⚖️ Teisinė prizmė — 2026-07-02

6. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties baudžiamąją bylą nutraukti apeliacinės instancijos teismas priima nutartį: 1) atmesti apeliacinį skundą; 2) panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 3) pakeisti nutartį. 327 straipsnis. Nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu: 1) yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas; 2) yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. 328 straipsnis. Nuosprendžio pakeitimo pagrindai Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) neteisingai paskirta bausmė; 3) nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių; 4) netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. 329 straipsnis. Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį; 3) pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį; 4) pirmosios instancijos teismas padarė šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. 330 straipsnis. Nuosprendžio priėmimas kelių skirtingų apeliacinio teismo sprendimų atveju Jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. 331 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys

5. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį: 1) atmesti apeliacinį skundą; 2) panaikinti nutartį; 3) pakeisti nutartį. 327 straipsnis. Nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu: 1) yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas; 2) yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 249 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. 328 straipsnis. Nuosprendžio pakeitimo pagrindai Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) neteisingai paskirta bausmė; 3) nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių; 4) netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. 329 straipsnis. Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį; 3) pirmosios instancijos teismas padarė šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą. 330 straipsnis. Nuosprendžio priėmimas kelių skirtingų apeliacinio teismo sprendimų atveju Jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. 331 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys

275 straipsnis. Klausimų uždavimas teisiamajame posėdyje 1. Užduoti klausimus teisme apklausiamiems kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir specialistams turi teisę prokuroras, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, gynėjas, kaltinamojo atstovas pagal įstatymą ir kaltinamasis. Teismo leidimu kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams klausimus gali užduoti ir ekspertas bei specialistas. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. 2. Jeigu liudytojas yra pašauktas į teisiamąjį posėdį vieno iš nagrinėjimo teisme dalyvio prašymu, šis dalyvis tam liudytojui klausimus užduoda pirmas. 3. Teisėjai apklausiamiems asmenims turi teisę užduoti klausimus bet kuriuo įrodymų tyrimo metu. 4. Teisėjai ir teisiamojo posėdžio pirmininko leidimu nagrinėjimo teisme dalyviai klausimus apklausiamiems asmenims užduoda tiesiogiai. Nagrinėjimo teisme dalyviams, kurie piktnaudžiauja šia teise, pirmininkas gali ją atimti ir leisti užduoti klausimus tik per jį. 5. Jaunesniems kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiesiems ir liudytojams klausimai užduodami tik per teisiamojo posėdžio pirmininką, o prireikus – per atstovą. 6. Teisiamojo posėdžio pirmininkas atmeta klausimus, kurie nesusiję su byla.

6 straipsnis. Teisė gauti informaciją 1. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. 4. Informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę. 5. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kitos biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją viešosios informacijos rengėjui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi raštu pranešti rengėjui apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis. 6. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu (kopijavimu). Šis mokestis negali būti didesnis už realias informacijos pateikimo sąnaudas. 7. Kitos įstaigos ir įmonės, taip pat politinės partijos, politinės organizacijos, profesinės sąjungos, asociacijos ir kitos organizacijos teikia viešosios informacijos rengėjams ir kitiems asmenims viešąją informaciją apie savo veiklą šių įstaigų, įmonių ar organizacijų įstatų (nuostatų) nustatyta tvarka. 8. Žurnalistas turi teisę viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo, su kuriuo žurnalistą sieja sutartiniai santykiai, vardu neatlygintinai gauti šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus duomenis ir informaciją iš registro ar valstybės informacinės sistemos tvarkytojo, jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, kurio vardu jis prašo pateikti duomenis ir kuriam rengia ketinamą skelbti informaciją, per paskutinius metus: 1) yra padaręs ne daugiau kaip du šio įstatymo 19 straipsnio 1, 2 ir (ar) 3 dalių pažeidimus ir (ar) 2) nėra Visuomenės informavimo etikos komisijos pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju. 9. Žurnalistai šio straipsnio 8 dalyje nustatytomis sąlygomis iš Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojo turi teisę gauti aktualius ir istorinius juridinio asmens dalyvių ir (ar) naudos gavėjų duomenis, išskyrus fizinio asmens kodą, gyvenamąją vietą arba adresą korespondencijai. 10. Neatlygintino registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenų teikimo žurnalistams sąnaudos registro ir valstybės informacinių sistemų tvarkytojui kompensuojamos mutatis mutandis Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka.

