Lietuvos Respublikos Pranešėjų apsaugos
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvoje iki šiol nėra jokio veiksmingo pranešėjų apsaugos mechanizmo. Lietuvoje vis dažniau apie teisės pažeidimus, neefektyvų ir neatsakingą viešųjų finansų panaudojimą praneša piliečiai, nenorintys taikstytis su korupcijos, nepotizmo ir panašiomis apraiškomis. Labai svarbu užtikrinti, kad apie negeroves pranešantys asmenys nesusilauktų neigiamų pasekmių iš darbdavių ir būtų apsaugoti valstybės. Šis projektas iš esmės keičia pranešėjų apsaugos paradigmą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1649 dėl neigiamos išvados apie pranešėjų apsaugą. Naujasis požiūris remiasi keletu kertinių nuostatų:
1) pranešėjų apsauga užtikrinama vienu koncentruotu įstatymu, neišblaškant nuostatų po įvairius teisės aktus;
2) pranešimai priimami ne tik dėl korupcinio pobūdžio, bet ir dėl kitų teisės pažeidimų;
3) pranešėjui taikomas konfidencialumas ir apsauga nuo neigiamo poveikio. Pažymėtina, kad apie įstaigose daromus pažeidimus dažniausiai ir greičiausiai sužino ne pašaliniai, o įstaigoje dirbantys asmenys. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, pavaldumo santykių, pranešimus pateikę asmenys rizikuoja sulaukti neigiamo poveikio. Atleidimas ar laikinas nušalinimas nuo pareigų, psichologinis spaudimas, grasinimai ir kiti panašūs veiksniai lemia asmenų pasyvumą ir abejingumą siekiant padėti atskleisti bei greitai ir operatyviai išaiškinti įstaigoje daromus pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, valstybės skatinamos ir įpareigojamos užtikrinti efektyvią pranešėjų apsaugą. Lietuvos Respublikos nacionalinėje kovos su korupcija 2015–2025 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 10 d. nutarimu Nr.
XII-1537, pažymima, kad didinant nepakantumą korupcijai, skatinant pilietinį aktyvumą, būtina tobulinti pranešėjų apsaugos sistemą, daug dėmesio skiriant darbuotojų ir kitų asmenų apsaugai nuo neteisėto poveikio, kai darbuotojai ar kiti asmenys praneša apie teisės pažeidimus, pranešėjo asmens duomenų ir informacijos konfidencialumui užtikrinti, numatyti priemones ir galimybes atlyginti asmenims, pateikusiems vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas. Pranešėjų apsaugos teisinio reguliavimo tobulinimas ir veiksminga visuotinė kova su korupcija numatyta ir Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, kurioje įsipareigojama sudaryti galimybes realizuoti visuomenės potencialą kovojant su korupcija ir apsaugoti padedančius su ja kovoti. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pranešėjų apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 32 straipsnį (liudytojų, ekspertų ir nukentėjusiųjų apsauga), 33 straipsnį (informatorių apsauga) ir Civilinės teisės konvencijos dėl korupcijos 9 straipsnį (darbuotojų apsauga). Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuva aktyviai dalyvauja stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) procese, įgyvendindama šios organizacijos rekomendacijas diegia ir perkelia geriausias EBPO šalių praktikas į savo teisinį reguliavimą.
Šiame kontekste aktualu tai, kad EBPO Taryba 2009 m. lapkričio
valstybių pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose, kuriomis raginama Konvencijos dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose šalis nares priimti pranešėjų apsaugos priemones tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Be to, 2014 m. Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė rekomendacijas CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos. Rekomendacijose Europos Tarybos valstybės narės raginamos įdiegti nacionalinį teisinį pranešėjų, atlygintinai ar neatlygintinai dirbančių viešajame ar privačiame sektoriuje, nepaisant jų teisinio statuso, apsaugos reguliavimą. Teikiamo įstatymo projekto rengimą paskatino tai, kad Lietuvoje vis dar neturime veikiančio pranešėjų apsaugos įstatymo ir asmenims, pranešusiems apie neteisėtas veikas, neužtikrinama pakankama apsauga. Šiuo metu apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių. Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektas (toliau – įstatymo projektas) parengtas siekiant nustatyti asmenų, pranešusių apie pažeidimus įstaigose, teises, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat jų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, sudaryti tinkamas sąlygas asmenims pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba pažeidžiančius jį, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą.
Įstatymo projektas rengtas atsižvelgiant į geriausią pasaulinę praktiką užtikrinant pranešėjų apsaugą; EBPO parengtą ir 2016 m. publikuotą pranešėjų apsaugos teisinio reglamentavimo, jo praktinio taikymo ir teismų praktikos EBPO valstybėse narėse lyginamąją analizę[1], Jungtinių Tautų gerosios praktikos užtikrinant pranešėjų apsaugą vadovą[2] ir Europos Tarybos Ministrų komiteto 2014 m. balandžio 30 d. priimtas rekomendacijas CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos[3]. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. SV-S-185 sudaryta darbo grupė Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektui parengti. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu konkrečių nuostatų, skirtų pranešėjų apsaugai užtikrinti, nacionalinėje teisėje nėra. Galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) tik iš dalies įtvirtina valstybės tarnautojų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos nuo neteisėtų darbdavio veiksmų garantijas. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje pateikiamas baigtinis valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų atvejų sąrašas, šiame įstatyme taip pat nustatyti valstybės tarnautojų atsakomybės taikymo ir atleidimo iš tarnybos mechanizmai.
Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta materialinės atsakomybės taikymo valstybės tarnautojams tvarka. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas) nustato tik esminius darbo santykių subjektų teisių gynimo principus, nuostatas, garantuojančias darbuotojų apsaugą jiems pranešus apie įstaigoje padarytus pažeidimus. Darbo kodekso 24 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, o darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Darbo kodekso 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pranešimas valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai apie darbdavio daromus darbo ar kitų teisės normų pažeidimus negali būti laikomas veiksmu, pažeidžiančiu darbdavio turtinius ar neturtinius interesus, o darbuotojas negali būti dėl to persekiojamas ir jam negali būti taikomos jo interesus pažeidžiančios priemonės. Be to, vadovaujantis Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darbo sutartis su darbuotoju darbdavio valia negali būti nutraukta dėl dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, ar kreipimosi į administracinius organus. Nors minėtos Valstybės tarnybos įstatyme ir Darbo kodekse įtvirtintos priemonės iš dalies užtikrina darbuotojų apsaugą nuo neteisėto atleidimo ar kitokių neigiamų padarinių, tačiau pažymėtina, kad asmens pasyvumą ir abejingumą sprendžiant, ar atskleisti daromus pažeidimus institucijoje, įstaigoje ar įmonėje, neretai gali lemti ir kitos aplinkybės, kurioms įtakos gali turėti ne tik darbdaviai, bet ir kiti asmenys.
Kalbant apie pranešėjų apsaugą baudžiamajame procese, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 199 straipsnyje įvardyti pagrindai, kuriems esant, nukentėjusiam ar liudytojui gali būti taikomas anonimiškumas. Anonimiškumas gali būti taikomas, jei gresia realus pavojus pranešėjo ar jo šeimos narių ar artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui, taip pat tarnybos, verslo ar kitiems teisėtiems interesams, pranešėjo parodymai yra svarbūs baudžiamajame procese, pranešėjas dalyvauja procese dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo. Tais atvejais, kai yra duomenų, kad tam tikrų liudytojo ar nukentėjusiojo duomenų atskleidimas gali turėti neigiamų padarinių jų, jų šeimos narių ar artimųjų giminaičių teisėms ir teisėtiems interesams ir šių teisių ir interesų apsaugai užtikrinti pakanka dalies duomenų apie liudytoją ar nukentėjusįjį slaptumo, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 199¹ straipsniu, gali būti taikomas dalinis anonimiškumas. Darbuotojai, kurie sužinojo apie neteisėtą veiką, turi turėti galimybę pirmiausia pranešti institucijos ar įstaigos viduje, nesibaimindami galimo susidorojimo ar bet kokių neigiamų pasekmių savo atžvilgiu. Atvira ir saugi galimybė pranešti apie neteisėtą ar netinkamą veiką gali nutiesti kelią į atvirą organizacijos kultūrą tarp informaciją atskleidusio asmens ir organizacijos vadovybės, tačiau šiuo metu teisės aktai nenustato pareigos įstaigose turėti įdiegtų ir efektyviai veikiančių vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų.
Vienintelis vidinių pranešimų kanalų sritį bent iš dalies reguliuojantis dokumentas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimas Nr. 1287, kuris privalomas Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingoms institucijoms ir rekomenduojamas kitoms. Šiame teisės akte nustatytas įpareigojimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingoms valstybės institucijoms pasirinkti vieną iš pranešimo joms teikimo būdų, t. y. telefonu arba internetu, ir nustatyti pateiktos informacijos priėmimo bei nagrinėjimo tvarką, taip pat įgyvendinti organizacines, technines ir programines priemones, kurios padėtų užtikrinti informacijos apsaugą. Be kita ko, siekiant paskatinti asmenis pranešti apie pažeidimus, viena iš veiksmingų priemonių yra asmenų, teikiančių vertingą informaciją apie pažeidimus, finansinis motyvavimas. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 metų programą, jos įgyvendinimo 2015–2019 metų tarpinstituciniame veiklos plane numatyta priemonė, pagal kurią kompetentingos institucijos atlygina pranešėjams už vertingą informaciją apie nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad priemonės įgyvendinimas 2019 m. bus baigtas, tačiau jokio kito teisinio mechanizmo, kurio pagrindu pasibaigus minėtos priemonės įgyvendinimo terminui būtų galima atlyginti apie pažeidimus informavusiems asmenims, mūsų šalyje nėra. 4.
reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siekiama sukurti ir teisiškai sureguliuoti pranešėjų apsaugos institutą, kurio atsiradimas paskatintų informacijos apie neteisėtą ir neetišką veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą. Šio įstatymo nuostatos būtų taikomos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Būtų sukurta bendra pranešėjų apsaugos sistema, o esminės pranešėjų apsaugą reglamentuojančios teisės normos būtų sukoncentruotos viename teisės akte. Projekte pateikiama pranešėjo sąvoka, kuri apibrėžiama gana plačiai, nustatant, kad pagal siūlomą reglamentavimą pranešėjais galėtų būti ir tie asmenys, kuriuos su įstaiga, apie kurioje daromą ar padarytą pažeidimą jie pranešė, sieja ar siejo ne tik tarnybos ar darbo santykiai, bet ir sutartiniai santykiai, pavyzdžiui: konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan. Taip pranešėjais galės tapti ir bus saugoma daug asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus. Taip pat apibrėžiama, kaip šio įstatymo projekto kontekste suprantamas pažeidimas, išskiriamas esminis jo požymis, kad pažeidimu turi būti pažeidžiamas viešasis interesas arba jam keliama grėsmė. Pateikiamas kompetentingos institucijos, kuri priims ir nagrinės pagal šį įstatymą pateiktą informaciją apie pažeidimus, apibrėžimas, nurodant, kad būtent kompetentinga institucija yra atsakinga už pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems proceso koordinavimą. Įstatymo projekte siūloma, kad kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendintų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Pranešėjų apsauga, kaip institutas, turintis prisidėti, inter alia, prie kovos su korupcija, kitomis nusikalstamomis veikomis ir kitais teisės pažeidimais, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos, tiesiogiai susijęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta prokuroro funkcija – įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta funkcija ginti viešąjį interesą. Be to, prokurorai, vykdydami savo funkcijas, turi pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas, niekas neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių jiems nustatytas funkcijas, veiklą. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą teikiama informacija tik apie veikas, pažeidžiančias viešąjį interesą ar keliančias jam grėsmę, todėl informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu. Be to, įstatymo projekte pateikiamas pažeidimų, apie kuriuos gali būti teikiama informacija, sąrašas, kuris, atsižvelgiant į galimų pažeidimų įvairovę, nėra baigtinis. Siekiant, kad nebūtų piktnaudžiaujama įstatymo nuostatomis ir būtų apsaugoti kiti ypač svarbūs teisiniai gėriai, įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas saugiklis, nustatantis, kad žinomai melagingos informacijos, taip pat informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, arba informacijos, kuri yra saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia. Pažangią pranešėjų apsaugą turinčiose valstybėse pranešėjas paprastai saugomas, jeigu pateikia informaciją apie pažeidimus pagrįstai manydamas, kad informacija yra teisinga.
Ar asmuo pranešė apie pažeidimą pagrįstai manydamas, kad informacija yra teisinga, sprendžiama atsižvelgiant į įrodymus, kurie tokiam asmeniui buvo prieinami pranešimo metu. Toks kriterijus taip pat rekomenduojamas jau minėtose Europos Tarybos rekomendacijose. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 3 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad asmeniui nekyla jokia atsakomybė, jei asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą, pagrįstai manė, kad jo teikiama informacija yra teisinga. Kartais manoma, kad lengviau apsaugoti pranešėją, kai žinoma jo tapatybė, nes tai esminis faktorius, siekiant konkrečiam asmeniui taikyti apsaugos priemones. Akivaizdu, kad anonimiškumas negarantuoja, jog informacijos šaltinis nebus atskleistas. Identifikavus tokį asmenį, faktas, kad jis veikė anonimiškai, gali būti vertinamas kaip pranešėjo blogos valios išraiška ir jam gali sukelti realų pavojų, todėl įstatymo projekto 3 straipsnio 6 dalyje siūloma nuostata, numatanti, kad nors anonimiškai informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui šiame įstatyme nustatytos priemonės netaikomos, tačiau tais atvejais, kai jo tapatybė buvo atskleista ir būtina apsaugoti asmenį nuo neigiamo poveikio, jam gali būti taikomos šiame įstatyme nurodytos garantijos. Progresyvioje pranešėjų apsaugos sistemoje vidinių ir išorinių informacijos apie pažeidimus pateikimo kanalų prieinamumas pranešėjui turi sudaryti galimybę pasirinkti, kaip ir kam pranešti turimą informaciją. Individualaus atvejo aplinkybės turėtų lemti tinkamiausio pranešimo kanalo pasirinkimą.
Tokių pranešimų kanalų turėtų būti ne vienas, kad pranešėjas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, galėtų pasirinkti tą kanalą, kuriuo pasitiki arba kuris tam tikru atveju būtų veiksmingiausias, todėl įstatymo projekte išskiriami trys informacijos apie pažeidimus pateikimo būdai. Pažymėtina, kad iš įstatymo projekto normų išplaukia principinė nuostata, jog, nesant išimtinių aplinkybių, pirmiausia informacija turėtų būti teikiama įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą. Įstatymo projekto 4 straipsnio 3 dalyje išvardijamos aplinkybės, kurioms esant asmuo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją. Tiesioginė prieiga prie išorinių kanalų gali būti reikalinga, kai reikia pranešti apie neišvengiamą grėsmę ar pavojų, o tai atlikti vidiniais kanalais būtų sudėtinga, todėl įstatymo projekto 4 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas informacijos apie pažeidimą pateikimas viešai. Be kita ko, įstatymo projekte numatoma, kad tokiu būdu informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, siekdamas gauti pranešėjams nurodytas garantijas, turi imtis aktyvių veiksmų, t. y. su prašymu kreiptis į kompetentingą instituciją, kurios funkcijos pranešėjų apsaugos srityje detaliai apibrėžtos įstatymo projekto 5 straipsnyje. Įstatymo projekte nustatoma, kad jei kompetentingai institucijai pateiktame pranešime nurodyta informacija apie pažeidimą atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį pripažįsta pranešėju ir imasi kitų, įstatymo projekto 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų veiksmų, be to, užtikrina grįžtamąjį ryšį su pranešėju, t. y. informuoja apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus. Įstatymo projekto 8 straipsnyje pateikiamas pagrindinių pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių sąrašas. Apibrėžiama, kam ir nuo kada šios priemonės gali būti taikomos.
Kituose įstatymo projekto straipsniuose detalizuojama minėtų priemonių esmė, turinys ir taikymas. Pranešėjo galimybė pasirinkti, kad jo tapatybė būtų neatskleista, yra viena iš veiksmingiausių pranešėjų apsaugos priemonių[⁴]. Pranešėjų tapatybės neatskleidimo (konfidencialumo) garantija pranešėjus apsaugo nuo atsakomųjų veiksmų, nes pažeidėjai tiesiog nesužino, kas atskleidė informaciją apie jų padarytus pažeidimus. Įstatymo projekte nustatyta, kad asmens, pateikusio kompetentingai institucijai pranešimą, konfidencialumas paprastai turi būti užtikrinamas nuo pranešimo gavimo kompetentingoje institucijoje momento. Be kita ko, numatoma, kad konfidencialumas turi būti užtikrinamas viešojo administravimo, tarnybinio (drausminio) nusižengimo patikrinimo
(tyrimo) procedūrų ar administracinio arba baudžiamojo proceso metu, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir jų ryšį su pareiškėju. Taip pat išskiriami atvejai, kai konfidencialumo užtikrinimo reikalavimas netaikomas. Įstatymo projekto 10 straipsnyje įtvirtintas draudimas prieš asmenį, kuris pateikė informaciją apie pažeidimą, imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pažymėtina, kad šis draudimas galiotų dvejus metus po galutinio sprendimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą ir būtų taikomas ne tik tiesiogiai darbdaviui, bet ir kitiems įstaigos darbuotojams. Įstatymo projekto 11 straipsnyje nustatytos pranešėjų teisinės gynybos priemonės, kurias įgyvendinant numatytas aktyvus kompetentingos institucijos vaidmuo.
Pažymėtina, kad kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, galėtų kreiptis į įstaigą informuodama apie pranešėjams taikomas garantijas, taip tarsi sudrausmindama pranešėjo interesus pažeidžiantį subjektą, taip pat, esant darbdavio ir pareiškėjo nesutarimų, turėtų teisę tarpininkauti jiems sprendžiant ginčą. Įstatymo projekte numatyta galimybė finansiškai skatinti pranešėjus. Įstatymo projekto
išmokėjimo principai. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pranešėjui tik pateikus pranešimą ir dar nebaigus jo tyrimo, jis jau gali patirti neigiamą poveikį ar neigiamas pasekmes, siekiant sušvelninti pranešėjo praradimus ar patiriamą neigiamą poveikį, įstatymo projekto 13 straipsnyje numatyta galimybė, atsižvelgiant į pranešėjo motyvuotą prašymą, jam skirti iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio kompensaciją, kurios skyrimo tvarką nustatyti siūloma įgalioti Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Atsižvelgiant į tai, kad pranešėjui, pateikusiam pranešimą ir siekusiam apsaugoti viešą interesą, dėl pateikto pranešimo gali atsirasti poreikis teisinėmis priemonėmis ginti savo interesus, įstatymo projekto 14 straipsnyje numatyta galimybė pranešėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti. Įstatymo projekte, be kita ko, siūloma nustatyti pranešėjo aktyvios atgailos galimybę, t. y. pranešėjas, dalyvavęs darant pažeidimus ir apie tai pranešęs kompetentingai institucijai, tam tikruose teisės aktuose nustatyta tvarka galėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės už dalyvavimą darant pažeidimus.
Būtent organizacijoje dirbantys darbuotojai paprastai geriausiai išmano su savo darbo specifika susijusias rizikas, iš arti mato kolegų elgesį ir gali laiku informuoti apie galimą sukčiavimą, korupciją ar kitus pažeidimus. Dėl šių priežasčių vis daugiau viešojo ir privataus sektorių institucijų, įstaigų ir organizacijų visame pasaulyje įsidiegia vidinius kanalus pranešimams apie galimą korupciją pateikti ir skatina darbuotojus netylėti. Vidinis pranešimų kanalas su aiškiais saugumo standartais ir aiški vadovų pozicija, skatinanti pranešti apie pastebėtus pažeidimus, gali tapti tvaria priemone, padedančia užtikrinti geresnį vidinių rizikų valdymą. Todėl įstatymo projekto 16 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad viešojo ir privataus sektoriaus įstaigose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir reikalavimais, turi būti diegiami vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalai ir užtikrinamas jų funkcionavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą apie pažeidimus pranešusių asmenų apsaugą, įstatymo projekte siūloma įtvirtinti nuostatą, kad vidiniuose informacijos apie pažeidimus teikimo kanaluose turėtų būti užtikrinamas informaciją apie pažeidimus pateikusių asmenų konfidencialumas. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma.
