų papildomų pasekmių, pagrindinis teisinis ginčas liktų dėl 281¹ straipsnio sudėties ir kaltės. Galutinės pasekmės priklausys nuo to, kokius duomenis surinks ikiteisminis tyrimas, kokią procesinę poziciją pasirinks prokuroras ir kokią bausmę ar žalos atlyginimo terminą nustatys teismas pagal pateiktas normas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar XXI Vyriausybės programos socialiniai ir aplinkosaugos siekiai politiškai pagrįsti, bet ar juos paverčiant biudžetiniais įsipareigojimais būtų laikomasi vidutinio laikotarpio fiskalinės drausmės ir biudžeto planavimo taisyklių. Šis klausimas spręstinas pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos fiskalinės valdysenos įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnius, taip pat pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalis. Kadangi nuo 2024 m. kovo 1 d. nauja biudžeto sandaros redakcija taikoma rengiant, tvirtinant, vykdant, vertinant ir kontroliuojant 2025–2027 ir vėlesnių metų biudžetus, šiandien, 2026 m. liepos 20 d., aptariami „kitąmet“ prasidėsiantys įsipareigojimai vertintini 2027 m. ir vidutinio laikotarpio biudžeto rėmuose. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 6 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, būtų priimami ne vėliau kaip tam tikrų metų biudžeto patvirtinimo įstatymas. To paties įstatymo 6 straipsnio 4 dalis nustato, kad rodikliai, koeficientai ir kiti dydžiai, pagal kuriuos apskaičiuojami planuojami asignavimai, turi būti nustatomi ne trumpesniam kaip 3 biudžetinių metų laikotarpiui. Lietuvos Respublikos fiskalinės valdysenos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis šias taisykles sieja su ilgalaikiu valdžios sektoriaus finansų tvarumu ir stabilia ūkio plėtra

Teisinis vertinimas. Programoje minimi vaikų išmokų, senatvės pensijų indeksavimo, šalpos pensijų ir platesnės socialinės paramos didinimai teisiškai reikštų nuolatinių ar pasikartojančių asignavimų poreikį, todėl jiems taikytinas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalių režimas. Vyriausybė negali tokių priemonių vertinti vien kaip programinių pažadų, jeigu joms įgyvendinti reikalingi teisės aktai keistų biudžeto pajamas, asignavimus ar valstybės skolą. Tokie teisės aktai turi būti suderinti su atitinkamų metų biudžeto patvirtinimo įstatymu laike ir turiniu, o ne palikti vėlesniam politiniam apsisprendimui be biudžetinio padengimo. Finansų ministro vaidmuo čia yra techninis, bet reikšmingas: pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 6 straipsnio 2 dalį jis nustato valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo metodiką tiek, kiek jos nenustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Fiskalinės valdysenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje fiskalinė drausmė apibrėžta kaip priemonių visuma, turinti užtikrinti, kad valdžios sektoriaus skola, įskaitant įsipareigojimus dėl demografinių pokyčių, keliasdešimt metų neviršytų 60 procentų BVP. Todėl ekonomistės minima gyventojų senėjimo ir būsimų įsipareigojimų rizika teisiškai patenka į pačią fiskalinės drausmės sąvoką, o ne yra vien ekonominės politikos argumentas. Fiskalinės valdysenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato bendrą tikslą, kad vidutiniu laikotarpiu valdžios sektorius būtų perteklinis, išskyrus metus, kai susidaro išskirtinės aplinkybės arba neigiamas produkcijos atotrūkis nuo potencialo. Jeigu paskutinių penkerių pasibaigusių kalendorinių metų valdžios sektoriaus balanso rodiklių vidurkis būtų neigiamas, pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį valstybės biudžeto asignavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidų ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidų visumos metinis prieaugis negalėtų viršyti nustatytos ribos. Vadinasi, socialinių išmokų ir pensijų didinimo mastas priklausytų ne tik nuo Vyriausybės programos, bet ir nuo skaitmeninės išlaidų augimo taisyklės taikymo sąlygų. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis papildomai įtvirtina nepaskirstytą agreguoto asignavimų limito dalį, kuri pirmaisiais biudžetiniais metais sudaro 0,5–1 procentą, antraisiais ne mažiau kaip 2 procentus, trečiaisiais ne mažiau kaip 3 procentus atitinkamų limitų. Tai reiškia, kad nauji pažadai turi būti derinami ne tik su konkrečia išlaidų eilute, bet ir su rezervo pobūdžio asignavimų limito struktūra. Teismų praktikos reikšmė matoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame nurodyta, kad valstybės išgales lemia ir įsipareigojimai, susiję su finansine drausme bei valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Vyriausybės pozicija dėl pensijų didinimo projekte Nr. XIIP-1361(5) taip pat rodo taikymo kryptį: socialinio draudimo pensijos, valstybinės pensijos ir šalpos išmokos didinamos atsakingai ir racionaliai, atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir valstybės biudžeto galimybes bei jau prisiimtus įsipareigojimus

Pasekmės. Pirmasis realistiškas scenarijus yra tas, kad Vyriausybė programinius siekius pavers teisės aktų projektais kartu su 2027 m. biudžeto sprendiniais ir parodys jų poveikį pajamoms, asignavimams bei skolai. Tokiu atveju praktinis ginčas persikeltų į tai, ar 3 metų planavimo laikotarpiui nustatyti rodikliai ir koeficientai leidžia finansuoti išmokų didinimą nepažeidžiant Fiskalinės valdysenos įstatymo 3 straipsnio taisyklių. Antrasis scenarijus yra ribotas įgyvendinimas: dalis socialinių priemonių atidedama, mažinama arba siejama su biudžeto galimybėmis, kaip numatyta Vyriausybės pozicijoje dėl pensijų didinimo projekto Nr. XIIP-1361(5). Trečiasis scenarijus yra teisinė įtampa, jei išlaidų didinimo teisės aktai būtų priimami be suderinimo su biudžeto patvirtinimo įstatymu arba nesilaikant vidutinio laikotarpio fiskalinių ribų. Aplinkosaugos daliai praktinė pasekmė kitokia: programiniai teiginiai apie taršos matavimą, technologijų diegimą ar institucijų finansavimą savaime nesukuria biudžetinio teisėtumo problemos, kol jie nėra paverčiami asignavimus, pajamas ar skolą veikiančiais teisės aktais. Tai praktiškai svarbu Finansų ministerijai ir finansų ministrui, nes jų kompetencijai priskirta biudžeto sudarymo ir vykdymo metodika, taip pat socialinės apsaugos institucijoms, kurių išmokų didinimo projektai turi tilpti į bendrą asignavimų režimą. Gyventojams ši žinia svarbi tiek, kiek programos pažadai taps ne deklaracijomis, o biudžete patvirtintomis ir fiskalinės drausmės taisykles atitinkančiomis teisėmis į didesnes išmokas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Laisvės alėjoje įvykusios muštynės pagrįstai kvalifikuotos kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir kartu kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nesunkus sveikatos sutrikdymas siejamas su žmogaus sužalojimu ar susargdinimu, kai nukentėjusysis praranda nedidelę dalį darbingumo arba ilgai serga, o pagal 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsakomybė griežtėja, jeigu veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį savarankiškai baudžiama už viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruotą nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, jeigu dėl to sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Bausmės parinkimo klausimas spręstinas pagal BK 55 straipsnį, nes pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą paprastai skiriamos su areštu ar terminuotu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, o skiriant laisvės atėmimą teismas privalo motyvuoti sprendimą. Bausmės vykdymo atidėjimo pagrindas vertintinas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, kuri leidžia atidėti ne ilgesnės kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, jei teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus atlikimo. Suėmime ar laikiname sulaikyme praleisto laiko reikšmė kyla iš BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalių: teismas privalo šį laiką įskaityti į paskirtą bausmę, vieną dieną prilygindamas vienai laisvės atėmimo parai

Teisinis vertinimas. Nuteistųjų skundų esmė, kaip nurodyta žinioje, yra chuliganiškų paskatų neigimas, todėl ginčas pirmiausia sukasi ne vien apie patį smurtą, bet apie kvalifikuojantį požymį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Jeigu chuliganiškos paskatos išlieka, veika patenka į griežtesnę BK 138 straipsnio 2 dalies sankciją – laisvės atėmimą iki penkerių metų, o ne į BK 138 straipsnio 1 dalies ribas, kur numatytas laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Viešos vietos elementas šioje byloje ypač svarbus BK 284 straipsnio požiūriu, nes Laisvės alėja pagal žinioje pateiktas aplinkybes yra vieša erdvė, o muštynės joje gali būti vertinamos per įžūlių veiksmų ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo požymius. BK 284 straipsnis nereikalauja vien sveikatos padarinių: jo centras yra nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ir realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Todėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir BK 284 straipsnis šioje situacijoje saugo skirtingus teisinius gėrius: pirmasis – asmens sveikatą kvalifikuoto smurto atveju, antrasis – viešąją tvarką. Pateiktame šaltinyje apie BK 310 straipsnio pakeitimo projektą nurodyta, kad įžūlūs veiksmai arba piktybiškas tyčiojimasis viešoje vietoje, kai demonstruojama nepagarba ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, pagal BK 284 straipsnį gali būti kvalifikuojami savarankiškai arba kaip nusikaltimų sutaptis. Tas pats šaltinis mini teismų praktiką, kurioje nusikalstamų veiksmų padarymas vaikų akivaizdoje ar filmavimas matant nukentėjusiajam pripažįstami požymiais, rodančiais visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą arba chuliganiškas paskatas. Nors žinioje nėra duomenų apie vaikus ar filmavimą, ši praktikos nuoroda svarbi tiek, kiek ji rodo, kad chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimo vertinimas siejamas su smurto demonstratyvumu, aplinka ir poveikiu viešajai rimčiai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas realias laisvės atėmimo bausmes nuo keturių mėnesių iki vienerių metų, turėjo paisyti BK 55 straipsnio reikalavimo motyvuoti, kodėl pasirenkama su laisvės atėmimu susijusi bausmė, jeigu asmenys patenka į šio straipsnio taikymo lauką. Bausmės vykdymo atidėjimas L. Ščerbinskui ir V. Zakarževskiui dera su BK 75 straipsnio 1 dalies konstrukcija, nes paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų ribos, o teismas gali atidėti vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismo nustatyti įpareigojimai dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos ir dirbti praktiškai reiškia, kad laisvės atėmimas nėra panaikintas, o tik jo vykdymas siejamas su nuteistųjų elgesiu atidėjimo laikotarpiu. Tiems nuteistiesiems, kurių bausmės laikytos atliktomis dėl sulaikyme ar suėmime praleisto laiko, taikytinas BK 66 straipsnis, nes įskaitymas nėra teismo nuožiūros klausimas – jis privalomas. Procesiniu požiūriu nuteistųjų apeliaciniai skundai atitinka Baudžiamojo proceso kodekso 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą kaltinamojo teisę apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis. Prokuratūros vaidmuo kyla ir iš BPK 23 straipsnio, pagal kurį kaltinamasis aktas yra prokuroro dokumentas, baigiantis ikiteisminį tyrimą, aprašantis veiką, įrodymų duomenis ir baudžiamąjį įstatymą. Jeigu proceso dalyviai teikia papildomus daiktus ar dokumentus, reikšminga BPK 98 straipsnio taisyklė, leidžianti kaltinamajam, gynėjui, nukentėjusiajam ir kitiems proceso dalyviams savo iniciatyva pateikti bylai reikšmingus dokumentus ar daiktus. Terminų požiūriu BPK 99 ir 100 straipsniai nustato, kad baudžiamojo proceso terminai apibrėžia procesinių veiksmų pradžią, atlikimą ar pabaigą ir skaičiuojami valandomis, dienomis bei mėnesiais, neįskaitant dienos, kuria terminas prasideda

Pasekmės. Pirmas realistiškas scenarijus – apeliacinė instancija palieka galioti kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį, jei laiko įrodytu tiek sveikatos sutrikdymą, tiek chuliganiškas paskatas ir viešosios tvarkos sutrikdymą. Antras scenarijus – teismas pripažįsta, kad chuliganiškos paskatos neįrodytos, ir tada atsakomybės griežtumas pagal BK 138 straipsnį mažėtų nuo 2 dalies iki 1 dalies taikymo ribų. Trečias scenarijus – viešosios tvarkos pažeidimo vertinimas pagal BK 284 straipsnį išlieka net ir ginčijant sveikatos sutrikdymo kvalifikavimą, jeigu įrodyti viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Ketvirtas scenarijus – bausmės gali būti griežtinamos arba švelninamos pagal skundų argumentus, tačiau pateikti šaltiniai leidžia tik konstatuoti, kad laisvės atėmimo skyrimas turi būti motyvuotas pagal BK 55 straipsnį, o vykdymo atidėjimas galimas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį. Praktiškai nuteistiesiems svarbiausia tai, ar liks kvalifikuojantis chuliganiškų paskatų požymis, nes jis lemia didesnę BK 138 straipsnio sankcijos ribą ir sunkesnį teisinį vertinimą. Nukentėjusiesiems ir viešajam interesui svarbu, ar smurtas viešoje miesto erdvėje bus vertinamas ne tik kaip sveikatos sutrikdymas, bet ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnį. Jeigu nuosprendis įsiteisėtų ir vėliau būtų ginčijamas kasacine tvarka, pagal BPK 24 ir 25 straipsnius byla pereitų į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijos lauką kaip skundas dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Seimo aktas, kuriuo pritarta Mindaugo Sinkevičiaus vadovaujamos XXI Vyriausybės programai, kaip „kitas Seimo priimtas aktas“, neprieštarauja Konstitucijai dėl Vyriausybės programos pateikimo ir svarstymo tvarkos. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnį, kuriuo Konstituciniam Teismui pavesta nagrinėti, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, ir pagal Konstitucijos 106 straipsnį, nustatantį subjektus, galinčius kreiptis į Konstitucinį Teismą. Procedūrinis kelias grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsniu, pagal kurį Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Konstitucijai, 65 straipsniu, suteikiančiu tokią teisę Vyriausybei, ne mažesnei kaip 1/5 visų Seimo narių grupei ir teismams, ir 66 straipsniu, apibrėžiančiu prašymo turinį. Materialiai reikšmingos ir Konstitucijos 101 straipsnio nuostatos: Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, o Seimui du kartus iš eilės nepritarus naujai sudarytos Vyriausybės programai Vyriausybė privalo atsistatydinti. Strateginio valdymo įstatymo Nr. XIII-3096 pakeitimo įstatymo 19 straipsnis papildo šį režimą tiek, kiek nustato, kad Vyriausybės programa rengiama ir tvirtinama vadovaujantis Vyriausybės įstatymu, jos vykdymą koordinuoja Vyriausybė, o įgyvendinimo stebėseną ir ataskaitų rengimą organizuoja Vyriausybės kanceliarija