10 straipsnis. Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus 1. Valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, viešosios informacijos rengėjų ir (ar) platintojų veiklą reglamentuojančioms institucijoms draudžiama savo teisės aktais apriboti įstatymų apibrėžtą informacijos laisvę. 2. Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo.

10 straipsnis. Viešosios informacijos rengėjų atsakomybė už skleidžiamą informaciją Kiekvieno viešosios informacijos rengėjo savininkas privalo paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Viešosios informacijos rengėjas privalo parengti ir patvirtinti vidaus tvarkos taisykles, jas viešai paskelbti ir jų laikytis. Šiose vidaus tvarkos taisyklėse turi būti reglamentuoti viešosios informacijos rengėjų ir asmenų, besiverčiančių visuomenės informavimo veikla, tarnybinės pareigos bei pavaldumas, tarpusavio santykiai bei skleidžiančiojo informaciją apsauga nuo galimo jo laisvės varžymo.

100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; pavergė žmones; deportavo ar prievarta perkėlė gyventojus; neteisėtai įkalino ar kitaip apribojo fizinę žmonių laisvę pažeidžiant tarptautinės teisės normas; kankino; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; neteisėtai atėmė priverstinai apvaisintai moteriai laisvę siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį ar darant kitą tarptautinės teisės normų pažeidimą; priverstinai sterilizavo žmones arba darė kitokius panašaus pobūdžio seksualinės prievartos veiksmus; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo, pagrobė ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheidą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1001 straipsnis. Priverstinis dingimas Tas, kas veikdamas kaip valstybės atstovas arba asmuo ar asmenų grupė, veikiantys valstybės leidimu, palaikymu ar pritarimu, sulaikė, pagrobė asmenį ar kitaip atėmė jo laisvę, kai atsisakoma pripažinti tokį sulaikymą, pagrobimą ar laisvės atėmimą, arba slėpė dingusio asmens likimą ar buvimo vietą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 1002 straipsnis. Vaikų atskyrimas Tas, kas neteisėtai atskyrė vaikus, žinodamas, kad šie vaikai, jų tėvai ar globėjai nukentėjo nuo šio kodekso 1001 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas Tas, kas karo, ginkluoto konflikto, agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo žudyti ar žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 102 straipsnis. Civilių trėmimas ar perkėlimas Tas, kas karo, ginkluoto konflikto metu arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; įsakė, kurstė ar organizavo perkelti ar prievarta išvaryti arba perkėlė ar prievarta išvarė okupuotos ar aneksuotos valstybės civilius gyventojus tos valstybės teritorijoje pažeisdamas tarptautinės teisės normas; įsakė, kurstė ar organizavo perkelti ar perkėlė okupavusios valstybės civilius gyventojus į okupuotos šalies teritoriją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.

101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos metu pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės normas įsakė žudyti ar žudė: asmenis, kurie kapituliavo sudėdami ginklus arba neturėdami kuo priešintis; sužeistus asmenis, ligonius ar žūvančio karo laivo jūreivius; karo belaisvius; okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje buvusius civilius ar kitus asmenis, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 102 straipsnis. Okupuotos valstybės civilių trėmimas ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimas Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis įsakė tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; įsakė perkelti ar perkėlė okupavusios valstybės civilius gyventojus į okupuotos šalies teritoriją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.