Siekiant sudaryti sąlygas išvengti nederamo pasinaudojimo įstatymo nuostatomis, įstatymo projekte numatyta, kad žinomai melagingos informacijos, taip pat informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, arba informacijos, kuri yra saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia, o žinomai melagingą informaciją pateikęs arba valstybės ar tarnybos paslaptį atskleidęs asmuo atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Be kita ko, įstatymo projekte numatoma, kad kompetentinga institucija turi teisę atsisakyti tirti pranešimą apie tai informuodama pranešimą pateikusį asmenį, jeigu asmuo piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis, arba netirti pranešimo, jei jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančia informacija, ar asmuo kreipiasi pakartotinai dėl tų pačių aplinkybių, kai prieš tai pateikta informacija aptariamo įstatymo tvarka buvo išnagrinėta ir dėl jos priimtas sprendimas. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priėmus įstatymo projektą, asmenys būtų skatinami pranešti apie pažeidimus nebijodami neigiamų atsakomųjų priemonių, kurių prieš juos dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą galėtų būti imamasi darbo vietoje. Taip bus sudarytos galimybės atskleisti daugiau pažeidimų atvejų, taip pat ir korupcinio pobūdžio, o tai prisidės mažinant korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų bei pažeidimų paplitimą, kas turės teigiamą poveikį kriminogeninei situacijai. 7.
verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projekto įgyvendinimas turės teigiamos įtakos skatinant teisėto, sąžiningo verslo ir investavimo Lietuvoje plėtrą. Priimtas įstatymas skatins skaidresnį verslą ir sukurs geresnes ir patogesnes sąlygas darbuotojams. Priėmus įstatymo projektą verslo subjektams bus sukurtos palankios sąlygos veiksmingai kovoti su įmonių viduje daromais pažeidimais (tai atsitiks dėl išaugusio darbuotojų pasitikėjimo pranešimų veiksmingumu bei jiems taikomomis apsaugos priemonėmis). Verslo subjektai taip pat turėtų būti suinteresuoti tinkama pranešėjų apsauga ir skatinti asmenis, žinančius apie įstaigoje padarytus ar daromus pažeidimus, pranešti vidiniu informacijos apie pažeidimus teikimo kanalu ir jaustis saugiai savo darbo vietoje, organizacijoje. Taip verslo subjekto vadovybė, skatindama vidinius pranešimus, galėtų valdyti veiksmus, galinčius pakenkti valdomo verslo reputacijai ar padaryti žalą, jei darbuotojas tam tikrą informaciją atskleistų kompetentingai institucijai. Neteisėtai besielgiantiems verslo subjektams sulaukus teisinių pasekmių, sąžiningi verslo subjektai, konkuruojantys efektyvumu ir inovacijomis, galės veikti sąžiningos konkurencijos aplinkoje. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Kartu su įstatymo projektu įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų projektai neteikiami. Jie bus parengti ir pateikti priklausomai nuo galutinės įstatymo projekto redakcijos. Pažymėtina, kad įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų apimtis yra gana didelė, todėl jie nebuvo rengiami, kol nepriimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas. 9.
laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. Teikiamas projektas padės tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos. 12.
valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų reikės organizuojant kompetentingos institucijos funkcijų įgyvendinimą. Labai svarbu, kad visuomenė pasitikėtų pranešėjų apsaugos mechanizmu ir kompetentinga institucija. Kompetentinga institucija turės dėti daug pastangų atrinkdama reikalingus darbuotojus, užtikrindama jų kompetenciją, bendradarbiavimą su pranešėju ir kitus tinkamus veiklos metodus bei patikimumą. Būtų racionalu, kad kompetentinga institucija susipažintų bent su keletu gerųjų praktikos pavyzdžių kitose panašų institucinį modelį taikančiose Vakarų Europos valstybėse. Pažymėtina, kad institucijai, kuri pagal šį įstatymą priimtų ir nagrinėtų pranešimus bei kitą pateiktą informaciją apie įstaigose padarytus pažeidimus, koordinuotų pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems procesą, tai būtų nauja funkcija, kuriai tinkamai įgyvendinti turės būti skirta reikalingų žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Papildomų asignavimų turės būti skirta ir pranešėjams skatinti. Tiksli valstybės biudžeto lėšų suma galės būti nustatyta tik priėmus galutinius sprendimus dėl kompetentingos institucijos veiklos, įgyvendinant Pranešėjų apsaugos įstatymą, organizavimo. Be to, biudžeto lėšų gali prireikti kuriant ir diegiant viešojo sektoriaus įstaigose vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus, tačiau jie galėtų būti kuriami ir iš vidinių išteklių. Jei potencialūs pranešėjai bus tinkamai informuoti apie apsaugos priemones ir patikės jų veiksmingumu, viešajame ir privačiame sektoriuose galėtų labai sumažėti korupcijos ir kitų pažeidimų lygis.
Taip būtų ne tik išvengta netinkamo valstybės turto panaudojimo ir biudžeto lėšų švaistymo, sukčiavimo ir kt., bet ir padidintas investicinis mūsų šalies patrauklumas (kartu ir ekonomikos augimas ir mokesčių surinkimas, t. y. didesnės nacionalinio biudžeto pajamos). Be to, gavus informacijos apie padarytus pažeidimus, turėtų būti imamasi teisinių veiksmų, užtikrinančių, kad kalti asmenys atlygintų padarytą žalą. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu atsižvelgta į kviestinių ekspertų, dalyvavusių įstatymo projektą rengusios darbo grupės posėdžiuose, nuomones, vertinimus ir pastabas. 14. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: „pranešėjas“,
„pranešimas“, „informacija apie pažeidimą“, „vidinis informacijos apie
pažeidimus teikimo kanalas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Pridedama procesų ir sprendimų (pagal įstatymą projektą) schema. (Priedas Nr. 1). Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai: Agnė Bilotaitė Rimas Andrikis Rasa Budbergytė Vitalijus Gailius Dainius Gaižauskas Bronislovas Matelis Dovilė Šakalienė Priedas Nr. 1 Procesų ir sprendimų schema [1] Committing to Effective Whistleblower Protection. OECD. 2016 m. (http://www.oecd.org/corporate/committing-to-effective-whistleblower-protection-9789264252639-en.htm). [2] Resource Guide on Good Practice in the Protection of Reporting Persons.
2015 m. (https://www.unodc.org/documents/corruption/Publications/2015/15-04741_Person_Guide_eBook.pdf). [3] Europos Tarybos Ministrų komiteto 2014 m. balandžio 30 d. rekomendacijos CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos (https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=2188855&Site=CM). [4] Transparency International, „WhistleblowinginEurope. Legal protections for whistleblowers in Europe“ („Pranešimai apie pažeidimus Europoje. Teisinė pranešėjų apsauga Europos Sąjungoje“). Prieiga per internetą: http://www.transparency.org/whatwedo/publication/whistleblowing_in_europe_legal_protections_for_whistleblowers_in_the_eu.
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-07- Nr. Į 2017-07-21 Nr. S-2017-7135 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektą Nr. XIIIP-997 (toliau – Projektas), teikiame šiuos pasiūlymus. Siūlome Projekto 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinamą „įstaigos“ sąvokos apibrėžtį tikslinti nustatant, kad tai viešasis ar privatus juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, kuriame galimai padarytas ar daromas pažeidimas. Atkreipiame dėmesį, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigti asmenys, kurie verčiasi veikla Lietuvos Respublikoje, gali neturėti juridinio asmens statuso, todėl tokios formuluotės įtvirtinimas užtikrintų, kad pranešėjai galėtų pranešti ne tik apie viešuosiuose ar privačiuose juridiniuose asmenyse daromus pažeidimus, tačiau ir apie kitų formų asmenyse, kurie nelaikomi juridiniais asmenimis, daromus pažeidimus. Tokią pačią formuluotę siūlome įtvirtinti ir Projekto 6 straipsnio 8 dalyje. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. rugsėjo 30 d.
buvo įregistruotas pagal teisinio reguliavimo tikslus (past. – pranešėjų apsauga) ir priemones į teikiamą projektą panašus Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektas (Reg. Nr. XIP-2459)[1]. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (pagrindinis komitetas) 2015 m. balandžio 15 d. išvada Nr. 102-P-14 „Dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos pakeitimo įstatymo projekto (XIP-2459)[2] įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir pasiūlymus, Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektą Reg. Nr. XIP-2459 pasiūlė atmesti. 2016 m. birželio 23 d. Seimo posėdyje Seimas pritarė komiteto siūlymui ir bendru sutarimu svarstymo stadijoje projektą atmetė. Pagrindiniai Teisės ir teisėtvarkos komiteto siūlymo atmesti projektą Reg. Nr. XIP-2459 argumentai:
1) „<...> asmenų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos priemonės reglamentuojamos kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų normų, todėl siūlomas reguliavimas vertintinas kaip nederantis su kitomis šiuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis“; 2) „<...> efektyvesnė asmenų, pranešusių apie galimai neteisėtus asmenų veiksmus, apsauga galėtų būti pasiekta ne sutelkiant konkrečias apsaugos priemones viename specialiame teisės akte, bet tobulinant galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus“. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamas projektas pagal savo tikslus ir priemones yra panašus į atmestą projektą Reg. Nr. XIP-2459, teigtina, kad pacituoti Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentai išlieka aktualūs ir teikiamo projekto kontekste. Taip pat akcentuotina, kad nors projektas Reg. Nr.
Nr. XIP-2459 atmestas tik 2016 m. birželio 23 d., Vyriausybė išvadą dėl jo yra pateikusi ganėtinai seniai – 2010 m. lapkričio 17 d. (žr. 2010 m. lapkričio 17 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1649 „Dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto Nr. XIP-2459“ (Žin., 2010, Nr. 137 -7041)). Be to, teikiamas projektas, nors yra panašus, bet nėra identiškas[³] projektui Reg. Nr. XIP-2459. Rengėjai aiškinamajame rašte taip pat nurodo, kad įstatymui įgyvendinti reikės papildomų biudžeto lėšų organizuojant kompetentingos institucijos funkcijų įgyvendinimą; <...> papildomų asignavimų turės būti skirta ir pranešėjams skatinti <...> biudžeto lėšų gali prireikti kuriant ir diegiant viešojo sektoriaus įstaigose vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tarp jų – į tai, kad Vyriausybė yra valstybės biudžeto formuotoja, rekomenduotina prašyti Vyriausybės išvados. 2. Projekto rengėjai aiškinamojo rašto 11 punkte („Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti“) nurodo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams.
Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos.“ Vadovaujantis Seimo statuto
pakeitimo, papildymo ar panaikinimo, kurie yra būtini priėmus siūlomą įstatymo projektą.“ Pritariant aiškinamojo rašto argumentams, kad kartu su teikiamu projektu turės būti keičiami Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kiti įstatymai[4], pastebėtina, jog minimi teisės aktai negali būti traktuojami kaip „įstatymų įgyvendinamieji aktai“ (kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte). Be to, pabrėžtina, kad šių įstatymų pataisų projektai turi būti pateikiami ir svarstomi kartu su Pranešėjų apsaugos įstatymo projektu. Neatlikus išsamios galiojančių teisės aktų analizės, teikiamas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas negali būti svarstomas. Priešingu atveju, t. y. priėmus teikiamą projektą be kitų (past. – būtinų) įstatymų pataisų, teisės sistemoje galimai bus sukurta ne viena teisės normų kolizija ir (ar) spraga. 3.
3Projektu teikiamo įstatymo (toliau – įstatymo;
teikiamo įstatymo) 1 straipsnio pavadinime, atsižvelgiant į šio straipsnio turinį (past. – vartojamas žodžių junginys „<...> siekiant sudaryti <...>“), turėtų atsispindėti ne tik jo paskirtis, bet ir tikslai. Pastebėtina, kad atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2013 m. gruodžio
40 punktą, įstatymo tikslai yra atskirti nuo paskirties. 4. Svarstytina, ar teikiamo įstatymo pavadinimas yra suderintas ir atitinka jo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą paskirtį. Nors teikiamas įstatymas yra pavadintas „Pranešėjų apsaugos įstatymu“, atsižvelgiant į jo 1 straipsnio 1 dalį, šis teisės aktas yra skirtas ne tik apsaugoti pranešėjus, bet šiuos asmenis skatinti ir jiems padėti. 5. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „šis įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises“, tačiau joje neminimos atitinkamų asmenų pareigos. Akcentuotina, kad kiekvienas subjektas įgydamas naujas teises, kartu įgyja ir tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, teikiamo įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje netiesiogiai akcentuojama pranešimą pateikusių asmenų pareiga nepiktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, įstatymo 1 straipsnio 1 dalis tikslintina, joje nurodant, kad šio įstatymo vienas iš tikslų yra ne tik nustatyti apie pažeidimą pranešusių asmenų teises, bet ir jų pareigas. 6. Įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse įstatymo lygmeniu įtvirtinamos teisės aktų kolizijos (prieštaravimo) sprendimo taisyklės: „2. Jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos. 3. Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai (past. – tarp jų ir kodeksai – didelės apimties kodifikuoti įstatymai) pagal teisinę galią yra lygūs.
Įstatyme gali būti išspręstas įstatymo tarpusavio konkurencijos sprendimas, bet ne kolizijos (prieštaravimo). Įstatymų leidėjas privalo sistemiškai sureguliuoti elgesio taisykles taip, kad vienas teisės aktas neprieštarautų kitam[5]. Be to, sistemiškai nėra aišku, kodėl Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos turi viršenybę prieš šio įstatymo nuostatas, o kitų įstatymų (kodeksų), pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) ar Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos tokios viršenybės neturi (past. – priešingai – traktuojamos kaip žemesnės teisinės galios). Atsižvelgiant į šios išvados
būti teikiami kartu su šiuo projektu) pataisomis, teikiamo įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos apskritai taptų neaktualios. 7. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nėra suderintos žodžių „taikomas“ ir „normos“ gramatinės formos (past.
straipsnio 3 dalyje pateiktas „Kompetentingos institucijos“ apibrėžimas. Pastebėtina, kad vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendina tik Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Kita vertus, diskutuotina ir tai, ar tinkamai pasirinktas reguliavimas, kai kompetentingos institucijos funkcijos priskiriamos tik vienai institucijai – Generalinei prokuratūrai – ir nepriskiriamos jokioms kitoms. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, manytina, kad kompetentingos institucijos funkcijas (bent dalį jų) galėtų atlikti ir teritorinės prokuratūros. 11. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, apibrėžiant konfidencialumą, vietoje žodžių „<...> institucijų, įstaigų ir kitų subjektų <...>“ (atsižvelgiant į įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą „įstaigos“ apibrėžimą) paliktinas tik vienas žodis – „įstaigų“. 12. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, apibrėžiant pažeidimo sąvoką, nėra aiškus čia vartojamos „kitų panašių santykių“ formuluotės turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad kitose šio įstatymo nuostatose analogiška formuluotė nevartojama, o šalia darbo ir tarnybos santykių minimi sutartiniai santykiai (pavyzdžiui, žr. įstatymo 2 straipsnio 6 dalį ar 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą). Be to, pabrėžtina, kad įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikiamas pažeidimo apibrėžimas nėra tikslus ir išsamus bei nekoreliuoja su įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje vardinamais atitinkamo pažeidimo požymiais. Pastebėtina, kad analizuojant šių dviejų normų santykį, akivaizdu, kad 2 straipsnio 5 dalyje numatyti pažeidimo požymiai nėra pakankami, o atitinkamas pažeidimas papildomai turi atitikti 3 straipsnio 2 dalies devyniuose punktuose įtvirtintus kriterijus. 13. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžiama pranešėjo sąvoka. Jos apibrėžiančiojoje dalyje pateikiami pavyzdžiai („<...> sutartiniai santykiai, pavyzdžiui: konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan. <...>“), kurie neatitinka įstatymo nuostatoms būdingo norminio pobūdžio reikalavimų.
Be to, kaip minėta, nėra aišku ar šioje dalyje minimi „sutartiniai santykiai“ atitinka 2 straipsnio 5 dalyje minimus
„kitus panašius santykius“. 14. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžiama, kas yra
vidinis informacijos apie pažeidimus teikimo kanalas, apibrėžiant šį terminą kaip tam tikrą procedūrą („įstaigoje nustatyta tvarka sukurta ir įdiegta procedūra dėl informacijos apie pažeidimus šioje įstaigoje teikimo, tyrimo ir asmens informavimo“). Abejotina, ar terminologijos prasme pasirinktas tinkamas terminas. 15. Įstatymo 3 straipsnio pavadinimas („Informacija apie pažeidimus“) yra neinformatyvus. 16. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata („Informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu, kaip apibrėžta šiame įstatyme“) gali kelti problemų praktikoje dėl neaiškių joje vartojamų sąvokų turinio. Pavyzdžiui, nėra aiškus formuluotės
„išskirtinai asmeniniai interesai“ turinys. Be to, akcentuotina ir tai, kad
sąvokos „viešasis interesas“ turinys praktikoje yra nevienareikšmis ir gali būti skirtingai traktuojamas kompetentingos institucijos bei asmens pateikusio informaciją. Esant abejonių dėl vienos iš esminių šio įstatymo sąvokų – „viešasis interesas“ – traktuotės, projektu siūlomas teisinis reguliavimas apskritai gali nepasiekti užsibrėžtų tikslų ir neįgyvendinti paskirties. Abejotina, ar protingas asmuo ryžtųsi pranešti „jautrią“ informaciją institucijoms, nebūdamas tikras, kad jo turima informacija patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Ir priešingai – pateikęs informaciją, bet suklydęs dėl viešojo intereso sąvokos turinio, toks asmuo apskritai gali likti teisiškai neapsaugotas.
Taip pat pastebėtina, kad 3 straipsnio 1 dalies antro sakinio žodžiai „kaip apibrėžta šiame įstatyme“ yra pertekliniai. 17. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad „Pagal šį įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl: 1) pavojaus visuomenės saugumui ar sveikatai, asmens gyvybei ar sveikatai;
2) pavojaus aplinkai; 3) rengiamos, vykdomos ar įvykdytos nusikalstamos veikos;
4) kliudymo arba neteisėto poveikio teisėsaugos vykdomiems tyrimams ar vykdant teisingumą; 5) neteisėtos veiklos finansavimo; 6) būdų, metodų ir priemonių neteisėtiems veiksmams vykdyti; 7) neteisėto ar neskaidraus viešųjų lėšų ar turto naudojimo; 8) nusikalstamu būdu įgyto turto; 9) kitų pažeidimų, dėl jų atsiradusių pasekmių slėpimo, trukdymo atskleisti neigiamų pasekmių mastą.“ Atitinkama nuostata suponuoja, kad informacija gali būti teikiama ne dėl bet kokio pažeidimo, apibrėžto įstatymo 2 straipsnio
šio intereso pažeidimas), bet dėl pažeidimo, atitinkančio devynis papildomus kriterijus. Viena vertus, kai kurie 3 straipsnio 2 dalyje nustatomi kriterijai sutampa su 2 straipsnio 5 dalies požymiais (pavyzdžiui, 3 punkte minimas nusikalstamos veikos kriterijus); kita vertus, siūlomas teisinis reguliavimas yra klaidinantis ir nesuderintas tarpusavyje[6]. 18. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte du kartus vartojamas žodis „sveikatai“. Po žodžių „visuomenės saugumui“ žodžiai „ar sveikatai“ brauktini kaip pertekliniai. 19. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte žodžiai
„vykdomos ar įvykdytos“ keistini žodžiais „daromos ar padarytos“. Pastebėtina,
kad nusikalstamos veikos yra „daromos“, o jų vykdymas yra tik viena iš bendrininkavimo rūšių. 20.
„teisėsaugos“ įrašytinas žodis „institucijų“; žodis „vykdomiems“ keistinas
žodžiu „atliekamiems“. Be to, šio punkto pabaigos formuluotė – „teisėsaugos vykdomiems tyrimams ar vykdant teisingumą“ – gramatiškai suformuluota netiksliai, nes iš jos nėra aišku, ar teisingumo vykdymas yra susietas su teisėsauga, ar ne. 21. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte žodžiai
„neteisėtiems veiksmams vykdyti“ keistini žodžiais „neteisėtoms veikoms
daryti“. Kita vertus, nėra aišku, ar informacija turi būti teikiama dėl paties pažeidimo, ar dėl būdų, metodų ir priemonių pažeidimui daryti, kas savaime nėra pažeidimas. 22. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte, derinant su BK 189 („Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir 216 („Nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas“) straipsnių terminija, žodis
„įgyto“ keistinas žodžiu „gauto“. 23. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas
suformuluotas taip: „Pagal šį įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl: <...> 9) kitų pažeidimų, dėl jų atsiradusių pasekmių slėpimo, trukdymo atskleisti neigiamų pasekmių mastą.“ Akcentuotina, kad cituojama formuluotė yra netiksli kalbiniu aspektu: 1) „<...> apie pažeidimus <...> dėl pažeidimų“; 2) iš jos neaišku, ar informacija teikiama dėl kitų pažeidimų, ar jų dėl kitų pažeidimų slėpimo. Jeigu siekiama, kad informacija būtų teikiama dėl nebaigtinio sąrašo „kitų pažeidimų“, visas įstatymo 3 straipsnio 2 dalies sąrašas praranda prasmę. Jeigu siekiama, kad informacija būtų teikiama dėl „kitų pažeidimų slėpimo“, svarstytina, ar ir kaip tai dera su šio įstatymo tikslais. 24.
šiame įstatyme nustatyta tvarka pateikus informaciją apie pažeidimą, susijusią su komercine paslaptimi, banko paslaptimi, įstaigos konfidencialia informacija ar informacija apie privatų asmens gyvenimą, toks informacijos pateikimas nelaikomas komercinės paslapties, banko paslapties, konfidencialios informacijos ar informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimu , išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodytą išimtį.“ Dėl atitinkamos nuostatos teiktinos šios pastabos:
pabaigoje daroma nuoroda „<...> išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodytą išimtį“ yra netiksli, t. y. nukreipia į netinkamą įstatymo straipsnį ir (ar) jo dalį. 24.2. Manytina, kad cituojamai 3 straipsnio 3 dalies nuostatai trūktų pagrįstumo tais atvejais, kai informacija pateikiama „viešai“ (žr. įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
pradžioje vartojama formuluotė „<...> informaciją apie pažeidimą, susijusią su <...>“ yra netiksli gramatiškai. 24.4. Atsižvelgiant į CK, Bankų įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo ir kitų teisės aktų reguliavimą, žodžių junginyje „komercinė paslaptis“ įterptinas žodis skliausteliuose „(gamybinė)“. Atitinkama pataisa darytina ne tik šio straipsnio, bet ir viso įstatymo kontekste. 24.5. Pastebėtina, kad atsakomybės netaikymas ir jo sąlygos už komercinės paslapties, banko paslapties, konfidencialios informacijos ar informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą turėtų būti tiksliai suderintos su kitų įstatymų reguliavimu – BK, CK, Bankų įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo ir kt.