Teisinis vertinimas. Opozicijos kreipimasis būtų teisiškai įmanomas tik tada, jeigu jį paduotų ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, nes taip tiesiogiai nustatyta Konstitucijos 106 straipsnyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 dalies 1 punkte dėl Seimo priimtų aktų. Toks prašymas pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnį turėtų tiksliai identifikuoti ginčijamą Seimo aktą dėl Vyriausybės programos, nurodyti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normas, suteikiančias teisę kreiptis, suformuluoti prašymą ir pateikti juridinį pagrindimą. Seimo narių grupės prašymą privalėtų pasirašyti visi kreipęsi Seimo nariai, jie turėtų nurodyti savo atstovą, o parašai turėtų būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar jo pavaduotojo parašu. Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį galėtų tirti tiek visą Seimo aktą dėl programos, tiek jo dalį. Konstitucijos 106 straipsnyje taip pat nustatyta, kad Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti bylą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais, todėl politinis nepasitenkinimas programos priėmimu pats savaime nebūtų pakankamas. Esminis pareiškėjų argumentas turėtų būti ne tai, ar programa politiškai tinkama, o tai, ar Seimas teisėtai suteikė Vyriausybei įgaliojimus veikti per programos svarstymo ir pritarimo procedūrą. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrėžta, kad Vyriausybė yra kolegiali bendros kompetencijos institucija, užimanti išskirtinę vietą vykdomosios valdžios institucijų sistemoje. Toje pačioje konstitucinėje doktrinoje nurodyta, kad įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė yra svarbi Seimo kompetencijos sritis. Ši doktrina ypač svarbi, nes ginčas dėl programos nėra vien formalus dokumentų registravimo klausimas: jis susijęs su tuo, ar Vyriausybė gavo Seimo politinį ir konstitucinį įgaliojimą taip, kaip reikalauja konstitucinė Seimo ir Vyriausybės sąveika. Jeigu Konstitucinis Teismas laikytų, kad Vyriausybės programos pateikimas Seimui apima jos pristatymą Seimo posėdyje ir svarstymą, vien registravimo faktas negalėtų pakeisti šios procedūros. Jeigu, priešingai, būtų pripažinta, kad teisiškai pakanka formalaus programos pateikimo kaip akto, ginčijamo Seimo sprendimo pagrindas sustiprėtų. Konstitucijos 94 straipsnis rodo, kad Vyriausybės funkcijos yra plačios: ji tvarko krašto reikalus, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus, koordinuoja ministerijų veiklą, rengia biudžeto ir įstatymų projektus. Todėl ginčo rezultatas paveiktų ne vien programos tekstą, bet ir Vyriausybės, kaip bendros kompetencijos institucijos, įgaliojimų pagrindą. Vis dėlto Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyta, kad akto galiojimą sustabdo Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti akto atitiktį Konstitucijai, o ne vien Seimo narių grupės prašymas

Pasekmės. Pirmasis scenarijus – Konstitucinis Teismas priima prašymą ir pripažįsta, kad Seimo aktas dėl Vyriausybės programos neprieštarauja Konstitucijai; tada Vyriausybės įgaliojimų pagrindas išlieka nepakitęs. Antrasis scenarijus – Konstitucinis Teismas nustato prieštaravimą Konstitucijai, ir tada praktinis dėmesys persikeltų į tai, kaip Seimas ir Vyriausybė turi atkurti teisėtą programos pritarimo procedūrą. Trečiasis scenarijus – Konstitucinis Teismas atsisako priimti bylą, jeigu kreipimasis neatitiktų Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų arba būtų grindžiamas ne teisiniais motyvais, kaip leidžia Konstitucijos 106 straipsnis. Vyriausybei tai praktiškai svarbu todėl, kad pagal Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnį būtent Vyriausybės programa yra pagrindas koordinuoti jos vykdymą, rengti įgyvendinimo planą, vykdyti stebėseną ir atsiskaityti už pažangą. Seimui tai svarbu kaip jo konstitucinės kompetencijos suteikti Vyriausybei įgaliojimus ir kontroliuoti jos veiklą patikrinimas. Opozicijai tai yra procesinis instrumentas, bet jis turi būti naudojamas tiksliai pagal Konstitucijos 106 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 65 bei 66 straipsnius. Instituciniu požiūriu didžiausia rizika kiltų tada, jei būtų pripažinta, kad programai pritarta pažeidus konstitucinę įgaliojimų suteikimo logiką: tokiu atveju klausimas taptų ne vien dėl vieno Seimo nutarimo, bet dėl Vyriausybės veikimo pagrindo

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra toks: ar po nepilnametės smurto prieš bendraamžę turi būti aktyvuojama vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros sistema ir kaip turi būti įvertinta savivaldybės bei valstybės institucijų prevencinio darbo grandinė. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 4 straipsnį, 11 straipsnį, 12 straipsnį, 18 straipsnį, 21 straipsnį ir 27 straipsnį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 1, 10, 11, 12 ir 29 straipsnius. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šios sistemos paskirtis nėra vien nubausti vaiką, o sukurti vaiko teises, teisėtus interesus ir visuomenės saugumo poreikius atitinkančią priemonių sistemą, skirtą elgesio problemų turinčio vaiko socializacijai, ugdymui ir pagalbai. Jeigu vaikas padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, bet nebuvo sukakęs baudžiamajai atsakomybei taikomo amžiaus, minimalios priežiūros priemonės gali būti skiriamos pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Vertinant institucijų prevenciją, pagrindinė norma yra Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 11 straipsnis, nes jis savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupei paveda koordinuoti prevencinių programų įgyvendinimą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir mokyklų prevencinio darbo grupių veiklą

Teisinis vertinimas. Premjero minimas institucijų vadovų aiškinimasis teisiškai sietinas ne su politiniu pasitarimu savaime, o su įstatyme įtvirtinta pareiga koordinuoti prevenciją savivaldybės lygmeniu. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį prevencinio darbo koordinavimo grupė turi būti sudaroma iš teritorinės policijos įstaigos, vaiko teisių apsaugos tarnybos, socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos ir kitų prevencijoje dalyvaujančių institucijų atstovų. Todėl po Marijampolėje aprašyto įvykio teisiškai svarbu ne abstrakčiai konstatuoti prevencijos nesėkmę, o nustatyti, ar savivaldybėje veikė informacijos surinkimas, programų koordinavimas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kaip to reikalauja to paties įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai. Prašymą dėl minimalios priežiūros priemonių skyrimo pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali inicijuoti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, vaiko atstovai pagal įstatymą, teritorinė policijos įstaiga, mokykla, seniūnija, prokuroras, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį dėl minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo taip pat gali kreiptis vaiko atstovai pagal įstatymą, policija, mokykla, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, seniūnija, prokuroras ir teismas. Priemones skiria ne prokuratūra ar policija, o vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorius: tai tiesiogiai nustato Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 11 straipsnis. Kitoje pateiktoje redakcijoje Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis patikslina, kad priemonės skiriamos pagal savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos siūlymą, o tam tikroms minimalios priežiūros priemonėms ir vidutinei priežiūrai reikalingas teismo leidimas. Vaiko atžvilgiu bet kokia reakcija turi būti individualizuota: Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1–4 punktai reikalauja geriausių vaiko interesų prioriteto, vaiko išklausymo, amžiaus, brandos, psichikos ir fizinių savybių, poreikių bei socialinės aplinkos įvertinimo ir oraus elgesio su vaiku. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 4 punktas papildomai pabrėžia vaiko ugdymą atlikti pareigas ir jausti atsakomybę už savo poelgius šeimoje, mokymo įstaigoje, darbe ir socialinėje aplinkoje. Tai reiškia, kad smurto faktas gali būti teisinis pagrindas svarstyti priežiūros priemones, bet priemonės turinys turi būti siejamas su elgesio keitimu, socializacija, pagalba ir atsakomybės ugdymu, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje. Jeigu būtų taikomos minimalios priežiūros priemonės, vaiko atstovai pagal įstatymą įgytų teisę gauti informaciją iš mokyklos ir atvejo vadybininko, kreiptis su prašymais ar skundais į savivaldybės merą, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių, vaiko teisių apsaugos, teisėsaugos ir kitas institucijas pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Tie patys atstovai turėtų pareigą dalyvauti rengiant ir įgyvendinant individualų minimalios priežiūros priemonės vykdymo planą, dalyvauti priemonių įgyvendinime ir teikti informaciją atsakingiems subjektams pagal šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalį. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktus planuoja, koordinuoja ir vertina priemonių įgyvendinimą, analizuoja informaciją apie smurtą ir kitus socialinės rizikos veiksnius, teikia siūlymus dėl paslaugų tobulinimo ir kartą per metus atsiskaito savivaldybės administracijos direktoriui. Ministerijų lygmeniu atsakomybė nėra tiesioginis konkretaus įvykio tyrimas: pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 27 straipsnio 1 dalį ministerijos dalyvauja formuojant politiką, organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant jos įgyvendinimą bei teikia siūlymus dėl teisės aktų tobulinimo. Jeigu priemonė peržengtų minimalios priežiūros ribas ir būtų svarstoma vidutinė priežiūra, vaikų socializacijos centro vaidmuo pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būtų ugdymas, resocializacija, socialinė integracija, vaiko teisių apsauga ir saugumo užtikrinimas

Pasekmės. Pirmas realus scenarijus yra savivaldybės lygmens procedūra: kompetentingas subjektas pateikia prašymą, savivaldybės administracijos sistema surenka informaciją, įvertina vaiko situaciją ir sprendžia dėl minimalios priežiūros priemonių. Antras scenarijus yra platesnis prevencijos vertinimas, kai tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius ir prevencinio darbo koordinavimo grupė analizuoja, kokie smurto, patyčių ar socialinės rizikos veiksniai savivaldybėje nebuvo suvaldyti. Trečias scenarijus yra valstybės politikos koregavimas: ministerijos pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 27 straipsnį gali teikti siūlymus Vyriausybei ar kitoms institucijoms dėl paslaugų, pagalbos prieinamumo ir teisės aktų tobulinimo. Praktiškai nukentėjusiajai ir jos atstovams svarbu, kad institucijų reakcija nebūtų vien baudžiamojo tyrimo šešėlyje, nes pateikti teisės šaltiniai numato ir vaiko gerovės, saugumo bei paslaugų mechanizmus. Smurtavusiai nepilnametei svarbu tai, kad priemonės turi būti parenkamos pagal jos amžių, brandą, poreikius ir socialinę aplinką, bet kartu orientuojamos į atsakomybės už poelgius supratimą. Mokyklai, policijai, seniūnijai, prokurorui ir vaiko atstovams praktiškai svarbi jų teisė inicijuoti priežiūros priemonių skyrimą, pakeitimą ar panaikinimą pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 12 straipsnį ir Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 12 straipsnį. Savivaldybei šis įvykis yra institucinio veikimo patikrinimas, nes Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 11 straipsnis ir Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo 29 straipsnis prevenciją paverčia konkrečia koordinavimo, analizės, atsiskaitymo ir siūlymų teikimo pareiga

Esmė. Teisinis klausimas yra, ar Varėnos rajono savivaldybės tarybos nario išlaidų ataskaitų pateikimas, kai jose nurodytos neva patirtos degalų išlaidos, sudaro nusikalstamų veikų visumą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, 228 straipsnį ir 300 straipsnį. Pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas siejamas su apgaule savo ar kitų naudai įgytu svetimu turtu ar turtine teise, o šio straipsnio 5 dalis numato, kad už 1 ir 4 dalyse nurodytas veikas atsakoma esant nukentėjusiojo skundui, jo atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. Pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį piktnaudžiavimas yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis ar fizinis asmuo, o 228 straipsnio 2 dalis griežčiau vertina veiką, padarytą siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, kai nėra kyšininkavimo požymių. Pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį baudžiama už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Savivaldybės tarybos nario pareigų ir atlygio kontekstas vertinamas pagal Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnį ir 12 straipsnį: tarybos narys turi įstatyme įvardytas pareigas, o už darbo laiką atliekant tarybos nario pareigas jam atlyginama pagal 12 straipsnyje nustatytą tvarką

Teisinis vertinimas. Jeigu kaltinime nurodytos 36 išlaidų ataskaitos buvo tikri dokumentai, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, esminė dokumentų klastojimo ašis būtų Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatytas tikro dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas pateikiant savivaldybės buhalterijai. Šioje situacijoje dokumento reikšmė nėra formali: ataskaita, pagal kaltinimą, buvo priemonė pagrįsti kompensuotiną tarybos nario veiklos išlaidą ir sukelti savivaldybės lėšų išmokėjimą. Sukčiavimo vertinime pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį lemiama būtų tai, ar savivaldybė buvo suklaidinta dėl degalų išlaidų realumo ir ryšio su tarybos nario veikla, ir ar dėl šios apgaulės kaltinamasis savo naudai įgijo apie 2,2 tūkst. eurų svetimo turto. Baudžiamojo kodekso 183 straipsnis, nors šaltiniuose pateiktas, šioje žinioje nėra pagrindinis kvalifikavimo pagrindas, nes kaltinimo aprašyme akcentuojamas ne patikėto ar kaltinamojo žinioje buvusio turto pasisavinimas, o apgaulės būdu gautos kompensacijos. Piktnaudžiavimo pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnį klausimas būtų platesnis nei pinigų gavimas: teismas turėtų vertinti, ar tarybos nario statusu ir teise gauti veiklos išlaidų kompensavimą buvo pasinaudota priešingai tarnybos paskirčiai. Pagal 228 straipsnio 1 dalį būtinas didelės žalos požymis, todėl vien lėšų suma savaime neišsemia vertinimo; kaltinime papildomai nurodomas pasitikėjimo tarybos nario pareigomis ir savivaldybės bei tarybos reputacijos sumenkinimas teisiškai reikšmingas būtent šiam požymiui pagrįsti. Jeigu būtų įrodyta, kad veikta siekiant turtinės naudos ir nėra kyšininkavimo požymių, kvalifikavimui aktuali Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalis. Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnis apibrėžia tarybos nario viešąsias pareigas, įskaitant dalyvavimą posėdžiuose, komitetų veikloje, interesų konflikto deklaravimą, gyventojų priėmimą ir atsiskaitymą gyventojams; tai rodo, kad tarybos nario veikla yra reglamentuota viešosios funkcijos vykdymo sistema. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnis svarbus tuo, kad tarybos nario atlyginimas siejamas su faktiškai dirbtu laiku atliekant tarybos nario pareigas ir reglamente nustatyta apskaičiavimo tvarka, todėl išmokų teisėtumas priklauso nuo jų ryšio su realia tarybos nario veikla. Procesiškai byla jau yra perėjusi iš ikiteisminio tyrimo į teisminio nagrinėjimo stadiją, nes, pagal žinią, prokuratūra ją perdavė Alytaus apylinkės teismui. Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis leidžia kaltinamajam, gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir kitiems asmenims pateikti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, todėl išlaidų ataskaitos, buhalteriniai duomenys ir kiti dokumentai yra pagrindinė įrodinėjimo terpė. Baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsniai reikšmingi teismo procesui tiek, kiek procesiniai veiksmai turi būti atliekami nustatytais terminais, o terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais, neįskaitant dienos, kuria terminas prasideda. Jeigu procese būtų sprendžiama dėl kaltinamojo dalyvavimo užtikrinimo, Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnis numato kardomųjų priemonių paskirtį, o 120 straipsnis išvardija jų rūšis, įskaitant rašytinį pasižadėjimą neišvykti, užstatą, dokumentų paėmimą, namų areštą ir suėmimą. Žalos atlyginimo plotmėje Baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnis numato, kad jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais ir tvarka žala gali būti kompensuojama iš valstybės tam skirtų lėšų

Pasekmės. Pirmasis realus scenarijus yra apkaltinamasis nuosprendis dėl visų arba dalies kaltinimų, jeigu teismas pripažins įrodytus apgaulę, suklastotų dokumentų panaudojimą, turtinės naudos siekimą ir piktnaudžiavimui būtiną didelės žalos požymį. Tokiu atveju sankcijų ribas nustatytų atitinkami Baudžiamojo kodekso straipsniai: pagal 182 straipsnio 1 dalį galima bauda, laisvės apribojimas, areštas ar laisvės atėmimas iki trejų metų, pagal 300 straipsnio 1 dalį – analogiškos rūšies bausmės iki trejų metų laisvės atėmimo, o pagal 228 straipsnio 2 dalį – bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Antras scenarijus – teismas gali pripažinti įrodytą dokumentų klastojimą ar sukčiavimą, bet ne piktnaudžiavimą, jeigu nebus pagrįsti visi Baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje įtvirtinti požymiai. Trečias scenarijus – išteisinimas dėl tų veikų, kurių sudėties elementų teismas nepripažins įrodytais, nes kiekviena iš nurodytų normų saugo skirtingą teisinį gėrį ir reikalauja atskirų faktinių požymių. Praktiškai ši byla svarbi savivaldybei kaip galimai nukentėjusiai lėšų valdytojai, nes ginčo branduolys yra savivaldybės pinigų išmokėjimo pagrįstumas. Ji taip pat svarbi tarybos nariams, nes Vietos savivaldos įstatymo 10 ir 12 straipsnių kontekste parodo, kad tarybos nario veiklos apmokėjimas ir su pareigomis susijusių išlaidų deklaravimas nėra vien vidaus apskaitos klausimas. Kaltinamajam procesiškai svarbiausia tai, kad bylos baigtį lems ne viešas kaltinimo aprašymas, o teisme patikrinti dokumentai, jų turinys, panaudojimo aplinkybės ir ryšys su gautomis savivaldybės lėšomis