1481 straipsnis. Neteisėtas žmogaus persekiojimas 1. Tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. XXI SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ŽMOGAUS SEKSUALINIO APSISPRENDIMO LAISVEI IR NELIEČIAMUMUI

292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ar organizavo neteisėtai perėjusių valstybės sieną tokių užsieniečių gabenimą ar slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. 3. Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėdamas tikslą iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pereiti į trečiąją valstybę, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu jis nustatyta tvarka išsiunčiamas į valstybę, iš kurios teritorijos neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra. 292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3.Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

2702 straipsnis. Neteisėtas atliekų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 1. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno penkiasdešimt tonų arba didesnį kiekį skirtų naudoti arba šalinti nepavojingų atliekų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno penkiasdešimt tonų arba didesnį kiekį skirtų naudoti arba šalinti pavojingų atliekų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31)

1 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) atremdamas ginkluotus užsienio valstybių diplomatinių ir tarptautinių organizacijų atstovybių ir jų teritorijų, užsienio valstybių konsulinių įstaigų ir jų teritorijų bei šių institucijų vadovų rezidencijų ir jų teritorijų, Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų ar jų teritorijų, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių ar jų teritorijų ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto ar jų teritorijų užpuolimus, šiuos užimtus objektus išlaisvindamas;“.