Pavyzdžiui, CK 1.116 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendra taisyklė, jog
„Komercinę (gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo
atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.“ Pastebėtina, kad cituojama nuostata nesutampa su šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygomis: pagal CK komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimas yra pateisinamas tik visuomenės saugumo interesais, be to, čia vartojamas žodis „gali“, reiškiantis teisės taikytojo diskreciją atleisti paslaptį atskleidusį asmenį nuo atsakomybės arba nuo jos neatleisti, net ir esant visuomenės saugumo interesams. 25. Analogiška pastaba, kad siūloma nuostata gali prieštarauti galiojantiems teisės aktams, teiktina ir dėl įstatymo 3 straipsnio
pateikimo nekyla jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat nekyla atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto, jei šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą jis pagrįstai manė, kad teikia teisingą informaciją.“
26Teikiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje numatoma,
jog „Asmuo už žalą, padarytą pateikus informaciją apie pažeidimą, atsako tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga.“ Tačiau pastebėtina, kad ši nuostata gali būti sudėtingai pritaikoma praktikoje dėl joje vartojamos neaiškaus turinio formuluotės – „<...> asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga“. 27. Teikiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje detalizuotina formuluotė „šiame įstatyme nustatytos priemonės“. 28.
nustatyti, jog: „Žinomai melagingos informacijos, taip pat valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos arba informacijos, kuri saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia. Žinomai melagingą informaciją pateikęs arba valstybės ar tarnybos paslaptį, ar profesinę paslaptį atskleidęs asmuo atsako teisės aktų nustatyta tvarka.“ Svarstytina, ar pagrįstai ir kodėl profesinė paslaptis įtvirtinta šioje dalyje (past. - už kurios atskleidimą, nėra numatytas asmens atleidimas nuo atsakomybės), bet ne įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje kartu su komercine paslaptimi, banko paslaptimi, konfidencialia informacija ir informacija apie privatų asmens gyvenimą (past. – kai atsakomybė už paslapties atskleidimą netaikoma). Be to, cituojamoje įstatymo nuostatoje detalizuotinas žodis „garantijų“, pavyzdžiui, įrašant prieš jį žodį „apsaugos“. 29. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte prieš arba po žodžių „kompetentingai institucijai“ trūksta žodžio „tiesiogiai“. 30. Svarstytina, ką šio įstatymo kontekste reiškia 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinamas ir šio straipsnio 8 dalyje detalizuojamas informacijos apie pažeidimą pateikimo būdas „viešai“. 31. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje nurodoma, jog „Asmuo informaciją apie pažeidimą teikia įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, išskyrus šio straipsnio 3,
dalių turinį, cituojama nuostata tikslintina po žodžio „išskyrus“ vietoje žodžių „šio straipsnio 3, 4 ir 8 dalyse nurodytus atvejus“ rašant žodžius
„šiame straipsnyje nurodytus atvejus“. 32. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies antrasis
sakinys turėtų būti išskirtas į kelis, atribojant nuostatą dėl asmens informavimo apie (ne) pradėtą pažeidimo tyrimą nuo nuostatos apie asmens informavimą apie baigto tyrimo rezultatus.
Priešingu atveju, kyla abejonių, ar
pažeidimo tyrimą, bet ir šio pažeidimo išnagrinėjimui. 33. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, kai asmuo dėl pažeidimo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją – jei „pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui“. Pastebėtina, kad „esminė reikšmė viešajam interesui“ yra vertinamasis požymis ir abejotina, ar kiekvienas asmuo yra pajėgus įvertinti padaryto pažeidimo reikšmę viešajam interesui. Be to, akcentuotina, kad šios nuostatos turinys prieštarauja įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktam pažeidimo apibrėžimui, pagal kurį pažeidimas suprantamas kaip „<...> viešajam interesui grėsmę keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas <...>“. Remiantis šiuo apibrėžimu, teigtina, jog pažeidimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą (past. – bendroji norma) visais atvejais atitinkamam interesui turės esminę reikšmę (past.
normos požymis, dėl ko negali būti kartu ir ją kvalifikuojančia aplinkybe. 34. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte konkretizuotina formuluotė „<...> gali būti padaryta didelė žala“. 35. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punkte po žodžio „vadovaujantys“ dėtinas skyrybos ženklas „kablelis“. 36. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punkto formuluotės kalba „<...> veiksmai, kurių buvo imtasi, buvo neveiksmingi <...>“ koreguotina. 37.
tikslintina, nurodant subjektą, kuriam yra pagrindas manyti, kad nebus užtikrinamas konfidencialumas, anonimiškumas ar bus bandoma nuslėpti pažeidimą (pavyzdžiui, pareiškėjas, kompetentinga institucija ar kt.). 38. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 2 punkte žodis „subjektą“ keistinas žodžiu „asmenį“. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais atsakomybė gali kilti ir už parengtines nusikalstamas veikas, taip pat į įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šiame punkte inkorporuotinas žodžių junginys „rengiasi daryti“
įtvirtinamos kompetentingos institucijos funkcijos, o šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šias funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Tačiau pažymėtina, kad bendrosios Generalinės prokuratūros funkcijos yra įtvirtintos Konstitucijoje (118 straipsnis), Prokuratūros įstatyme (žr. 2 straipsnio 2 dalį; 8 straipsnį), BPK ir kituose įstatymuose. Svarstytina, ar naujas Generalinės prokuratūros funkcijų katalogas yra teikiamo įstatymo reguliavimo dalykas. Pastebėtina ir tai, kad ne visos teikiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje vardinamos Generalinės prokuratūros funkcijų yra naujos – dalis šių funkcijų sutampa, o kai kurios galimai prieštarauja kituose įstatymuose numatytoms Generalinės prokuratūros funkcijoms. Pavyzdžiui, Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 6 punkte numatyta, kad Generalinė prokuratūra tik itin svarbiais atvejais gina viešąjį interesą ir formuoja vienodą prokurorų veiklos praktiką šioje srityje. Pagal siūlomą naujo įstatymo reguliavimą viešojo intereso apsauga priskiriama kompetentingai institucijai ir nėra siejama tik su itin svarbiais atvejais. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje vardinamų funkcijų kelia abejonių ne tik dėl tinkamai pasirinkto subjekto funkcijai įgyvendinti, bet ir dėl jų turinio aiškumo.
Pavyzdžiui, šiuo aspektu kritikuotina įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta funkcija – „<...> tarpininkauja sprendžiant pranešėjo ir jo darbdavio nesutarimus”. Visų pirma, abejotina, ar tarpininko vaidmuo atitinka konstitucinį prokuratūros statusą. Be to, vartojama „nesutarimų“ sąvoka yra pernelyg abstrakti, o
„nesutarimų“ tarp darbdavio ir darbuotojo pobūdis gali būti labai įvairus. Atitinkama pastaba teiktina ir dėl įstatymo 11 straipsnio 4 dalies. Be to, 5 straipsnio 11 dalies nuostata,
kurioje numatoma, jog kompetentinga institucija (past. – Generalinė prokuratūra) „atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas“ galimai prieštarauja Prokuratūros įstatymo
prokuratūros funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymų ir tarptautinių sutarčių. 40. Teikiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuorodos, nukreipiančios į įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, keistinos, nukreipiant į įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Analogiška pastaba teiktina ir dėl šio įstatymo 7 straipsnyje daromos nuorodos. 41. Tikslintinas teikiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys („Jeigu asmuo apie pažeidimą praneša nesilaikydamas šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytų pranešimo formos reikalavimų, tačiau pranešime pateikta informacija atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį gali pripažinti pranešėju.“), po žodžių
„informacija atitinka“ įrašant žodį „kitus“. 42. Teikiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuoroda,
nukreipianti į įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, keistina, nukreipiant į įstatymo 2 straipsnio 5 dalį. 43.
sakinyje nustatyta – „Jeigu kompetentinga institucija nustato, kad ji nėra įgaliota tirti pranešime nurodytų pažeidimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo persiunčia jį kitai institucijai pagal kompetenciją, informuodama apie sprendimą pripažinti asmenį pranešėju, ir apie tai informuoja pranešėją.“ Visų pirma, šioje nuostatoje po žodžio „gavimo“ įrašytinas žodis „dienos“. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jeigu kompetentinga institucija nėra kompetentinga nagrinėti pranešime nurodytų pažeidimų ir šį pranešimą persiunčia kitai institucijai, nėra ir teisinio pagrindo tokio asmens laikyti (pripažinti) pranešėju šio įstatymo kontekste. 44. Teikiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatomos pagrindinės pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės. Rekomenduotina šias priemones išvardinti ne viename sąraše, o atribojant, kuri priemonė priskirtina apsaugai, skatinimui ar pagalbai. 45. Teikiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatoma viena iš apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių – „saugių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų užtikrinimas“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ši priemonė, priešingai nuo kitų, įstatyme nėra detalizuojama. Dėl tos priežasties nėra aišku, kas ir kokiais būdais turės užtikrinti informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų saugą. 46. Teikiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pranešėjų apsaugos priemonė – „draudimas daryti neigiamą poveikį asmeniui, pateikusiam informaciją apie pažeidimą“. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad šioje nuostatoje nėra tarpusavyje suderintos sąvokos. Atkreiptinas dėmesys, kad nors 8 straipsnio 1 dalies specifinės priemonės yra skirtos pranešėjams[7],
sąvoka pagal šio įstatymo reguliavimą nėra laikoma sinonimine pranešėjo sąvokai.
Pranešėju laikomas asmuo, kuris ne tik pateikia informaciją, bet ir kompetentingos institucijos yra pripažįstamas pranešėju. Atitinkama pastaba aktuali ir dėl teikiamo įstatymo 10 straipsnio. 47. Teikiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatoma viena iš apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių – atleidimas nuo atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad ši priemonė nėra absoliuti ir priklauso nuo aplinkybių visumos, siūlytina ją formuluoti tiksliau (pavyzdžiui, galimybė
(teisė) atleisti pranešėją nuo atsakomybės ar pan.). 48. Teikiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata yra deklaratyvaus pobūdžio. 49. Teikiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nėra suderinta su BPK 200 straipsnio 2 dalimi. Remiantis BPK 200 straipsnio 2 dalimi, anonimiškumo taikymas baudžiamajame procese taip pat yra siejamas su tam tikrais nukentėjusiojo ar liudytojo asmenybės kriterijais („1) neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų; 2) nebuvo anksčiau teisti už melagingų parodymų davimą; 3) dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus prieš įtariamąjį.“). 50. Teikiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Informacija apie pranešėjus tyrime nedalyvaujantiems asmenims negali būti teikiama“. Šioje nuostatoje vartojamai sąvokai „tyrime nedalyvaujantiems asmenims“ trūksta aiškumo. Išsiaiškinus šios sąvokos turinį, keltinas kitas klausimas – ar visiems „tyrime dalyvaujantiems asmenims“ tokia informacija turi būti teikiama ir gali būti prieinama. 51. Teikiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pirmasis sakinys koreguotinas gramatiškai. 52.
informacijos apie pažeidimą pateikimo prieš asmenį, pateikusį informaciją apie pažeidimą, nuo tokios informacijos pateikimo draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones (bauginimas, priekabiavimas, diskriminacija, grasinimai susidoroti, karjeros galimybių apribojimas, atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas, abejonės dėl darbuotojo kompetencijos, neigiamos informacijos apie darbuotoją perdavimas tretiesiems asmenims, teisės dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija atėmimas ir kt.)“) atsisakytina dėl šių priežasčių:
kitais įstatymais (pavyzdžiui, Darbo kodeksu, Valstybės tarnybos įstatymu, Lygių galimybių įstatymu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, BK ir kt.):
nustatoma ne elgesio taisyklė, o tam tikrų pavyzdžių nebaigtinis sąrašas). 53.2. Sąvoka „neigiamo poveikio priemonės“ yra pernelyg abstrakti ir plataus turinio. 53.3. Nuostatoje vartojama formuluotė „draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių“ neatitinka pasikeitusio Darbo kodekso reguliavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad aktualioje Darbo kodekso redakcijoje „drausminio poveikio priemonių“ nėra. Pastebėtina, jog Darbo kodekso 58 straipsnyje numatyti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindai, iš esmės nesutampantys su šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindais. 53.4. Akcentuotina, kad „informacijos apie pažeidimą pateikimas“ nėra pagrindas atleisti asmenį iš darbo nei pagal Darbo kodeksą, nei pagal Valstybės tarnybos įstatymą. 53.5. Siūloma nuostata nėra suderinta su Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta ir detalizuota darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. 53.6.
(pavyzdžiui, bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti ir kt.). 53.7. Teisės dirbti su valstybės (past. – turėtų būti papildyta žodžiais „ir tarnybos“) paslaptį sudarančia informacija atėmimo pavyzdys neatitinka Valstybė ir tarnybos paslapčių įstatymo reguliavimo. 54. Teikiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog „Po galutinio sprendimo priėmimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą draudimas daryti neigiamą poveikį galioja dvejus metus.“ Neprieštaraujant, jog bet kokia poveikio priemonė turi būti susieta su konkrečiu terminu (išskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę), pastebėtina, jog 10 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų tarpusavio analizė sukuria teisiškai absurdišką situaciją, kai pasibaigus nustatytam dvejų metų terminui, ir nuostatą aiškinant gramatiškai, nebelieka draudimo daryti „neigiamą poveikį“ – t.y. ir draudimo bauginti, priekabiauti, diskriminuoti ir pan. 55. Teikiamo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis performuluotina pagal stiliaus reikalavimus (pavyzdžiui, „draudimas <...> taikomas darbdaviui ir kitiems įstaigos darbuotojams“). 56. Teikiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą informuodama apie pranešėjams taikomas garantijas.“ Tačiau iš šios nuostatos nėra aišku, koks atitinkamo kreipimosi tikslas ir kokia jo teisinė reikšmė. 57. Įstatymo 11 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalyse, 10 straipsnio 4 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte vartojama „neigiamų pasekmių“ sąvoka. Tačiau iš siūlomo reguliavimo nėra aiškus šios sąvokos santykis su kitu įstatyme vartojamu terminu – „neigiamas poveikis“ (t. y. – ar tai – sinonimai, ar skirtingą reikšmę turintys terminai). 58. Teikiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai prieštarauja vienas kitam.
Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatoma, jog „pranešėjui turi būti atlyginama proporcingai pažeidimu padarytai ar galėjusiai atsirasti žalai, jei ją įmanoma apskaičiuoti“; o 2 punkte įtvirtinamas principas, jog „pranešėjams atlyginama nepriklausomai nuo pažeidimo pobūdžio“. Pastebėtina, jog kilusi ar galėjusi atsirasti žala gali lemti pažeidimo pobūdį. Atsižvelgiant į tai, dviprasmiškai vertintina nuostata, jog pažeidėjui turi būti atlyginama, nepriklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, bet proporcingai padarytai ar galėjusiai atsirasti žalai. 59. Proporcingumo ir tikslingumo principų kontekste svarstytini įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktų principai:
„nenustatomas maksimalaus atlyginimo pranešėjui dydis“; „atlyginimas
pareiškėjui išmokamas neatidėliojant ir neskaidant mokėjimo dalimis“. 60. Teikiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje žodis
„sušvelninti“ keistinas kitu žodžiu (pavyzdžiui, žodžiu „kompensuoti“ ar pan.). 61. Teikiamo įstatymo 15 straipsnis yra deklaratyvaus
pobūdžio ir realios elgesio taisyklės nesukuria. Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys, kad visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys ir jų sąlygos yra išskirtinai BK reguliavimo dalykas; ir kt. 62. Teikiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies formuluotė
„viešosiose ir privačiose įstaigose“ nėra suderinta su įstatymo 2 straipsnio 2
dalyje pateiktu „įstaigos“ apibrėžimu (past. – „Įstaiga – viešasis ar privatus juridinis asmuo <...>“). Atsižvelgiant į tai, žodžių „viešosiose ir privačiose“ atsisakytina kaip perteklinių. 63. Teikiamo įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalys yra ne reguliacinio, o deklaratyvaus pobūdžio. Svarstytina, ar šiame kontekste neturėtų būti nustatyta atsakomybė už įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, sąlygų neįgyvendinimą (nevykdymą). 64. Teikiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies formuluotės
„lengvai prieinamu būdu“ turinys nėra aiškus. 65.
yra deklaratyvaus pobūdžio. Privatinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Daina Petrauskaitė P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected] [1] Žr. prieigą internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.382134?positionInSearchResults=7&searchModelUUID=c7a4b9d6-5e76-4304-8ebf-a1a85f69f81e [2] Žr. prieigą internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/1b305d60e41811e4a3f4c9665905a1b3?jfwid=13y0a4wr5d [3] Past. – priešingai nei identiškas rengėjų atsiimtas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas Reg. Nr. XIIIP-386. [4] Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas ir kt. [5] Žr. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kuriame įtvirtintas vienas iš teisėkūros principų – sistemiškumas, reiškiantis, jog teisės normos turi derėti tarpusavyje. [6] Past. – nėra aišku, ar informacija yra tiekiama, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, ar dėl kitų tikslų – asmens sveikatos, gyvybės, aplinkos apsaugos ir pan. [7] Past.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
(„Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti“) nurodo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos.“ Vadovaujantis Seimo statuto
pakeitimo, papildymo ar panaikinimo, kurie yra būtini priėmus siūlomą įstatymo projektą.“ Pritariant aiškinamojo rašto argumentams, kad kartu su teikiamu projektu turės būti keičiami Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kiti įstatymai[1], pastebėtina, jog minimi teisės aktai negali būti traktuojami kaip „įstatymų įgyvendinamieji aktai“ (kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte). Be to, pabrėžtina, kad šių įstatymų pataisų projektai turi būti pateikiami, svarstomi ir priimami kartu su Pranešėjų apsaugos įstatymo projektu. Priėmus teikiamą projektą be kitų (past.
lygmeniu įtvirtinamos teisės aktų kolizijos (prieštaravimo) sprendimo taisyklės: „2. Jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos. 3. Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai (past. – tarp jų ir kodeksai – didelės apimties kodifikuoti įstatymai) pagal teisinę galią yra lygūs. Įstatyme gali būti išspręstas įstatymo tarpusavio konkurencijos sprendimas, bet ne kolizijos (prieštaravimo). Įstatymų leidėjas privalo sistemiškai sureguliuoti elgesio taisykles taip, kad vienas teisės aktas neprieštarautų kitam[2]. Be to, sistemiškai nėra aišku, kodėl Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos turi viršenybę prieš šio įstatymo nuostatas, o kitų įstatymų (kodeksų), pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso ar Civilinio kodekso nuostatos tokios viršenybės neturi (past.
būti teikiami kartu su šiuo projektu) pataisomis, teikiamo įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos apskritai taptų neaktualios. 3. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata („Informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu, kaip apibrėžta šiame įstatyme“) gali kelti problemų praktikoje dėl neaiškių joje vartojamų sąvokų turinio. Pavyzdžiui, nėra aiškus formuluotės
„išskirtinai asmeniniai interesai“ turinys. Be to, akcentuotina ir tai, kad
sąvokos „viešasis interesas“ turinys praktikoje yra nevienareikšmis ir gali būti skirtingai traktuojamas kompetentingos institucijos bei asmens pateikusio informaciją.
Esant abejonių dėl vienos iš esminių šio įstatymo sąvokų – „viešasis interesas“ – traktuotės, projektu siūlomas teisinis reguliavimas apskritai gali nepasiekti užsibrėžtų tikslų ir neįgyvendinti paskirties. Abejotina, ar protingas asmuo ryžtųsi pranešti „jautrią“ informaciją institucijoms, nebūdamas tikras, kad jo turima informacija patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Ir priešingai – pateikęs informaciją, bet suklydęs dėl viešojo intereso sąvokos turinio, toks asmuo apskritai gali likti teisiškai neapsaugotas. 4. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, kai asmuo dėl pažeidimo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją – jei „pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui“. Pastebėtina, kad „esminė reikšmė viešajam interesui“ yra vertinamasis požymis ir abejotina, ar kiekvienas asmuo yra pajėgus įvertinti padaryto pažeidimo reikšmę viešajam interesui. Be to, akcentuotina, kad šios nuostatos turinys prieštarauja įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktam pažeidimo apibrėžimui, pagal kurį pažeidimas suprantamas kaip „<...> viešajam interesui grėsmę keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas <...>“. Remiantis šiuo apibrėžimu, teigtina, jog pažeidimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą (past. – bendroji norma) visais atvejais atitinkamam interesui turės esminę reikšmę (past.
Andrius Kabišaitis P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] S.
Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected] [1] Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas ir kt. [2] Žr. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kuriame įtvirtintas vienas iš teisėkūros principų – sistemiškumas, reiškiantis, jog teisės normos turi derėti tarpusavyje.
nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas
2017 m. spalio 18 d. Vilnius
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, Komiteto nariai: Virgilijus Alekna, Arvydas Anušauskas, Dainius Gaižauskas, Rasa Juknevičienė, Laurynas Kasčiūnas, Juozas Olekas, Michal Mackevič, Audrys Šimas, komiteto biuro vedėjas Vitalij Dmitrijev, patarėjas Evaldas Sinkevičius, padėjėja Vilma Lukoševičiūtė. Kviestieji dalyviai Teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento direktoriaus pavaduotojas Vainius Šarmavičius ir Baudžiamosios justicijos skyriaus patarėjas Marius Vainauskas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų koordinatorius Paulius Murauskas, Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovė Rūta Kaziliūnaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Teisės departamentas, 2017-08-17
dėmesys, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo įregistruotas pagal teisinio reguliavimo tikslus (past. – pranešėjų apsauga) ir priemones į teikiamą projektą panašus Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektas (Reg. Nr. XIP-2459)[1]. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (pagrindinis komitetas) 2015 m. balandžio 15 d. išvada Nr. 102-P-14 „Dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos pakeitimo įstatymo projekto (XIP-2459)[2] įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir pasiūlymus, Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektą Reg. Nr. XIP-2459 pasiūlė atmesti. 2016 m. birželio 23 d. Seimo posėdyje Seimas pritarė komiteto siūlymui ir bendru sutarimu svarstymo stadijoje projektą atmetė.