Esmė. Teisinis klausimas yra ne abstraktus „Vyriausybės teisėtumas“, o tai, ar ginčytinas teisės aktas dėl Vyriausybės formavimo ar programos patvirtinimo atitinka Konstitucijos reikalavimus, pagal kuriuos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, o jos įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir įstatymų. Vertinimas pirmiausia sietinas su Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalimi, 91 straipsniu ir 94 straipsniu, nes pateiktuose šaltiniuose nurodyta, kad Vyriausybė yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų, ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, o jos įgaliojimai nustatyti Konstitucijoje ir įstatymuose. Kreipimosi subjektas būtų ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių, kaip nurodoma Konstitucijos 106 straipsnio pakeitimo projekto medžiagoje, kur tarp subjektų įvardyti „ne mažiau kaip 1/5 Lietuvos Respublikos Seimo narių“. Pats prašymas turėtų atitikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnį: jame turi būti nurodytas tikslus ginčijamo akto pavadinimas, numeris, priėmimo data, bylos nagrinėjimo pagrindai, pareiškėjo pozicija ir jos juridinis pagrindimas. Seimo narių grupės prašymą pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnį turi pasirašyti visi besikreipiantys Seimo nariai, nurodydami atstovą, o parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar jo pavaduotojo parašu

Teisinis vertinimas. Iš pateiktų faktų matyti, kad ginčas būtų koncentruotas į formavimo eigos chronologiją: Vyriausybės programa registruota 2026 m. liepos 3 d., o Respublikos Prezidento dekretas dėl Ministrų kabineto sudėties pasirašytas 2026 m. liepos 7 d. Opozicijos pozicija, kiek ją leidžia vertinti šaltiniai, remtųsi argumentu, kad programa turi būti siejama su jau sudaryta ir Respublikos Prezidento patvirtinta Vyriausybe, o ne su dar nepatvirtinta ministrų sudėtimi. Premjero atsakomasis argumentas būtų reikšmingas procedūriškai: pagal žinią programa Seimui buvo pateikta tik po Respublikos Prezidento dekreto, todėl vien registravimo momentas nebūtinai sutampa su konstituciškai reikšmingu pateikimo Seimui momentu. Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnis čia ypač svarbus, nes pareiškėjai turėtų ginčyti konkretų teisės aktą, o ne vien politinę situaciją ar abejonę dėl dokumentų rengimo tvarkos. Jei būtų ginčijamas Seimo nutarimas dėl Vyriausybės programos, prašyme reikėtų tiksliai identifikuoti šį aktą ir pagrįsti, kodėl jo priėmimo procedūra neatitiko Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies, 91 straipsnio ar kitų nurodytų konstitucinių normų. Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnis numato specialią pirminę procedūrą tais atvejais, kai gaunamas Seimo nutarimas prašyti ištirti, ar įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas atitinka Konstituciją: per 3 dienas atliekamas išankstinis medžiagos tyrimas ir sprendžiama, ar priimti prašymą nagrinėti. Ta pati 26 straipsnio norma nustato, kad priėmus tokį prašymą nagrinėti Konstitucinio Teismo pirmininkas paskelbia apie tai ir pateikia pranešimą Teisės aktų registro tvarkytojui dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo pagal Konstitucijos 106 straipsnį. Vis dėlto ši sustabdymo taisyklė tiesiogiai susieta su Respublikos Prezidento teikimu arba Seimo nutarimu, todėl Seimo narių grupės prašymo procesinės pasekmės turi būti vertinamos pagal jiems taikomą kreipimosi formą ir Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimus. Konstitucinio Teismo teisėjas, rengdamas bylą, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 9 straipsnį gali reikalauti dokumentų ir informacijos iš valstybės institucijų, gauti pareigūnų paaiškinimus, apklausti liudytojus ir naudotis specialistų konsultacijomis. Tai praktiškai reikštų, kad bylos tyrimo dalyku galėtų tapti registravimo, pateikimo, Prezidento patvirtinimo ir Seimo programos tvirtinimo dokumentinė seka. Instituciškai svarbu ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 17 straipsnį Konstitucinis Teismas ir jo teisėjai yra nepriklausomi nuo valstybės institucijų, Seimo narių, politinių partijų ir kitų asmenų, todėl politiniai pareiškimai dėl būsimo kreipimosi negali lemti teisinio vertinimo. Pateikta Konstitucinio Teismo jurisprudencija rodo, kad 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Vyriausybė apibūdinta kaip kolegiali bendros kompetencijos institucija, užimanti išskirtinę vietą vykdomosios valdžios sistemoje. Ši byla reikšminga todėl, kad ji patvirtina Vyriausybės programos konstitucinę svarbą ir leidžia tokio pobūdžio ginčą kelti ne kaip techninį dokumentų registravimo klausimą, o kaip vykdomosios valdžios konstitucinio įgaliojimo susiformavimo klausimą

Pasekmės. Pirmas scenarijus: jei ne mažiau kaip 29 Seimo nariai tinkamai pasirašo prašymą ir jis atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimus, Konstitucinis Teismas galėtų pereiti prie ginčo dėl konkretaus akto atitikties Konstitucijai nagrinėjimo. Antras scenarijus: jei prašyme nebūtų tiksliai nurodytas ginčijamas teisės aktas, jo priėmimo data, teisiniai pagrindai ir juridinis argumentavimas, procesinė kliūtis kiltų dar prieš materialų Vyriausybės formavimo vertinimą. Trečias scenarijus: jei Konstitucinis Teismas vertintų Seimo nutarimą dėl programos ir taikytų Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnyje numatytą sustabdymo mechanizmą, ginčijamo akto galiojimo klausimas taptų tiesiogiai reikšmingas Vyriausybės veiklos stabilumui. Ketvirtas scenarijus: jei būtų konstatuota, kad ginčijamas aktas Konstitucijai neprieštarauja, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnį apie tai būtų oficialiai paskelbta, o politinis neapibrėžtumas dėl formavimo procedūros sumažėtų. Praktinė reikšmė pirmiausia tenka Vyriausybei ir Seimui, nes Vyriausybės įgaliojimai, kaip nurodyta šaltiniuose, kyla iš Konstitucijos ir įstatymų, o programa yra susijusi su kolegialios vykdomosios valdžios veikimo pagrindu. Tai taip pat svarbu Respublikos Prezidento institucijai, nes ginčo šerdis siejama su Prezidento patvirtintos Vyriausybės ir Seimui pateiktos programos eiliškumu. Seimo narių grupei svarbiausia tinkamai suformuluoti ne politinį klausimą, o Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnį atitinkantį prašymą dėl konkretaus akto konstitucingumo. Galutinis poveikis priklausytų nuo to, ar Konstitucinis Teismas ginčą matytų kaip konstituciškai reikšmingą Vyriausybės įgaliojimų susiformavimo pažeidimą, ar kaip procedūrinį dokumentų judėjimo klausimą, nepaneigiantį Seimo 2026 m. liepos 14 d. patvirtintos programos ir ministrų priesaikų teisinių padarinių

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, kaip kvalifikuotinas sąmoningas bažnyčių ir greta esančio turto griovimas kranu, kai veika nukreipta prieš religinę bendruomenę. Pagrindinės normos būtų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnis dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo ir 312 straipsnis dėl kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimo. Jeigu būtų įrodyta, kad veika padaryta siekiant išreikšti neapykantą krikščionių religinei grupei, reikšmingas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Viešas melagingų kaltinimų ar raginimų smurtauti skleidimas galėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnį, ypač jo 1–3 dalyse numatytą neapykantos, diskriminavimo ar smurto kurstymą dėl tikėjimo, religijos arba įsitikinimų. Religinių apeigų sutrikdymas galėtų patekti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 171 straipsnį tik tiek, kiek įžūliais veiksmais, grasinimais ar kitais nepadoriais veiksmais būtų sutrikdytos pamaldos, apeigos ar iškilmės. Kadangi žinioje akcentuojamas bažnyčių griovimas ir padegimas, o ne pamaldų nutraukimas, branduolinis kvalifikavimo klausimas yra turtinis ir religinės pagarbos vietos apsaugos klausimas

Teisinis vertinimas. Bažnyčių sugriovimas kranu pirmiausia atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio logiką, nes sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas. Jeigu bažnyčios laikytinos didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybėmis arba padaryta didelės vertės žala, griežtesnė riba būtų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalis, numatanti laisvės atėmimą iki penkerių metų. Naudojant kraną prieš pastatus ir veikiant riaušių aplinkoje galėtų būti svarbi ir 187 straipsnio 2 dalyje minima visuotinai pavojingo būdo kategorija, jei dėl griovimo galėjo nukentėti žmonės. Bažnyčios, kaip religinės bendruomenės garbinimo ir viešos pagarbos objektai, papildomai sietinos su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312 straipsniu. Pagal 312 straipsnio 1 dalį baudžiama už kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimą, o pagal 312 straipsnio 2 dalį griežčiau vertinami vandališki veiksmai arba išniekinimas dėl religinių motyvų. Žinioje nurodyta, kad išpuoliai kilo prieš krikščionis ir buvo sunaikintos kelios bažnyčios, todėl religinio motyvo klausimas būtų esminis tiek pagal 312 straipsnio 2 dalį, tiek pagal 60 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas taip pat būtų reikšmingas, jei konkreti veika būtų padaryta bendrininkų grupe. Šio straipsnio 1 dalies 8 punktas galėtų turėti reikšmės, kai smurtas daromas pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime, nes riaušių situacija sustiprina nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Kaltės forma pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 14 straipsnį turi būti tyčia arba neatsargumas, o kranu atliekamas bažnyčios griovimas pagal pateiktas aplinkybes labiausiai siejamas su tyčiniu veikimu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 188 straipsnis dėl neatsargaus turto sunaikinimo šioje situacijoje būtų antraeilis, nes žinioje aprašytas kryptingas griovimas, o ne atsitiktinis saugumo taisyklių pažeidimas. Vaizdo įrašas ir ekspertų patvirtinimas procesiškai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnio paskirtį, nes daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali pateikti ir bet koks fizinis asmuo. Tai reiškia, kad vietos gyventojos įrašas būtų reikšmingas ne vien kaip pasakojimas apie įvykį, bet kaip savarankiškai teismui vertintinas duomuo apie asmens veiksmus. Dvylikos kitų kaltintųjų išteisinimas dėl nepakankamų įrodymų atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkte įtvirtintą principą, kad procesas negali būti tęsiamas, kai nesurenkama pakankamai duomenų kaltės pagrindimui. Teisėsaugos kritika dėl netinkamo įrodymų rinkimo tiesiogiai siejasi su proceso pareiga surinkti patikimus duomenis, nes be jų nepakanka vien bendro riaušių konteksto konkretaus asmens kaltei pagrįsti. Liudytojų bauginimas praktiškai svarbus kardomųjų priemonių taikymui, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnis leidžia jas skirti siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisme. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnį tokios priemonės gali būti suėmimas, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje ar rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Terminų klausimu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsniai nustato, kad procesiniai terminai siejami su veiksmų pradžia, įvykdymu ar pabaiga ir skaičiuojami valandomis, dienomis arba mėnesiais

Pasekmės. Tolesnė eiga priklausytų nuo to, ar konkretiems asmenims surenkami individualizuoti įrodymai, o ne vien patvirtinamas bendras riaušių mastas. Asmeniui, kurio veiksmai užfiksuoti vaizdo įraše ir patvirtinti ekspertų, realiausia pasekmė yra apkaltinamasis nuosprendis už turto sunaikinimą, religinės pagarbos vietos išniekinimą ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių vertinimas. Asmenims, dėl kurių nėra pakankamų duomenų, realistiškas scenarijus yra išteisinimas arba tyrimo nutraukimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktą. Nukentėjusiai religinei bendruomenei praktiškai svarbiausi klausimai yra žalos atlyginimas, kaltų asmenų nustatymas ir liudytojų apsauga nuo spaudimo. Jeigu nuteistasis ar už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturėtų lėšų žalai atlyginti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnis numato galimybę įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka kompensuoti žalą iš valstybės lėšų. Institucijoms ši byla svarbi kaip įrodymų rinkimo ir religinio neapykantos motyvo pagrindimo byla: vien sunaikintų bažnyčių skaičius parodo padarinius, bet atsakomybei būtinas ryšys tarp konkretaus kaltinamojo veiksmų, kaltės ir motyvo

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar mokinių tarpusavio elgesį galima vadinti „konfliktu“, o kas pagal teisę privalo reaguoti, apsaugoti vaiką ir atlyginti žalą, kai nepilnametis galimai sužaloja kitus mokinius mokykloje. Šis klausimas pirmiausia spręstinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.275 straipsnį, jeigu žalą padaręs vaikas yra iki keturiolikos metų, ir pagal Civilinio kodekso 6.276 straipsnį, jeigu jis yra nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Tėvų atsakomybės kontekste reikšmingas ir Civilinio kodekso 6.277 straipsnis, nes jis sieja tėvų, kurių valdžia apribota, atsakomybę su netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo pasekmėmis. Vaiko apsaugos ir institucinio reagavimo pareigos kyla iš Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kaip jis įvardytas šaltiniuose, taip pat iš jo 49 straipsnio, nurodyto Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalgoje. Švietimo aplinkos pareigos vertintinos pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46, 47 ir 59 straipsnius, kurie šaltiniuose siejami su mokinių teisėmis ir pareigomis, tėvų pareigomis pranešti apie smurtą ir mokyklos vadovo kompetencija

Teisinis vertinimas. Jeigu 2026 m. balandžio 28 d. Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijoje nepilnametis sužalojo kitus mokinius, civilinės atsakomybės modelis priklauso nuo jo amžiaus žalos padarymo metu. Pagal Civilinio kodekso 6.275 straipsnio 1 dalį už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Pagal Civilinio kodekso 6.275 straipsnio 2 dalį, jei toks vaikas žalą padarė būdamas mokymo institucijos prižiūrimas, už žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Jeigu žalą padaręs mokinys yra nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, Civilinio kodekso 6.276 straipsnio 1 dalis nustato jo paties atsakomybę bendraisiais pagrindais. Tačiau pagal Civilinio kodekso 6.276 straipsnio 2 dalį, kai toks nepilnametis neturi turto ar uždarbio žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį gali tekti atlyginti tėvams, rūpintojui arba tuo metu jį prižiūrėjusiai mokymo institucijai, jeigu šie neįrodo kaltės nebuvimo. Civilinio kodekso 6.276 straipsnio 3 dalis tokios papildomos pareigos pabaigą sieja su nepilnamečio pilnametyste arba pakankamo turto ar uždarbio įgijimu iki pilnametystės. Civilinio kodekso 3.178 straipsnis svarbus tada, kai ginčas įgyja ginčo dėl vaikų pobūdį: nagrinėjant tokius ginčus būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas, o ši institucija pateikia teismui išvadą. Teismas pagal tą pačią normą vertina ne tik institucijos išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus. Švietimo įstatymo 47 straipsnis, kaip nurodyta pateiktame šaltinyje, apima tėvų pareigą vaikui smurtaujant ar patiriant smurtą kartu su vaiku psichologo nurodytu laiku atvykti į konsultaciją ir pareigą pranešti mokyklos vadovui apie žinomą smurto švietimo įstaigoje atvejį. Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalis, kaip pateikta šaltinyje, mokyklos vadovo veikimą sieja su įstatyme, įstaigos nuostatuose ir pareigybės aprašyme nustatyta kompetencija, todėl vadovo atsakomybė gali būti keliama už būtent šių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Pateikta Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalga, aiškindama Baudžiamojo kodekso 163 straipsnį, pabrėžia, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti atstovai, o drausminimas negali virsti fizinėmis bausmėmis ar kitu smurtu. Ta pati apžvalga, remdamasi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsniu, nurodo, kad fizinė bausmė apima fizinės jėgos naudojimą fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti. Todėl smūgis, spyris ar kitas fizinis poveikis mokykloje negali būti teisiškai neutralizuojamas vien tuo, kad veiksmą atliko nepilnametis arba kad tai įvyko tarp mokinių. Pateiktoje Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje pakartojama ta pati civilinės atsakomybės schema: iki keturiolikos metų atsakomybė tenka tėvams, globėjams arba prižiūrėjusiai institucijai, o nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų vaikas atsako pats, su galima tėvų, globėjų ar institucijos pareiga atlyginti žalą. Kitas pateiktas šaltinis nurodo, kad fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuriam būtina pagalba, turi pareigą pranešti policijai, vaiko teisių apsaugos ar kitai kompetentingai institucijai. Tai reiškia, kad mokyklos, tėvų ir kitų informuotų asmenų pareigos nėra vien vidaus drausmės klausimas: jos apima pranešimą, vaiko apsaugą, pagalbos organizavimą ir galimą žalos atlyginimą