[Context: Law: "Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas" | Article: 1 straipsnis#2 | fragmentas 1 of 5] 1 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika; – Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių; – Konstitucijos 8 straipsnis, nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais; – Konstitucijos 94 straipsnis, įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką; – Konstitucijos 135 straipsnis, įpareigojantis Lietuvos Respubliką įgyvendinant užsienio politiką vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo; – Konstitucijos 142 straipsnis, įpareigojantis Seimą ir Respublikos Prezidentą priimti sprendimus panaudoti ginkluotąsias pajėgas bei imtis kitų veiksmų, būtinų Tėvynei apginti ar valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti; – Konstitucijos 144 straipsnis, suteikiantis galią Seimui ir Respublikos Prezidentui įvesti nepaprastąją padėtį, jei iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai; ir – Konstitucijos sudedamosios dalies – 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto – reikalavimai niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Nacionalinis saugumas taip pat grindžiamas Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, Šiaurės Atlanto sutartimi, žmogaus teisių apsaugos ir kitomis daugiašalėmis ir dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis, įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikai, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. 4 skyrius SVARBIAUSIOS NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS POLITIKOS NUOSTATOS VIDAUS SAUGUMO UŽTIKRINIMO POLITIKA Lietuvos Respublikos vidaus politika yra orientuota į vidaus ekonominio ir socialinio stabilumo stiprinimą. Vidaus politika turi būti grindžiama teisingumu ir teisėtumu, turi ugdyti tautinę savimonę, pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais, užtikrinti visų savo piliečių ir kitų jos jurisdikcijai priklausančių asmenų tarptautinės teisės pripažintas žmogaus teises. Valstybės vidaus politika privalo garantuoti saugią aplinką ir viešąją tvarką, sukurti palankias prielaidas piliečių švietimui, jų socialiniam ir kultūriniam aktyvinimui, įvairiapusei visuomenės pažangai bei valstybės gamtinės aplinkos apsaugai. Valstybė turi sukurti tinkamas sąlygas ekonomikos augimui, kaip pagrindinei aukštesnio gyventojų gyvenimo lygio užtikrinimo sąlygai. Valstybės valdžia privalo apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų ir jų priedangos struktūrų bei teroristinių organizacijų ardomosios veiklos, teroro aktų ir sukliudyti tokioms organizacijoms pasinaudoti Lietuvos Respublikos teritorija arba kaip tranzito valstybe ardomajai veiklai ar teroro aktams prieš kitas valstybes. EKONOMINĖ POLITIKA Lietuvos ekonominė politika yra grindžiama atvirumo, teisingumo, darnumo ir naudingumo visuomenei laisvos konkurencijos rinkoje, ekonominių laisvių užtikrinimo, privačios ūkinės iniciatyvos principais, tarnaujančiais bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymais ir jeigu jie yra būtini nacionalinio saugumo interesams apsaugoti. Vienam investuotojui draudžiama dominuoti viename ar keliuose strategiškai svarbiuose nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuose. Strategiškai svarbūs nacionaliniam saugumui ūkio sektoriai Lietuvoje yra: – energetikos; – transporto; – informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų; – finansų ir kredito. Siekdama užtikrinti nacionalinio saugumo interesų apsaugą, Vyriausybė, laikydamasi Europos Sąjungos teisės reikalavimų, teikia Seimui įstatymu tvirtinti, kurie nacionaliniam saugumui strategiškai svarbūs objektai privalo būti valstybės nuosavybė, o kuriuose ir kokiomis sąlygomis kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei užsienio kapitalas, atitinkantis europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, taip pat teikia tvirtinti kitus nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbius objektus. Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus esamų ir naujai kuriamų nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių bei kitų nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbių objektų nuosavybės įsigysiančio ar turinčio arba jų valdyme dalyvausiančio ar dalyvaujančio privataus nacionalinio ar užsienio kapitalo kilmei, ūkio subjektų finansiniams rodikliams, jų patikimumui ar kitus reikalavimus, būtinus nacionaliniam saugumui užtikrinti. Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat gali nustatyti apribojimus ir prievoles, taikomas ir kitoms Lietuvoje veikiančioms įmonėms bei kitiems ūkio subjektams karo, nepaprastosios padėties atveju ar kai būtina tenkinti kitus nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius. Vyriausybė rūpinasi alternatyvių energetikos sektorių plėtra, tarp jų – atominės energetikos tęstinumu ir nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomų nacionaliniam saugumui būtinų kuro ir žaliavų įsigijimo šaltinių užtikrinimu, taip pat užtikrina, kad būtų sukauptos nacionalinio saugumo interesų apsaugai krizių atveju reikalingos kuro atsargos. Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduodamas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos preferencijos. Lietuvos bankas, Vyriausybė bei teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio bei finansų ir kredito sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės (nusikalstamu būdu įgytų) pinigų ar turto legalizavimo ir investicijų. Lietuvos geležinkelio transporto sektorius turi būti pritaikomas integracijai į Europos Sąjungos geležinkelio transporto tinklus. VIEŠOJO SAUGUMO POLITIKA Kova su nusikalstamumu, viešosios tvarkos bei asmens saugumo valstybėje užtikrinimas yra vienas didžiausių prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą. Valstybė privalo sutelkti jėgas ryžtingai ir veiksmingai kovai su nusikalstamumu, ypač su organizuotu nusikalstamumu, šešėliniu verslu, korupcija bei narkomanija, ir tuo užtikrinti tinkamą šalies vidaus saugumą. Būtina stiprinti teisėsaugos institucijų veiklą atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas, kurti naujus nusikalstamų veikų kontrolės ir prevencijos sistemos modelius. Vyriausybė turi užtikrinti jų bendradarbiavimą ir veiklos koordinavimą. Kitas prioritetas – patikima, Europos Sąjungos reikalavimus atitinkanti valstybės sienos kontrolė ir apsauga, ypatingą dėmesį skiriant Europos Sąjungos išorinės sienos kontrolei ir apsaugai. Įstatymu nustatomi valstybės sienos ir pasienio teisiniai režimai, reglamentuojamas valstybės sienos apsaugos organizavimas. SOCIALINĖ POLITIKA Valstybės socialinė politika turi skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių ir kitų jos jurisdikcijai priklausančių asmenų gerovės politiką, mažinti galimų socialinių krizių rizikos veiksnius bei pavojus ir rūpintis, kad dėl pernelyg didelių turtinių skirtumų visuomenėje ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinės sanglaudos principai. Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi. KULTŪROS POLITIKA Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą. Valstybė remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, rūpinasi Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūra, remia profesionalųjį meną, užtikrina meno ir kūrybos sklaidą ir plėtrą. Valstybė sudaro sąlygas visuomenei dalyvauti kultūroje, ją vartoti, įgyvendina regioninę kultūros politiką, laikydamasi decentralizacijos principo. Remdama kultūros demokratiškumo ir atvirumo principus, valstybė privalo apsaugoti kultūros raidą nuo griaunančio antihumanistinio poveikio. Valstybė sudaro ekonomines, technologines ir teisines sąlygas kultūros paveldo apsaugai, skatina savininkus investuoti į kultūros paveldo apsaugą. Valstybės parengia priemones, užtikrinančias kultūros paveldo apsaugą ekstremalių situacijų (teroro aktų, gaisrų, potvynių, avarijų ir kitais) atvejais. ŠVIETIMO IR MOKSLO POLITIKA Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą, tautinį sąmoningumą, etines ir moralines vertybes, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms. Valstybė savo švietimo ir mokslo politika turi užtikrinti aukštą švietimo kokybę bei skatinti mokslo ir technologijų plėtrą, rūpintis, kad Lietuva taptų žinių (informacine) visuomene. Kuriant žinių visuomenę svarbu užtikrinti sėkmingą švietimo ir mokslo reformą, lietuvių kalbos plėtrą: suformuoti visiems prieinamą, informacinių technologijų pažangą atitinkančią, modernią, kokybišką švietimo sistemą, siekti švietimo sistemos vidinės dermės ir valstybės siekių atitikimo, pilietinės visuomenės ugdymo, rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Valstybė turi skatinti visų gyvenimo sričių mokslinę technologinę pažangą bei ja grindžiamų inovacijų visose socialinėse ir ekonomikos srityse diegimą. APLINKOS APSAUGOS POLITIKA Valstybė turi užtikrinti Lietuvos gyventojams ekologinį saugumą garantuodama darnią ūkio plėtrą, prisidėdama prie tarptautinės bendrijos pastangų mažinti globalines ekologines grėsmes, greitai reaguodama į ypatingąsias ekologines situacijas bei šalindama ir mažindama jų padarinius. Valstybė vykdo aplinkos taršos ir kitokio neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai prevenciją, siekia išsaugoti gamtos paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę šalies įvairovę, tobulina aplinkos kokybės stebėseną, skatina diegti ūkyje geriausius prieinamus gamybos būdus ir naujausias, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias technologijas, didinti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį įmonių efektyvumą, tausoti gamtos išteklius ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai. SVEIKATOS POLITIKA Valstybė turi užtikrinti palankias sąlygas gyventojų sveikatai, jos saugojimui ir stiprinimui. Valstybės sveikatos politika turi sudaryti prielaidas šiuolaikinei visuomenės sveikatos priežiūros sistemai, garantuojančiai sveiką gyvenseną bei aplinką, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Svarbi sveikatos politikos kryptis – užtikrinti ligų prevenciją, ypatingą dėmesį skiriant epidemijų, priklausomybės ligų (narkomanijos, alkoholizmo, toksikomanijos ir kitų) profilaktikai bei žmogaus imunodeficito viruso ir kitų pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikai ir kontrolei. Svarbus valstybės uždavinys – sukurti, palaikyti ir plėtoti visuomenės sveikatos rizikos veiksnių bei pavojų stebėsenos, visuomenės sveikatos ekspertizės, greito sveikatos informacijos perdavimo ir reagavimo į grėsmes visuomenės sveikatai, ekstremalių sveikatai situacijų prevencijos ir jų padarinių mažinimo bei šalinimo sistemas, tobulinti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos pasirengimą bei veiklą krizių ir ekstremalių situacijų atvejais. Vyriausybė užtikrina mechanizmus, nustatančius valstybės sveikatos politikos ir strategijų formavimą bei įgyvendinimą. TAUTINĖ POLITIKA Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą ir puoselėdama tradicinę šeimą. Tautinių mažumų bendrijoms priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės dalis. 5 skyrius SVARBIAUSIOS NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKOS NUOSTATOS Skyriaus pavadinimas keistas: Nr. IX-2030, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13) Lietuvos užsienio politika formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais. Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – stiprinti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas. Lietuva su visomis valstybėmis stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais. Pagrindiniai ilgalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai: – esant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos nare, užtikrinti šalies saugumą, tinkamai vykdyti narystės šiose organizacijose įsipareigojimus; – skatinti geros kaimynystės, tarpusavio pasitikėjimo, ekonominės partnerystės, prekybos, kultūros ir abipusiškai naudingo lygiateisio bendradarbiavimo ryšius su visomis savo ir kaimyninių regionų valstybėmis tiek dvišaliais pagrindais, tiek daugiašaliuose forumuose; – aktyviai prisidėti prie tarptautine teise ir teisingumu grindžiamos tarptautinės tvarkos kūrimo bei tarptautinės bendrijos pastangų įtvirtinti demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms principus; – aktyviai prisidėti prie tarptautinės bendrijos pastangų užkirsti kelią terorizmui, konfliktams, įvesti, atkurti ir palaikyti taiką krizių paveiktuose regionuose. Lietuvos valstybė labai vertina ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę galią. 6 skyrius TEISINIAI LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI Lietuvos suvereniteto, teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos institucijų veikla grindžiama Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų Lietuvos teisės aktų, taip pat tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi arba prie kurių prisijungusi. Lietuva numato pasinaudoti ir kitais tarptautinės teisės aktais, kurių principus ir normas ji gerbia. Konstitucijos kertinės normos, tiesiogiai reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus, yra: - Konstitucijos 3 straipsnio antroji dalis, skelbianti, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką; - Konstitucijos 139 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo

135 straipsnis Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

27 straipsnis. 50 straipsnio pakeitimas Pakeisti 50 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „50 straipsnis. Užimtumo rėmimo priemonių, darbo rinkos paslaugų ir išmokų finansavimo šaltiniai Darbo rinkos paslaugos, užimtumo rėmimo priemonės ir šiame įstatyme nurodytos išmokos finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, Garantinio fondo, Ilgalaikio darbo išmokų fondo, Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų fondų bei šaltinių. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų naudojimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“

2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusiu galios 16 straipsnio 3 dalies 5 punktą.

1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Papildyti 12 straipsnio 1 dalį 7 punktu: „7) įdarbinimas su pagalba.“

4 straipsnis. Valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principai 1. Valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme nustatytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų. 2. Valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principai yra šie: 1) atsakomybė. Valstybės tarnautojas atsako už savo veiksmų padarinius, naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą; valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo reikalavimu atsiskaito už savo veiklą institucijoje ir įstaigoje nustatyta tvarka; 2) atvirumas. Valstybės tarnautojas turi būti atviras kitokiam požiūriui, pozityvioms iniciatyvoms, dialogui, bendradarbiavimui, naujovėms; 3) efektyvumas. Valstybės tarnautojas tarnybinės veiklos rezultatų turi siekti kuo mažesnėmis sąnaudomis, jam skirtus išteklius naudoti ekonomiškai; 4) kūrybingumas. Valstybės tarnautojas turi būti iniciatyvus, tarp iššūkių įžvelgti naujas galimybes valstybės sėkmei kurti ir siekti jas įgyvendinti; 5) lankstumas. Valstybės tarnautojas turi gebėti prisitaikyti prie kintančių veiklos sąlygų ir reikalavimų, technologijų, technikos, darbo organizavimo pokyčių ir kitų aplinkybių; 6) lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Valstybės tarnautojas turi veikti valstybės interesais, nepažeisti jos konstitucinės santvarkos, prireikus imtis visų teisėtų veiksmų, reikalingų šiai santvarkai apsaugoti; 7) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau ar kitiems su juo susijusiems asmenims (sutuoktiniui, partneriui (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka) (toliau – partneris), artimajam giminaičiui, svainystės ryšiais susijusiam asmeniui ar kitam valstybės tarnautojo privačių interesų deklaracijoje nurodytam asmeniui), tarnauti išimtinai visuomenės interesams; 8) sąžiningumas ir nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų, išklausyti ir pateikti tokią informaciją, kuri padėtų asmeniui priimti tinkamiausią sprendimą, nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio atskiriems asmenims ar jų grupėms; 9) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, siekiančių daryti įtaką, kai jis eina pareigas; 10) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, žmogaus teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir vykdyti teismų sprendimus; 11) politinis neutralumas. Valstybės tarnautojas turi būti neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, pasikeitus politinei valdžiai, privalo užtikrinti viešojo intereso tęstinumą (netaikoma politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams); 12) profesionalumas. Valstybės tarnautojas turi siekti aukščiausios kokybės tarnybinės veiklos rezultatų, deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti; 13) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems žmonėms, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ar kitų bruožų, būti teisingas nagrinėdamas prašymus, skundus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis, savo tarnybos laiką naudoti efektyviai ir tik tarnybos tikslams; 14) viešumas ir skaidrumas. Valstybės tarnautojo tarnybinė veikla turi būti vieša ir suprantama, atvira įvertinti; valstybės tarnautojas savo veikloje privalo vengti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme nustatyto interesų konflikto (toliau – interesų konfliktas). Viešumo principo veikimas gali būti ribojamas siekiant apsaugoti asmens teises, valstybės, tarnybos ar komercinę paslaptį. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai, vadovaudamiesi šiame įstatyme nustatytais valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principais, formuoja tarnybinės etikos politiką valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose ar įstaigų sistemoje ir kontroliuoja, kaip tarnybinės etikos politika įgyvendinama.