Pagrindiniai Teisės ir teisėtvarkos komiteto siūlymo atmesti projektą Reg. Nr. XIP-2459 argumentai: 1) „<...> asmenų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos priemonės reglamentuojamos kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų normų, todėl siūlomas reguliavimas vertintinas kaip nederantis su kitomis šiuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis“; 2)
„<...> efektyvesnė asmenų, pranešusių apie galimai neteisėtus asmenų
veiksmus, apsauga galėtų būti pasiekta ne sutelkiant konkrečias apsaugos priemones viename specialiame teisės akte, bet tobulinant galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus“. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamas projektas pagal savo tikslus ir priemones yra panašus į atmestą projektą Reg. Nr. XIP-2459, teigtina, kad pacituoti Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentai išlieka aktualūs ir teikiamo projekto kontekste. Taip pat akcentuotina, kad nors projektas Reg. Nr. XIP-2459 atmestas tik 2016 m. birželio 23 d., Vyriausybė išvadą dėl jo yra pateikusi ganėtinai seniai – 2010 m. lapkričio 17 d. (žr. 2010 m. lapkričio 17 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1649 „Dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto Nr. XIP-2459“ (Žin., 2010, Nr. 137 -7041)). Be to, teikiamas projektas, nors yra panašus, bet nėra identiškas[³] projektui Reg. Nr. XIP-2459. Rengėjai aiškinamajame rašte taip pat nurodo, kad įstatymui įgyvendinti reikės papildomų biudžeto lėšų organizuojant kompetentingos institucijos funkcijų įgyvendinimą;< ...> papildomų asignavimų turės būti skirta ir pranešėjams skatinti <...>biudžeto lėšų gali prireikti kuriant ir diegiant viešojo sektoriaus įstaigose vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tarp jų – į tai, kad Vyriausybė yra valstybės biudžeto formuotoja, rekomenduotina prašyti Vyriausybės išvados. Pritarti
2.
Projekto rengėjai aiškinamojo rašto 11 punkte („Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti“) nurodo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos.“ Vadovaujantis Seimo statuto 137 straipsnio 2 dalimi, „kartu svarstomi įstatymų projektai dėl kitų įstatymų pakeitimo, papildymo ar panaikinimo, kurie yra būtini priėmus siūlomą įstatymo projektą.“ Pritariant aiškinamojo rašto argumentams, kad kartu su teikiamu projektu turės būti keičiami Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kiti įstatymai[4], pastebėtina, jog minimi teisės aktai negali būti traktuojami kaip „įstatymų įgyvendinamieji aktai“ (kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte). Be to, pabrėžtina, kad šių įstatymų pataisų projektai turi būti pateikiami ir svarstomi kartu su Pranešėjų apsaugos įstatymo projektu. Neatlikus išsamios galiojančių teisės aktų analizės, teikiamas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas negali būti svarstomas. Priešingu atveju, t. y. priėmus teikiamą projektą be kitų (past.
3.
Projektu teikiamo įstatymo (toliau – įstatymo; teikiamo įstatymo) 1 straipsnio pavadinime, atsižvelgiant į šio straipsnio turinį (past.
Pažymėtina, kad žodis paskirtis apibrėžiamas kaip iš anksto numatytas tikslas. Todėl pakaktų įstatymo 1 straipsnio pavadinime po žodžio „paskirtis“ įrašyti žodžius „ir tikslai“. 4. Teisės departamentas, 2017-08-171
pavadinimas yra suderintas ir atitinka jo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą paskirtį. Nors teikiamas įstatymas yra pavadintas „Pranešėjų apsaugos įstatymu“, atsižvelgiant į jo 1 straipsnio 1 dalį, šis teisės aktas yra skirtas ne tik apsaugoti pranešėjus, bet šiuos asmenis skatinti ir jiems padėti. Pritarti Pranešėjų apsauga tarptautiniame kontekste suprantama ne tik kaip apsaugos siaurąja prasme, kaip tokios, minėtiems asmenims užtikrinimas, bet ir kitų, jo poreikius, dėl įgyto statuso, atitinkančių ir teisės aktuose numatytų priemonių, tokių kaip skatinimas ar kompensacijų išmokėjimas, taikymas. 5. Teisės departamentas, 2017-08-171
„šis įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises“,
tačiau joje neminimos atitinkamų asmenų pareigos. Akcentuotina, kad kiekvienas subjektas įgydamas naujas teises, kartu įgyja ir tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, teikiamo įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje netiesiogiai akcentuojama pranešimą pateikusių asmenų pareiga nepiktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis.
Atsižvelgiant į tai, įstatymo 1 straipsnio 1 dalis tikslintina, joje nurodant, kad šio įstatymo vienas iš tikslų yra ne tik nustatyti apie pažeidimą pranešusių asmenų teises, bet ir jų pareigas. Pritarti Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje po žodžio „teises“ įrašyti žodžius „ir pareigas“. 6. Teisės departamentas, 2017-08-171
kolizijos (prieštaravimo) sprendimo taisyklės: „2. Jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos. 3. Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai (past. – tarp jų ir kodeksai – didelės apimties kodifikuoti įstatymai) pagal teisinę galią yra lygūs. Įstatyme gali būti išspręstas įstatymo tarpusavio konkurencijos sprendimas, bet ne kolizijos (prieštaravimo). Įstatymų leidėjas privalo sistemiškai sureguliuoti elgesio taisykles taip, kad vienas teisės aktas neprieštarautų kitam[5]. Be to, sistemiškai nėra aišku, kodėl Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos turi viršenybę prieš šio įstatymo nuostatas, o kitų įstatymų (kodeksų), pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) ar Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos tokios viršenybės neturi (past. – priešingai – traktuojamos kaip žemesnės teisinės galios). Atsižvelgiant į šios išvados 2 pastabą ir suderinus teikiamą projektą su būtinomis kitų įstatymų (kurie turi būti teikiami kartu su šiuo projektu) pataisomis, teikiamo įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos apskritai taptų neaktualios. Pritarti
7.
Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nėra suderintos žodžių „taikomas“ ir „normos“ gramatinės formos (past.
Žodį „taikomas“ keistinas žodžiu „taikomos“. 8. Teisės departamentas, 2017-08-172
žodžio „Pagrindinės“ įrašytinas žodis „šio“. Pritarti
nukreipiančioji nuoroda „<...> apie šiame įstatyme nustatytus požymius atitinkantį teisės pažeidimą“ konkretintina (pavyzdžiui, nukreipiant į šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį). Pritarti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nuorodą į įstatymo 2 straipsnio 5 dalį. 10. Teisės departamentas, 2017-08-172
dalyje pateiktas „Kompetentingos institucijos“ apibrėžimas. Pastebėtina, kad vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendina tik Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Kita vertus, diskutuotina ir tai, ar tinkamai pasirinktas reguliavimas, kai kompetentingos institucijos funkcijos priskiriamos tik vienai institucijai – Generalinei prokuratūrai – ir nepriskiriamos jokioms kitoms. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, manytina, kad kompetentingos institucijos funkcijas (bent dalį jų) galėtų atlikti ir teritorinės prokuratūros. Pritarti Ši sąvoka yra reikalinga aiškiai apibrėžti subjektą, kuris turi išskirtinę kompetenciją, koordinuoja pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems pagal šį įstatymą procesą, t. y. įgyvendina funkcijas, kurios nepriskirtinos kitiems subjektams. Svarstytinas variantas, kad kompetentingos institucijos f-jas galėtų vykdyti Lietuvos Respublikos prokuratūra, t. y. jos būtų priskirtos ne vienai konkrečiai įstaigai. 11. Teisės departamentas, 2017-08-172 11.
Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, apibrėžiant konfidencialumą, vietoje žodžių „<...> institucijų, įstaigų ir kitų subjektų <...>“ (atsižvelgiant į įstatymo 2 straipsnio
„įstaigų“. Pritarti
sąvoką, nėra aiškus čia vartojamos „kitų panašių santykių“ formuluotės turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad kitose šio įstatymo nuostatose analogiška formuluotė nevartojama, o šalia darbo ir tarnybos santykių minimi sutartiniai santykiai (pavyzdžiui, žr. įstatymo 2 straipsnio 6 dalį ar 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą). Be to, pabrėžtina, kad įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikiamas pažeidimo apibrėžimas nėra tikslus ir išsamus bei nekoreliuoja su įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje vardinamais atitinkamo pažeidimo požymiais. Pastebėtina, kad analizuojant šių dviejų normų santykį, akivaizdu, kad 2 straipsnio 5 dalyje numatyti pažeidimo požymiai nėra pakankami, o atitinkamas pažeidimas papildomai turi atitikti 3 straipsnio 2 dalies devyniuose punktuose įtvirtintus kriterijus. Pritarti Tikslinga suvienodinti įstatymo 2 straipsnio 5 straipsnyje ir 2 straipsnio 6 dalyje pateikiamas sąvokas nurodant, kad asmenį su įstaiga be tarnybos ir darbo santykių gali sieti sutartiniai santykiai, kurių pavyzdžiai pateikiami įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. 13. Teisės departamentas, 2017-08-172
apibrėžiama pranešėjo sąvoka. Jos apibrėžiančiojoje dalyje pateikiami pavyzdžiai („<...> sutartiniai santykiai, pavyzdžiui: konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan. <...>“), kurie neatitinka įstatymo nuostatoms būdingo norminio pobūdžio reikalavimų. Be to, kaip minėta, nėra aišku ar šioje dalyje minimi „sutartiniai santykiai“ atitinka 2 straipsnio 5 dalyje minimus „kitus panašius santykius“.
Pritarti Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodomi sutartinių santykių pavyzdžiai atitinka 2 straipsnio 5 dalyje nurodytus „kitus panašius santykius“. Koreguotina įstatymo 2 straipsnio 5 dalies formuluotė. Žr. 12 punktą. 14. Teisės departamentas, 2017-08-172
yra vidinis informacijos apie pažeidimus teikimo kanalas, apibrėžiant šį terminą kaip tam tikrą procedūrą („įstaigoje nustatyta tvarka sukurta ir įdiegta procedūra dėl informacijos apie pažeidimus šioje įstaigoje teikimo, tyrimo ir asmens informavimo“). Abejotina, ar terminologijos prasme pasirinktas tinkamas terminas. Pritarti
(„Informacija apie pažeidimus“) yra neinformatyvus. Pritarti Siūlytina koreguoti straipsnio pavadinimą jį išdėstant taip „Informacijos apie pažeidimus teikimas“. 16. Teisės departamentas, 2017-08-173
pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu, kaip apibrėžta šiame įstatyme“) gali kelti problemų praktikoje dėl neaiškių joje vartojamų sąvokų turinio. Pavyzdžiui, nėra aiškus formuluotės „išskirtinai asmeniniai interesai“ turinys. Be to, akcentuotina ir tai, kad sąvokos „viešasis interesas“ turinys praktikoje yra nevienareikšmis ir gali būti skirtingai traktuojamas kompetentingos institucijos bei asmens pateikusio informaciją. Esant abejonių dėl vienos iš esminių šio įstatymo sąvokų – „viešasis interesas“ – traktuotės, projektu siūlomas teisinis reguliavimas apskritai gali nepasiekti užsibrėžtų tikslų ir neįgyvendinti paskirties.
Abejotina, ar protingas asmuo ryžtųsi pranešti
„jautrią“ informaciją institucijoms, nebūdamas tikras, kad jo turima
informacija patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Ir priešingai – pateikęs informaciją, bet suklydęs dėl viešojo intereso sąvokos turinio, toks asmuo apskritai gali likti teisiškai neapsaugotas. Taip pat pastebėtina, kad 3 straipsnio 1 dalies antro sakinio žodžiai „kaip apibrėžta šiame įstatyme“ yra pertekliniai. Pritarti Tikslinga atitinkamai koreguoti 3 straipsnio 1 dalį išbraukiant žodžius „kaip apibrėžtas šiame įstatyme“. 17. Teisės departamentas, 2017-08-173
nustatoma, kad „Pagal šį įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl: 1) pavojaus visuomenės saugumui ar sveikatai, asmens gyvybei ar sveikatai; 2) pavojaus aplinkai; 3) rengiamos, vykdomos ar įvykdytos nusikalstamos veikos; 4) kliudymo arba neteisėto poveikio teisėsaugos vykdomiems tyrimams ar vykdant teisingumą; 5) neteisėtos veiklos finansavimo; 6) būdų, metodų ir priemonių neteisėtiems veiksmams vykdyti; 7) neteisėto ar neskaidraus viešųjų lėšų ar turto naudojimo;
8) nusikalstamu būdu įgyto turto; 9) kitų pažeidimų, dėl jų atsiradusių pasekmių slėpimo, trukdymo atskleisti neigiamų pasekmių mastą.“ Atitinkama nuostata suponuoja, kad informacija gali būti teikiama ne dėl bet kokio pažeidimo, apibrėžto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (kurio esminis požymis yra juo sukelta grėsmė viešajam interesui arba šio intereso pažeidimas), bet dėl pažeidimo, atitinkančio devynis papildomus kriterijus.
Viena vertus, kai kurie 3 straipsnio 2 dalyje nustatomi kriterijai sutampa su
veikos kriterijus); kita vertus, siūlomas teisinis reguliavimas yra klaidinantis ir nesuderintas tarpusavyje[6]. Pritarti
du kartus vartojamas žodis „sveikatai“. Po žodžių „visuomenės saugumui“ žodžiai „ar sveikatai“ brauktini kaip pertekliniai. Pritarti
„vykdomos ar įvykdytos“ keistini žodžiais „daromos ar padarytos“. Pastebėtina, kad nusikalstamos veikos yra „daromos“, o jų vykdymas yra tik
viena iš bendrininkavimo rūšių. Pritarti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte žodžiai „vykdomos ar įvykdytos“ keistini žodžiais „daromos ar padarytos“. 20. Teisės departamentas, 2017-08-173 20.
Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte po žodžio „teisėsaugos“ įrašytinas žodis „institucijų“; žodis „vykdomiems“ keistinas žodžiu „atliekamiems“. Be to, šio punkto pabaigos formuluotė –
„teisėsaugos vykdomiems tyrimams ar vykdant teisingumą“ – gramatiškai
suformuluota netiksliai, nes iš jos nėra aišku, ar teisingumo vykdymas yra susietas su teisėsauga, ar ne. Pritarti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte po žodžio „teisėsaugos“ įrašytinas žodis „institucijų“; žodis „vykdomiems“ keistinas žodžiu „atliekamiems“, o po jungiamojo žodelio „ar“ įrašytinas žodis „teismams“. 21. Teisės departamentas, 2017-08-173
veiksmams vykdyti“ keistini žodžiais „neteisėtoms veikoms daryti“. Kita vertus, nėra aišku, ar informacija turi būti teikiama dėl paties pažeidimo, ar dėl būdų, metodų ir priemonių pažeidimui daryti, kas savaime nėra pažeidimas. Pritarti
22Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte,
derinant su BK 189 („Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir 216 („Nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas“) straipsnių terminija, žodis „įgyto“ keistinas žodžiu „gauto“. Pritarti Įstatymo 3 straipsnio 2 d. 8 punkte žodis „įgyto“ keistinas žodžiu „gauto“. 23. Teisės departamentas, 2017-08-173 23.Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas suformuluotas taip: „Pagal šį įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl: <...> 9) kitų pažeidimų, dėl jų atsiradusių pasekmių slėpimo, trukdymo atskleisti neigiamų pasekmių mastą.“ Akcentuotina, kad cituojama formuluotė yra netiksli kalbiniu aspektu: 1) „<...> apie pažeidimus< ...> dėl pažeidimų“;
2) iš jos neaišku, ar informacija teikiama dėl kitų pažeidimų, ar jų dėl kitų pažeidimų slėpimo. Jeigu siekiama, kad informacija būtų teikiama dėl nebaigtinio sąrašo „kitų pažeidimų“, visas įstatymo 3 straipsnio 2 dalies sąrašas praranda prasmę.
Jeigu siekiama, kad informacija būtų teikiama dėl „kitų pažeidimų slėpimo“, svarstytina, ar ir kaip tai dera su šio įstatymo tikslais. Pritarti
nuostata išskiriant 9 punktą du atskirus punktus. 24. Teisės departamentas, 2017-08-173
šiame įstatyme nustatyta tvarka pateikus informaciją apie pažeidimą, susijusią su komercine paslaptimi, banko paslaptimi, įstaigos konfidencialia informacija ar informacija apie privatų asmens gyvenimą, toks informacijos pateikimas nelaikomas komercinės paslapties, banko paslapties, konfidencialios informacijos ar informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimu , išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodytą išimtį.“ Dėl atitinkamos nuostatos teiktinos šios pastabos:
įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodytą išimtį“ yra netiksli, t. y. nukreipia į netinkamą įstatymo straipsnį ir (ar) jo dalį. 24.2. Manytina, kad cituojamai 3 straipsnio 3 dalies nuostatai trūktų pagrįstumo tais atvejais, kai informacija pateikiama „viešai“ (žr. įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 straipsnio 8 dalį). 24.3. Sakinio pradžioje vartojama formuluotė „<...> informaciją apie pažeidimą, susijusią su <...>“ yra netiksli gramatiškai. 24.4. Atsižvelgiant į CK, Bankų įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo ir kitų teisės aktų reguliavimą, žodžių junginyje „komercinė paslaptis“ įterptinas žodis skliausteliuose „(gamybinė)“. Atitinkama pataisa darytina ne tik šio straipsnio, bet ir viso įstatymo kontekste. 24.5.
komercinės paslapties, banko paslapties, konfidencialios informacijos ar informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą turėtų būti tiksliai suderintos su kitų įstatymų reguliavimu – BK, CK, Bankų įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo ir kt. Pavyzdžiui, CK 1.116 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendra taisyklė, jog „Komercinę (gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.“ Pastebėtina, kad cituojama nuostata nesutampa su šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygomis: pagal CK komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimas yra pateisinamas tik visuomenės saugumo interesais, be to, čia vartojamas žodis „gali“, reiškiantis teisės taikytojo diskreciją atleisti paslaptį atskleidusį asmenį nuo atsakomybės arba nuo jos neatleisti, net ir esant visuomenės saugumo interesams. Pritarti25
prieštarauti galiojantiems teisės aktams, teiktina ir dėl įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, jog „Asmeniui dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo nekyla jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat nekyla atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto, jei šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą jis pagrįstai manė, kad teikia teisingą informaciją.“
26
dalyje numatoma, jog „Asmuo už žalą, padarytą pateikus informaciją apie pažeidimą, atsako tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga.“ Tačiau pastebėtina, kad ši nuostata gali būti sudėtingai pritaikoma praktikoje dėl joje vartojamos neaiškaus turinio formuluotės – „<...> asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga“.
27
dalyje detalizuotina formuluotė „šiame įstatyme nustatytos priemonės“. Pritarti Tikslintina nurodant „šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytos priemonės“. 28
melagingos informacijos, taip pat valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos arba informacijos, kuri saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia. Žinomai melagingą informaciją pateikęs arba valstybės ar tarnybos paslaptį, ar profesinę paslaptį atskleidęs asmuo atsako teisės aktų nustatyta tvarka.“ Svarstytina, ar pagrįstai ir kodėl profesinė paslaptis įtvirtinta šioje dalyje (past. - už kurios atskleidimą, nėra numatytas asmens atleidimas nuo atsakomybės), bet ne įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje kartu su komercine paslaptimi, banko paslaptimi, konfidencialia informacija ir informacija apie privatų asmens gyvenimą (past. – kai atsakomybė už paslapties atskleidimą netaikoma). Be to, cituojamoje įstatymo nuostatoje detalizuotinas žodis
„garantijų“, pavyzdžiui, įrašant prieš jį žodį „apsaugos“. Pritarti
Profesinės paslapties dėmuo perkeltinas į 3 straipsnio 3 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kad atskiras profesines veiklas reglamentuojantys teisės aktai (pvz.: Advokatūros įstatymas) numato absoliutų draudimą atskleisti profesinę paslaptį sudarančią informaciją, 3 straipsnio 3 dalyje kartu siūloma duoti nuorodą į specialiuosius profesines veiklas reglamentuojančius įstatymus, numatant šios normos taikymo išimtį tais atvejais, kai toks profesinę paslaptį sudarančios informacijos pateikimas kompetentingai institucijai prieštarautų profesinę veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. 29
punkte prieš arba po žodžių „kompetentingai institucijai“ trūksta žodžio „tiesiogiai“. Pritarti30
kontekste reiškia 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinamas ir šio straipsnio 8 dalyje detalizuojamas informacijos apie pažeidimą pateikimo būdas „viešai“. Pritarti Tai informacijos pateikimas pvz. internete, per žiniasklaidos priemones, kaip kuriais atvejais jos pateikimas pvz. Seimo nariui ir pan. Arba toks informacijos pateikimas, kurią pateikus ji gali pasklisti be ją pateikusio asmens valios. 31
teikia įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, išskyrus šio straipsnio 3, 4 ir 8 dalyse nurodytus atvejus.“ Atsižvelgiant į šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalių turinį, cituojama nuostata tikslintina po žodžio „išskyrus“ vietoje žodžių „šio straipsnio 3, 4 ir 8 dalyse nurodytus atvejus“ rašant žodžius „šiame straipsnyje nurodytus atvejus“. Pritarti32 Teisės departamentas, 2017-08-174 32.