Pasekmės. Pirmas realus scenarijus – civilinis žalos atlyginimo reikalavimas dėl nukentėjusių mokinių patirtos turtinės ir neturtinės žalos, taikant Civilinio kodekso 6.275 arba 6.276 straipsnį pagal žalą padariusio nepilnamečio amžių. Antras scenarijus – atsakomybės paskirstymo ginčas tarp tėvų, rūpintojų ir mokyklos, nes mokymo institucija gali atsakyti tada, kai žala padaryta jos priežiūros metu ir ji neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Trečias scenarijus – vaiko teisių apsaugos institucijos įsitraukimas, ypač jeigu ginčas dėl vaikų pasiekia teismą arba paaiškėja pagalbos vaikui būtinybė. Ketvirtas scenarijus – mokyklos vadovo veiksmų vertinimas pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalyje apibrėžtą kompetenciją, jeigu keliama, kad smurto atvejis nebuvo tinkamai suvaldytas. Praktiškai tai svarbu nukentėjusių vaikų šeimoms, nes jos gali siekti žalos atlyginimo ir institucinio reagavimo, o ne vien neformalaus atsiprašymo. Tai svarbu ir žalą padariusio vaiko tėvams, nes vaiko amžius nepašalina teisinių pasekmių: jis tik lemia, ar atsakomybė pirmiausia tenka vaikui, ar jo atstovams ir prižiūrėjusiai institucijai. Mokyklai tai svarbu todėl, kad jos atsakomybė vertinama ne pagal tai, ar incidentas buvo pavadintas konfliktu, o pagal priežiūros, pranešimo, pagalbos ir vadovo kompetencijos pareigų vykdymą. Galutinė teisinė reikšmė yra tokia: mokinių smurtas mokykloje sukuria ne vien drausminę, bet ir civilinės atsakomybės, vaiko teisių apsaugos ir institucinio pareigų vykdymo situaciją

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Druskininkų mero vieši pasisakymai apie savivaldybės projektus, turizmo kryptis, bendradarbiavimą ir savivaldybės pasiekimus yra mero atstovavimo bei atskaitomybės funkcijų įgyvendinimas, ir kokios ribos taikomos, kai tokie pasisakymai siejami su savivaldybės sprendimais. Tai spręstina pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus, 25 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, taip pat pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, 4 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnį. Esminė prielaida yra ta, kad savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, o vietos savivalda įgyvendinama per gyventojų išrinktą tarybą ir merą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnio 1–3 dalyse ir Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje. Todėl mero interviu teisiškai vertintinas ne kaip privatus pasakojimas apie politinę biografiją, o tiek, kiek jis kalba apie savivaldybės veiklą, kaip savivaldybės vadovo komunikacija bendruomenei ir išorės subjektams. Kartu šis klausimas apima ir ribą tarp mero vykdomųjų įgaliojimų bei savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos, nes Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad išimtinės tarybos kompetencijos meras negali perimti, į ją kištis ar jos įgyvendinti

Teisinis vertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį meras tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės, savivaldybės tarybos ir savo sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Dėl to mero teiginiai apie Kultūros ir kongresų rūmus, autobusų stotį, turizmo rinkas, infrastruktūros pritaikymą žmonėms su negalia ir vietos gyventojams skirtą kortelę patenka į atskaitomybės bendruomenei lauką, įtvirtintą Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 4 punkte. Meras taip pat turi atstovavimo funkciją: pagal Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą jis reglamento nustatyta tvarka atstovauja savivaldybei arba įgalioja kitus asmenis jai atstovauti bendradarbiaujant su juridiniais, fiziniais asmenimis, kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis. Todėl pasisakymai apie ankstesnį bendradarbiavimą su Gardinu, naujas turizmo rinkas ir savivaldybės pristatymą užsienyje gali būti siejami su mero atstovavimo funkcija, tačiau tik tiek, kiek jie nevirsta sprendimais, kuriems reikia tarybos ar kitų institucijų kompetencijos. Teiginys, kad rūmus valdys konkursą laimėjusi bendrovė ir kad svarstomi pasiūlymai dėl rūmų pavadinimo, pagal pateiktus šaltinius nereiškia savarankiško mero sprendimo teisės: savivaldybės tarybos kompetencija yra išimtinė ir paprastoji, o išimtinės kompetencijos meras perimti negali pagal Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 15 straipsnio 1–2 dalis ir 3 straipsnio 1 dalį. Jeigu tokie klausimai pagal savivaldybės reglamentą ar tarybos sprendimus priskirti tarybai, mero vaidmuo būtų darbotvarkių formavimas, sprendimų projektų teikimas, posėdžių šaukimas ir pirmininkavimas pagal Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Savivaldybės gyventojų informavimas apie projektus ir priimtus sprendimus taip pat atitinka vietos savivaldos viešumo ir skaidrumo principą, nes Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 8 ir 9 punktai reikalauja informuoti gyventojus apie veiklą, sprendimų projektus ir priimtus sprendimus. Kartu tas pats 4 straipsnio 7 punktas reikalauja derinti savivaldybės bendruomenės ir atskirų gyventojų interesus, todėl gyventojams skirtos lengvatos ar infrastruktūros pritaikymas teisiškai turi būti įgyvendinami taip, kad savivaldybės bendruomenės interesais priimami sprendimai nepažeistų įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Mero kritika Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ar viešajai įstaigai „Keliauk Lietuvoje“ pateiktuose šaltiniuose nėra draudžiama vien dėl kritiško turinio; Vietos savivaldos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis tiesiogiai saugo merą nuo persekiojimo už nuomonę savivaldybės tarybos ar jos komitetų, komisijų, kolegijos posėdžiuose, o už įžeidimą, šmeižtą ar garbę ir orumą žeminančią bei tikrovės neatitinkančią informaciją atsakomybė kyla įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi nagrinėjamas pasisakymas pateiktas žiniasklaidos interviu, o ne tarybos posėdyje, ši speciali apsauga tiesiogiai neapima visos situacijos, tačiau pati norma parodo, kad mero politinė nuomonė atribojama nuo atsakomybės už neteisėtą informacijos paskleidimą. Jeigu savivaldybės tarybos nariai manytų, kad mero veiksmai, o ne vien politiniai vertinimai, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, Vietos savivaldos įstatymo 251 straipsnio 1–4 dalys numato įgaliojimų netekimo procedūrą: ją gali inicijuoti ne mažesnė kaip 1/3 tarybos narių grupė, rašytinis teikimas turi būti pateiktas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pagrindo paaiškėjimo dienos, o pagrindai yra priesaikos sulaužymas arba įstatymuose nustatytų įgaliojimų nevykdymas. Etikos aspektu reikšminga, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui sudaro Etikos komisiją, laikydamasi daugumos ir mažumos proporcinio atstovavimo principo

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra įprastinis: interviu lieka mero atskaitomybės ir savivaldybės pristatymo forma, o realūs sprendimai dėl projektų, valdymo, pavadinimų, lengvatų ar programų toliau priimami pagal tarybos kompetenciją, reglamentą ir mero teikiamus projektus. Antrasis scenarijus aktualus tarybai: jeigu iš viešų pasisakymų sektų konkretūs sprendimai ar veiksmai, peržengiantys mero kompetenciją, taryba galėtų vertinti, ar nepažeista jos išimtinė kompetencija pagal Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį. Trečiasis scenarijus yra atsakomybės procedūra pagal Vietos savivaldos įstatymo 251 straipsnį, bet ji būtų siejama ne su ilga mero kadencija ar kritišku požiūriu į valstybės institucijų turizmo politiką, o su konkrečiais Konstitucijai ar įstatymams prieštaraujančiais veiksmais, priesaikos sulaužymu arba įgaliojimų nevykdymu. Gyventojams ši situacija svarbi todėl, kad Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 8–9 punktai jiems suteikia pagrindą tikėtis viešos informacijos apie savivaldybės veiklą ir galimybės dalyvauti tvarkant savivaldybės reikalus. Verslui ir projektų valdytojams svarbiausia tai, kad mero viešas atvirumas pasiūlymams savaime nepakeičia privalomos savivaldybės sprendimų priėmimo tvarkos. Savivaldybės tarybai ši žinia praktiškai primena institucinę pusiausvyrą: meras yra savivaldybės vadovas ir vykdomoji institucija, tačiau tarybos išimtinė kompetencija išlieka neperimama

Esmė. Teisinis klausimas yra ne abstrakti „kam priklauso keliai“ dilema, o ar Vilniaus rajono savivaldybė ir kitos institucijos, gavusios gyventojų prašymus dėl kelių statuso ir priežiūros, veikė pagal viešojo administravimo pareigas. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, kuri garantuoja teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus ir teisę į įstatymais pagrįstą bei objektyvų prašymų ir skundų nagrinėjimą. Taikytini ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtinti atsakomybės už priimtus sprendimus, efektyvumo, įstatymo viršenybės ir išsamumo principai. Institucijų vieta šioje situacijoje apibrėžiama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsniu: savivaldybės institucijos ir jų tarnautojai yra savivaldybių administravimo subjektai, o ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba veikia kaip valstybinio administravimo subjektai. Prašymų ir skundų priėmimo bei nagrinėjimo procedūrai svarbūs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1–3 dalys ir Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 14, 17, 18, 24, 33 ir 34 punktai

Teisinis vertinimas. Gyventojų kreipimaisi dėl gatvių įtraukimo į savivaldybės sąrašą, atsakomybės už priežiūrą ir institucijų neveikimo turi prašymo arba skundo požymių, todėl jie turėjo būti priimti ir nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 1 punkto nustatyta tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį tokie kreipimaisi galėjo būti teikiami elektroninėmis ryšio priemonėmis, paštu, per E. pristatymo sistemą, asmeniškai arba per atstovą, todėl institucija negali susiaurinti priimtino kreipimosi būdo. Jeigu dalis atsakymų buvo duodama tik pokalbių metu, tai reikšminga tiek, kiek pagal Taisyklių 17 ir 18 punktus žodinis prašymas gali būti išspręstas iš karto arba ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną; kai klausimas susijęs su kelių statusu, sąrašais ir institucine kompetencija, jo turinys akivaizdžiai reikalauja administracinio įvertinimo, o ne vien paaiškinimo žodžiu. Taisyklių 24 punktas nustato, kad prašymai ir skundai, išskyrus paprastus atvejus, į kuriuos atsakoma iš karto arba kitą darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytus terminus. Jeigu savivaldybei trūko dokumentų ar duomenų, Taisyklių 34 punktas įpareigojo per 5 darbo dienas raštu kreiptis į asmenį dėl būtinos informacijos ir pranešti apie nagrinėjimo sustabdymą, o ne palikti asmenį nežinioje dėl to, kas laikytinas kelių naudotoju ar atsakingu subjektu. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas reikalauja, kad administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisėmis ir pareigomis, būtų pagrįsti įstatymais; todėl atsisakymas įtraukti kelius į sąrašą turi būti motyvuotas konkrečiais teisiniais pagrindais, o ne vien institucijos vertinimu, kad situacija „kompleksiška“. Atsakomybės už priimtus sprendimus principas pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą reiškia, kad savivaldybė, priėmusi dalinį sprendimą dėl trijų gatvių ir atsisakiusi dėl keturių, turi prisiimti atsakomybę už tokio administracinio sprendimo padarinius. Efektyvumo principas pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 3 punktą suponuoja pareigą organizuoti nagrinėjimą taip, kad kelių institucijų susirašinėjimas realiai padėtų priimti sprendimą, o ne taptų priežastimi jo nepriimti. Kai savivaldybė pati kreipėsi į ministerijas ir Nacionalinę žemės tarnybą, toks veiksmas dera su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintu tarnybinio bendradarbiavimo principu. Tačiau tas pats principas nėra pagrindas nusimesti kompetenciją: jeigu savivaldybė nagrinėja prašymą dėl jos tvirtinamo vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo, ji turi priimti savo administracinį sprendimą, įvertindama gautą informaciją pagal taikomas normas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis leidžia prašymo ar skundo nenagrinėti tik konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, kai neįmanoma identifikuoti pareiškėjo, turinys nekonkretus, dėl to paties klausimo jau atsakyta be naujų duomenų arba ginčą nagrinėja teismas ar ikiteisminė institucija. Iš aprašytos situacijos matyti, kad gyventojai teikė konkretų klausimą dėl septynių gatvių ir vėliau dėl likusių keturių kelių statuso, todėl vien klausimo sudėtingumas pagal Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį nėra savarankiškas pagrindas jo nenagrinėti. Taisyklių 33 punktas būtų aktualus tik tada, jei kreipimasis neturėtų prašymo ar skundo požymių ir tik atkreiptų dėmesį į padėtį; čia gyventojai prašė konkretaus administracinio rezultato, todėl toks kreipimasis negali būti nuvertintas iki bendro pranešimo. Institucijų atsakomybės klausimą papildo Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo įstatymo 42 straipsnis, pagal kurį viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka, o žala dėl neteisėtų aktų atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra naujas arba patikslintas gyventojų prašymo nagrinėjimas savivaldybėje, kuriame turi būti aiškiai atsakyta, kokiu teisiniu pagrindu trys gatvės įtrauktos, o keturios neįtrauktos į sąrašą. Antrasis scenarijus yra savivaldybės administracinio sprendimo, neveikimo ar neišsamaus atsakymo skundimas, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ir administracinius sprendimus. Trečiasis scenarijus yra institucijų tarpusavio informacijos rinkimas, bet jis gyventojams reikšmingas tik tiek, kiek veda į motyvuotą administracinį sprendimą, nes Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktai neleidžia atsakomybės už sprendimą pakeisti nuomonių persiuntimu. Jeigu institucija laikytų, kad trūksta pareiškėjų pateiktinų duomenų, ji turėtų taikyti Taisyklių 34 punktą ir raštu pareikalauti būtinų dokumentų per 5 darbo dienas, sustabdydama nagrinėjimą iki jų gavimo. Gyventojams ši eiga svarbi todėl, kad nuo aiškaus administracinio sprendimo priklauso, ar jie gali ginčyti atsisakymą, reikalauti išsamaus atsakymo, ar remtis viešojo administravimo subjekto atsakomybe pagal Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo įstatymo 42 straipsnį. Savivaldybei tai svarbu todėl, kad jos pozicija dėl kelių statuso turi būti suformuluota kaip teisės normomis pagrįstas sprendimas, o ne kaip neapibrėžtas nurodymas, jog reikalingas kelių institucijų vertinimas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas – ar mokamos „iCloud+“ funkcijos „Hide My Email“ pažeidžiamumas, galėjęs atskleisti tikrąjį naudotojo el. pašto adresą, laikytinas tokia asmens duomenų saugumo problema, dėl kurios duomenų valdytojui kyla pareiga informuoti duomenų subjektus ir dėl kurios naudotojai gali reikšti teisminius reikalavimus. Šis klausimas pirmiausia spręstinas pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (ES) 2016/679 34 straipsnio 1–2 dalis, nes jos nustato pranešimo duomenų subjektui pareigą, kai dėl asmens duomenų saugumo pažeidimo gali kilti didelis pavojus fizinių asmenų teisėms ir laisvėms. Teisminio gynimo pagrindas vertintinas pagal BDAR 79 straipsnio 1–2 dalis, suteikiančias duomenų subjektui teisę kreiptis į teismą prieš duomenų valdytoją arba duomenų tvarkytoją, jeigu jis mano, kad jo teisės pažeistos tvarkant asmens duomenis. Jeigu ginčas būtų siejamas su netiksliais ar neišsamiais naudotojo duomenimis, papildomai reikšmingas BDAR 16 straipsnis, tačiau šiame atvejyje jo svoris siauresnis, nes žinioje aprašyta ne duomenų turinio klaida, o apsaugos funkcijos neveikimas. Įmonių grupės ir tarptautinio pobūdžio aspektams reikšmingi BDAR preambulės 37 punktas, BDAR 47 straipsnio 2 dalies d ir e punktai bei BDAR 50 straipsnio a–d punktai