6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šio įstatymo 2 ir 3 straipsniai įsigalioja 2021 m. rugpjūčio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos iki 2021 m. liepos 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Atrankos į pakaitinių karjeros valstybės tarnautojų pareigas procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2020 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Šio įstatymo nuostatos taikomos pareigas einantiems valstybės tarnautojams ir valstybės pareigūnams, kuriems 65 metai sukanka po šio įstatymo įsigaliojimo.

15 straipsnis. Laukinių paukščių rūšių apsauga 1. Draudžiama su laukiniais paukščiais susijusi ši veikla: 1) tyčia žudyti ar gaudyti bet kokiais būdais; 2) tyčia naikinti arba pažeisti laukinių paukščių lizdus ir kiaušinius arba sunaikinti lizdus; 3) rinkti laukinių paukščių kiaušinius gamtoje, laikyti šiuos kiaušinius, net jei jie yra tušti; 4) tyčia trikdyti laukinius paukščius, ypač jų perėjimo ir jauniklių auginimo metu, jei toks trikdymas galėtų turėti reikšmės siekiui užtikrinti atitinkamos rūšies palankią apsaugos būklę; 5) laikyti draudžiamus medžioti ir gaudyti laukinius paukščius; 6) parduoti, pardavimo tikslu transportuoti ar laikyti, siūlyti parduoti gyvus ar negyvus laukinius paukščius, jų lengvai atpažįstamas dalis arba gaminius iš jų. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidžia tas, kas: 1) laukinius paukščius medžioja naudodamas Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme nurodytus leidžiamus įrankius ir priemones, laikydamasis aplinkos ministro tvirtinamų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, kuriose nustatytos leidžiamos medžioti laukinių paukščių rūšys, jų medžioklės terminai, būdai ir kitos sąlygos; 2) prekiauja laukiniais paukščiais, jų lengvai atpažįstamomis dalimis arba gaminiais iš jų, laikydamasis šio įstatymo, Laukinės gyvūnijos įstatymo ir aplinkos ministro tvirtinamų Prekybos laukiniais gyvūnais, augalais ir grybais taisyklių, kuriose nustatytos laukinių paukščių rūšys, kurių laukiniais paukščiais leidžiama prekiauti, ir prekybos jomis sąlygos; 3) visą laukinio paukščio lizdo medžiagą ar jos dalį perkelia į kitą vietą artimoje aplinkoje arba ant artimoje aplinkoje įrengtos atitinkamai laukinių paukščių rūšiai tinkamos dirbtinės lizdavietės arba pritaiko lizdo aplinkos sąlygas siekdamas, kad laukiniai paukščiai toliau perėtų toje vietoje ar artimoje aplinkoje ir perėjimas būtų jiems saugesnis arba darytų mažiau žalos ūkinės veiklos objektams. Taikant šią nuostatą artima aplinka laikoma vieta, esanti ne toliau kaip 100 metrų atstumu nuo pirminės laukinio paukščio lizdo vietos. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XII-2684, 2016-10-18, paskelbta TAR 2016-10-28, i. k. 2016-25851 3. Kad būtų išvengta laukinių paukščių rūšių išnykimo kuriose nors vietovėse medžiojant ar kitaip gaudant arba žudant paukščius (įskaitant atvejus, kai taikomos šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytos išimtys), draudžiama naudoti didelio masto ar Medžioklės įstatyme nurodytas neatrankines priemones ir įrankius, ar aplinkos ministro tvirtinamose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nurodytus būdus, taip pat paukščių medžioklėje naudoti tam tikrų rūšių transporto priemones arba jas naudoti tam tikromis sąlygomis. Didelio masto ar neatrankinės priemonės, įrankiai, būdai ir transporto priemonės, kuriuos draudžiama naudoti, transporto priemonių naudojimo sąlygos, kuriomis tos transporto priemonės negali būti naudojamos, nustatomi Medžioklės įstatyme, aplinkos ministro tvirtinamuose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse ir Saugomų rūšių naudojimo tvarkos apraše. 4. Taikant šio įstatymo 16 straipsnio numatytas išimtis dėl tyčinio baltųjų gandrų lizdų naikinimo arba pažeidimo, būtina įgyvendinti kompensacines priemones – dirbtinių lizdaviečių įrengimą artimoje aplinkoje (iki 100 metrų atstumu). Ši sąlyga įtraukiama į išduodamą šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytą leidimą. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-2684, 2016-10-18, paskelbta TAR 2016-10-28, i. k. 2016-25851