Teikiamo įstatymo 4 straipsnio
dėl asmens informavimo apie (ne) pradėtą pažeidimo tyrimą nuo nuostatos apie asmens informavimą apie baigto tyrimo rezultatus. Priešingu atveju, kyla abejonių, ar 5 darbo dienų terminas nustatytas ne tik asmens informavimui apie (ne) pradėtą pažeidimo tyrimą, bet ir šio pažeidimo išnagrinėjimui. Pritarti33
aplinkybių, kai asmuo dėl pažeidimo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją – jei „pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui“. Pastebėtina, kad „esminė reikšmė viešajam interesui“ yra vertinamasis požymis ir abejotina, ar kiekvienas asmuo yra pajėgus įvertinti padaryto pažeidimo reikšmę viešajam interesui. Be to, akcentuotina, kad šios nuostatos turinys prieštarauja įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktam pažeidimo apibrėžimui, pagal kurį pažeidimas suprantamas kaip „<...> viešajam interesui grėsmę keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas <...>“. Remiantis šiuo apibrėžimu, teigtina, jog pažeidimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą (past.
didelė žala“. Pritarti „Didelės žalos“ terminas yra gana dažnai vartojamas teisės aktuose. Žalos dydis yra vertinamoji kategorija, kuri turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju pasiremiant teismų praktikoje suformuluotais vertinimo kriterijais. Žodis „padaryta“ keistinas žodžiu „kilti“. 35 Teisės departamentas, 2017-08-174 35.
Teikiamo įstatymo 4 straipsnio
„kablelis“. Pritarti36
3 dalies 4 punkto formuluotės kalba „<...> veiksmai, kurių buvo imtasi, buvo neveiksmingi< ...>“ koreguotina. Pritarti Siūloma išdėstyti taip“<...>priemonės, kurių buvo imtasi, buvo neveiksmingos<...>“. 37
subjektą, kuriam yra pagrindas manyti, kad nebus užtikrinamas konfidencialumas, anonimiškumas ar bus bandoma nuslėpti pažeidimą
38
6 dalies 2 punkte žodis „subjektą“ keistinas žodžiu „asmenį“. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais atsakomybė gali kilti ir už parengtines nusikalstamas veikas, taip pat į įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šiame punkte inkorporuotinas žodžių junginys „rengiasi daryti“ Pritarti Tikslinti įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 2 punktą jį išdėstant taip „asmenį, kuris rengiasi, dalyvauja ar dalyvavo darant pažeidimą“. 39
generalinė prokuratūra. Tačiau pažymėtina, kad bendrosios Generalinės prokuratūros funkcijos yra įtvirtintos Konstitucijoje (118 straipsnis), Prokuratūros įstatyme (žr. 2 straipsnio 2 dalį; 8 straipsnį), BPK ir kituose įstatymuose. Svarstytina, ar naujas Generalinės prokuratūros funkcijų katalogas yra teikiamo įstatymo reguliavimo dalykas.
Pastebėtina ir tai, kad ne visos teikiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje vardinamos Generalinės prokuratūros funkcijų yra naujos – dalis šių funkcijų sutampa, o kai kurios galimai prieštarauja kituose įstatymuose numatytoms Generalinės prokuratūros funkcijoms. Pavyzdžiui, Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 6 punkte numatyta, kad Generalinė prokuratūra tik itin svarbiais atvejais gina viešąjį interesą ir formuoja vienodą prokurorų veiklos praktiką šioje srityje. Pagal siūlomą naujo įstatymo reguliavimą viešojo intereso apsauga priskiriama kompetentingai institucijai ir nėra siejama tik su itin svarbiais atvejais. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje vardinamų funkcijų kelia abejonių ne tik dėl tinkamai pasirinkto subjekto funkcijai įgyvendinti, bet ir dėl jų turinio aiškumo. Pavyzdžiui, šiuo aspektu kritikuotina įstatymo 5 straipsnio 1 dalies
pranešėjo ir jo darbdavio nesutarimus”. Visų pirma, abejotina, ar tarpininko vaidmuo atitinka konstitucinį prokuratūros statusą. Be to, vartojama
„nesutarimų“ sąvoka yra pernelyg abstrakti, o „nesutarimų“ tarp darbdavio ir
darbuotojo pobūdis gali būti labai įvairus. Atitinkama pastaba teiktina ir dėl įstatymo 11 straipsnio 4 dalies. Be to, 5 straipsnio 11 dalies nuostata, kurioje numatoma, jog kompetentinga institucija (past. – Generalinė prokuratūra) „atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas“ galimai prieštarauja Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio
funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymų ir tarptautinių sutarčių. Pritarti Prokurorai vykdo Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. 40 Teisės departamentas, 2017-08-176 40.
Teikiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuorodos, nukreipiančios į įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, keistinos, nukreipiant į įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Analogiška pastaba teiktina ir dėl šio įstatymo 7 straipsnyje daromos nuorodos. Pritarti41
nesilaikydamas šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytų pranešimo formos reikalavimų, tačiau pranešime pateikta informacija atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį gali pripažinti pranešėju.“), po žodžių „informacija atitinka“ įrašant žodį „kitus“. Pritarti42
2 dalies nuoroda, nukreipianti į įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, keistina, nukreipiant į įstatymo 2 straipsnio 5 dalį. Pritarti43
straipsnio 4 dalies pirmajame sakinyje nustatyta – „Jeigu kompetentinga institucija nustato, kad ji nėra įgaliota tirti pranešime nurodytų pažeidimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo persiunčia jį kitai institucijai pagal kompetenciją, informuodama apie sprendimą pripažinti asmenį pranešėju, ir apie tai informuoja pranešėją.“ Visų pirma, šioje nuostatoje po žodžio „gavimo“ įrašytinas žodis „dienos“. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jeigu kompetentinga institucija nėra kompetentinga nagrinėti pranešime nurodytų pažeidimų ir šį pranešimą persiunčia kitai institucijai, nėra ir teisinio pagrindo tokio asmens laikyti (pripažinti) pranešėju šio įstatymo kontekste. 44
straipsnio 1 dalyje nustatomos pagrindinės pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės. Rekomenduotina šias priemones išvardinti ne viename sąraše, o atribojant, kuri priemonė priskirtina apsaugai, skatinimui ar pagalbai.
45
straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatoma viena iš apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių – „saugių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų užtikrinimas“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ši priemonė, priešingai nuo kitų, įstatyme nėra detalizuojama. Dėl tos priežasties nėra aišku, kas ir kokiais būdais turės užtikrinti informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų saugą. Pritarti46
apsaugos priemonė – „draudimas daryti neigiamą poveikį asmeniui, pateikusiam informaciją apie pažeidimą“. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad šioje nuostatoje nėra tarpusavyje suderintos sąvokos. Atkreiptinas dėmesys, kad nors 8 straipsnio 1 dalies specifinės priemonės yra skirtos pranešėjams[7], 3 punkte minimas kitas subjektas – asmuo pateikęs informaciją. Pastarojo sąvoka pagal šio įstatymo reguliavimą nėra laikoma sinonimine pranešėjo sąvokai. Pranešėju laikomas asmuo, kuris ne tik pateikia informaciją, bet ir kompetentingos institucijos yra pripažįstamas pranešėju. Atitinkama pastaba aktuali ir dėl teikiamo įstatymo 10 straipsnio. Pritarti Pritartina. Siūlytina tikslinti įstatymo 8 straipsnio pavadinimą jį išdėstant „Asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės“, o šios straipsnio 1 dalį išdėstyti sekančiai „Pagrindinės asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės:“478
nustatoma viena iš apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių – atleidimas nuo atsakomybės.
Atsižvelgiant į tai, kad ši priemonė nėra absoliuti ir priklauso nuo aplinkybių visumos, siūlytina ją formuluoti tiksliau (pavyzdžiui, galimybė
(teisė) atleisti pranešėją nuo atsakomybės ar pan.). Pritarti48
yra deklaratyvaus pobūdžio. Pritarti49
suderinta su BPK 200 straipsnio 2 dalimi. Remiantis BPK 200 straipsnio 2 dalimi, anonimiškumo taikymas baudžiamajame procese taip pat yra siejamas su tam tikrais nukentėjusiojo ar liudytojo asmenybės kriterijais („1) neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų; 2) nebuvo anksčiau teisti už melagingų parodymų davimą; 3) dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus prieš įtariamąjį.“). Pritarti50
numatyta, kad „Informacija apie pranešėjus tyrime nedalyvaujantiems asmenims negali būti teikiama“. Šioje nuostatoje vartojamai sąvokai „tyrime nedalyvaujantiems asmenims“ trūksta aiškumo. Išsiaiškinus šios sąvokos turinį, keltinas kitas klausimas – ar visiems „tyrime dalyvaujantiems asmenims“ tokia informacija turi būti teikiama ir gali būti prieinama. Pritarti51
pirmasis sakinys koreguotinas gramatiškai. Pritarti52 Teisės departamentas, 2017-08-1710 52.
Teikiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies („Dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo prieš asmenį, pateikusį informaciją apie pažeidimą, nuo tokios informacijos pateikimo draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones (bauginimas, priekabiavimas, diskriminacija, grasinimai susidoroti, karjeros galimybių apribojimas, atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas, abejonės dėl darbuotojo kompetencijos, neigiamos informacijos apie darbuotoją perdavimas tretiesiems asmenims, teisės dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija atėmimas ir kt.)“) atsisakytina dėl šių priežasčių:
53
(pavyzdžiui, Darbo kodeksu, Valstybės tarnybos įstatymu, Lygių galimybių įstatymu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, BK ir kt.): 53.1. Siūlomas reguliavimas yra ne norminio, o kazuistinio pobūdžio (past.
poveikio priemonių“ neatitinka pasikeitusio Darbo kodekso reguliavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad aktualioje Darbo kodekso redakcijoje „drausminio poveikio priemonių“ nėra. Pastebėtina, jog Darbo kodekso 58 straipsnyje numatyti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindai, iš esmės nesutampantys su šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindais. 53.4. Akcentuotina, kad „informacijos apie pažeidimą pateikimas“ nėra pagrindas atleisti asmenį iš darbo nei pagal Darbo kodeksą, nei pagal Valstybės tarnybos įstatymą. 53.5.
straipsniu, kuriame įtvirtinta ir detalizuota darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. 53.6. Dalis pavyzdyje nurodytų veikų yra ne šio įstatymo, o BK reguliavimo dalykas (pavyzdžiui, bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti ir kt.). 53.7. Teisės dirbti su valstybės (past. – turėtų būti papildyta žodžiais „ir tarnybos“) paslaptį sudarančia informacija atėmimo pavyzdys neatitinka Valstybė ir tarnybos paslapčių įstatymo reguliavimo. Pritarti54
įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog „Po galutinio sprendimo priėmimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą draudimas daryti neigiamą poveikį galioja dvejus metus.“ Neprieštaraujant, jog bet kokia poveikio priemonė turi būti susieta su konkrečiu terminu (išskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę), pastebėtina, jog 10 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų tarpusavio analizė sukuria teisiškai absurdišką situaciją, kai pasibaigus nustatytam dvejų metų terminui, ir nuostatą aiškinant gramatiškai, nebelieka draudimo daryti „neigiamą poveikį“ – t. y. ir draudimo bauginti, priekabiauti, diskriminuoti ir pan. Pritarti55
straipsnio 3 dalis performuluotina pagal stiliaus reikalavimus (pavyzdžiui, „draudimas<
56
įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą informuodama apie pranešėjams taikomas garantijas.“ Tačiau iš šios nuostatos nėra aišku, koks atitinkamo kreipimosi tikslas ir kokia jo teisinė reikšmė. Pritarti57 Teisės departamentas, 2017-08-1711 57.
Įstatymo
dalies 9 punkte vartojama „neigiamų pasekmių“ sąvoka. Tačiau iš siūlomo reguliavimo nėra aiškus šios sąvokos santykis su kitu įstatyme vartojamu terminu – „neigiamas poveikis“ (t. y. – ar tai – sinonimai, ar skirtingą reikšmę turintys terminai). Pritarti58
straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai prieštarauja vienas kitam. Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatoma, jog „pranešėjui turi būti atlyginama proporcingai pažeidimu padarytai ar galėjusiai atsirasti žalai, jei ją įmanoma apskaičiuoti“; o 2 punkte įtvirtinamas principas, jog „pranešėjams atlyginama nepriklausomai nuo pažeidimo pobūdžio“. Pastebėtina, jog kilusi ar galėjusi atsirasti žala gali lemti pažeidimo pobūdį. Atsižvelgiant į tai, dviprasmiškai vertintina nuostata, jog pažeidėjui turi būti atlyginama, nepriklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, bet proporcingai padarytai ar galėjusiai atsirasti žalai. Pritarti59
kontekste svarstytini įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktų principai: „nenustatomas maksimalaus atlyginimo pranešėjui dydis“;
„atlyginimas pareiškėjui išmokamas neatidėliojant ir neskaidant mokėjimo
dalimis“. Pritarti60
žodis „sušvelninti“ keistinas kitu žodžiu (pavyzdžiui, žodžiu „kompensuoti“ ar pan.). Pritarti61
deklaratyvaus pobūdžio ir realios elgesio taisyklės nesukuria. Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys, kad visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys ir jų sąlygos yra išskirtinai BK reguliavimo dalykas; ir kt. Pritarti62 Teisės departamentas, 2017-08-1716 62.
Teikiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies formuluotė „viešosiose ir privačiose įstaigose“ nėra suderinta su įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktu „įstaigos“ apibrėžimu (past. – „Įstaiga – viešasis ar privatus juridinis asmuo <...>“). Atsižvelgiant į tai, žodžių „viešosiose ir privačiose“ atsisakytina kaip perteklinių. Pritarti63
ne reguliacinio, o deklaratyvaus pobūdžio. Svarstytina, ar šiame kontekste neturėtų būti nustatyta atsakomybė už įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, sąlygų neįgyvendinimą (nevykdymą). Pritarti
formuluotės „lengvai prieinamu būdu“ turinys nėra aiškus. Pritarti Tikslintina nuostata. Vietoje žodžių „lengvai prieinamu būdu“ įrašyti žodžius „visiems
deklaratyvaus pobūdžio. Pritarti 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui XIIIP-997 ir siūlyti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui jį tobulinti pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir pasiūlymus. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Vytautas Bakas. Komiteto pirmininkas Vytautas Bakas Biuro vedėjas V.Dmitrijev
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
2017-11-15
dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius, Kęstutis Masiulis, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento direktoriaus pavaduotojas Vainius Šarmavičius, patarėjas Marius Vainauskas, Generalinio prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas vyriausiojo prokuroro padėjėja Redita Vinterytė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjas Paulius Veršekys, Seimo narės Agnės Bilotaitės padėjėja Aušra Mažonė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-08-171 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo įregistruotas pagal teisinio reguliavimo tikslus (past. – pranešėjų apsauga) ir priemones į teikiamą projektą panašus Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektas (Reg. Nr. XIP-2459)[1].
XIP-2459)[1]. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (pagrindinis komitetas) 2015 m. balandžio
pakeitimo įstatymo projekto (XIP-2459)[2] įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir pasiūlymus, Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektą Reg. Nr. XIP-2459 pasiūlė atmesti. 2016 m. birželio 23 d. Seimo posėdyje Seimas pritarė komiteto siūlymui ir bendru sutarimu svarstymo stadijoje projektą atmetė. Pagrindiniai Teisės ir teisėtvarkos komiteto siūlymo atmesti projektą Reg. Nr. XIP-2459 argumentai:
1) „<...> asmenų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos priemonės reglamentuojamos kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų normų, todėl siūlomas reguliavimas vertintinas kaip nederantis su kitomis šiuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis“; 2)
„<...> efektyvesnė asmenų, pranešusių apie galimai neteisėtus asmenų
veiksmus, apsauga galėtų būti pasiekta ne sutelkiant konkrečias apsaugos priemones viename specialiame teisės akte, bet tobulinant galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus“. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamas projektas pagal savo tikslus ir priemones yra panašus į atmestą projektą Reg. Nr. XIP-2459, teigtina, kad pacituoti Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentai išlieka aktualūs ir teikiamo projekto kontekste. Taip pat akcentuotina, kad nors projektas Reg. Nr. XIP-2459 atmestas tik 2016 m. birželio 23 d., Vyriausybė išvadą dėl jo yra pateikusi ganėtinai seniai – 2010 m. lapkričio 17 d. (žr. 2010 m. lapkričio 17 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1649 „Dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto Nr. XIP-2459“ (Žin., 2010, Nr. 137 -7041)). Be to, teikiamas projektas, nors yra panašus, bet nėra identiškas[³] projektui Reg. Nr. XIP-2459.
XIP-2459. Rengėjai aiškinamajame rašte taip pat nurodo, kad įstatymui įgyvendinti reikės papildomų biudžeto lėšų organizuojant kompetentingos institucijos funkcijų įgyvendinimą; <...> papildomų asignavimų turės būti skirta ir pranešėjams skatinti <...> biudžeto lėšų gali prireikti kuriant ir diegiant viešojo sektoriaus įstaigose vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tarp jų – į tai, kad Vyriausybė yra valstybės biudžeto formuotoja, rekomenduotina prašyti Vyriausybės išvados. Nepritarti Nors šis projektas savo reguliavimo tikslais yra panašus į projektą Reg. Nr. XIP-2459, tačiau savo turiniu ir jame siūlomomis priemonėmis yra konceptualiai skirtingas, pasižymintis progresyvumu ir paremtas geriausia tarptautine praktika. Aktualu tai, kad pranešėjų apsaugos teisinio reguliavimo tobulinimas ir veiksminga visuotinė kova su korupcija numatyta ir Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82. O Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, patvirtintame 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167, numatytas prioritetinis darbas – sukurti asmenų, pranešusių apie korupciją, apsaugos sistemą. Pastaboje minima Vyriausybės išvada buvo parengta ir pateikta dar prieš septynerius metus. Tuo metu tik dalis progresyviausių valstybių kūrė arba turėjo pranešėjų apsaugos sistemas, kurios savo įgyvendinimo formomis buvo gana skirtingos ir individualios. Ilgainiui atsirado vis daugiau gerosios tarptautinės praktikos kuriant ir diegiant pranešėjų apsaugos sistemas. Tai leido formuoti bendruosius tarptautinius standartus, kuriais remiantis ir atsižvelgiant į šalies teisinę sistemą ir kitus raidos aspektus, šalys turi galimybę rinktis ir adaptuoti veiksmingiausią tai šaliai pranešėjų apsaugos sistemą, mechanizmą.
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektas iš esmės keičia pranešėjų apsaugos paradigmą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1649 dėl neigiamos išvados apie pranešėjų apsaugą. Naujasis požiūris remiasi keletu kertinių nuostatų:
1) pranešėjų apsauga užtikrinama vienu koncentruotu įstatymu, neišblaškant nuostatų po įvairius teisės aktus;
2) pranešimai priimami ne tik dėl korupcinio pobūdžio, bet ir dėl kitų teisės pažeidimų;
3) pranešėjui taikomas konfidencialumas ir apsauga nuo neigiamo poveikio. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti“) nurodo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams.
Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos.“ Vadovaujantis Seimo statuto 137 straipsnio 2 dalimi, „kartu svarstomi įstatymų projektai dėl kitų įstatymų pakeitimo, papildymo ar panaikinimo, kurie yra būtini priėmus siūlomą įstatymo projektą.“ Pritariant aiškinamojo rašto argumentams, kad kartu su teikiamu projektu turės būti keičiami Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kiti įstatymai[4], pastebėtina, jog minimi teisės aktai negali būti traktuojami kaip „įstatymų įgyvendinamieji aktai“ (kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte). Be to, pabrėžtina, kad šių įstatymų pataisų projektai turi būti pateikiami ir svarstomi kartu su Pranešėjų apsaugos įstatymo projektu. Neatlikus išsamios galiojančių teisės aktų analizės, teikiamas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas negali būti svarstomas. Priešingu atveju, t. y. priėmus teikiamą projektą be kitų (past. – būtinų) įstatymų pataisų, teisės sistemoje galimai bus sukurta ne viena teisės normų kolizija ir (ar) spraga.
Nepritarti Projektu siūloma įtvirtinti pranešėjų apsaugą, kaip visiškai naują institutą, kuris neabejotinai turėtų įtakos kitų teisinių santykių reguliavimui, jų tolesniam vystymuisi. Turint mintyje teisinių santykių įvairovę ir jų sąsajas su kuriama pranešėjų apsaugos sistema, tikėtina, kad tektų parengti ne tik įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, bet ir pagal nustatytą poreikį keisti kitus pagrindinius atskirų rūšių teisinius santykius reguliuojančius įstatymus (Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kiti įstatymai). Atsižvelgiant į tai, kad dalis projekte siūlomų nuostatų reikalauja politinio apsisprendimo, bei siekiant teisėkūros tikslingumo principo, toks poreikis galėtų objektyviai atsirasti tik aiškiai sutarus dėl projekte siūlomų priemonių ir jų turinio. Aktualūs teisės aktų pakeitimai galėtų būti atlikti jau priėmus šį įstatymą atitinkamai atidedant jo įsigaliojimą. Be kita ko, ypač svarbus operatyvus šio projekto priėmimas Lietuvos stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) kontekste. Lietuva jau yra sulaukusi EBPO pastabų ir rekomendacijų, dėl poreikio sukurti ir įdiegti mūsų šalyje veiksmingą pranešėjų apsaugos sistemą. Todėl įgyvendinant mūsų valstybės strateginį tikslą ir siekiant būti pakviestai tapti šios organizacijos nare jau 2018 m., ypač svarbu, kad neatidėliojant būtų priimtas minėtas įstatymo projektas, sukurtas ir teisiškai sureguliuotas pranešėjų apsaugos institutas, kurio atsiradimas paskatintų informacijos apie neteisėtą ir neetišką veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-08-171 3.
Projektu teikiamo įstatymo (toliau – įstatymo; teikiamo įstatymo) 1 straipsnio pavadinime, atsižvelgiant į šio straipsnio turinį (past.