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą faktinę situaciją tikrasis el. pašto adresas yra asmens duomenų apsaugos požiūriu reikšmingas identifikavimo ar susisiekimo duomuo, todėl funkcijos, turėjusios jį paslėpti, neveikimas vertintinas per BDAR saugumo ir duomenų subjekto teisių prizmę. Jeigu dėl pažeidžiamumo galėjo kilti didelis pavojus naudotojų teisėms ir laisvėms, BDAR 34 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas praneštų duomenų subjektui. Pagal BDAR 34 straipsnio 2 dalį toks pranešimas turi būti aiškus ir paprastas, jame turi būti aprašytas pažeidimo pobūdis ir pateikta bent BDAR 33 straipsnio 3 dalies b, c ir d punktuose nurodyta informacija bei priemonės. Todėl ieškinio reikalavimas bent aiškiai informuoti vartotojus apie funkcijos apribojimus teisiškai tiesiogiai siejasi su BDAR 34 straipsnio logika, jeigu nustatoma didelio pavojaus sąlyga. Žinioje nurodyta, kad tyrėjas Tyleris Murphy pažeidžiamumą aptiko 2025 m. birželį, o 2026 m. kovą bendrovė pranešė apie pataisymą, kuris, kaip vėliau teigiama, nepašalino galimybės pasinaudoti spraga. Tai procedūriškai svarbu ne savaime, o tiek, kiek rodo galimą laikotarpį, per kurį duomenų valdytojas žinojo apie riziką ir turėjo vertinti pranešimo duomenų subjektams pareigą pagal BDAR 34 straipsnį. BDAR 79 straipsnio 1 dalis leidžia kiekvienam duomenų subjektui imtis veiksmingų teisminių teisių gynimo priemonių, todėl individualus mokėjusio „iCloud+“ naudotojo reikalavimas gali būti grindžiamas tuo, kad jo duomenys buvo tvarkomi pažeidžiant BDAR. BDAR 79 straipsnio 2 dalis nustato jurisdikcijos taisyklę valstybės narės teismams, tačiau pateikta žinia aprašo Jungtinių Valstijų ieškinį, todėl ši norma čia svarbi tik BDAR modeliuojamai Europos teisminio gynimo struktūrai. Teismų praktikos požiūriu LVAT administracinės teisės praktikos biuletenyje Nr. 49 nurodyta ESTT jurisprudencija pabrėžia, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas turi atitikti BDAR 5 straipsnio principus, BDAR 6 straipsnio teisėtumo sąlygas ir BDAR 12–22 straipsniuose nustatytas duomenų subjekto teises: bylos Latvijas Republikas Saeima, C-439/19, Valsts ieņēmumu dienests, C-175/20, ir Meta Platforms Ireland, C-757/22. Šis išaiškinimas reiškia, kad saugumo funkcijos komercinis pristatymas neatleidžia paslaugos teikėjo nuo pareigos realiai paisyti duomenų subjekto teisių, kai asmens duomenys tvarkomi teikiant paslaugą. Jeigu duomenys perduodami ar tvarkomi įmonių grupės mastu, BDAR 47 straipsnio 2 dalies d ir e punktai rodo, kad privalomosiose taisyklėse turi atsispindėti saugumo priemonės, duomenų subjektų teisės ir teisė pateikti skundą kompetentingai priežiūros institucijai. BDAR 50 straipsnis aktualus dėl tarptautinio bendradarbiavimo su trečiosiomis valstybėmis mechanizmų, įskaitant pagalbą tyrimuose, skundų perdavimą ir informacijos keitimąsi

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus – teismas vertina, ar ieškovo nurodyti faktai pagrindžia duomenų subjektų teisių pažeidimą ir ar gali būti taikomos teisminės gynybos priemonės pagal BDAR 79 straipsnio logiką. Antrasis scenarijus – esant nustatytam dideliam pavojui naudotojų teisėms ir laisvėms, ginčo centras pasislenka į BDAR 34 straipsnio pareigą pranešti: kada bendrovė sužinojo apie pažeidžiamumą, ką pranešė ir ar tai padarė nepagrįstai nedelsdama. Trečiasis scenarijus – reikalavimas pašalinti spragą arba aiškiai informuoti naudotojus vertinamas kaip priemonė, mažinanti duomenų subjektų teisių pažeidimo tęstinumą. Grupės ieškinio perspektyvai reikšminga Grupės ieškinio koncepcijos 16 punkte įtvirtinta idėja, kad tokia procedūra skirta didelėms grupėms, kurias vienija faktinis ir teisinis pagrindas, kai individualus skundų nagrinėjimas būtų neekonomiškas ir neefektyvus. To paties dokumento 25 punktas rodo ir atsakovo interesą: viena byla gali suteikti daugiau teisinio tikrumo nei daug tapačių individualių bylų. Vartotojams byla svarbi todėl, kad mokama privatumo funkcija gali lemti ne tik sutartinį lūkestį, bet ir duomenų subjekto teisių įgyvendinimą pagal BDAR 34 ir 79 straipsnius. Paslaugos teikėjui byla svarbi dėl pareigos pagrįsti, kad saugumo rizika buvo įvertinta, naudotojai informuoti, o techninės priemonės atitiko realią paslaugos paskirtį. Priežiūros institucijoms praktinė reikšmė kyla iš BDAR 47 ir 50 straipsniuose matomos tarptautinio bei grupės vidaus duomenų apsaugos koordinavimo logikos. Galutinis rezultatas priklausytų nuo to, ar teismas pripažins pakankamą bendrą faktinį ir teisinį pagrindą daugeliui naudotojų, ir ar pažeidžiamumas bus kvalifikuotas kaip sukėlęs tokį pavojų, kuris aktyvina BDAR 34 straipsnio pareigas

Esmė. Teisinis klausimas yra, ar advokatas, sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su klientu, gali išvengti drausminės atsakomybės remdamasis tuo, kad dalį paslaugų faktiškai teikė kiti advokatai kaip subteikėjai. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1–2 dalis, 4 straipsnio 2–3 dalis, 5 straipsnio 3, 5 ir 6 punktus, 39 straipsnio 1–2 punktus, 51 straipsnio 1–2 dalis ir 59 straipsnio 2 dalies 2 bei 8 punktus. Pagal Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisinės paslaugos apima teisės konsultacijas, teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimą, atstovavimą teisės klausimais, gynybą bei atstovavimą bylų procese. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad tokias paslaugas gali teikti advokatai, advokatų padėjėjai ar advokatų profesinė bendrija, todėl teisinės paslaugos nėra paprastas komercinis pavedimas, kurį advokatas galėtų perduoti neprarasdamas profesinės atsakomybės ryšio su klientu. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įtvirtina asmens teisę pasirinkti advokatą, o 4 straipsnio 3 dalis advokato veiklą apibrėžia kaip teisinių paslaugų teikimą. Todėl pasirinktas advokatas klientui išlieka profesinių pareigų subjektas, net kai paslaugoms atlikti pasitelkia kitus asmenis

Teisinis vertinimas. Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 punktas lojalumą klientui ir interesų konflikto vengimą įvardija kaip vieną pagrindinių advokatų veiklos principų. 5 straipsnio 3 punktas reikalauja advokatų veiklos teisėtumo, o 5 straipsnio 6 punktas – nepriekaištingo elgesio. Šios bendrosios nuostatos konkretinamos Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 punkte, pagal kurį advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai. 39 straipsnio 2 punktas papildomai įpareigoja advokatą savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. liepos 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-421/2026 šias pareigas aiškino taip, kad trečiųjų asmenų, kaip paslaugų subteikėjų, pasitelkimas savaime nepašalina drausminės atsakomybės advokatui, sudariusiam paslaugų teikimo sutartį. Tai reiškia, kad subteikimas nekeičia pagrindinio profesinio santykio: klientas pasirinko advokatą, o ne abstraktų paslaugos rezultatą be atsakingo profesinio subjekto. Advokatas turi ne tik formaliai organizuoti paslaugų atlikimą, bet ir išlikti lojalus klientui, bendradarbiauti su juo, sąžiningai vykdyti advokato pareigas ir veikti geriausiais kliento interesais. LAT taip pat pabrėžė, kad drausminė atsakomybė šioje byloje buvo taikyta ne vien dėl subteikėjų veiksmų, bet ir dėl paties advokato padarytų advokato veiklos ir profesinės etikos pažeidimų. Todėl priežastinis ryšys tarp advokato asmeninio elgesio ir drausminės atsakomybės nebuvo nutrauktas vien dėl to, kad dalis darbo buvo perduota kitiems advokatams. Instituciškai reikšminga tai, kad Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 2 punktas visuotiniam advokatų susirinkimui paveda rinkti tris Advokatų garbės teismo narius, o 59 straipsnio 2 dalies 8 punktas – tvirtinti Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką. Ginčų dėl teisinių paslaugų kontekste Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalis klientui suteikia teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą arba teismą. 51 straipsnio 2 dalis nustato, kad tokius klientų ir advokatų ginčus Lietuvos advokatūroje nagrinėja advokatų taryba arba jos sudarytas organas, priimantis rekomendacinius sprendimus. Jeigu ginčas susijęs su vartojimo tikslais sudarytos sutarties standartinių sąlygų nesąžiningumu, 51 straipsnio 3 dalis numato specialią komisiją, kurios sprendimas įsigalioja ir tampa privalomas, jeigu per trisdešimt dienų nuo įteikimo neapskundžiamas Vilniaus apygardos teismui. Šioje byloje reikšmingiausia LAT išvada yra ta, kad net vieno kliento atžvilgiu padaryta klaida gali būti pakankama profesinės drausmės požiūriu, nes advokato veiklos standartai saugo ne statistinį paslaugų vidurkį, o kiekvieno konkretaus kliento pasitikėjimą profesija

Pasekmės. Pirmasis praktinis padarinys – advokatai, sudarantys sutartis su klientais, negalės subteikėjų pasitelkimo naudoti kaip savarankiško argumento drausminei atsakomybei pašalinti. Antrasis padarinys – klientui svarbu ne tik kas fiziškai parengė dokumentą ar atliko konkretų veiksmą, bet ir kuris advokatas prisiėmė profesinį santykį pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį. Trečiasis padarinys – Lietuvos advokatūros drausminės institucijos, vertindamos advokato elgesį, gali atskirai nagrinėti tiek jo paties veiksmus, tiek tai, ar jis tinkamai užtikrino lojalumą, sąžiningą bendradarbiavimą ir profesinių standartų laikymąsi pasitelkęs kitus teikėjus. Ketvirtasis padarinys – papeikimas, kaip šioje byloje pritaikyta drausminė priemonė, LAT vertinimu gali būti proporcingas net ir tada, kai konstatuojami atskiri, o ne masiniai pažeidimai. Penktasis padarinys – ši nutartis praktikoje sustiprina Advokatūros įstatymo 5 ir 39 straipsnių reikšmę: lojalumas klientui ir sąžiningas pareigų atlikimas nėra deleguojamos pareigos. Galutinė bylos baigtis taip pat reiškia, kad 2026 m. liepos 17 d. LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-421/2026 paliktas galioti vertinimas tampa orientyru analogiškiems ginčams dėl advokato atsakomybės, kai paslaugų teikime dalyvauja keli profesiniai asmenys

Esmė. Teisinis klausimas yra ne abstraktus „kovos su klimato kaita“ vertinimas, o tai, kaip galimas ES ATLPS švelninimas pakeistų Lietuvos veiklos vykdytojų pareigas gauti leidimus, stebėti ŠESD, turėti ir atsisakyti apyvartinių taršos leidimų bei valstybės institucijų pareigą taikyti ES nustatytas taisykles. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymo 6 straipsnio 1–3 dalis, 9 straipsnio 1–4 dalis, 15 straipsnio 1–2 dalis, taip pat Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymo Nr. XI-329 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1–3 dalis ir 31 straipsnio 1 dalį. Sisteminį kontekstą sudaro Klimato kaitos valdymo įstatymo 3 straipsnio 1–3 dalys, nes nacionalinė politika apima aplinkos apsaugą, energetiką, mokesčius ir finansus, pramonę, transportą bei kitas sritis ir įgyvendinama per Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę. Kadangi šiandien yra 2026 m. liepos 20 d., svarbu, kad pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas bendras įsigaliojimas 2024 m. liepos 15 d. ir 2 dalyje nurodytas 2026 m. sausio 1 d. įsigaliojimas jau yra aktualūs, o 3 dalyje nurodyta 2030 m. sausio 1 d. data dar nėra suėjusi

Teisinis vertinimas. Pagal Klimato kaitos valdymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį veiklos vykdytojai privalo gauti leidimą išmesti ŠESD, o pagal 6 straipsnio 2 dalį jie privalo vykdyti ŠESD stebėseną, apskaitą ir teikti ataskaitas pagal ES teisės aktus ir aplinkos ministro nustatytą tvarką. Pagal 6 straipsnio 3 dalį leidimą gavę veiklos vykdytojai turi atsidaryti sąskaitą Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre, įsigyti apyvartinių taršos leidimų ir kiekvienais kalendoriniais metais iki aplinkos ministro nustatyto termino atsisakyti tokio leidimų kiekio, kuris atitinka praėjusiais metais išmestą CO2 kiekį tonomis CO2 ekvivalento. Todėl ES ATLPS švelninimas, remiantis pateiktais šaltiniais, savaime nepanaikina nacionalinės pareigų struktūros: jos turinys keistųsi tiek, kiek keistųsi ES teisės aktai, Europos Komisijos reikalavimai, sprendimai ar rekomendacijos, į kuriuos nacionalinė teisė tiesiogiai nukreipia. Klimato kaitos valdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis suteikia aplinkos ministrui kompetenciją nustatyti apyvartinių taršos leidimų skyrimo tvarką, atsižvelgiant į Europos Komisijos nustatytus reikalavimus, sprendimus ir rekomendacijas. To paties straipsnio 2 dalis reikalauja registruoti leidimų skyrimą, panaikinimą ir atsisakymą Sąjungos registre, 3 dalis nustato neterminuotą leidimų galiojimą, o 4 dalis leidimų panaikinimą sieja su prašymu arba veiklos nutraukimu. Pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis atskirai reglamentuoja nemokamus apyvartinius taršos leidimus gaunančių ES ATLPS dalyvių sąrašą: jį rengia ir tvirtina aplinkos ministras ar jo įgaliota institucija, vadovaudamasis ES teisės aktais ir Europos Komisijos pozicija. Pagal 7 straipsnio 2 dalį sąrašo projektas skelbiamas viešai visuomenei susipažinti, o 7 straipsnio 3 dalis numato sąrašo teikimą Europos Komisijai kiekvienų penkerių metų laikotarpių. Tai reiškia, kad jeigu švelninimas būtų susijęs su didesniu nemokamų leidimų kiekiu, ilgesniais pereinamaisiais laikotarpiais ar siauresne pareigų apimtimi, Lietuvos administracinė procedūra turėtų vykti per ministro nustatytą tvarką, viešą sąrašo projekto paskelbimą ir sąrašo teikimą Komisijai. Pakeitimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalis apibrėžia veiklas, patenkančias į ES ATLPS, įskaitant kuro deginimą įrenginiuose, kurių bendra vardinė šiluminė galia didesnė kaip 20 MW, naftos perdirbimą, kokso gamybą, metalo rūdos apdorojimą, ketaus ar plieno gamybą ir kitas pramonės veiklas. Todėl praktinis švelninimo poveikis pirmiausia tektų toms veiklos rūšims, kurios patenka į šį sąrašą, o ne visiems ūkio subjektams bendrai. Klimato kaitos valdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikai ir jos teritorijoje registruotiems veiklos vykdytojams priklausantys leidimai bei susiję vienetai registruojami Lietuvos jurisdikcijai priklausančiose Sąjungos registro sąskaitose, o 15 straipsnio 2 dalis registro sąskaitų valdymą paveda aplinkos ministro paskirtam nacionaliniam administratoriui. Dėl to net ir švelnesnė sistema liktų administruojama per Sąjungos registrą, o ne vien per nacionalinius vidaus apskaitos sprendimus. Pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktas rodo finansinę priklausomybę nuo ES ATLPS, nes Klimato kaitos programos finansavimo šaltinis yra lėšos, gautos už aukcione parduotus apyvartinius taršos leidimus. Pagal 14 straipsnio 3 dalies 1 punktą šios lėšos naudojamos, be kita ko, energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektams ir kitiems projektams, leidžiantiems mažinti ŠESD energetikos, pramonės, statybos, transporto, žemės ūkio, atliekų tvarkymo ir kitose srityse. Todėl švelninimas, jeigu jis paveiktų aukcionuose parduodamų leidimų apimtį ar jų ekonominę vertę, teisiškai būtų svarbus ir Klimato kaitos programos finansavimo grandžiai. Klimato kaitos valdymo įstatymo 16 straipsnio 1–2 dalys užtikrina, kad nacionalinė ŠESD apskaita turi būti rengiama laiku, skaidriai, tiksliai, nuosekliai, palyginamai ir išsamiai, todėl pareiga matuoti faktinį išmetimą išlieka esminė net tada, kai prekybos režimo sąlygos būtų lengvinamos