2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2024 m. gegužės 1 d. 2. Aplinkos ministras iki 2024 m. balandžio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2024 m. liepos 1 d. 2. Aplinkos ministras iki 2024 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos aplinkos ministro patvirtinti saugomų rūšių apsaugos planai išlieka privalomi, iki bus patvirtinti nauji saugomų rūšių apsaugos planai.

33 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija: 1) priima sprendimus dėl vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagal šio įstatymo 16 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalį ir 27 straipsnį; 2) nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu; 3) nagrinėja klausimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo jos atsisakius, įgijus kitos valstybės pilietybę ar stojus į kitos valstybės tarnybą be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo, taip pat pagal šio įstatymo 28 straipsnio 2 ir 4 dalis, ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus – teikimus šiais klausimais; 4) rengia ir teikia asmenų dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, išsaugojimo ar grąžinimo svarstyti Pilietybės reikalų komisijai; 5) nagrinėja klausimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus, kad asmuo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, taip pat paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota, arba paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidžiant šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus kreiptis į pirmosios instancijos administracinį teismą šiais klausimais, taip pat vidaus reikalų ministro pavedimu rengia dokumentus dėl suteiktos išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu; 6) raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus; 7) teisės aktų nustatyta tvarka praneša suinteresuotiems asmenims ir institucijoms apie vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą, taip pat vidaus reikalų ministro priimtus sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo jos atsisakius, įgijus kitos valstybės pilietybę ar stojus į kitos valstybės tarnybą be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 8) per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją siunčia kompetentingoms užsienio valstybių institucijoms asmenų prašymus dėl kitos valstybės pilietybės atsisakymo, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų; 9) priima sprendimą, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas įgijus kitos valstybės pilietybę netaikomas, nes asmuo atitinka bent vieną iš šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų sąlygų, ir praneša suinteresuotiems asmenims ir institucijoms; 10) atlieka kitas šiame įstatyme nustatytas funkcijas. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-64, 2020-12-10, paskelbta TAR 2020-12-23, i. k. 2020-28359

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.

8 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas įgijus kitos valstybės pilietybę 1. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. 2. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Lietuvos Respublikos pilietis, šio įstatymo 411 straipsnyje nustatyta tvarka pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, laikomas pranešusiu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. 3. Asmuo, nustatytu laiku neįvykdęs šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.“

292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ar organizavo neteisėtai perėjusių valstybės sieną tokių užsieniečių gabenimą ar slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. 3. Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėdamas tikslą iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pereiti į trečiąją valstybę, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu jis nustatyta tvarka išsiunčiamas į valstybę, iš kurios teritorijos neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra. 292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3.Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 294 straipsnis. Savavaldžiavimas 1. Tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.