Pažymėtina, kad žodis paskirtis apibrėžiamas kaip iš anksto numatytas tikslas. Todėl pakaktų įstatymo
tikslai“. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
atitinka jo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą paskirtį. Nors teikiamas įstatymas yra pavadintas „Pranešėjų apsaugos įstatymu“, atsižvelgiant į jo 1 straipsnio
asmenis skatinti ir jiems padėti. Nepritarti Pranešėjų apsauga tarptautiniame kontekste suprantama ne tik kaip apsaugos siaurąja prasme, kaip tokios, minėtiems asmenims užtikrinimas, bet ir kitų, jo poreikius, dėl įgyto statuso, atitinkančių ir teisės aktuose numatytų priemonių, tokių kaip skatinimas ar kompensacijų išmokėjimas, taikymas. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises“, tačiau joje neminimos atitinkamų asmenų pareigos. Akcentuotina, kad kiekvienas subjektas įgydamas naujas teises, kartu įgyja ir tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, teikiamo įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje netiesiogiai akcentuojama pranešimą pateikusių asmenų pareiga nepiktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis.
Atsižvelgiant į tai, įstatymo 1 straipsnio 1 dalis tikslintina, joje nurodant, kad šio įstatymo vienas iš tikslų yra ne tik nustatyti apie pažeidimą pranešusių asmenų teises, bet ir jų pareigas. Pritarti Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje po žodžio
„teises“ įrašyti žodžius „ir pareigas“. 6. Seimo
kanceliarijos Teisės departamentas
23
teisės aktų kolizijos (prieštaravimo) sprendimo taisyklės: „2. Jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos. 3. Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai (past. – tarp jų ir kodeksai – didelės apimties kodifikuoti įstatymai) pagal teisinę galią yra lygūs. Įstatyme gali būti išspręstas įstatymo tarpusavio konkurencijos sprendimas, bet ne kolizijos (prieštaravimo). Įstatymų leidėjas privalo sistemiškai sureguliuoti elgesio taisykles taip, kad vienas teisės aktas neprieštarautų kitam[5]. Be to, sistemiškai nėra aišku, kodėl Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos turi viršenybę prieš šio įstatymo nuostatas, o kitų įstatymų (kodeksų), pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) ar Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos tokios viršenybės neturi (past. – priešingai – traktuojamos kaip žemesnės teisinės galios). Atsižvelgiant į šios išvados 2 pastabą ir suderinus teikiamą projektą su būtinomis kitų įstatymų (kurie turi būti teikiami kartu su šiuo projektu) pataisomis, teikiamo įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos apskritai taptų neaktualios.
Nepritarti Visi kodifikuoti įstatymai laikytini turinčiais pirmenybę prieš šį įstatymą, tačiau dėl visų vienodo supratimo, taip pat atsižvelgiant į tai, kad tokios nuostatos nesant, asmenims – neprofesionalams galėtų susiformuoti nepagrįsti lūkesčiai, projekto rengėjas įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje siūlo įtvirtinti BPK viršenybę prieš Pranešėjų apsaugos įstatymą. BPK įtvirtinti atskiri procesai (pvz. anonimiškumo ar dalinio anonimiškumo užtikrinimas), kurie nesisieja su Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytais procesais ir procedūromis. Eksplicitiškai teikiama šio įstatymo pirmenybė (įstatymo 1 straipsnio 2 dalis) prieš kitus įstatymus reikalinga tam, kad teismų procesuose būtų išvengta interpretacijų sprendžiant atitinkamų normų viršenybės klausimą. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3
suderintos žodžių „taikomas“ ir „normos“ gramatinės formos (past. – giminė ir skaičius). Pritarti Žodis „taikomas“ keistinas žodžiu „taikomos“. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įrašytinas žodis „šio“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
„<...> apie šiame įstatyme nustatytus požymius atitinkantį teisės
pažeidimą“ konkretintina (pavyzdžiui, nukreipiant į šio įstatymo 2 straipsnio
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nuorodą į šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį. 10. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
628 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektą Nr.
XIIIP-997 (toliau – Projektas), teikiame šiuos pasiūlymus. Siūlome Projekto 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinamą „įstaigos“ sąvokos apibrėžtį tikslinti nustatant, kad tai viešasis ar privatus juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, kuriame galimai padarytas ar daromas pažeidimas. Atkreipiame dėmesį, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigti asmenys, kurie verčiasi veikla Lietuvos Respublikoje, gali neturėti juridinio asmens statuso, todėl tokios formuluotės įtvirtinimas užtikrintų, kad pranešėjai galėtų pranešti ne tik apie viešuosiuose ar privačiuose juridiniuose asmenyse daromus pažeidimus, tačiau ir apie kitų formų asmenyse, kurie nelaikomi juridiniais asmenimis, daromus pažeidimus. Tokią pačią formuluotę siūlome įtvirtinti ir Projekto 6 straipsnio 8 dalyje. Pritarti Patikslinti įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomą sąvoką: „Įstaiga - viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kita organizacija, užsienio juridinio asmens ar organizacijos padalinys, kuriuose galbūt padarytas ar daromas pažeidimas.“
kanceliarijos Teisės departamentas
532
dalyje pateiktas „Kompetentingos institucijos“ apibrėžimas. Pastebėtina, kad vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendina tik Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Kita vertus, diskutuotina ir tai, ar tinkamai pasirinktas reguliavimas, kai kompetentingos institucijos funkcijos priskiriamos tik vienai institucijai – Generalinei prokuratūrai – ir nepriskiriamos jokioms kitoms.
Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, manytina, kad kompetentingos institucijos funkcijas (bent dalį jų) galėtų atlikti ir teritorinės prokuratūros Pritarti iš dalies Ši sąvoka yra reikalinga aiškiai apibrėžti subjektą, kuris turi išskirtinę kompetenciją, koordinuoja pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems pagal šį įstatymą procesą, t. y. įgyvendina funkcijas, kurios nepriskirtinos kitiems subjektams. Atsižvelgiant į 2017 m. spalio 26 d. Komitete vykusių klausymų metu išsakytas pastabas, argumentus Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatos patikslintos pagal Generalinės prokuratūros pateiktus pasiūlymus. 2017-11-15 Komiteto posėdyje bendru sutarimu pritarta, kad kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendins Lietuvos Respublikos prokuratūra. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4
11Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje,
apibrėžiant konfidencialumą, vietoje žodžių „<...> institucijų, įstaigų ir kitų subjektų <...>“ (atsižvelgiant į įstatymo 2 straipsnio
„įstaigų“. Pritarti Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje išbrauktinas žodis „institucijų“. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
352
sąvoką, nėra aiškus čia vartojamos „kitų panašių santykių“ formuluotės turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad kitose šio įstatymo nuostatose analogiška formuluotė nevartojama, o šalia darbo ir tarnybos santykių minimi sutartiniai santykiai (pavyzdžiui, žr. įstatymo 2 straipsnio 6 dalį ar 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą).
Be to, pabrėžtina, kad įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikiamas pažeidimo apibrėžimas nėra tikslus ir išsamus bei nekoreliuoja su įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje vardinamais atitinkamo pažeidimo požymiais. Pastebėtina, kad analizuojant šių dviejų normų santykį, akivaizdu, kad 2 straipsnio 5 dalyje numatyti pažeidimo požymiai nėra pakankami, o atitinkamas pažeidimas papildomai turi atitikti 3 straipsnio 2 dalies devyniuose punktuose įtvirtintus kriterijus. Pritarti iš dalies Tikslinga suvienodinti įstatymo 2 straipsnio
asmenį su įstaiga be tarnybos ir darbo santykių gali sieti sutartiniai santykiai, kurių pavyzdžiai pateikiami įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikiamas apibrėžimas nurodo bendruosius pažeidimo požymius, o įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikiama detalizuotas, tačiau nebaigtinis sąrašas konkrečių pažeidimų inter alia apie kuriuos gali būti teikiama informacija. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pažeidimas apie kurį būtų teikiama informacija turėtų atitikti ne tik įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, bet ir visus įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius. Atsižvelgiant į 2017 m. spalio 26 d. Komitete vykusių klausymų metu išsakytas pastabas, argumentus Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatos patikslintos. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6
13Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžiama pranešėjo sąvoka. Jos apibrėžiančiojoje dalyje pateikiami pavyzdžiai („<...> sutartiniai
santykiai, pavyzdžiui: konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan. <...>“), kurie neatitinka įstatymo nuostatoms būdingo norminio pobūdžio reikalavimų.
Be to, kaip minėta, nėra aišku ar šioje dalyje minimi „sutartiniai santykiai“ atitinka 2 straipsnio 5 dalyje minimus „kitus panašius santykius“. Pritarti Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodomi sutartinių santykių pavyzdžiai atitinka 2 straipsnio 5 dalyje nurodytus „kitus panašius santykius“. Atsižvelgiant į Teisės departamento 12 pastabą, pakoreguota įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalies formuluotė. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
8
informacijos apie pažeidimus teikimo kanalas, apibrėžiant šį terminą kaip tam tikrą procedūrą („įstaigoje nustatyta tvarka sukurta ir įdiegta procedūra dėl informacijos apie pažeidimus šioje įstaigoje teikimo, tyrimo ir asmens informavimo“). Abejotina, ar terminologijos prasme pasirinktas tinkamas terminas. Nepritarti Terminas procedūra laikytinas tinkamas ir korektiškas. Žodis „procedūra“ pagal Dabartinį lietuvių kalbos žodyną, reiškia „tvarka veiksmų, reikalingų kam nors atlikti“. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
yra neinformatyvus. Pritarti Straipsnio pavadinimas pakoreguotas jį išdėstant taip „Informacijos apie pažeidimus teikimas“. 17. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu, kaip apibrėžta šiame įstatyme“) gali kelti problemų praktikoje dėl neaiškių joje vartojamų sąvokų turinio. Pavyzdžiui, nėra aiškus formuluotės „išskirtinai asmeniniai interesai“ turinys.
Be to, akcentuotina ir tai, kad sąvokos „viešasis interesas“ turinys praktikoje yra nevienareikšmis ir gali būti skirtingai traktuojamas kompetentingos institucijos bei asmens pateikusio informaciją. Esant abejonių dėl vienos iš esminių šio įstatymo sąvokų – „viešasis interesas“ – traktuotės, projektu siūlomas teisinis reguliavimas apskritai gali nepasiekti užsibrėžtų tikslų ir neįgyvendinti paskirties. Abejotina, ar protingas asmuo ryžtųsi pranešti
„jautrią“ informaciją institucijoms, nebūdamas tikras, kad jo turima
informacija patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Ir priešingai – pateikęs informaciją, bet suklydęs dėl viešojo intereso sąvokos turinio, toks asmuo apskritai gali likti teisiškai neapsaugotas. Taip pat pastebėtina, kad 3 straipsnio 1 dalies antro sakinio žodžiai „kaip apibrėžta šiame įstatyme“ yra pertekliniai. Pritarti iš dalies Projekto rengėjai, numatydami nuostatą, kad informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu, siekė tokį pranešimą atriboti nuo skundo, teikiamo vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu. Viešo intereso gynimas (tai būtinas elementas) gali sutapti su asmeninių interesų gynimu, tačiau išskirtinai asmeninių problemų gynimas negali būti prilyginamas viešojo intereso gynimui. Projekto rengėjai įvertino aplinkybę, kad sąvoka „viešasis interesas“ nėra aiškiai apibrėžta ir atskleista teisės aktuose. Tai vertinamasis kriterijus, kuris, tinkamai atskleidžiamas ir taikomas teismų praktikoje. Tikslinga koreguoti 3 straipsnio 1 dalį išbraukiant žodžius „kaip apibrėžtas šiame įstatyme“. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2 17.
Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad „Pagal šį įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl: 1) pavojaus visuomenės saugumui ar sveikatai, asmens gyvybei ar sveikatai; 2) pavojaus aplinkai; 3) rengiamos, vykdomos ar įvykdytos nusikalstamos veikos; 4) kliudymo arba neteisėto poveikio teisėsaugos vykdomiems tyrimams ar vykdant teisingumą; 5) neteisėtos veiklos finansavimo; 6) būdų, metodų ir priemonių neteisėtiems veiksmams vykdyti;
7) neteisėto ar neskaidraus viešųjų lėšų ar turto naudojimo; 8) nusikalstamu būdu įgyto turto; 9) kitų pažeidimų, dėl jų atsiradusių pasekmių slėpimo, trukdymo atskleisti neigiamų pasekmių mastą.“ Atitinkama nuostata suponuoja, kad informacija gali būti teikiama ne dėl bet kokio pažeidimo, apibrėžto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (kurio esminis požymis yra juo sukelta grėsmė viešajam interesui arba šio intereso pažeidimas), bet dėl pažeidimo, atitinkančio devynis papildomus kriterijus. Viena vertus, kai kurie 3 straipsnio 2 dalyje nustatomi kriterijai sutampa su 2 straipsnio 5 dalies požymiais (pavyzdžiui, 3 punkte minimas nusikalstamos veikos kriterijus); kita vertus, siūlomas teisinis reguliavimas yra klaidinantis ir nesuderintas tarpusavyje[6]. Pritarti iš dalies Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikiamas apibrėžimas nurodo bendruosius pažeidimo požymius, o įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikiamas detalizuotas, tačiau nebaigtinis sąrašas konkrečių pažeidimų apie kuriuos gali būti teikiama informacija. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus aptariamas įstatymo normų konstrukcijas, nėra pagrindo teigti, kad pažeidimas apie kurį būtų teikiama informacija turėtų atitikti ne tik įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, bet ir įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius.
Galimų pažeidimų sąrašas detalizuojamas (pateikiant pavyzdžius) siekiant šį įstatymą labiau orientuoti į asmenį, kuris teikia informaciją apie pažeidimą, kad toks asmuo aktualiausią ir svarbiausią informaciją rastų pačiame įstatyme. Atsižvelgiant į 2017 m. spalio 26 d. Komitete vykusių klausymų metu išsakytas pastabas, argumentus, Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatos patikslintos. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
21
kartus vartojamas žodis „sveikatai“. Po žodžių „visuomenės saugumui“ žodžiai
„ar sveikatai“ brauktini kaip pertekliniai. Nepritarti
Projekte kalbama apie skirtingus saugomus teisinius gėrius, t. y. apie visuomenės sveikatą ir asmens sveikatą, taigi perteklinių žodžių 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nėra. 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
23
žodžiai „vykdomos ar įvykdytos“ keistini žodžiais „daromos ar padarytos“. Pastebėtina, kad nusikalstamos veikos yra „daromos“, o jų vykdymas yra tik viena iš bendrininkavimo rūšių. Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, atsisakyta 3 punkto nuostatų kaip perteklinių. 21. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
23
žodžio „teisėsaugos“ įrašytinas žodis „institucijų“; žodis „vykdomiems“ keistinas žodžiu „atliekamiems“. Be to, šio punkto pabaigos formuluotė –
„teisėsaugos vykdomiems tyrimams ar vykdant teisingumą“ – gramatiškai suformuluota
netiksliai, nes iš jos nėra aišku, ar teisingumo vykdymas yra susietas su teisėsauga, ar ne.
Pritarti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte po žodžio „teisėsaugos“ įrašytinas žodis „institucijų“; žodis „vykdomiems“ keistinas žodžiu „atliekamiems“, o po jungiamojo žodelio „ar“ įrašytinas žodis „teismams“. 22. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
žodžiai „neteisėtiems veiksmams vykdyti“ keistini žodžiais „neteisėtoms veikoms daryti“. Kita vertus, nėra aišku, ar informacija turi būti teikiama dėl paties pažeidimo, ar dėl būdų, metodų ir priemonių pažeidimui daryti, kas savaime nėra pažeidimas. Pritarti Atsisakyta 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatų. 23. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
26
22Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte,
derinant su BK 189 („Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir 216 („Nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas“) straipsnių terminija, žodis „įgyto“ keistinas žodžiu „gauto“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
278 Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas suformuluotas taip: „Pagal šį įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl: <...> 9) kitų pažeidimų, dėl jų atsiradusių pasekmių slėpimo, trukdymo atskleisti neigiamų pasekmių mastą.“ Akcentuotina, kad cituojama formuluotė yra netiksli kalbiniu aspektu: 1) „<...> apie pažeidimus <...> dėl pažeidimų“; 2) iš jos neaišku, ar informacija teikiama dėl kitų pažeidimų, ar jų dėl kitų pažeidimų slėpimo. Jeigu siekiama, kad informacija būtų teikiama dėl nebaigtinio sąrašo „kitų pažeidimų“, visas įstatymo 3 straipsnio 2 dalies sąrašas praranda prasmę. Jeigu siekiama, kad informacija būtų teikiama dėl „kitų pažeidimų slėpimo“, svarstytina, ar ir kaip tai dera su šio įstatymo tikslais.
Pritarti Nuostata patikslinta išskiriant 9 punktą į du atskirus punktus. 25. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3 Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Asmeniui šiame įstatyme nustatyta tvarka pateikus informaciją apie pažeidimą, susijusią su komercine paslaptimi, banko paslaptimi, įstaigos konfidencialia informacija ar informacija apie privatų asmens gyvenimą, toks informacijos pateikimas nelaikomas komercinės paslapties, banko paslapties, konfidencialios informacijos ar informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimu , išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodytą išimtį.“ Dėl atitinkamos nuostatos teiktinos šios pastabos:
daroma nuoroda „<...> išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodytą išimtį“ yra netiksli, t. y. nukreipia į netinkamą įstatymo straipsnį ir (ar) jo dalį. 24.2. Manytina, kad cituojamai 3 straipsnio 3 dalies nuostatai trūktų pagrįstumo tais atvejais, kai informacija pateikiama „viešai“ (žr. įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 straipsnio 8 dalį). 24.3. Sakinio pradžioje vartojama formuluotė „<...> informaciją apie pažeidimą, susijusią su <...>“ yra netiksli gramatiškai. 24.4. Atsižvelgiant į CK, Bankų įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo ir kitų teisės aktų reguliavimą, žodžių junginyje „komercinė paslaptis“ įterptinas žodis skliausteliuose „(gamybinė)“. Atitinkama pataisa darytina ne tik šio straipsnio, bet ir viso įstatymo kontekste. 24.5. Pastebėtina, kad atsakomybės netaikymas ir jo sąlygos už komercinės paslapties, banko paslapties, konfidencialios informacijos ar informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą turėtų būti tiksliai suderintos su kitų įstatymų reguliavimu – BK, CK, Bankų įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo ir kt.
Pavyzdžiui, CK 1.116 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendra taisyklė, jog „Komercinę (gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.“ Pastebėtina, kad cituojama nuostata nesutampa su šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygomis: pagal CK komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimas yra pateisinamas tik visuomenės saugumo interesais, be to, čia vartojamas žodis
„gali“, reiškiantis teisės taikytojo diskreciją atleisti paslaptį atskleidusį
asmenį nuo atsakomybės arba nuo jos neatleisti, net ir esant visuomenės saugumo interesams. Pritarti iš dalies Turi būti daroma nuoroda į 4 straipsnio 8 dalį. Nepritartina, nes šioje dalyje daroma išimtis nukreipianti į įstatymo 4 straipsnio 8 dalį. Atsižvelgiant į skirtingus BK, CK ir kitų pastaboje nurodytų įstatymų tikslus ir reguliuojamus santykius, būtų ypač sudėtinga tiksliai suderinti nuostatas, susijusias su atsakomybės netaikymu ir jo sąlygomis už atitinkamos paslapties atskleidimą. Todėl įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą, numatančią, kad „jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šios įstatymo normos“. 26. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4 25.
Analogiška pastaba, kad siūloma nuostata gali prieštarauti galiojantiems teisės aktams, teiktina ir dėl įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, jog „Asmeniui dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo nekyla jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat nekyla atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto, jei šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą jis pagrįstai manė, kad teikia teisingą informaciją.“ Nepritarti Pastaboje daroma niekuo negrindžiama prielaida. Aktualu tai, kad siekiant šio įstatymo tikslų ypač svarbu įstatyme numatyti, kad asmenys nebijotų sąžiningai suklysti, o suklydusiems nebūtų taikoma įstatyme minima atsakomybė. 27. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
5
numatoma, jog „Asmuo už žalą, padarytą pateikus informaciją apie pažeidimą, atsako tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga.“ Tačiau pastebėtina, kad ši nuostata gali būti sudėtingai pritaikoma praktikoje dėl joje vartojamos neaiškaus turinio formuluotės – „<...> asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga“. Nepritarti Nesutiktina su argumentu, jog reikėtų šios nuostatos atsisakyti dėl galimai sudėtingo jos pritaikymo praktikoje. Šios nuostatos tikslas, siekiant apsaugoti silpnesnę šalį - asmenį, pateikiantį informaciją apie pažeidimą, perkeliant įrodinėjimo naštą stipresniajai šaliai
detalizuotina formuluotė „šiame įstatyme nustatytos priemonės“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
7
siūloma nustatyti, jog: „Žinomai melagingos informacijos, taip pat valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos arba informacijos, kuri saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia. Žinomai melagingą informaciją pateikęs arba valstybės ar tarnybos paslaptį, ar profesinę paslaptį atskleidęs asmuo atsako teisės aktų nustatyta tvarka.“ Svarstytina, ar pagrįstai ir kodėl profesinė paslaptis įtvirtinta šioje dalyje (past. - už kurios atskleidimą, nėra numatytas asmens atleidimas nuo atsakomybės), bet ne įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje kartu su komercine paslaptimi, banko paslaptimi, konfidencialia informacija ir informacija apie privatų asmens gyvenimą (past.