Pasekmės. Pirmas scenarijus: ES pakeičia ATLPS taisykles, o Lietuvoje aplinkos ministras pagal Klimato kaitos valdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį pritaiko leidimų skyrimo ir nemokamų leidimų sąrašo tvarką prie naujų Europos Komisijos reikalavimų. Antras scenarijus: pareigos pagal 6 straipsnio 1–3 dalis išlieka, bet veiklos vykdytojams praktiškai keičiasi reikalingų įsigyti ar atsisakyti apyvartinių taršos leidimų kiekis, jei tai būtų numatyta ES reguliavime. Trečias scenarijus: pasikeičia Klimato kaitos programos finansavimo srautas pagal pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes aukcionuose parduotų leidimų pajamos yra vienas iš programos šaltinių. Ketvirtas scenarijus susijęs su valstybiniais įsipareigojimais už ES ATLPS ribų: pagal Klimato kaitos valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Vyriausybė gali priimti sprendimus dėl metinių ŠESD kvotos vienetų ir absorbuojamo kiekio vienetų įsigijimo ar perleidimo sandorių su kitomis valstybėmis narėmis. Tai praktiškai svarbu pramonės, energetikos, aviacijos ir kitų į 31 straipsnio 1 dalies veiklų sąrašą patenkančių sektorių veiklos vykdytojams, nes nuo reguliavimo priklauso jų leidimų poreikis, registro veiksmai ir finansinė našta. Tai taip pat svarbu Aplinkos ministerijai, nacionaliniam Sąjungos registro administratoriui ir Vyriausybei, nes jų kompetencija apima leidimų skyrimo tvarką, sąrašų tvirtinimą, registro valdymą, ŠESD apskaitą ir sandorius dėl kvotos ar absorbavimo vienetų

Esmė. Teisinis klausimas yra ne pats susitarimo pasirašymo faktas, o tai, ar bendradarbiavimas kuriant kino studiją Vilniuje gali virsti valstybės kino politikos priemone, kino valstybiniu finansavimu arba valstybės kapitalo investicija. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos kino įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 6 straipsnį, 9 straipsnį, Lietuvos Respublikos kino įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 14 ir 16 straipsnius. Kino studija savaime nėra „filmas“ ar „filmo gamyba“ pagal Lietuvos Respublikos kino įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, tačiau ji gali būti infrastruktūra veiklai, kurioje filmo gamintojas pagal 2 straipsnio 4 dalį atsako už kūrybinį, organizacinį ir finansinį filmo gamybos procesą. Todėl pagrindinė riba yra tarp bendro institucinio bendradarbiavimo dėl infrastruktūros ir konkretaus kino valstybinio finansavimo, kuris pagal Lietuvos Respublikos kino įstatymo 9 straipsnį turi būti skiriamas nustatytiems subjektams, sąlygomis ir tvarka. Jei projektas būtų finansuojamas kaip kapitalo investicija, papildomai taikytinas 2023 metų biudžeto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 16 straipsnis dėl Valstybės investicijų 2023–2025 metų programos

Teisinis vertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos kino įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį Kultūros ministerija formuoja valstybės kino politiką, rengia kino srities teisės aktų projektus, strateginio planavimo dokumentus ir koordinuoja Lietuvos kino centro veiklą. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 6 punktus Lietuvos kino centras įgyvendina valstybės kino politiką, rengia kino projektų konkursus valstybiniam finansavimui gauti, skiria valstybinį finansavimą kino projektams ir kontroliuoja jo naudojimą bei atsiskaitymą. Tai reiškia, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje pasirašomas bendradarbiavimo susitarimas, kiek jis susijęs su kino sektoriumi, negali pakeisti Kultūros ministerijos ir Lietuvos kino centro kompetencijos kino valstybinio finansavimo srityje. Lietuvos Respublikos kino įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato kino valstybinio finansavimo šaltinius, įskaitant valstybės biudžeto lėšas pagal Lietuvos kino centro parengtas programas, dalį pridėtinės vertės mokesčio įplaukų, licencines pajamas, tikslinį Vyriausybės finansavimą valstybės užsakymui ir grąžintas ar išieškotas lėšas. To paties straipsnio 2 dalis leidžia papildomą kino finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos programas ir iš kitų teisėtai gautų lėšų. Lietuvos Respublikos kino įstatymo Nr. IX-752 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kam skiriamas kino valstybinis finansavimas: nacionalinių filmų parengiamiesiems darbams, gamybai, sklaidai, platinimui ir rodymui, kino kultūros sklaidai ir kino paveldui kaupti, išsaugoti bei rodyti. Todėl pačios kino studijos sukūrimas nėra tiesiogiai įvardytas kaip savarankiškas kino valstybinio finansavimo objektas pagal matomas šio straipsnio nuostatas, nebent finansavimas būtų susietas su konkrečiomis įstatyme nurodytomis kino veiklomis. Lietuvos Respublikos kino įstatymo 9 straipsnio 2 dalis riboja gavėjų ratą: finansavimas skiriamas tik juridiniams ar fiziniams asmenims, kurių viena pagrindinių veiklos sričių yra filmų gamyba, platinimas, rodymas, sklaida, kino kultūros sklaida arba kino paveldo kaupimas, apsauga ir rodymas. To paties 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad kino valstybinio finansavimo taisykles tvirtina kultūros ministras, o sutarties formą – Lietuvos kino centro direktorius. Jei studijos projektas būtų siejamas su filmų gamyba, svarbi būtų ir 9 straipsnio 4 dalis, pagal kurią ne daugiau kaip 20 procentų filmo gamybai skirto finansavimo gali būti panaudota ne Lietuvos Respublikoje. Jei kalbama apie bendrą filmų gamybą, Lietuvos Respublikos kino įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ją sieja su Lietuvos ir užsienio filmo gamintojų įsipareigojimais pagal bendros filmo gamybos sutartį. Tokiems filmams pagal Lietuvos Respublikos kino įstatymo 9 straipsnio 3 dalį teikiamas kino valstybinio finansavimo prioritetas, tačiau ši pirmenybė taikoma filmams, o ne savaime infrastruktūros kūrimui. Biudžeto aspektu 2023 metų biudžeto įstatymo 16 straipsniu patvirtinta Valstybės investicijų 2023–2025 metų programa. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybė arba jos įgaliota institucija gali paskirstyti ir, esant papildomam poreikiui ar sutaupymams, perskirstyti šioje programoje valstybės kapitalo investicijoms skirtas lėšas pagal asignavimų valdytojus ir investicijų projektus. Tai būtų aktualu tik tada, jeigu kino studijos kūrimas būtų įtrauktas į valstybės kapitalo investicijų logiką kaip investicijų projektas ar programa. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis patvirtina, kad jo nuostatos taikomos rengiant 2023 ir vėlesnių metų valstybės bei savivaldybių biudžetų projektus, todėl biudžetinis sprendimas negali būti pakeistas vien politiniu ar bendradarbiavimo susitarimu

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra institucinis: 2026 m. liepos 20 d. pasirašomas susitarimas nustato bendradarbiavimo kryptį, bet nesukuria kino valstybinio finansavimo gavėjui teisės į lėšas, kol neįvykdomos Lietuvos Respublikos kino įstatymo 9 straipsnyje numatytos sąlygos ir netaikoma kultūros ministro bei Lietuvos kino centro nustatyta procedūra. Antrasis scenarijus yra projektinis: jei kino studijos veikla vėliau būtų susieta su nacionalinių filmų gamyba, platinimu, rodymu, sklaida ar kino kultūros sklaida, galėtų būti reikšmingi Lietuvos Respublikos kino įstatymo Nr. IX-752 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodyti finansavimo tikslai. Trečiasis scenarijus yra investicinis: jei valstybė nuspręstų prisidėti kapitalo investicijomis, sprendimų pagrindas turėtų būti 2023 metų biudžeto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 16 straipsnis, o lėšos turėtų būti paskirstomos ar perskirstomos pagal Valstybės investicijų 2023–2025 metų programos paskirtį. Tai praktiškai svarbu būsimiems studijos valdytojams ir filmų gamintojams, nes jų teisė gauti kino valstybinį finansavimą priklausytų ne nuo susitarimo vietos ar politinio pristatymo, o nuo veiklos atitikties Lietuvos Respublikos kino įstatymo 9 straipsnio 2 daliai. Lietuvos kino centrui tai svarbu dėl kompetencijos ribų: pagal Lietuvos Respublikos kino įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį jis išlieka finansavimo konkursų, skyrimo ir kontrolės institucija. Valstybei tai svarbu todėl, kad kino studijos kūrimas gali būti ekonomiškai reikšmingas projektas, tačiau teisės požiūriu jo finansavimo kelias turi būti atskirtas nuo konkrečių filmų ar kino projektų finansavimo režimo

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ką pareiškia pats Mindaugas Balčiūnas, o kokiu teisiniu pagrindu ir pagal kokią asociacijos organų procedūrą pasibaigtų asociacijos „Lietuvos krepšinis“ vadovo įgaliojimai. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, nes šis įstatymas reglamentuoja asociacijų valdymą ir veiklą. Esminė norma yra Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis: asociacijos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje. Todėl vadovo pasitraukimo klausimas pirmiausia turi būti tikrinamas per asociacijos įstatus, ypač pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl visuotinio narių susirinkimo kompetencijos, sušaukimo tvarkos ir sprendimų priėmimo tvarkos. Jeigu asociacijoje sudarytas kitas organas, turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, reikšmingas ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 9 punktas, nes įstatuose turi būti nustatyta tokio organo kompetencija, sušaukimo atvejai ir sprendimų priėmimo tvarka. Vadovo veikimo ribos siejamos su Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią asociacija gali turėti ir įgyti tik tas civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos tikslams, nustatytiems Civiliniame kodekse, Asociacijų įstatyme ir įstatuose

Teisinis vertinimas. Iš pateiktų normų matyti, kad pats politinis ar viešas pareiškimas apie pasitraukimą nėra pakankamas teisinis atsakymas, jeigu jis neatitinka įstatuose nustatytos vadovo įgaliojimų pabaigos procedūros. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktai reikalauja, kad sprendimų priėmimo tvarka būtų nustatyta įstatuose, todėl būtent įstatai turi parodyti, kuris organas priima sprendimą dėl vadovo rinkimo, atšaukimo, atsistatydinimo priėmimo ar naujo vadovo paskyrimo. Jeigu vadovas yra vienasmenis asociacijos valdymo organas, pateiktas Vyriausybės vertinimas dėl Asociacijų įstatymo pakeitimo projekto Nr. XIIIP-4448(6) nurodo, kad toks vadovas veikia asociacijos vardu pagal Civilinio kodekso 2.82 straipsnį ir asociacijos įstatuose nustatytus reikalavimus, nors siūlytas papildomas reguliavimas buvo laikytas pertekliniu. Tai patvirtina įstatų reikšmę: pasitraukimas iš pareigų turi būti įformintas ne pagal vadovo valią vien viešojoje erdvėje, bet pagal juridinio asmens vidaus valdymo taisykles. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 5 dalies redakcija, pateikta Asociacijų įstatymo Nr. IX-1969 2, 8, 9, 10, 12, 13, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo 5 straipsnyje, rodo, kad įsteigtos asociacijos pakeistus įstatus pasirašo valdymo organas arba visuotinio narių susirinkimo įgaliotas asmuo. Vadinasi, jeigu vadovo pasitraukimas lemtų poreikį keisti įstatus ar juose įrašytus duomenis, procedūra turėtų eiti per įstatų keitimo ir pasirašymo mechanizmą. Kita vertus, jeigu įstatai vadovo pavardės neįtvirtina, gali pakakti įstatuose nustatyto kompetentingo organo sprendimo dėl įgaliojimų pabaigos ir naujo vadovo. Pateikti šaltiniai dėl tarybų narių statuso leidžia palyginti teisinę logiką: pagal Neįgaliųjų reikalų tarybos nuostatų 9.2 punktą ir Asmens su negalia gerovės tarybos nuostatų 9.2 punktą asmens įgaliojimai baigiasi jam atsistatydinus raštu arba jį atšaukus delegavusiai organizacijai. Sporto įstatymo įgyvendinimo nuostatų 12.1 punktas taip pat sieja pasitraukimą su rašytiniu atsistatydinimu arba atšaukimu delegavusios institucijos ar organizacijos sprendimu. Nacionalinės bendruomeninių organizacijų tarybos nuostatų 16 punktas papildomai numato pirmininko ar pavaduotojo pasitraukimą iš einamų pareigų ir tarybos narių balsų dauguma priimamą sprendimą dėl nušalinimo. Šios nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja asociacijos vadovo atleidimo, tačiau jos rodo pateiktuose teisės šaltiniuose vartojamus įgaliojimų pabaigos modelius: atsistatydinimą, atšaukimą, pareigų netekimą ir organo sprendimą

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra vadovo atsistatydinimas pagal asociacijos įstatuose nustatytą tvarką, kai kompetentingas organas priima ar įformina įgaliojimų pabaigą ir sprendžia dėl naujo vadovo. Antrasis scenarijus yra vadovo atšaukimas kompetentingo asociacijos organo sprendimu, jeigu tokia teisė ir balsavimo tvarka nustatyta įstatuose pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 8 arba 9 punktą. Trečiasis scenarijus būtų susijęs ne su vien vadovo pasitraukimu, o su platesniu asociacijos statusu: Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad asociacijos pertvarkomos ir pasibaigia Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Jeigu asociacijoje liktų mažiau kaip trys nariai, pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 17 straipsnio 3 dalį per trisdešimt dienų apie tokį narių sumažėjimą turėtų būti pranešta juridinių asmenų registrui. Tai nėra įprastas vadovo pasitraukimo pagrindas, bet rodo, kad narių skaičiaus kritimas gali sukelti atskiras registravimo pareigas. Teisiškai svarbiausia asociacijos nariams, nes jų teisės, pareigos ir organų sprendimų tvarka turi būti nustatytos įstatuose pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5, 8 ir 9 punktus. Vadovui tai svarbu dėl įgaliojimų pasibaigimo momento: kol pasitraukimas nėra įformintas pagal taikytiną procedūrą, vien viešas atsakymas savaime nepakeičia įstatuose nustatytos valdymo struktūros. Trečiosioms šalims tai svarbu todėl, kad pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį asociacijos veiksmai turi atitikti jos tikslus, įstatymą ir įstatus, taigi sandorių ir atstovavimo teisėtumas priklauso nuo tinkamai veikiančių organų. Galutinai atsakyti, „kas turi nutikti“, pagal pateiktus šaltinius galima taip: turi įvykti įstatuose numatytas atsistatydinimo, atšaukimo arba kitas įgaliojimų pabaigos teisinis veiksmas, priimtas to organo ir ta sprendimų priėmimo tvarka, kuri nustatyta asociacijos įstatuose

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar NKSC geriau aptinka incidentus, o ar 98 iš 153 vertintų svarbių informacinių sistemų nustatyti pažeidžiamumai reiškia kibernetinio saugumo subjektų pareigų nevykdymą pagal Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo 14 straipsnį ir ar NKSC gali taikyti priežiūros bei vykdymo užtikrinimo priemones pagal šio įstatymo 28 straipsnį. Šis klausimas taip pat sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo 1 straipsnį, 16 straipsnį ir 19 straipsnį, o institucijų kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymo 5, 6 ir 8 straipsniuose. Pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį įstatymas apima kibernetinio saugumo subjektų pareigas, jų atitikties patikrinimus ir vykdymo užtikrinimo priemones. Pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį kibernetinio saugumo subjektai privalo užtikrinti jų veiklai ar paslaugoms naudojamų tinklų ir informacinių sistemų atitiktį kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemonėms. Todėl pažeidžiamumų nustatymas teisiškai reikšmingas tiek kaip rizikos valdymo priemonių įgyvendinimo klausimas, tiek kaip galimas pagrindas NKSC priežiūros veiksmams. Pereinamuoju laikotarpiu svarbus ir Kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymo 2 straipsnis: įstatymas įsigaliojo 2024 m. spalio 18 d., o NKSC iki 2025 m. balandžio 17 d. turėjo identifikuoti subjektus ir įtraukti juos į Kibernetinio saugumo informacinę sistemą

Teisinis vertinimas. Pagal Kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą NKSC atlieka kibernetinio saugumo subjektų ir jų valdomų ryšių bei informacinių sistemų atitikties priežiūrą ir kibernetinio saugumo būklės tyrimus. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 2 punktą NKSC gali duoti nurodymus pateikti informaciją, būtiną atitikčiai ir kibernetinio saugumo būklei įvertinti. Kibernetinio saugumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad Vyriausybės patvirtinti kibernetinio saugumo reikalavimai turi būti įgyvendinti per Vyriausybės nustatytą ne trumpesnį kaip 12 mėnesių terminą nuo subjekto įregistravimo Kibernetinio saugumo informacinėje sistemoje. Tai reiškia, kad 2026 m. liepos 20 d. pažeidžiamumų vertinimas turi būti siejamas su konkretaus subjekto registravimo KSIS momentu ir jam nustatytu įgyvendinimo terminu. Pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį subjektai turi pateikti NKSC duomenis apie rizikos valdymo priemonių įgyvendinimą KSIS nuostatuose nustatyta tvarka. Kibernetinio saugumo informacinės sistemos paskirtis pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apima subjektų registro objektų registravimą, duomenų apie rizikos valdymo priemonių įgyvendinimo stebėseną tvarkymą ir keitimąsi informacija apie incidentus, grėsmes bei kitą saugumo informaciją. Pagal 19 straipsnio 2 dalį šios sistemos valdytoja yra Krašto apsaugos ministerija, o tvarkytojas – NKSC. Techninės priemonės nėra vienodos visiems subjektams: pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį NKSC esminių subjektų tinkluose ir informacinėse sistemose diegia bei valdo technines kibernetinio saugumo priemones, o svarbių subjektų sistemose jos gali būti diegiamos jų prašymu, siekiant suvaldyti kibernetinius incidentus. Ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojams taikomos papildomos pareigos pagal Kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį: jie turi patvirtinti incidentų valdymo planus, juos pateikti NKSC, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus išbandyti priemones ir sudaryti sąlygas NKSC diegti bei valdyti technines priemones. Organizaciniai reikalavimai taip pat reiškia nuolatinę vadybinę atsakomybę: pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 818 pakeitimo ištraukos 8 punktą kibernetinio saugumo politikos ir jos įgyvendinimo dokumentai turi būti peržiūrimi ne rečiau kaip kartą per metus. Pagal tos pačios ištraukos 9 punktą ne rečiau kaip kartą per metus turi būti atliekamas valstybės informacinių išteklių ar ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros atitikties reikalavimams vertinimas. Pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 818 pakeitimo ištraukos 17 punktą subjekto vadovas arba jo įgaliotas asmuo turi užtikrinti, kad NKSC per KSIS būtų informuotas apie paskirtus už kibernetinį saugumą atsakingus asmenis. Pagal 19 punktą kibernetinio saugumo vadovas ar saugos įgaliotinis negali vykdyti tinklų ar informacinių sistemų administravimo arba techninės ir programinės įrangos priežiūros funkcijų, todėl pažeidžiamumų problema teisės požiūriu siejama ir su atsakomybės atskyrimu. Jei nustatyti pažeidžiamumai rodo reikalavimų pažeidimą, Kibernetinio saugumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis leidžia NKSC taikyti vieną ar kelias priemones: įspėti, duoti nurodymus pašalinti trūkumus, nutraukti pažeidžiančius veiksmus arba per nustatytą laikotarpį užtikrinti rizikos valdymo priemonių atitiktį. Vyriausybės vaidmuo pagal Kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymo 5 straipsnį yra tvirtinti strategiją, organizacinius ir techninius reikalavimus bei Nacionalinį kibernetinių incidentų valdymo planą. Krašto apsaugos ministerija pagal to paties įstatymo 6 straipsnį šiuos dokumentus teikia Vyriausybei, tvirtina atskirus planus ir nustato NKSC reagavimo į incidentus tvarką

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra priežiūrinis: NKSC, remdamasis savo kompetencija pagal Kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymo 8 straipsnį, gali reikalauti informacijos, vertinti atitiktį ir fiksuoti, ar pažeidžiamumai reiškia Kibernetinio saugumo įstatymo 14 straipsnio pažeidimą. Antrasis scenarijus yra korekcinis: pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį subjektams gali būti nurodyta pašalinti trūkumus, ištaisyti reikalavimų pažeidimus ir pateikti įgyvendinimo ataskaitas per NKSC nustatytus terminus. Trečiasis scenarijus svarbus esminiams subjektams, nes pagal Kibernetinio saugumo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį jų sistemose NKSC pats diegia ir valdo technines priemones grėsmėms bei incidentams identifikuoti. Ketvirtasis scenarijus aktualus svarbiems subjektams: jų sistemose tokios priemonės gali būti diegiamos jų prašymu, todėl incidento valdymas labiau priklausys nuo subjekto veiksmų ir bendradarbiavimo su NKSC. Tai praktiškai svarbu valstybės informacinių išteklių valdytojams, ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojams ir kitiems KSIS registruotiems subjektams, nes pažeidžiamumai tampa ne vien techniniu defektu, bet ir galimu atitikties, vadovybės atsakomybės bei priežiūros priemonių klausimu

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar Ministro Pirmininko politinis startas silpnas, o ar nauja Vyriausybė buvo sudaryta ir įgaliojimus veikti gavo pagal konstitucinę procedūrą, taip pat ar yra teisinis pagrindas jai arba Ministrui Pirmininkui atsistatydinti. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 4, 5, 7, 8 ir 9 punktus, Vyriausybės įstatymo 6, 8 ir 9 straipsnius. Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį pagal Konstitucijos 84 straipsnio 4 punktą. Ministrai skiriami ir atleidžiami Ministro Pirmininko teikimu pagal Konstitucijos 84 straipsnio 9 punktą ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti tik tada, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį ir šaltinyje nurodytą Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalį

Teisinis vertinimas. Jeigu Mindaugas Sinkevičius paskirtas Ministru Pirmininku Seimo pritarimu, o Respublikos Prezidentas patvirtino jo sudarytą Vyriausybę, formalus sudarymo branduolys atitinka Konstitucijos 84 straipsnio 4 punktą ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį. Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis nustato aiškų terminą: Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę bei pateikia svarstyti jos programą. Todėl ginčas dėl programos pateikimo pirmiausia būtų vertinamas pagal tai, ar Seimui buvo teikiama būtent Ministro Pirmininko sudarytos ir Prezidento patvirtintos Vyriausybės programa. Vien programos politinis turinys ar ministrų profesinė kilmė pagal pateiktus šaltinius nėra savarankiškas pagrindas pripažinti Vyriausybės sudarymą neteisėtu. Šaltinyje dėl Vyriausybės įstatymo 10 straipsnio pakeitimo projekto nurodyta, kad Konstitucijoje galintiems būti paskirtiems Vyriausybės nariais nenustatyta net pilietybės reikalavimo, o papildomi reikalavimai gali būti nustatyti įstatyme tik tiek, kiek tai numatyta Konstitucijoje. Vadinasi, žinioje minima kritika dėl ministro kompetencijos yra politinės atsakomybės klausimas, o ne procedūrinis skyrimo trūkumas pagal pateiktas normas. Pradėdami eiti pareigas Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seime pagal šaltinyje nurodytą Konstitucijos 93 straipsnį, tačiau įgaliojimų veikti sąlyga yra Seimo pritarimas programai. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, kad Vyriausybė vykdomosios valdžios sistemoje užima išskirtinę vietą, yra kolegiali bendros kompetencijos institucija ir ją sudaro Ministras Pirmininkas bei ministrai. Tai reiškia, kad programa nėra vien politinis pareiškimas: ji yra Seimo suteikiamų įgaliojimų veikti pagrindas. Vyriausybė po įgaliojimų gavimo įgyvendina programą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą. Ji taip pat tvarko krašto reikalus, garantuoja viešąją tvarką, vykdo įstatymus, rengia biudžeto projektą ir teikia įstatymų projektus pagal Konstitucijos 94 straipsnį ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnį. Ministro Pirmininko atsistatydinimas pagal Vyriausybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą reikštų privalomą visos Vyriausybės atsistatydinimą. Tačiau pateikti šaltiniai nesieja privalomo Ministro Pirmininko atsistatydinimo su viešais pranešimais apie privačius sandorius ar politinę kritiką. Teisiniai privalomo Vyriausybės atsistatydinimo pagrindai yra baigtiniai: du kartus iš eilės nepritarta programai, slaptu balsavimu pareikštas nepasitikėjimas Vyriausybe ar Ministru Pirmininku, Ministro Pirmininko atsistatydinimas ar mirtis, naujos Vyriausybės sudarymas po Seimo rinkimų arba įgaliojimų negavimas pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų ar išrinkus Respublikos Prezidentą pagal Vyriausybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį. Jeigu pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė pagal Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 4 dalį turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Seimo kontrolės matmuo išlieka: pagal šaltinyje nurodytą Konstitucijos 101 straipsnį Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą

Pasekmės. Pirmas scenarijus – Seimas pritaria programai, ir Vyriausybė įgyja įgaliojimus veikti pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį; tada teisinis svoris persikelia į programos įgyvendinimą, įstatymų vykdymą ir ministerijų koordinavimą pagal Konstitucijos 94 straipsnį bei Vyriausybės įstatymo 22 straipsnį. Antras scenarijus – Seimas motyvuotu nutarimu programai nepritaria; tada Ministras Pirmininkas privalo naują programą pateikti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį. Trečias scenarijus – Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai; tada Vyriausybė privalo atsistatydinti pagal Vyriausybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ketvirtas scenarijus – Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; tada privalomas atsistatydinimas kyla pagal Vyriausybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Penktas scenarijus – pats Ministras Pirmininkas atsistatydina; tokiu atveju atsistatydina visa Vyriausybė pagal Vyriausybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o Respublikos Prezidentas priima atsistatydinimą pagal Konstitucijos 84 straipsnio 7 punktą ir Vyriausybės įstatymo 9 straipsnio 7 dalį. Praktinė reikšmė Seimui yra ta, kad jis sprendžia dėl programos ir gali naudoti nepasitikėjimo procedūrą, bet neperima ministro ar Ministro Pirmininko skyrimo funkcijos. Respublikos Prezidentui tai svarbu todėl, kad jis tvirtina Vyriausybės sudėtį, skiria ministrus Ministro Pirmininko teikimu ir priima atsistatydinimą pagal Konstitucijos 84 straipsnį. Pačiai Vyriausybei svarbiausia laikytis įgaliojimų gavimo ir atsistatydinimo procedūrų, nes tik taip jos sprendimai remiasi Konstitucijoje ir Vyriausybės įstatyme nustatyta kompetencija

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra dvejopas: ar Lietuvos teisėjų asociacijos viešas pareiškimas dėl Seimo nepritarimo teisėjų kandidatūroms yra leistina nuomonė, ar teisiškai reikšmingas kišimasis į teisėjų korpuso formavimą, ir kokios institucijos šiame procese turi sprendžiamąją ar patariamąją kompetenciją. Šis klausimas sprendžiamas pirmiausia pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnį, kuris nustato, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, o Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininką skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Ta pati Konstitucijos 112 straipsnio nuostata įtvirtina, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Įstatyminiu lygmeniu ši patariamoji grandis detalizuojama Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnyje, 73 straipsnyje, taip pat 12 straipsnio 10 dalyje ir 120 straipsnio 7 punkte, kuriuose nurodomas Teisėjų tarybos patarimas, kandidatūrų svarstymas ir pretendentų registrų tvarkos tvirtinimas. Lietuvos teisėjų asociacijos statusui reikšmingas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 32(1) straipsnis: jame nurodyta, kad teisėjus vienija visuomeninė organizacija – Lietuvos teisėjų asociacija, o teisėjų asociacijos turi teisę pareikšti nuomonę dėl savo narių

Teisinis vertinimas. Pagal Konstitucijos 112 straipsnį Seimo vaidmuo nėra tik techninis kandidatūros patvirtinimas: Aukščiausiojo Teismo teisėjų atveju Seimas skiria Respublikos Prezidento teikimu, o Apeliacinio teismo teisėjų ir pirmininko atveju Seimo pritarimas yra būtina skyrimo sąlyga. Todėl Seimo nepritarimas kandidatūrai patenka į Konstitucijoje numatytą teisėjų korpuso formavimo mechanizmą, jeigu kalbama apie tokias pareigas, kurioms Konstitucijos 112 straipsnis numato Seimo skyrimą ar pritarimą. Respublikos Prezidento funkcija šiame procese taip pat yra savarankiška: pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalį Prezidentas, gavęs Atrankos komisijos sudarytą kandidatų sąrašą, paprastai ne vėliau kaip per trisdešimt dienų pateikia Teisėjų tarybai konkrečias kandidatūras svarstyti. Teismų įstatymo 57 straipsnio 4 dalis numato, kad skyrimo klausimas paprastai svarstomas artimiausiame Teisėjų tarybos posėdyje, o 57 straipsnio 5 dalis nustato, kad Teisėjų taryba pataria Prezidentui dėl konkrečios kandidatūros ir jai turi būti pateikti motyvai dėl pretendento pasirinkimo. Aukščiausiojo Teismo teisėjams atskirai taikomas Teismų įstatymo 73 straipsnis, pagal kurį teisėją iš teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytų asmenų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, o Prezidentui pataria Teisėjų taryba. Šios normos rodo, kad teigiamas atrankos, Teisėjų tarybos ar Seimo komiteto vertinimas savaime nepanaikina Konstitucijos 112 straipsnyje numatytos Seimo kompetencijos pritarti, nepritarti ar skirti tik tada, kai tam yra politinės-konstitucinės valios. Kartu Teismų įstatymo 32(1) straipsnis neleidžia Lietuvos teisėjų asociacijos vertinti kaip visiškai teisiškai nebylios: jai aiškiai suteikta teisė pareikšti nuomonę dėl savo narių. Tačiau ši teisė nėra tapatinama nei su Teisėjų tarybos patarimu pagal Konstitucijos 112 straipsnį, nei su Seimo pritarimu ar skyrimu, todėl asociacijos pareiškimas neturi procesinės galios pakeisti ar saistyti Seimo sprendimo. Teismų įstatymo 32(1) straipsnis leidžia nuomonę dėl narių, bet nesuteikia teisės dalyvauti skyrimo procedūroje kaip institucijai, kurios pritarimas, patarimas ar išvada būtų būtina. Teisėjų tarybos kompetencija yra kitokia: pagal Konstitucijos 112 straipsnį ji yra speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarianti Prezidentui, o pagal Teismų įstatymo 12 straipsnio 10 dalį Prezidentas teisėjų skaičių teismuose nustato Teisėjų tarybos patarimu. Teismų įstatymo 120 straipsnio 7 punktas papildomai rodo Teisėjų tarybos norminio-administracinio pobūdžio funkciją – tvirtinti asmenų įrašymo į pretendentų sąrašą ir karjeros siekiančių asmenų registrą tvarkos aprašus. Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 45 straipsnio“ nurodyta, kad teisėjų korpusas formuojamas profesionaliu pagrindu, o teisėjo skyrimo procese dalyvauja Teisėjų taryba. Ši praktikos nuostata sustiprina išvadą, kad profesionalumo vertinimas ir Teisėjų tarybos dalyvavimas yra konstituciškai reikšmingi, bet nepaverčia Teisėjų tarybos ar asociacijos sprendžiamąja institucija vietoj Seimo ar Respublikos Prezidento. Teismų ir teisėjų nepriklausomumo aspektu svarbios šaltiniuose pateiktos nuostatos, kad teisėjus reikia saugoti nuo neteisėto poveikio ar įtakos, įskaitant politinių ir visuomeninių organizacijų įtaką, kaip nurodyta dėl teisėjo atlyginimo ir socialinių garantijų konstitucinės apsaugos bei dėl BK 232 straipsnio projekto vertinimo. Vis dėlto pateiktos normos aiškiausiai saugo teisėjus vykdant teisingumą ir nuo neteisėto poveikio jų statusui, o ne draudžia bet kokią viešą teisėjų asociacijos nuomonę dėl savo narių