Profesinės paslapties dėmuo perkeltinas į 3 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad atskiras profesines veiklas reglamentuojantys teisės aktai (pvz.: Advokatūros įstatymas) numato absoliutų draudimą atskleisti profesinę paslaptį sudarančią informaciją, 3 straipsnio 3 dalyje kartu siūloma duoti nuorodą į specialiuosius profesines veiklas reglamentuojančius įstatymus, numatant šios normos taikymo išimtį tais atvejais, kai toks profesinę paslaptį sudarančios informacijos pateikimas kompetentingai institucijai prieštarautų profesinę veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Šioje nuostatoje kalbama ne tik apie apsaugos garantijas, bet ir kitas, įstatymo 8 straipsnyje numatytas priemones. 30. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
12 29.
Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte prieš arba po žodžių „kompetentingai institucijai“ trūksta žodžio „tiesiogiai“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
13
reiškia 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinamas ir šio straipsnio 8 dalyje detalizuojamas informacijos apie pažeidimą pateikimo būdas „viešai“. Pritarti iš dalies Tai informacijos pateikimas pvz. internete, per žiniasklaidos priemones, kaip kuriais atvejais jos pateikimas, pvz., Seimo nariui ir pan., arba toks informacijos pateikimas, kurią pateikus ji gali pasklisti be ją pateikusio asmens valios. 32. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
pirmajame sakinyje nurodoma, jog „Asmuo informaciją apie pažeidimą teikia įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, išskyrus šio straipsnio 3, 4 ir 8 dalyse nurodytus atvejus.“ Atsižvelgiant į šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalių turinį, cituojama nuostata tikslintina po žodžio
„išskyrus“ vietoje žodžių „šio straipsnio 3, 4 ir 8 dalyse nurodytus atvejus“
rašant žodžius „šiame straipsnyje nurodytus atvejus“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
antrasis sakinys turėtų būti išskirtas į kelis, atribojant nuostatą dėl asmens informavimo apie (ne) pradėtą pažeidimo tyrimą nuo nuostatos apie asmens informavimą apie baigto tyrimo rezultatus. Priešingu atveju, kyla abejonių, ar 5 darbo dienų terminas nustatytas ne tik asmens informavimui apie (ne) pradėtą pažeidimo tyrimą, bet ir šio pažeidimo išnagrinėjimui. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
31 33.
Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, kai asmuo dėl pažeidimo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją – jei „pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui“. Pastebėtina, kad „esminė reikšmė viešajam interesui“ yra vertinamasis požymis ir abejotina, ar kiekvienas asmuo yra pajėgus įvertinti padaryto pažeidimo reikšmę viešajam interesui. Be to, akcentuotina, kad šios nuostatos turinys prieštarauja įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktam pažeidimo apibrėžimui, pagal kurį pažeidimas suprantamas kaip „<...> viešajam interesui grėsmę keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas <...>“. Remiantis šiuo apibrėžimu, teigtina, jog pažeidimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą (past.
Pastaboje nurodyto prieštaravimo nėra,
„esminė reikšmė“ yra papildomas kvalifikuojantis požymis. 35. Seimo
kanceliarijos Teisės departamentas
32
punkte konkretizuotina formuluotė „<...> gali būti padaryta didelė žala“. Pritarti iš dalies „Didelės žalos“ terminas yra gana dažnai vartojamas teisės aktuose. Žalos dydis yra vertinamoji kategorija, kuri turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju pasiremiant teismų praktikoje suformuluotais vertinimo kriterijais. Žodis „padaryta“ pakeistas žodžiu „kilti“. 36. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
33
punkte po žodžio „vadovaujantys“ dėtinas skyrybos ženklas „kablelis“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
34 36.
Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punkto formuluotės kalba „<...> veiksmai, kurių buvo imtasi, buvo neveiksmingi <...>“ koreguotina. Pritarti Siūloma išdėstyti taip“<...>priemonės, kurių buvo imtasi, buvo neveiksmingos<...>“. 38. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
35
punkto formuluotė „yra pagrindo manyti“ tikslintina, nurodant subjektą, kuriam yra pagrindas manyti, kad nebus užtikrinamas konfidencialumas, anonimiškumas ar bus bandoma nuslėpti pažeidimą (pavyzdžiui, pareiškėjas, kompetentinga institucija ar kt.). Nepritarti Iš įstatymo 4 straipsnio 3 dalies konstrukcijos aiškiai matyti, kad tik subjektas (asmuo) teikiantis informaciją apie pažeidimą turi atlikti pirminį veiksmą, vertinti kam ją teikti ir tik jis (dar prieš kreipiantis į kompetentingą instituciją) gali turėti pagrindą manyti, kad jam nebus užtikrintas anonimiškumas, konfidencialumas ar bus siekiama nuslėpti pažeidimą. 39. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
62
punkte žodis „subjektą“ keistinas žodžiu „asmenį“. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais atsakomybė gali kilti ir už parengtines nusikalstamas veikas, taip pat į įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šiame punkte inkorporuotinas žodžių junginys „rengiasi daryti“ Pritarti Tikslinti įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 2 punktą jį išdėstant taip „asmenį, kuris rengiasi, dalyvauja ar dalyvavo darant pažeidimą“. 40. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
114
įtvirtinamos kompetentingos institucijos funkcijos, o šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šias funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Tačiau pažymėtina, kad bendrosios Generalinės prokuratūros funkcijos yra įtvirtintos Konstitucijoje (118 straipsnis), Prokuratūros įstatyme (žr.
įstatymuose. Svarstytina, ar naujas Generalinės prokuratūros funkcijų katalogas yra teikiamo įstatymo reguliavimo dalykas. Pastebėtina ir tai, kad ne visos teikiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje vardinamos Generalinės prokuratūros funkcijų yra naujos – dalis šių funkcijų sutampa, o kai kurios galimai prieštarauja kituose įstatymuose numatytoms Generalinės prokuratūros funkcijoms. Pavyzdžiui, Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 6 punkte numatyta, kad Generalinė prokuratūra tik itin svarbiais atvejais gina viešąjį interesą ir formuoja vienodą prokurorų veiklos praktiką šioje srityje. Pagal siūlomą naujo įstatymo reguliavimą viešojo intereso apsauga priskiriama kompetentingai institucijai ir nėra siejama tik su itin svarbiais atvejais. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje vardinamų funkcijų kelia abejonių ne tik dėl tinkamai pasirinkto subjekto funkcijai įgyvendinti, bet ir dėl jų turinio aiškumo. Pavyzdžiui, šiuo aspektu kritikuotina įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta funkcija – „<...> tarpininkauja sprendžiant pranešėjo ir jo darbdavio nesutarimus”. Visų pirma, abejotina, ar tarpininko vaidmuo atitinka konstitucinį prokuratūros statusą. Be to, vartojama „nesutarimų“ sąvoka yra pernelyg abstrakti, o „nesutarimų“ tarp darbdavio ir darbuotojo pobūdis gali būti labai įvairus. Atitinkama pastaba teiktina ir dėl įstatymo 11 straipsnio 4 dalies.
Be to, 5 straipsnio 11 dalies nuostata, kurioje numatoma, jog kompetentinga institucija (past. – Generalinė prokuratūra) „atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas“ galimai prieštarauja Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 11 punktui ir 8 straipsnio 11 punktui, pagal kuriuos prokuratūros funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymų ir tarptautinių sutarčių. Pritarti iš dalies Prokurorai vykdo Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Taigi Pranešėjų apsaugos įstatymu pavedus Lietuvos Respublikos prokuratūrai atlikti kompetentingos institucijos funkcijas, tokia funkcija būtų legitimi. Traktuojant, kad Konstitucija nenumato (neleidžia priskirti) tokios funkcijos prokurorams iš esmės galėtų būti kvestionuojamas ir Prokuratūros įstatyme nustatytų prokurorų funkcijų, kurios neįtvirtintos Konstitucijoje, konstitucingumas. Pranešėjų apsauga, kaip institutas, turintis prisidėti inter alia prie kovos su korupcija, kitomis nusikalstamomis veikomis ir kitais teisės pažeidimais, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos, yra tiesiogiai susijęs LR Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta prokuroro funkcija - įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta funkcija ginti viešąjį interesą. Konstitucinėje jurisprudencijoje ir kituose šaltiniuose formuluojamas prokurorų nepriklausomumo reikalavimas, reiškiantis, kad prokurorai sprendimus priima savarankiškai, ir kad draudžiamas bet koks išorinis spaudimas ar kišimasis į jų funkcijų vykdymą.
Manytina svarbus aspektas, kad tokiu atveju, jei kompetentinga institucija būtų paskirta ne generalinė prokuratūra, santykis tarp kompetentingos institucijos X ir prokurorų, kurie neišvengiamai dalyvautų pažeidimų tyrimo procese, būtų probleminis, kadangi kompetentingai institucijai įvertinus informaciją ir priėmus sprendimą pripažinti asmenį pranešėju ir tokiu būdu kartu pasisakant, kad yra pagrindo tirti pažeidimą (pvz.: nusikalstamą veiką) ir perdavus tyrimą prokurorams, tokia situacija tam tikra prasme galėtų būti traktuojama kaip prokurorų nepriklausomumo ribojimas arba įtaka iš „išorės“. Kita vertus, prokurorams atsisakius vykdyti tyrimą, dėl kurio tikslingumo jau pasisakė kompetentinga institucija X, taptų itin aktualus klausimas dėl kompetentingos institucijos sprendimų „svorio“ ir galimybės užtikrinti sklandų ir produktyvų pranešėjų apsaugos mechanizmo integravimąsi į dabar egzistuojančią pažeidimų tyrimo „infrastruktūrą“. Atsižvelgiant į 2017 m. spalio 26 d. Komitete vykusių klausymų metu išsakytas pastabas, argumentus, reglamentavimas patobulintas pagal Generalinės prokuratūros pateiktus pasiūlymus, atsisakyta
pritarta, kad kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendins Lietuvos Respublikos prokuratūra. 41. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
71
nuorodos, nukreipiančios į įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, keistinos, nukreipiant į įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Analogiška pastaba teiktina ir dėl šio įstatymo 7 straipsnyje daromos nuorodos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 41.
Tikslintinas teikiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys („Jeigu asmuo apie pažeidimą praneša nesilaikydamas šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytų pranešimo formos reikalavimų, tačiau pranešime pateikta informacija atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį gali pripažinti pranešėju.“), po žodžių „informacija atitinka“ įrašant žodį „kitus“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
nuoroda, nukreipianti į įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, keistina, nukreipiant į įstatymo 2 straipsnio 5 dalį. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
5
pirmajame sakinyje nustatyta – „Jeigu kompetentinga institucija nustato, kad ji nėra įgaliota tirti pranešime nurodytų pažeidimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo persiunčia jį kitai institucijai pagal kompetenciją, informuodama apie sprendimą pripažinti asmenį pranešėju, ir apie tai informuoja pranešėją.“ Visų pirma, šioje nuostatoje po žodžio
„gavimo“ įrašytinas žodis „dienos“. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jeigu
kompetentinga institucija nėra kompetentinga nagrinėti pranešime nurodytų pažeidimų ir šį pranešimą persiunčia kitai institucijai, nėra ir teisinio pagrindo tokio asmens laikyti (pripažinti) pranešėju šio įstatymo kontekste. Pritarti iš dalies Tik kompetentinga institucija turi teisę asmenį pripažinti pareiškėju (įstatymo projekto 6 straipsnio 1 dalis), tačiau ji nėra įgaliota tirti visus pažeidimus apie kuriuos jai gali būti pranešama.
Jei kompetentingai institucijai pateikta informacija atitinka pranešimui (įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) keliamus reikalavimus, tačiau tokio pobūdžio pažeidimus kompetentinga tirti kita institucija (pvz., pažeidimus susijusius su viešųjų ir privačių interesų derinimu tiria VTEK), kompetentinga institucija persiųs pranešimą kitai institucijai pagal kompetenciją, informuodama apie sprendimą pripažinti asmenį pranešėju, ir apie tai informuodama pranešėją. 45. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
nustatomos pagrindinės pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės. Rekomenduotina šias priemones išvardinti ne viename sąraše, o atribojant, kuri priemonė priskirtina apsaugai, skatinimui ar pagalbai. Nepritarti Manytina, kad iš priemonės pavadinimo ir jos turinio akivaizdžiai matyti, kurios jų yra priskirtinos pranešėjo apsaugai, skatinimui ar pagalbai. Todėl papildomai jas skirstyti įstatyme būtų netikslinga. 46. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
11 Teikiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatoma viena iš apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių – „saugių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų užtikrinimas“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ši priemonė, priešingai nuo kitų, įstatyme nėra detalizuojama. Dėl tos priežasties nėra aišku, kas ir kokiais būdais turės užtikrinti informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų saugą. Nepritarti Ši priemonė yra detalizuojama įstatymo 16 straipsnyje, kuriame, be kita ko numatoma pareiga Vyriausybei nustatyti tvarką ir reikalavimus, pagal kuriuos būtų diegiami vidiniai informacijos apie pažeidimus kanalai, tuo pačiu ir numatyti būdus, kuriais turės būti užtikrinta minėtų kanalų sauga. 47.
kanceliarijos Teisės departamentas
1013
punkte nustatyta pranešėjų apsaugos priemonė – „draudimas daryti neigiamą poveikį asmeniui, pateikusiam informaciją apie pažeidimą“. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad šioje nuostatoje nėra tarpusavyje suderintos sąvokos. Atkreiptinas dėmesys, kad nors 8 straipsnio 1 dalies specifinės priemonės yra skirtos pranešėjams[7], 3 punkte minimas kitas subjektas – asmuo pateikęs informaciją. Pastarojo sąvoka pagal šio įstatymo reguliavimą nėra laikoma sinonimine pranešėjo sąvokai. Pranešėju laikomas asmuo, kuris ne tik pateikia informaciją, bet ir kompetentingos institucijos yra pripažįstamas pranešėju. Atitinkama pastaba aktuali ir dėl teikiamo įstatymo 10 straipsnio. Pritarti Siūlytina tikslinti įstatymo 8 straipsnio pavadinimą jį išdėstant „Asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės“, o šio straipsnio 1 dalį išdėstyti sekančiai „Pagrindinės asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonės:“
kanceliarijos Teisės departamentas
17
punkte nustatoma viena iš apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių – atleidimas nuo atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad ši priemonė nėra absoliuti ir priklauso nuo aplinkybių visumos, siūlytina ją formuluoti tiksliau (pavyzdžiui, galimybė (teisė) atleisti pranešėją nuo atsakomybės ar pan.). Nepritarti Priemonės pavadinimas korektiškas, jis nenurodo, kad ši priemonė yra absoliuti, t. y. taikoma visais atvejais, todėl jį keisti nėra tikslinga. Priemonės pavadinimas duoda nuorodą į jos turinį, tai, kad ji yra susijusi su atleidimu nuo atsakomybės. Šios priemonės taikymo sąlygos ir tvarka atitinkamai detalizuota įstatymo 15 straipsnyje bei bus detalizuota kituose teisės aktuose. 49. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1 48.
Teikiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata yra deklaratyvaus pobūdžio. Nepritarti Pažymėtina, kad iš įstatymo turinio matyti, kad asmens konfidencialumo užtikrinimas nėra absoliuti priemonė, kurią būtų įmanoma užtikrinti visais atvejais. Tačiau, siekiant užtikrinti veiksmingą asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus apsaugą, ypač svarbu, kad tokių asmenų konfidencialumas būtų užtikrinamas visose įstatymo 9 straipsnio
kanceliarijos Teisės departamentas
5
suderinta su BPK 200 straipsnio 2 dalimi. Remiantis BPK 200 straipsnio 2 dalimi, anonimiškumo taikymas baudžiamajame procese taip pat yra siejamas su tam tikrais nukentėjusiojo ar liudytojo asmenybės kriterijais („1) neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų; 2) nebuvo anksčiau teisti už melagingų parodymų davimą; 3) dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus prieš įtariamąjį.“). Nepritarti Įstatymo 9 straipsnio nuostatos nėra kaip nors susiję su BPK 200 straipsnio nuostatomis, kadangi reguliuoja skirtinga apimtimi ir skirtingus institutus, todėl neturi būti derinamos tarpusavyje. Be to, jei būtų poreikis pranešėjui taikyti BPK numatytą institutą – anonimiškumą, vadovaujantis įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, būtų taikomos išimtinai BPK nuostatos. 51. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6
numatyta, kad „Informacija apie pranešėjus tyrime nedalyvaujantiems asmenims negali būti teikiama“. Šioje nuostatoje vartojamai sąvokai „tyrime nedalyvaujantiems asmenims“ trūksta aiškumo. Išsiaiškinus šios sąvokos turinį, keltinas kitas klausimas – ar visiems „tyrime dalyvaujantiems asmenims“ tokia informacija turi būti teikiama ir gali būti prieinama.
Nepritarti Atliekant informacijos tyrimą iš esmės turėtų būti laikomasi principo „būtina žinoti“, t. y. asmenims atitinkama informacija turėtų būti suteikiama darbo tikslais, esant būtinybei susipažinti su tokia informacija dėl užimamų pareigų ar konkrečios užduoties vykdymo. 52. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
pirmasis sakinys koreguotinas gramatiškai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
(„Dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo prieš asmenį, pateikusį informaciją apie pažeidimą, nuo tokios informacijos pateikimo draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones (bauginimas, priekabiavimas, diskriminacija, grasinimai susidoroti, karjeros galimybių apribojimas, atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas, abejonės dėl darbuotojo kompetencijos, neigiamos informacijos apie darbuotoją perdavimas tretiesiems asmenims, teisės dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija atėmimas ir kt.)“) atsisakytina dėl šių priežasčių:
Nepritarti Žr. argumentus dėl 54 pastabos. 54. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
su kitais įstatymais (pavyzdžiui, Darbo kodeksu, Valstybės tarnybos įstatymu, Lygių galimybių įstatymu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, BK ir kt.):
reguliavimas yra ne norminio, o kazuistinio pobūdžio (past. – nustatoma ne elgesio taisyklė, o tam tikrų pavyzdžių nebaigtinis sąrašas). 53.2. Sąvoka „neigiamo poveikio priemonės“ yra pernelyg abstrakti ir plataus turinio. 53.3.
vartojama formuluotė „draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių“ neatitinka pasikeitusio Darbo kodekso reguliavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad aktualioje Darbo kodekso redakcijoje „drausminio poveikio priemonių“ nėra. Pastebėtina, jog Darbo kodekso 58 straipsnyje numatyti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindai, iš esmės nesutampantys su šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindais. 53.4. Akcentuotina, kad
„informacijos apie pažeidimą pateikimas“ nėra pagrindas atleisti asmenį iš
darbo nei pagal Darbo kodeksą, nei pagal Valstybės tarnybos įstatymą. 53.5. Siūloma nuostata nėra suderinta su Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta ir detalizuota darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. 53.6. Dalis pavyzdyje nurodytų veikų yra ne šio įstatymo, o BK reguliavimo dalykas (pavyzdžiui, bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti ir kt.). 53.7. Teisės dirbti su valstybės (past.
Žr. argumentus dėl 2 pastabos. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatoma konkreti elgesio taisyklė – draudimas imtis drausminio ar kitokio neigiamo poveikio priemonių prieš asmenį, pateikusį informacija apie pažeidimą. Šios straipsnio dalies dėstymo detalumas susijęs su tuo, kad aptariama nuostata būtų aktuali ne tik subjektams, kuriems skirtas jau minėtas draudimas, o ir informaciją pateikusiems asmenims, kuriems nereikėtų papildomai domėtis koks galėtų būti jiems taikomų apsaugos priemonių turinys, o jiems aktualias nuostatas, leidžiančias suprasti nuo kokio drausminio ar kitokio neigiamo poveikio jie yra saugomi, galėtų rasti pačiame teisės akte. Tokia praktika siūloma ir tarptautiniuose, su pranešėjų apsauga susijusiuose, teisės aktuose.
Aiškus ir konsoliduotas šios informacijos pateikimas Pranešėjų apsaugos įstatyme, projekto rengėjų nuomone, padėtų geriau pasiekti šios įstatymo tikslus. Neigiamų poveikio priemonių sąvoka įstatyme yra atskleidžiama pateikiant konkrečius tokio poveikio pavyzdžius (įstatymo
plataus turinio sąvoka, todėl projekto rengėjas nenumatė galimų neigiamo poveikio priemonių baigtinio sąrašo, tačiau nurodė dažniausia praktikoje pasitaikančias ir labiausiai tikėtinas situacijas, galinčias neigiamai veikti informaciją apie pažeidimus pateikusius asmenis. Žodis „drausminio“ keistinas žodžiu
„neigiamo“. Įstatyme nėra kalbama apie tokį atleidimo
pagrindą. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama atleisti informaciją apie pažeidimą pateikusį asmenį iš tarnybos ar darbo dėl to, kad jis ryžosi tokią informaciją pateikti. Pastaboje išreikšta niekuo neargumentuota abejonė. Atlyginimo sumažinimas taip pat nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas, todėl šios priemonės ir nereguliuoja. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje išvardintos galimos neigiamo poveikio priemonės, nurodomos kaip galimi nepageidaujamo poveikio pranešėjui pavyzdžiai. Įrašyti žodžius „ir tarnybos“, o žodį
„atėmimo“ pakeisti žodžiu „panaikinimo“. 55. Seimo
kanceliarijos Teisės departamentas
2 54.
Teikiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog „Po galutinio sprendimo priėmimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą draudimas daryti neigiamą poveikį galioja dvejus metus.“ Neprieštaraujant, jog bet kokia poveikio priemonė turi būti susieta su konkrečiu terminu (išskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę), pastebėtina, jog 10 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų tarpusavio analizė sukuria teisiškai absurdišką situaciją, kai pasibaigus nustatytam dvejų metų terminui, ir nuostatą aiškinant gramatiškai, nebelieka draudimo daryti
„neigiamą poveikį“ – t.y. ir draudimo bauginti, priekabiauti, diskriminuoti
ir pan. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
performuluotina pagal stiliaus reikalavimus (pavyzdžiui, „draudimas
kanceliarijos Teisės departamentas
3
nustatyta, jog „Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą informuodama apie pranešėjams taikomas garantijas.“ Tačiau iš šios nuostatos nėra aišku, koks atitinkamo kreipimosi tikslas ir kokia jo teisinė reikšmė. Nepritarti Kompetentingos ir turinčios valdingus įgaliojimus institucijos (Generalinės prokuratūros) kreipiamasis į įstaigą informuojant apie asmeniui (pranešėjui) taikomas garantijas, turėtų sulaikyti įstaigos atstovus (darbdavį) nuo neigiamo poveikio darymo pranešėjo atžvilgiu. Manytina, kad tokio pobūdžio mediacija, prevencinė priemonė, galinti leisti išvengti ginčo persikėlimo į teismą. 58. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
57Įstatymo 11 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalyse,
pasekmių“ sąvoka.
Tačiau iš siūlomo reguliavimo nėra aiškus šios sąvokos santykis su kitu įstatyme vartojamu terminu – „neigiamas poveikis“ (t. y. – ar tai – sinonimai, ar skirtingą reikšmę turintys terminai). Nepritarti Tai nėra sinonimai. Įstatymo projekto kontekste neigiamos pasekmės suprantamos, kaip neigiamo poveikio padarinys, rezultatas. 59. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
212
nustatoma, jog „pranešėjui turi būti atlyginama proporcingai pažeidimu padarytai ar galėjusiai atsirasti žalai, jei ją įmanoma apskaičiuoti“; o
nuo pažeidimo pobūdžio“. Pastebėtina, jog kilusi ar galėjusi atsirasti žala gali lemti pažeidimo pobūdį. Atsižvelgiant į tai, dviprasmiškai vertintina nuostata, jog pažeidėjui turi būti atlyginama, nepriklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, bet proporcingai padarytai ar galėjusiai atsirasti žalai. Pritarti iš dalies Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata siekiama įtvirtinti taisyklę, kad atlyginti galima už vertingą informaciją apie bet kuriuos pažeidimus, nepriklausomai nuo pažeidimo (jo rūšies ar pobūdžio), t.y. sprendimą priimančiam subjektui neturi būti eliminuojama galimybė įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją ir atlyginti už vertingą informaciją apie tam tikrus pažeidimus vien dėl to, kad tai nėra pavyzdžiui nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai, patikslintos 12 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų formuluotės. 60. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
23 59.
Proporcingumo ir tikslingumo principų kontekste svarstytini įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktų principai: „nenustatomas maksimalaus atlyginimo pranešėjui dydis“;
„atlyginimas pareiškėjui išmokamas neatidėliojant ir neskaidant mokėjimo
dalimis“. Pritarti Atsisakyta 12 straipsnio 3 dalies 5 punkto. 61. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
žodis „sušvelninti“ keistinas kitu žodžiu (pavyzdžiui, žodžiu „kompensuoti“ ar pan.). Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-08-1715 Teikiamo įstatymo 15 straipsnis yra deklaratyvaus pobūdžio ir realios elgesio taisyklės nesukuria. Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys, kad visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys ir jų sąlygos yra išskirtinai BK reguliavimo dalykas; ir kt. Nepritarti Šis straipsnis duoda nuorodą į kitus teisės aktus, šiuo atveju į BK turint mintį, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys ir sąlygas nustato būtent šis įstatymas. Pritarus šiam projektui, būtų rengiami atitinkami BK pakeitimai, reikalingi aptariamai nuostatai įgyvendinti. 63. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
formuluotė „viešosiose ir privačiose įstaigose“ nėra suderinta su įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktu „įstaigos“ apibrėžimu (past. – „Įstaiga – viešasis ar privatus juridinis asmuo <...>“). Atsižvelgiant į tai, žodžių „viešosiose ir privačiose“ atsisakytina kaip perteklinių. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
12
yra ne reguliacinio, o deklaratyvaus pobūdžio. Svarstytina, ar šiame kontekste neturėtų būti nustatyta atsakomybė už įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, sąlygų neįgyvendinimą (nevykdymą).
Nepritarti Pažymėtina, kad reguliacinė (reguliatyvinė)
formuluotės „lengvai prieinamu būdu“ turinys nėra aiškus. Pritarti Vietoje žodžių „lengvai prieinamu būdu“ įrašyti žodžius „visiems (įstaigos darbuotojams) prieinamu būdu“. 66. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-08-1717 Teikiamo įstatymo 17 straipsnis yra deklaratyvaus pobūdžio. Nepritarti Įstatymo 17 straipsnis numato, kad atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus nustato įstatymai, tokiu būdu duodant nuorodą į atitinkamas teisines atsakomybes reglamentuojančius įstatymus. Taigi atsakomybė už Pranešėjų apsaugos įstatymo pažeidimus yra kitų įstatymų, kurie bus rengiami, reguliavimo dalykas. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2017-09-04 Gerbiami Seimo valdybos nariai. Tarpžinybinės komisijos kovai su korupcija koordinuoti (toliau - komisija) vardu, <...> norėtume priminti, kad Seime 2017 m. liepos 14 d, buvo registruotas Seimo valdybos 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. SV-S-185 sudarytos darbo grupės Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos ¡statymo projektui parengti paruoštas Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektas Nr. XIIP-997. Šio projekto priėmimas itin aktualus ir Lietuvos stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) kontekste. Todėl įgyvendinant mūsų valstybės strateginį tikslą ir siekiant būti pakviestai tapti šios organizacijos nare jau 2018 m., ypač svarbu, kad kuo skubiau būtų priimtas minėtas įstatymo projektas, sukurtas ir teisiškai sureguliuotas pranešėjų apsaugos institutas, kurio atsiradimas paskatintų informacijos apie neteisėtą, ir neetišką veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą. Atsižvelgdami Į Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto operatyvaus priėmimo svarbą nacionaliniame bei tarptautiniame kontekste, maloniai prašytume teikti prioritetą Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto svarstymui, kad šis reikšmingas teisės akto projektas būtų kaip įmanoma greičiau apsvarstytas
53 Atsakydami į Jūsų raštą, teikiame pastabas ir pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto Nr. XIIIP-997 (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad kompetentinga institucija – subjektas, kuris pagal šį įstatymą priima ir nagrinėja pranešimus ar pateiktą informaciją apie įstaigoje padarytus pažeidimus, koordinuoja pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems pagal šį įstatymą procesą.
Įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalyje pateiktas kompetentingos institucijos funkcijų, atliekamų įgyvendinant Pranešėjų apsaugos įstatymą, nebaigtinis sąrašas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nustatytas kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Dar Įstatymo projekto rengimo stadijoje Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. SV-S-185 sudarytos darbo grupės Įstatymo projektui parengti veikloje dalyvavę Generalinės prokuratūros atstovai, vėliau – ir darbo grupės posėdyje dalyvavęs Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras motyvuotai išreiškė nepritarimą kompetentingos institucijos funkcijų priskyrimui Generalinei prokuratūrai. Ši pozicija pirmiausia grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) ir jo normų aiškinimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucijos 118 straipsnyje numatyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, palaiko valstybinį kaltinimą, įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Dar 1994 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime yra išaiškinta, kad prokurorai gali veikti tik tose srityse, kurios yra nurodytos Konstitucijos
Konstitucijos jiems nustatytų funkcijų.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, pagrindžiant kompetentingos institucijos funkcijų priskyrimą Generalinei prokuratūrai, yra nurodyta, esą „pranešėjų apsauga, kaip institutas, turintis prisidėti, inter alia, prie kovos su korupcija, kitomis nusikalstamomis veikomis ir kitais teisės pažeidimais, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos, tiesiogiai susijęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta prokuroro funkcija – įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – Prokuratūros įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta funkcija ginti viešąjį interesą“. Su tokiu konstitucinių prokuroro funkcijų aiškinimu nesutiktina. Pabrėžtina, kad nors pagal Įstatymo projektą visais pranešimais siekiama apsaugoti viešąjį interesą, ši sąvoka nėra tapati viešojo intereso gynimui kaip konstitucinei prokuratūros funkcijai. Prokuratūros įstatymas šios funkcijos įgyvendinimui nustato tam tikras sąlygas: pagal Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 6 punktą Generalinė prokuratūra viešąjį interesą gina tik itin svarbiais atvejais; pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį „prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra“.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką viešojo intereso gynimo klausimais, taip pat yra nurodęs, kad prokuroro vykdoma viešojo intereso gynimo funkcija negali būti suvokiama kaip privalomumas reaguoti į visus galimus netinkamo teisės normų taikymo atvejus, nes tai reikštų prokuroro vykdomą bendrą teisėtumo priežiūrą, nesuderinamą su konstitucinėmis prokuratūros funkcijomis (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-414/2014, 3K-3-519/2014). Įstatymo projekte įtvirtinta labai plati pažeidimo sąvoka, apimanti ne tik nusikalstamas veikas, bet ir administracinius, tarnybinius nusižengimus, profesinės etikos normų ar kitus teisės pažeidimus. Akivaizdu, kad prokuratūra pagal nustatytą kompetenciją pati galėtų tirti tik pranešimus apie galimai rengiamas, padarytas ar daromas nusikalstamas veikas, o visais kitais atvejais (tikėtina, jog tokių būtų didžioji dauguma) persiųstų pranešimus tirti kitoms institucijoms.
Tad Generalinės prokuratūros, kaip kompetentingos institucijos statutas ir funkcijos įgyvendinant Pranešėjų apsaugos įstatymą, būtų susijusios ne su viešojo intereso gynimu iš esmės, o daugiausia su administracinio ir techninio pobūdžio funkcijų vykdymu (pranešimų persiuntimu, institucijų veiksmų koordinavimu, pranešėjų apsaugos taikymo praktikos apibendrinimu, tarpininkavimu sprendžiant pranešėjo ir darbdavio nesutarimus, asmenų ir institucijų konsultavimu įstatymo taikymo klausimais, pranešėjams skirtos interneto svetainės administravimu, etc.). Tokia veikla yra nebūdinga prokuratūrai, neatitinkanti Konstitucijoje numatytų prokurorų funkcijų bei jų įgyvendinimą detalizuojančių Prokuratūros įstatymo nuostatų. Primintina, kad Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017 m. rugpjūčio 17 d. išvadoje dėl Įstatymo projekto taip pat atkreipė dėmesį į netinkamai pasirinktą subjektą kompetentingos institucijos funkcijų įgyvendinimui, Įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų funkcijų priskyrimo prokuratūrai galimą prieštaravimą Konstitucijai bei Prokuratūros įstatymui. Galiausiai paminėtina ir tai, kad pagal Jungtinių Tautų bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos parengtus pranešėjų apsaugos teisinio reglamentavimo įvairiose šalyse tyrimus, pranešėjų apsaugos gerosios praktikos vadovus ir gaires, nė vienoje valstybėje nėra nustatyto tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokuratūra būtų vienintelė kompetentinga institucija, priimanti ir administruojanti absoliučiai visus pranešėjų pranešimus, neatsižvelgiant į pranešamo pažeidimo pobūdį. Pritarti iš dalies Prokurorai vykdo Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas.
Taigi Pranešėjų apsaugos įstatymu pavedus Lietuvos Respublikos prokuratūrai atlikti kompetentingos institucijos funkcijas, tokia funkcija būtų legitimi. Traktuojant, kad Konstitucija nenumato (neleidžia priskirti) tokios funkcijos prokurorams iš esmės galėtų būti kvestionuojamas ir Prokuratūros įstatyme nustatytų prokurorų funkcijų, kurios neįtvirtintos Konstitucijoje, konstitucingumas. Pranešėjų apsauga, kaip institutas, turintis prisidėti inter alia prie kovos su korupcija, kitomis nusikalstamomis veikomis ir kitais teisės pažeidimais, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos, yra tiesiogiai susijęs LR Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta prokuroro funkcija - įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta funkcija ginti viešąjį interesą. Konstitucinėje jurisprudencijoje ir kituose šaltiniuose formuluojamas prokurorų nepriklausomumo reikalavimas, reiškiantis, kad prokurorai sprendimus priima savarankiškai, ir kad draudžiamas bet koks išorinis spaudimas ar kišimasis į jų funkcijų vykdymą. Manytina svarbus aspektas, kad tokiu atveju, jei kompetentinga institucija būtų paskirta ne generalinė prokuratūra, santykis tarp kompetentingos institucijos X ir prokurorų, kurie neišvengiamai dalyvautų pažeidimų tyrimo procese, būtų probleminis, kadangi kompetentingai institucijai įvertinus informaciją ir priėmus sprendimą pripažinti asmenį pranešėju ir tokiu būdu kartu pasisakant, kad yra pagrindo tirti pažeidimą (pvz.: nusikalstamą veiką) ir perdavus tyrimą prokurorams, tokia situacija tam tikra prasme galėtų būti traktuojama kaip prokurorų nepriklausomumo ribojimas arba įtaka iš „išorės“.
Kita vertus, prokurorams atsisakius vykdyti tyrimą, dėl kurio tikslingumo jau pasisakė kompetentinga institucija X, taptų itin aktualus klausimas dėl kompetentingos institucijos sprendimų „svorio“ ir galimybės užtikrinti sklandų ir produktyvų pranešėjų apsaugos mechanizmo integravimąsi į dabar egzistuojančią pažeidimų tyrimo „infrastruktūrą“. 2017-11-15 Komiteto posėdyje bendru sutarimu pritarta, kad kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendins Lietuvos Respublikos prokuratūra. Atsižvelgiant į 2017 m. spalio 26 d. Komitete vykusių klausymų metu išsakytas pastabas ir argumentus, įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies, 5, 6 ir 11 straipsnių reglamentavimas patikslintas. Pasiūlymas dėl projekto 2 straipsnio 3 dalies:
„Kompetentinga institucija – subjektas, kuris
pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą priima, ir pagal kompetenciją nagrinėja arba perduoda kitoms institucijoms nagrinėti pranešimus ar pateiktą informaciją apie pažeidimus, koordinuoja pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą procesą.“ Pasiūlymas dėl projekto 5 straipsnio: „5 straipsnis. Kompetentinga institucija 1.
funkcijas:
1) priima ir tiria asmenų pranešimus;
2) vertina asmens pateiktos informacijos apie pažeidimą atitiktį šiame įstatyme nustatytiems reikalavimams ir pripažįsta informaciją apie pažeidimą pateikusį asmenį pranešėju;
3) pagal jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą kompetenciją tiria pranešimus ir informaciją apie pažeidimus;
kompetenciją tirti pranešimus ir informaciją apie pažeidimus;
apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonesių taikymo arba inicijuoja jų priėmimą, ir koordinuoja jų šių sprendimų įgyvendinimą;
institucijų veiksmus tiriant informaciją apie pažeidimus;
6) tarpininkauja sprendžiant pranešėjo ir jo darbdavio nesutarimus;
7) apibendrina pranešėjų apsaugos taikymo praktiką, rengia ir teikia rekomendacijas dėl pranešėjų apsaugos tobulinimo, kaupia ir viešina statistinius duomenis;
8) skelbia apibendrintą informaciją apie pažeidimus, kurie buvo atskleisti remiantis pranešėjų pateikta informacija;
9) konsultuoja asmenis ir institucijas šio įstatymo taikymo klausimais;
10) administruoja pranešėjams skirtą informaciją internetoinėje erdvėje svetainę;
11) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas. 2. Šiame įstatyme nustatytas kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.“ Pasiūlymas dėl projekto 6 straipsnio: „<...>3.
Jei kompetentinga institucija nustato, kad pranešimą pateikęs asmuo ir jo nurodyta informacija apie pažeidimą atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija turi:
1) asmenį pripažinti pranešėju ir apie tai jį informuoti;
2) nustatyti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą;
3) taikyti atsakomybę arba inicijuoti procesus dėl atsakomybės taikymo pažeidimą padariusiems asmenims, vadovaudamasi atitinkamą atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais. 4. Jeigu kompetentinga institucija yra įgaliota tirti pranešime nurodytus pažeidimus, ji nustato pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą ir taiko atsakomybę arba inicijuoja procesus dėl atsakomybės taikymo pažeidimą padariusiems asmenims, vadovaudamasi atitinkamą atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais. <...>8. Kompetentinga institucija turi teisę iš fizinių ir juridinių asmenų prašyti ir gauti informaciją, kuri reikalinga pranešime pateiktiems faktams tirti šiame įstatyme numatytoms funkcijoms atlikti. <...>“ Pasiūlymas dėl projekto 11 straipsnio:
„<...> 4. Kompetentinga institucija, esant nesutarimų
tarp darbdavio ir pranešėjo, gali tarpininkauti jiems sprendžiant ginčą. <....>“
13 Atlikus Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projekto Nr. XIIIP-997 (toliau - Projektas) vertinimą, teikiame šias pastabas: Svarstytina ar teikiamo projekto 4 straipsnio 3 punktas yra pagrįstas. Kas liečia informacijos apie pažeidimą pranešimą, pranešėjams numatoma galimybė atskleisti šią informaciją viešai. Svarbu pabrėžti, kad atskleidžiama informacija gali apimti konfidencialios informacijos ribas.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso1 (toliau - CK)
arba, kitaip tariant, komercinė paslaptis: „Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.“ Kitaip tariant komercinė paslaptis yra tokia informacija, kurios turėjimas padaro darbdavį patrauklesniu, pritraukia daugiau klientų ir todėl šios informacijos atskleidimas asmenims, kurie neturi teisės jos sužinoti (pvz., konkuruojanti įmonė), gali pakenkti darbdaviui. Konfidenciali informacija gali būti įvairi, tačiau ne visada ji bus kartu ir komercinė paslaptis. Teisinė atsakomybė už konfidencialios informacijos panaudojimą kyla ne visada. Jeigu informacija yra įvardijama kaip konfidenciali, bet viešai skelbiama ar laisvai prieinama, už tokios informacijos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą teisinė atsakomybė nekyla. Šiuo atžvilgiu atsiranda teisinė spraga, kadangi esant susitarimams dėl konfidencialios informacijos atskleidimo, pranešėjams nėra numatomos aplinkybės, kai jie galėtų išvengti atsakomybės. Teisinė atsakomybė už konfidencialios informacijos panaudojimą kyla ne visada. Jeigu informacija yra įvardijama kaip konfidenciali, bet viešai skelbiama ar laisvai prieinama, už tokios informacijos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą teisinė atsakomybė nekyla. Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 39 str.
„Susitarimas dėl konfidencialios informacijos apsaugos“ 1 dalį[8] konfidencialios informacijos atskleidimo draudimas netaikomas, kai informacija teikiama valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai apie darbdavio daromus darbo ar kitų teisės normų pažeidimus, taip pat kai informacija teikiama teismui ar kitam ginčus nagrinėjančiam organui. Numatant projekte galimybę pranešėjams viešai (t. y. neapibrėžtam trečiųjų asmenų ratui) atskleisti informaciją apie pažeidimus, kuri gali būti susijus su konfidencialios informacijos taikoma apsaugą, susidarytų galimybės pranešėjus traukti civilinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.164 straipsnį. Siūlytina numatyti teisinę apsaugą asmenims, kurie viešai atskleidžia informaciją, nors ir taip pažeidžia darbovietės vidaus tvarkos taisykles. Tačiau tokia apsauga neturėtų būti taikoma kiekvienu atveju, kadangi tai neturėtų sudaryti aplinkybių atskleisti informaciją viešai be pagrindo ir pakenkti įmonių interesams. Kiekvienu atveju, atskleidusio asmens informacija turi būti vertinama, ar ji užkardo kelią žalos visuomenei ar valstybei atsiradimui. Atsižvelgus į atskleistos informacijos turinį, asmenims turėtų būtį taikoma teisinė apsauga, atsižvelgiant į proporcingumo principą ar viešąjį interesą. Nepritarti Pagal įstatymo projekto nuostatas, konfidencialią informaciją būtų galima pranešti tik „saugais kanalais“, t. y. vidiniu kanalu arba kompetentingai institucijai tiesiogiai, šiais atvejais asmeniui atsakomybė nekiltų. Pagal įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalyje ir 4 straipsnio 8 dalyje siūlomą reglamentavimą nesudaromos galimybės pranešti bet kurią konfidencialią informaciją viešai, nes kitu atveju, nesilaikant įstatymo projekto 4 straipsnio 8 dalyje nustatytų reikalavimų, asmeniui kiltų atitinkamos teisinės pasekmės ir atsakomybė. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6.
6Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas 2017-10-18 * Pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui XIIIP-997 ir siūlyti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui jį tobulinti pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir pasiūlymus. Atsižvelgti
patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-997(2) ir komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymas: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 162 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad Lietuvai stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją turi būti kuo greičiau priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas Nr.XIIIP-997(2), siūlyti įstatymo projektą svarstyti skubos tvarka. 8. Balsavimo rezultatai: už – 9; prieš – nėra; susilaikė – nėra. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Vitalijus Gailius, Petras Valiūnas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas. Komiteto pirmininkas (Parašas) Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė [1] Žr. prieigą internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.382134?positionInSearchResults=7&searchModelUUID=c7a4b9d6-5e76-4304-8ebf-a1a85f69f81e [2] Žr. prieigą internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/1b305d60e41811e4a3f4c9665905a1b3?jfwid=13y0a4wr5d [3] Past. – priešingai nei identiškas rengėjų atsiimtas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas Reg. Nr. XIIIP-386. [4] Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas ir kt. [5] Žr.
Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kuriame įtvirtintas vienas iš teisėkūros principų – sistemiškumas, reiškiantis, jog teisės normos turi derėti tarpusavyje. [6] Past. – nėra aišku, ar informacija yra tiekiama, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, ar dėl kitų tikslų – asmens sveikatos, gyvybės, aplinkos apsaugos ir pan. [7] Past.