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra toks, kad Seimo nepritarimas lieka galioti kaip Konstitucijos 112 straipsnyje numatytos kompetencijos įgyvendinimas, o kandidatūra nėra paskiriama į atitinkamas pareigas. Antrasis scenarijus – Respublikos Prezidentas, laikydamasis Teismų įstatymo nustatytos skyrimo tvarkos, gali inicijuoti kitų kandidatūrų svarstymą, kai konkrečioms pareigoms reikia naujo teikimo ar pritarimo. Trečiasis scenarijus – Lietuvos teisėjų asociacija gali toliau reikšti nuomonę dėl savo narių pagal Teismų įstatymo 32(1) straipsnį, bet tokia nuomonė liktų viešo vertinimo, o ne teisėkūros ar skyrimo procedūros sprendimo aktu. Ketvirtasis scenarijus būtų konstitucinės patikros kelias dėl teisėjų savivaldos ar atskirų Teismų įstatymo nuostatų, tačiau pagal pateiktus šaltinius aiškiai matoma tik tai, kad Konstitucijos 112 straipsnis pats numato specialią teisėjų instituciją, patariančią Prezidentui. Ši situacija praktiškai svarbi kandidatams, nes sėkminga atranka ir palankios išvados neužtikrina paskyrimo, kai Konstitucija reikalauja Seimo sprendimo ar pritarimo. Ji svarbi Seimui, nes jo sprendimas turi būti vertinamas kaip konstitucinės kompetencijos dalis, bet kartu veikia teisėjų korpuso profesionalumo ir nepriklausomumo garantijų kontekste. Ji svarbi Teisėjų tarybai, nes jos patarimas yra būtinas įstatymo numatytoje grandyje, tačiau nėra galutinis skyrimo aktas. Ji svarbi Lietuvos teisėjų asociacijai, nes jos teisė kalbėti dėl narių turi aiškias ribas: nuomonė galima, tačiau ji negali būti pateikiama kaip procedūriškai privalomas ar Seimo diskreciją pakeičiantis vertinimas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar 1994 m. gimusio vyro vairavimas Panevėžyje, kai nustatytas 1,85 promilės neblaivumas, kvalifikuotinas kaip savarankiama nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį, ar kaip kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalis tiesiogiai apima motorinės transporto priemonės vairavimą, kai vairuotojui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1–4 dalys sieja baudžiamąją atsakomybę su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir padariniais: nesunkiu ar sunkiu sveikatos sutrikdymu, didele turtine žala arba eismo įvykiu. Kadangi žinioje nurodytas pats vairavimo neblaiviam faktas ir 1,85 promilės dydis, bet neaprašyti sužalojimai, žala ar eismo įvykis, pagrindinė norma pagal pateiktus duomenis yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalis. Administracinės atsakomybės riba pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalį pateiktuose pakeitimuose siejama su neblaivumu nuo daugiau negu 0,4 promilės arba ne mažiau negu 0,41 promilės iki 1,5 promilės, todėl 1,85 promilės patenka ne į šią administracinę, o į baudžiamąją ribą

Teisinis vertinimas. Vairuotojo pareiga šioje situacijoje vertinama per draudimą vairuoti motorinę transporto priemonę esant tokiam neblaivumo lygiui, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį pasiekia 1,51 promilės ir daugiau ribą. Nustatyta 1,85 promilės koncentracija šią ribą viršija 0,34 promilės, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šią normą pakanka paties vairavimo fakto, jei jis įrodomas proceso priemonėmis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 2 dalis papildomai reikšminga tuo, kad atsakomybė kyla ir tada, kai šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 19 straipsnio 1 dalis pašalina gynybos kryptį, kad pats apsvaigimas savaime atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės: asmuo, nusikalstamą veiką padaręs apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 19 straipsnio 2 dalis numato atleidimą tik tada, kai asmuo buvo prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėjo suvokti veikos pobūdį arba valdyti veiksmus. Žinioje nurodyta, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnį, tačiau ši norma pagal pateiktą tekstą būtų aktuali tik atsiradus joje numatytiems padariniams. Jei tyrime būtų nustatyta, kad dėl neblaivaus vairavimo įvyko eismo įvykis ir buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba padaryta didelė turtinė žala, taikymo kryptis galėtų būti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalis. Jei būtų nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, reikšmę turėtų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 ir 4 dalys, nes 4 dalis specialiai apima 3 dalies veiką, padarytą neblaivaus asmens. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis leidžia įtariamajam, gynėjui, nukentėjusiajam ir kitiems asmenims savo iniciatyva pateikti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai praktiškai gali apimti duomenis apie vairavimą, neblaivumo patikrinimą, automobilį ar kitas aplinkybes, kurios patvirtina arba paneigia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalies požymius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 99 straipsnis nustato, kad baudžiamojo proceso terminai apibrėžia procesinių veiksmų pradžią, įvykdymą ar pabaigą, o juos įstatymo numatytais atvejais gali nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ir teismas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnis svarbus skaičiuojant tokius terminus: dienomis skaičiuojamas terminas baigiasi paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą, o jei veiksmas atliekamas institucijoje, terminas baigiasi jos darbo pabaigos metu. Jeigu tyrime būtų paskirta ekspertizė, pagal pateiktą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 99 straipsnio ištrauką prokuroras, gavęs ekspertizės aktą, raštu praneša įtariamajam, gynėjui ir kitiems nurodytiems proceso dalyviams, kur ir kada galima su juo susipažinti. Kardomosios priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnį gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą, nuosprendžio įvykdymą ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnio 1 dalį tarp tokių priemonių yra suėmimas, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Automobilio „Volvo S+V70“ klausimas galėtų būti vertinamas per Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnį, nes konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis ar priemonė, o kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas pagal šio straipsnio 3 dalį privalo būti konfiskuojamas visais atvejais

Pasekmės. Realistiškiausia tolesnė eiga pagal pateiktą faktinį pagrindą yra ikiteisminio tyrimo tęsimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalyje numatyto vairavimo, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Jei surinkti duomenys patvirtins vairavimo faktą ir 1,85 promilės neblaivumą, asmeniui gresia šioje normoje numatytos sankcijos: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Jei tyrimas atskleistų eismo įvykį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje nurodytus padarinius, kvalifikavimas galėtų pasislinkti į šį straipsnį, kur sankcijos priklauso nuo žalos pobūdžio ir neblaivumo. Jei tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktas numato ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Nukentėjusiųjų ar turtinės žalos klausimas šioje žinioje nėra pagrindinis, bet jeigu toks klausimas atsirastų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnis numato žalos kompensavimo iš valstybės lėšų galimybę įstatymų numatytais atvejais ir tvarka, kai kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti. Praktinė reikšmė vairuotojui yra ta, kad 1,85 promilės dydis peržengia administracinės atsakomybės ribą ir sukuria baudžiamosios bylos, teistumo bei galimo turto konfiskavimo riziką. Policijai ir prokuratūrai svarbiausia tiksliai įtvirtinti neblaivumo nustatymo, vairavimo ir transporto priemonės naudojimo aplinkybes, nes būtent jos lemia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalies taikymą. Kitiems eismo dalyviams ši byla praktiškai svarbi tiek, kiek tyrime būtų nustatyta žala ar nukentėję asmenys, nes tada atsirastų papildomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio ir žalos atlyginimo procesinis matmuo

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar dvylikametė „nebaudžiama“, o kokios nebaudžiamosios ir civilinės teisinės pasekmės taikomos vaikui, kuris padarė nusikalstamos veikos požymių turinčią smurtinę veiką nesulaukęs baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10, 12 ir 18 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.275 ir 6.277 straipsnius, taip pat pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 43 straipsnį tiek, kiek kalbama apie nepilnamečiams taikomų administracinių priemonių ir priežiūros santykį. Reikšminga ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13 straipsnio 3 dalis bei 82 straipsnis, nurodyti Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo koncepcijoje: vaikui, kuriam iki pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Todėl ši situacija teisiškai persikelia iš bausmės skyrimo logikos į vaiko priežiūros, pagalbos, elgesio korekcijos ir žalos atlyginimo logiką. Civilinės atsakomybės klausimas atskirai sprendžiamas pagal Civilinio kodekso 6.275 straipsnį, nes žinia kalba apie dvylikos metų vaiką, t. y. nepilnametį iki keturiolikos metų

Teisinis vertinimas. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas tiesiogiai apima atvejį, kai vaikas padaro nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau jos padarymo metu nėra sukakęs Baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Tai reiškia, kad dvylikametei už aprašytą smurtą gali būti svarstomos minimalios priežiūros priemonės, net jeigu baudžiamoji bausmė jai neskiriama. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį prašymai dėl minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių skyrimo, pratęsimo, pakeitimo ir panaikinimo teikiami ir nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl vaiko minimalios priežiūros priemonių į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybės merą gali kreiptis tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, vaiko atstovai pagal įstatymą, teritorinė policijos įstaiga, mokykla, seniūnija, prokuroras, teismas ir, atitinkamais administracinių nusižengimų atvejais, bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija ar pareigūnas. Taigi institucinis kelias nėra paliktas vien tėvų valiai: policija, mokykla, prokuroras ar tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius gali inicijuoti savivaldybės mero sprendimą. Minimalios priežiūros turinys pagal pateiktus šaltinius suprantamas kaip socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba vaikui, neatskiriant jo nuo šeimos ar globėjų ir siekiant teigiamų elgesio pokyčių. Vaiko atstovai pagal įstatymą, pradėjus taikyti minimalios priežiūros priemones, įgyja ne tik informavimo teises, bet ir aiškias pareigas: pagal Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus jie privalo dalyvauti rengiant ir įgyvendinant individualų vaiko minimalios priežiūros priemonės vykdymo planą, dalyvauti pačių priemonių įgyvendinime ir teikti reikalingą informaciją koordinuojančioms institucijoms. Kartu 18 straipsnio 1 dalis jiems suteikia teisę gauti informaciją iš mokyklos ir atvejo vadybininko, kreiptis su prašymais ar skundais į merą, koordinatorių, vaiko teisių apsaugos, teisėsaugos ir kitas institucijas, taip pat gauti švietimo, socialines, sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas. Civilinės žalos klausimu Civilinio kodekso 6.275 straipsnio 1 dalis nustato, kad už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jeigu žala padaryta tuo metu, kai vaikas buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos institucijos prižiūrimas, pagal Civilinio kodekso 6.275 straipsnio 2 dalį už ją atsako ši institucija, jeigu neįrodo kaltės nebuvimo. Civilinio kodekso 6.277 straipsnis papildomai reikšmingas tik tada, kai tėvų valdžia buvo apribota dėl jų kaltės: tokie tėvai už nepilnamečių vaikų žalą atsako bendrais pagrindais, jeigu vaiko veiksmai yra netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo pasekmė, išskyrus atvejus, kai vaikui paskirtas globėjas ar rūpintojas. Aplink buvusių vaikų filmavimo ir skatinimo epizodas pagal pateiktas normas galėtų būti reikšmingas faktinėms aplinkybėms, tačiau vien iš pateiktų teisės šaltinių nematyti atskiros specialios normos, kuri už patį filmavimą automatiškai sukurtų jų civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Vis dėlto Nepilnamečių justicijos 2009–2013 metų programoje aiškiai įvardyta kryptis saugoti nepilnametį nuo neigiamo informacijos apie teisės pažeidimą skleidimo poveikio ir drausti skelbti duomenis apie nepilnamečius pažeidėjus bei nukentėjusiuosius, ypač bylose iki jų nagrinėjimo teisme. Administracinių nusižengimų kodekso 43 straipsnio 3 dalis rodo bendrą modelį: kai nepilnamečio administracinis nusižengimas ir jo asmenybė lemia, kad priežiūros priemonės būtų veiksmingesnės, teismas ar bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija gali neskirti nuobaudos ir kreiptis dėl minimalios ar vidutinės priežiūros taikymo

Pasekmės. Pirmas realistiškas scenarijus – teritorinė policijos įstaiga, mokykla, prokuroras ar tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius kreipiasi į savivaldybės merą dėl minimalios priežiūros priemonių skyrimo dvylikametei pagal Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tokiu atveju praktinė našta tektų ne tik vaikui, bet ir jos atstovams pagal įstatymą, nes pagal 18 straipsnį jie turėtų dalyvauti individualaus plano rengime ir vykdyme, bendradarbiauti su atvejo vadybininku ir institucijomis. Antras scenarijus – nukentėjusioji ar jos atstovai siekia žalos atlyginimo, o pagrindinis atsakomybės adresatas pagal Civilinio kodekso 6.275 straipsnio 1 dalį būtų smurtavusios dvylikametės tėvai ar globėjai, nebent jie įrodytų, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Trečias scenarijus galimas, jeigu paaiškėtų, kad žala padaryta institucijos priežiūros metu: tada pagal Civilinio kodekso 6.275 straipsnio 2 dalį atsakomybės klausimas galėtų būti keliamas atitinkamai mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos institucijai. Ketvirtas scenarijus susijęs su platesne vaiko elgesio korekcija: minimalios priežiūros priemonės pagal pateiktą koncepcinį reguliavimą skirtos ne bausti, o teikti socialinę, psichologinę, pedagoginę ir kitokią pagalbą, siekiant teigiamų elgesio pokyčių. Praktiniu požiūriu nukentėjusiajai ir jos šeimai svarbiausias būtų žalos atlyginimo ir saugumo užtikrinimo kelias, smurtavusio vaiko šeimai – pareiga dalyvauti priežiūros priemonėse ir galima civilinė atsakomybė, o savivaldybei, mokyklai, policijai ir prokurorui – kompetencija inicijuoti bei vykdyti nepilnamečio priežiūros mechanizmą. Taigi pagal pateiktus šaltinius dvylikos metų smurtautojos baudžiamosios bausmės nebuvimas nereiškia teisinio vakuumo: veikia minimalios priežiūros, tėvų ar globėjų civilinės atsakomybės ir institucinio koordinavimo sistema